Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

...

Delio oro uostas. Stovėjau eilėje prie vizų patikros ir mąsčiau: štai mes ir Indijoje – šalyje, kurios nei artimuose, nei tolimuose mano kelionių planuose nebuvo. Visada sakydavau, kad kur jau kur, bet Indijoje tai mano net kojos nebus. Nei aš nušvitimo ieškau, nei aštrų indišką maistą mėgstu, nei lūšnynų gyventojų buitį noriu pamatyt, nepaisant „Šantaramo“ nupieštų vaizdų, net ir Tadžmahalas (Taj Mahal), ir tas ne taip jau labai intriguoja. Aplink pilna kraštų, kuriuos šimtą kartų labiau norėčiau aplankyti. Vilmantas irgi Indijos nelaikė prioritetine kelionių kryptimi. Bet eilinį kartą mano gyvenime pasitvirtino patarlė, kad nereikia spjauti į šulinį iš kurio vėliau teks pačiai gerti.


Akivaizdu, kad ir vėl prisišnekėjau. Nes štai nekantriai mindžiukuoju eilėje (turime „sėkmę“ prie vizų patikros ateiti, kada prie jos rikiuojasi ilgiausios eilės interesantų) laukdama galimybės palikti Indijos pareigūnams pirštų antspaudus ir pradėti savo indiškąjį nuotykį. Kitaip to ir nepavadinsi, nes ši kelionė „užgimė“ gana spontaniškai draugų pasiūlymu, o mes, kiek pasvarstę, nusprendėme pamiršti savo baimes, išankstinius nusistatymus ir pabūti šiek tiek crazy – kas bus, tas bus, kada, jei ne dabar - ai, kažkaip išgyvensim. Gal net bus faina, o ir savo stereotipus kiek supurtysime. Žinau, iš šono skamba keistokai, bet tikrai mąstėm kažkaip taip, t.y. ne itin „apšviestai“. 


Galiausiai visi „pirštai“ priduoti, veido foto į duomenų bazę įdėta, pasas suštampuotas, lagaminai surasti – metas susitikti kitu skrydžiu atvykusius draugus ir tarp daugybės pasitinkančiųjų susirasti būtent savo kelionės organizatorių. Viskas pavyko stebėtinai sklandžiai, ir štai mes jau stovime stovėjimo aikštelės pakraštyje laukdami savojo mikroautobuso.


Taigi, jau 3 valanda nakties. Gvazdikėlių girliandos ant kaklų. Benamiai šuniukai su skrandutėmis. Šaltis (didesnis nei tikėjausi ir norėjau). Ir SMOGAS. Nu tai labas, Indija!


Po trumpo pamiegojimo indiškai-kalėdiškai išpuoštame viešbutyje, su Indija toliau pažindinomės prie pusryčių stalo. Beveik visi draugiškai sutarėme, kad su maisto aštrumu mūsų septyniukei bus bėda – didesnė ar mažesnė, bet bėda. Net omletas, jeigu neapsižiūrėsi ir neužsiprašysi neaštraus, gali virsti neišlavintam gomuriui nelabai valgomu. O štai tradicinė arbata su prieskoniais (masala chai) tapo maloniu atradimu, ypač man, iš Lietuvos į Indiją iškeliavusiai su persišaldymo virusu, o vėliau ir kitiems, kuriem tą virusą altruistiškai „paskolinau“.


Po pusryčių susipažinome su savo gide (beje, tai buvo mūsų vienintelė moteris gidė visos kelionės metu), kuri porą dienų pažindino su Deliu (Delhi) ir noriai atsakinėjo į visokiausius klausimus. Tiesa, kai kas taip ir liko nutylėta, pvz., nors ir pasakojo, kad dabar daug žmonių pabėgo iš Kašmyro regiono (Kashmir), bet mūsų užklausta, kokia tikroji situacija Kašmyre ir kas ten išties vyksta, kaip ten vietiniai žmonės gyvena, tik nusuko kalbą.

Tačiau kai ką ir sužinojome, pavyzdžiui, kad Indijoje esama korupcijos ir dėl to niekas nemyli Indiros Gandhi (ji kaltinama dėl korupcijos suvešėjimo), nors Mahatmą Gandhi netgi labai gerbia; kad kastos neprarado svarbos kasdieniame Indijos gyvenime ir gana stipriai (ypač kaimo vietovėse) „reguliuoja“ kiekvieno indo gyvenimą – nuo maitinimosi ypatumų iki šeimos kūrimo ir netgi „garbės žmogžudysčių“, tačiau net žemiausios kastos vaikai gali mokytis, daryti karjerą, turintieji gabumų - praturtėti ir netgi tapti žymiais politikais, bėda tik ta, kad mokslas mokamas ir toli gražu ne visos šeimos išgali leisti vaikus į mokyklas, nesvarbu, iš kokios kastos bebūtų.


Taip pat išgirdome, kad Indijoje klesti medicininis turizmas, bet vargas tiems, kas neturi pinigų privatiems gydytojams ir yra priversti kreiptis į valstybines ligonines, nes laukti priėmimo tenka klaikiai ilgai - tikėtina, kad greičiau nusibaigsi nei sulauksi savo eilės; kad „Old Monk“ yra puikus indiškas romas, kurį keliaujant Indijoje galima nesibaiminant degustuoti; kad nepaisant didžiulio smogo Delis yra pats nuostabiausias miestas ir taip toliau, ir taip toliau.


Tuo pačiu pervažiuodami nuo vieno objekto prie kito, kas užtrukdavo labai ilgai (patikėkit, Delio atstumai, vairuotojo pypsėjimai ir kamščiai yra dalykas rimtas), bandėme perprasti hinduizmo (apie 79 proc. Indijos gyventojų išpažįsta šią religiją) dievybių panteoną. Dabar iš viso to teprisimenu, kad yra trys pagrindinės dievybės (Trimurtis) – kūrėjas Brahma (Brahma), sergėtojas Višnus (Vishnu) ir naikintojas Šiva (Shiva). 


Nors po gidės pasakojimų tikrai turėčiau mažų mažiausiai gebėti identifikuoti įvairias hinduizmo dievybes pagal jų rankose laikomus objektus, deja, man tai buvo (ir tebėra) misija neįmanoma. Žinau tik, kad ant Šivos kaklo būna gyvatė, o dramblys Ganešas (Ganesh) neša sėkmę. Mūsų mikroautobuso priekyje kaip tik ir sėdėjo toks „drambliukas Ganešiukas“ su įduotu gėlės žiedu, tai iš karto rodė, kad kelionėje mus beveik tikrai tikrai lydės sėkmė – gal ir skrandis atlaikys, ir karvė nepadurs, ir prekybininkai labai žiauriai neapsuks.


Sėkmė sėkme, bet su kuo man buvo sunku susitaikyti tiek pačioje kelionės pradžioje, tiek ir jos pabaigoje – tai Indijos vargšai. Tiesą sakant, niekaip nesuradau man sielos ramybę suteikiančios prieigos: ar čia jų labai gailėti ir šelpti, ar lengvai užsimerkti ir priimti jų padėtį kaip duotybę bei šalies visuomenės santvarkos išdavą.

Savaime aišku, kad visų prie lankomų istorinių paminklų man kišamų drambliukų ar pro autobusiuko langus siūlomų balionų nesupirksiu ir visų vargetų neišgelbėsiu, nes įsigijusi iš vieno greičiausiai nebeištrūksiu iš kitų, siūlančių identiškus ir panašius nereikalingus menkniekius, apsupties, be to, papiktinsiu savo gidus, nes, anot jų, reikia pirkti ne iš tų „hawkers“ (gatvės prekeivių), o „normalių“ prekybininkų. Tačiau jeigu vienam kažką duosiu ar iš jo nupirksiu, tai gal bent jam vakaras šviesesnis bus, o ir man koks karmos taškas nukris į kišenę. Iš kitos pusės, labai bjauru, kada į tave žiūri tik kaip į vaikščiojančią milijonų prikimštą piniginę. Net nežinau...


Anot mūsų gidės, ties visi vargšai pardavinėtojai ir gyvenantieji po Delio tiltais yra atvykę iš kaimų į miestą geresnio gyvenimo ieškoti, bet nieko čia keisto, toks jų likimas ir dalia, karma, dharma ir dar kas tik nori. Ir kad jiems čia vis tiek geriau nei tuose jų kaimuose. Taigi, kaip čia būtų padoriau elgtis, taip ir neapsisprendžiau. Tačiau faktas kaip blynas, kad Indija, kaip ir kitos milijoninės šalys, pvz., Kinija, turėdama tiek daug „vaikų“, jų akivaizdžiai nemyli ir nebrangina.


Tačiau ką tikrai myli ir gerbia – tai Mahatmą Gandhi. Jo memorialas Raj Ghat ir buvo pirmasis mūsų aplankytas objektas Delyje. Memorialas yra pastatytas Gandhi kremavimo vietoje, jį supa didžiuliai parko plotai, o patekti prie gyvų gėlių žiedais nukloto juodo marmuro memorialinio paminklo galima tik nusiavus ir prie įėjimo palikus batus. Tada basomis ar tik su kojinėmis reikia galiuką paėjėti iki kol pasieksime ta proga pastatytą memorialinį paminklą. Kadangi viskas yra atviroje erdvėje, skraido ten visokie paukščiukai, o indai nepamiršta savo pomėgio spjaudyti ant žemės (spjaudyti draudžiantis užrašas akivaizdžiai negelbėja), tai tas kelias nėra labai malonus. Tačiau man toks jausmas, kad jis nemalonus tik mums, užsienio turistams, nes patys indai traukia ten tuntais visai nekreipdami dėmesio į šaligatvio švarą.


Žvelgdama atgal vis dar manau, kad pažintį su Deliu pradėjome nuo gana keisto objekto. Taip iki galo ir nesuvokiu, kuo tokia svarbi yra Gandhi kremavimo vieta, išskyrus tai, kad 1948 m. kitą dieną po nužudymo Gandhi buvo kremuotas būtent šioje vietoje. Sakyčiau, kad mieste tikrai esama įdomesnių objektų, kuriuos norėtųsi aplankyti, o jiems, deja, laiko pritrūko. Na, bet kad jau nevedė prie jokio kito Gandhi paminklo, tai labai nesipiktinsiu. Visgi šis tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis buvo svarbi figūra ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje. Tai tiek to jau tuomet.

Kadangi jau nuo pirmų žingsnių kiekvienas žvilgsnis į supančią aplinką pažerdavo naujų įspūdžių, kurių akivaizdžiai į vieną blogo įrašą apie Delį nesutalpinu -  apie aplankytas įdomias Delio vietas jau kitame įraše. ;)



Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: o mes į Šiaurę dūmsim! Nordeste paslaptys (Nordeste, São Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: langas į Azorus (Azores, Sao Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)