Sofa. Ant sofos. Po sofa. Net ir nelabai svarbu.
Tiesiog mano sofa ant kurios pirmiausia klesteliu grįžusi po kelionių. Ant kurios atsisėdus su kompiuteriu ant kelių ir gimsta įrašai. Tuo viskas ir pasakyta.
... Mėgstantiems aukštį turėtų patikti virš Hunsriuko slėnio ( Hunsrück ; tarp Sosberg ir Mörsdorf ) kabantis 360 metrų ilgio „Geierlay“ tiltas ( Hängeseilbrücke Geierlay ). Jis įspūdingai atrodo tiek iš apačios, tiek ant jo užlipus. Šis 100 metrų aukštyje esantis tiltas tituluojamas vienu ilgiausių ir gražiausių visoje Vokietijoje. Ir tikrai, nors palyginus paprastas, jis taip elegantiškai linguoja nuo juo einančiųjų žingsnių. Ir, greičiausiai, vėjo. Kabantį „Geierlay“ tiltą sugalvojo šveicarų inžinierius Hans Pfaffen , įkvėptas Nepale esančių panašios struktūros tiltų. Jo mintis virto „kūnu“ palyginus visai neseniai - tik 2015-ųjų spalį. Todėl galite būti tikri, kad lentos nesutrūnijusios, o lynai vis dar tampriai įtempti - ir drąsiai lipti ant jo. Visgi vienas penktadalis iki tilto atėjusių taip ir nepasiryžta ant jo užlipti; tiesiog pasigroži saugiai iš tolo. Tuo tarpu mums nelabai norėjosi nuo jo nulipti. Besiveriantis vaizdas į tolius ir eglių viršū
... Delio oro uostas. Stovėjau eilėje prie vizų patikros ir mąsčiau: štai mes ir Indijoje – šalyje, kurios nei artimuose, nei tolimuose mano kelionių planuose nebuvo. Visada sakydavau, kad kur jau kur, bet Indijoje tai mano net kojos nebus. Nei aš nušvitimo ieškau, nei aštrų indišką maistą mėgstu, nei lūšnynų gyventojų buitį noriu pamatyt, nepaisant „Šantaramo“ nupieštų vaizdų, net ir Tadžmahalas ( Taj Mahal ), ir tas ne taip jau labai intriguoja. Aplink pilna kraštų, kuriuos šimtą kartų labiau norėčiau aplankyti. Vilmantas irgi Indijos nelaikė prioritetine kelionių kryptimi. Bet eilinį kartą mano gyvenime pasitvirtino patarlė, kad nereikia spjauti į šulinį iš kurio vėliau teks pačiai gerti. Akivaizdu, kad ir vėl prisišnekėjau. Nes štai nekantriai mindžiukuoju eilėje (turime „sėkmę“ prie vizų patikros ateiti, kada prie jos rikiuojasi ilgiausios eilės interesantų) laukdama galimybės palikti Indijos pareigūnams pirštų antspaudus ir pradėti savo indiškąjį nuotykį. Kitaip to ir
... Prieš važiuodama į Romą išgirdau, kad būtiniausiai reikia aplankyti netoli miesto - aplink Apijaus kelią (Via Appia) - esančias krikščionių katakombas. Tas pasiūlymas kažkaip įstrigo ir ėmė neduoti ramybės, dar truputį pasidomėjau interneto platybėse, kas gi ten gero yra, ir supratau, kad ne tiek jas „reikia“ aplankyti, kiek labai jau noriu pamatyti Apijaus kelią ir nusileisti į katakombas. Iškart už Romos sienų prasidedantis Apijaus kelias (Via Appia arba Via Appia Antica; nesumaišykite su Naujuoju Apijaus keliu - Via Appia Nuova) yra vienas pirmųjų (ir strategiškai labai svarbių) senosios Romos Respublikos kelių: Apijaus kelias jungė Romą su Brindizio miestu Apulijos regione (pietinė Italija), kuris buvo naudojamas kaip pagrindinis uostas pasiekti Graikiją bei Rytus. Apskritai, sulig vėlyvosios Romos Respublikos laikais romėnai tapo tikrais kelių tiesimo profesionalais. Visi jų keliai prasidėdavo Romoje, kurioje buvo pagrindinis itinerarijus (= Senovės Romos kelių žemėlap
Komentarai
Rašyti komentarą