My cosy sofa

... Šįmet į mano numylėtą Cassis miestelį prie Viduržemio jūros nenuvykome, prie gimtosios Baltijos krantų irgi neapsilankėme, pavasariniai pasimaudymai Atlanto vandenyne jau senokai pamiršti, tad nusprendėme, kad pats laikas nusikapstyti į Belgijos pajūrį. Taip, tiesa, Belgijos paplūdimių realybė yra rūsti – dažniausiai šalta jūra, permainingas oras ir nesibaigianti daugiaaukščių eilė fone, todėl visai nekeista, kad tarp Liuksemburge gyvenančių lietuvių, savo širdyse tebesinešiojančių atostogų Kuršių Nerijoje prisiminimus, Belgijos pajūris, ir ypatingai Ostendė , gero vardo neturi. Per daug nešlovinama ir Blankenbergė , nors joje tikrai nėra blogai. Aišku, tie daugiaaukščiai nėra taip ir blogai, jei pažiūrėsi, kad juose gali gauti viešbučio kambarį arba kokius įdomius kaimynus, pvz., "mėgstu švarą, mėgstu tvarką" tipažus. Taigi, prieš porą savaičių paskaitę apie tikrai šiltas dienas, visai neplanuotai sumąstėm visgi imti ir nulėkti iki belgiškoj

... O vieną rugpjūčio vakarą, pažvelgę pro savo "stebuklingą" langą, pamatėme Elvį. Tiesą sakant, visus du Elvius. Vieną jauną, kitą gerokai vyresnį. O gal net ir tris, jei ne daugiau... Ir net keletą jų gerbėjų tarp minios prašalaičių. Ačiū, kad rūpinatės, bet ne, balti drambliai tąkart mums tikrai nesivaideno. Liuksemburge egzistuojantis Elvio gerbėjų klubas rokenrolo dievaičio 35-ųjų mirimo metinių proga surengė koncertą. Kuris, beje, buvo visai neblogas. Kad mes netgi nepatingėjome nusileisti iš savo padangių žemyn. Žinoma, iki pat pabaigos tenai neišbuvome; koncertas buvo ganėtinai ilgas, tai klausytis jo baigėme jau namuose - prie to paties savo "stebuklingo" lango, kur ir pradėjome. ...

... Ruošėmės, ruošėmės ir pagaliau nuvažiavome į šį nedidelį Vokietijos miestelį, o tiksliau, į dviejų mažiukų miesteliukų – Idar ir Oberstein – junginį, besiglaudžiantį abipus Nahe upės. Tam mums prireikė ne tik nenormaliai anksti atsikelti šeštadienio rytą, bet ir pasinaudoti net dvejomis transporto priemonėmis – autobusu (iki Saarbrücken) ir traukiniu (iki Idar-Oberstein). Vienintelė paguoda, kad šitaip važiuodami galėjome saldžiai pamiegoti. Tik išlipę iš traukinio kiek sunerimome, o ką mes čia visą dieną iki pat 19-os valandos veiksime??? Taigi tuoj tas tris gatveles pereisime ir tada jau nuobodžiausime... Bet kaip pasirodė vėliau, baimė dėl neturėjimo ką veikti buvo visiškai bereikalinga, kadangi į tą savo 19-os valandos traukinį jau skuodėme dar su tradicinio vietinio patiekalo Oberstein'o Spießbraten (mėsos, keptos ant iešmo virš atviros ugnies) kąsniais burnoje. Taip, kad veiklos mums tikrai pakako. Ir net su kaupu. Dar prieš važiuojant žinojome, kad šiame

... Nors Olimpinės žaidynės vyksta Londone, tačiau ir mūsų kieme galima jausti šią šventę – namuose ir su kolegomis džiūgaujame dėl Rūtos taip šauniai iškovoto aukso medalio, sergame už kitus varžybose startuojančius lietuvius bei prie pietų stalo svarstome, o kiek gi dar medalių (ir kokios spalvos) mūsiškiai šį kartą iškovos. :) (Koliaže panaudoti paveiksliukai iš interneto platybių) Bet šį kartą kalbėsiu ne apie lietuvių sportines ambicijas ir pasiekimus, nors jie ir labai neblogi, jei pasitikėsime informacija Vikipedijoje. Pasirodo, nuo 1990 m. kaip atkurtos nepriklausomos Lietuvos atstovai mūsų sportininkai iš kiekvienos vasaros olimpiados parsiveždavo medalių, todėl turime jų iš viso net 17 - 5 aukso, 4 sidabro ir 8 bronzos. O su Rūtos medaliu, tai ir visi 18. Kai pagalvoji, tai toks medalių bagažas visai solidžiai atrodo. Na, bet apie lietuvių pasirodymus mes daugiau ar mažiau žinome. O šį įrašą sukurpti paskatino staiga (t.y. prasidėjus olimpiadai) pasipylusi infor

... Nieko rimto, tik žvilgtelėjau šiandien ryte pro langą, o ten... Nepatikėjau savo akimis - didžiausias oro balionas kyla iš už priešais esančių namų stogų.  Toks jausmas, kad tuoj tuoj ir savo krepšiu užkabins kokį kaminą.  Jau daug ką per ketverius metus pro savo langą Place d'Arme aikštėje matėme, bet šito tai dar ne. :) Nežinau, kokie ekstremalai šitaip nusprendė papramogauti, bet vienu momentu atrodė, kad jie pakibs ant kokio stogo. Rimtai. Aišku, jiems paskridus kiek toliau ir kol prisiruošėme nufotografuoti jau nebeliko jokio "baisumo" - elementariausias balionas ankstų rytmetį sklendžiantis virš bundančio miesto. Bet, sakau jums, reikėjo tą balioną pamatyti kokios penkios minutės iki mums nufotografuojant. Nerealu!!! Teks patikėti manim. ;) ...