My cosy sofa

... Tik atvykę į Florenciją ( Firenze ) sau pasakėme, oho, kiek daug žmonių mieste, iš kur jie čia? Labai keistas jausmas po prieš tai lankytos Pizos ( Pisa ) erdvių ir žmonių negausos, nes Florencijoje nuolat neapleido pojūtis, kad esame kažkokioje nesuprantamoje minioje. Bet gal labai stebėtis nereikėtų, juk Florencija yra vienas gausiausiai gyvenamų Italijos miestų, suklestėjęs jau XV amžiuje. Jei dar priskaičiuotume turistus, plūstančius į „Renesanso lopšį“ pamatyti to laikotarpio architektūros, skulptūros bei kitų meno šedevrų, štai jums ir minia. Prieš kelionę ilgai galvojome, kokį vieną muziejų iš Florencijos esančios gausybės pasirinkti; nebuvus nei viename, jie visi atrodo esantys vienas už kitą įdomesni. Galų gale Florenciją jau „išgyvenusių“ draugų patarimų paskatinti išsirinkome Uficių galeriją ( Galleria degli Uffizi ). Apsilankymą kituose muziejuose atidėjome ateičiai, nes šiaip ar taip, poros dienų Florencijos apžiūrai niekaip nepakanka, ypač jei norisi a...

... Taip, taip, vis dar apie Niujorką. O kas belieka, kad jame tiek visokių įdomybių ir baisybių esama??? :) Taigi, Niujorke būnant ilgėliau arba lankantis nebe pirmą kartą, kada galvos nebespaudžia mintis, ar spėsi pamatyti visus norimus Manheteno objektus bei vietas, visai smagu apsilankyti „High Line“ parke ( High Line Park ). Šis „linijinis“ parkas prasideda vienoje iš „Meatpacking“ rajono gatvių žemutiniame Manhetene ir tęsiasi į tolį net 2,33 km. Parkas yra „linijinis“, nes jam nėra galimybių plėstis į šonus, o tik į ilgį; jis įrengtas buvusios vakarinės pusės Centrinio Niujorko geležinkelio linijos vietoje ( West Side Line of New York Central Railroad ). Minėtoji geležinkelio linija savo metu daugiausia buvo naudojama kroviniams pervežti, o nustojus ją eksploatuoti kurį laiką stovėjo apleista. Aplink geležinkelio liniją esančio nekilnojamo turto savininkai norėjo ją išgriauti ir taip pakelti savo turimo turto kainą, tuo tarpu kiti niujorkiečiai siekė l...

... Po gerų 6 metų mes ir vėl išsiruošėme už Atlanto. Gerai pagalvojus, šis tinklaraštis kaip tik ir užgimė po 2009 metų apsilankymo toje mitais, įvairiausiomis nuomonėmis bei stereotipais apaugusioje šalyje. Ech, Amerika... Vilioja ji, ir nors tu ką. Tik ne taip lengva į ją patekti - ar būtum senųjų laikų emigrantas, kuriam grėsė pažintį su svajonių šalimi baigti Elis saloje (Ellis Island) žvelgiant į žalią Laisvės statulos užpakalį, ar moderniųjų laikų keliautojas, kurio lagamine pritrūksta dar vieno popieriuko įrodančio, kad dievaži, esi ne potencialus nelegalas, o tik vaizdų ištroškęs turistas su obuoliu kišenėje. Juokai juokais, bet vos nepasimovėme ant to obuolio koto. Tik mūsų atveju, tai buvo du bananai, kuriuos ne tik pamiršome suvalgyti lėktuve, bet ir pamiršome, kad apskritai turime. Todėl iškilmingai pasirašėme, kad jokių vaisių tai jau tikrai nevežame į šventą Amerikos žemelę. Ramūs ramutėliai sulaukėme bagažo, atsirinkome savuosius lagaminus ir jau beve...