My cosy sofa

... Netyčia pamatyta ledo skulptūrų parodos reklama suviliojo kelionei į Liežą (Li è ge). Dėl to net nepatingėjome atsikelti ankstų šeštadienio rytą, kai pats maloniausias miegas. „Nenormalu“, aš su tuo visiškai sutinku, bet... o ką daryti, jei mus buvo užvaldžiusi idėja fiks pamatyti tas ledo skulptūras. Smėlio skulptūrų štai jau esame nemažai prisižiūrėję, o ledo - dar ne. Be to, tai buvo paskutinis parodos savaitgalis, taigi, ir paskutinis mūsų šansas pamatyti. Ledo skulptūrų paviljonas „Žvaigždžių karų“ tema buvo įrengtas visai netoli Santiago Calatrava dizainintos futuristinės Gijemino stoties ( Liège-Guillemins ). Fantastiniame filme „Galaktikos sergėtojai“ (The Guardians of the Galaxy) ši stotis buvo tapusi Ksandaro (Xandar) planetos dalimi, tai kur ir berasi geresnę kaimynystę „Žvaigždžių karų“ veikėjams. Pati parodos tema man asmeniškai gal ir ne itin įdomi, bet „Žvaigždžių karų“ filmus esu mačiusi (išskyrus paskutinį - jo pažiūrėti kol kas neprisiruo...

... Išlendu kaip Pilypas iš kanapių. :) Matyt, kad mano didieji mažieji rūpesčiai nuslinko į šoną ir vėl atsirado noras šį tą parašyti, todėl bandau nupūsti dulkes bei voratinklius tiek nuo tinklaraščio, tiek nuo sofos. Pažiūrėsim, kaip man čia seksis. O dabar visas dėmesys tenka Antverpenui. ... Nors pagal didįjį planą (tokį, kur visiems, kas tik tavęs klausosi, aiškini, kur važiuoji) mes važiavome į Gentą, bet nežinau, nei kaip, nei kodėl sumąsčiau, kad mums labai (tiesiog neapsakomai labai) reikia apsilankyti Antverpene (Antwerpen) - antrame pagal dydį Belgijos miestų bei viename svarbiausių uostų. Vos valandėlė traukinyje iš Gento link Antverpeno ir mes jau čia. Tik spėjus išlipti iš traukinio amą atėmė Antverpeno centrinė traukinių stotis (Antwerpen-Centraal). O čia tai pastatas... Tiesiog tobulas pastatas, kuriame tarpusavyje puikiai dera ne tik senovė, art deco ar žydų kultūrinis palikimas, bet ir dinozaurai. Nors gal ir nereikėtų stebėtis dinozaurais, ka...

... Praėjus geram mėnesiukui, jei ne daugiau, pagaliau prisiruošiau papasakoti, kaip mums patiko Knokė. Tokiais tempais ir iki Kalėdų nespėsiu visko aprašyti – eilėje laukia Gentas, Antverpenas, Briugė, o kur dar savaitėlė Londone. Na, bet apie viską nuo pradžių. ... Nors oro prognozės tą dieną pranašavo lietų, tačiau pasiekus Gentą vis dar švietė saulė, kas mus ir paskatino kol kas Gente neužsibūti, bet įsigijus papildomus bilietus važiuoti dar toliau – iki pat jūros. O jūra šį kartą "ragaujama" buvo iš Belgijos Vakarų Flandrijos provincijoje besislepiančio Knokės miestelio (Knokke), kurį nuo Olandijos teskiria Zwin gamtos draustinis ir kurio pajūriu vaikščiojant gana gerai matosi Zėbriugės uosto (Zeebrugge) kranai. Kai Knokėje viena pagrindinių gatvių neskubėdami sau traukėme link jūros visą laiką taip švietė saulė, kad aš net drįsau garsiai padejuoti, kad kaip gi čia dabar taip neapdairiai neįsidėjau akinių nuo saulės, oi, oi, kaip nepatogu. Kad jau ...

... Šimtas metų! Tiksliau, kokie praėjo kokie du geri mėnesiai, kai čia neparašiau nei eilutės. Va kas būna, kai anksti ateina gražus pavasaris bei užpuola rašymo tinginystė. Bet šiandien pagalvojau, kad jeigu dabar neparašysiu, tai pasiklydusi tarp darbo, atostogų, pasibuvimų su draugais, kalbos kursų, knygų skaitymo, plytelių-tapetų-dažų spalvų ir panašių statybinių bei remontinių realijų, taip ir nerasiu laiko pasidžiaugti pavasario ėjimu link mūsų. Taip pat netikėtai pražydusiomis (matyt, išsigandus mano grasinimų, kad išmesiu) ar gautomis, pvz. laimės dienos proga, gėlėmis. Ilgėjančiomis dienomis, kai grįžus namo po darbu dar spėji pamatyti vakaro saulės spindulius savo kambaryje. Žodžiu, tokiais, atrodytų, visai mažais ir nesvarbiais, bet po žiemos pilkumos nuotaiką itin keliančiais mažais dalykais. Po kurio laiko juk tikrai pamiršiu, kaip buvo smagu, pamačius pirmuosius krokus ar pajutus jau primirštą saulės šilumą, kuri dar tiek nenusibodus, kad vis norisi atsi...