Pabambėjimai nuo sofos: La "cepelinai", "blinis" & "varskeciai" (tęsinys)

...

Na va, kad jau šventės praėjo, galima pratęsti pasakojimą apie Vasario 16-osios cepelinus Liuksemburge.

Taigi, kaip jau ir minėjau, sužinoję apie numatomą pramogą - la "cepelinai" - Vasario 16-osios proga, mes nedelsėme ir užsisakėme staliuką toje kavinėje. O kad nebūtų liūdna, pasikvietėme dar ir keletą draugų - latvę mergikę (ji idealiai kalba lietuviškai) ir porą danų vyrukų (vienas kurių kaip tik mokosi lietuvių kalbos). Bet, aišku, mes tikrai neturėjome tikslo juos supažindinti su lietuviška kultūra kulinarijos šedevrų pagalba ar teisiog paplepėti lietuviškai, oi ne, ne... ;) Greičiau jau mumyse suveikė tas lietuviškasis sadistinis genas: "ahaha, pažiūrėsim, kaip jūs mūsų cepelinus valgysite, oi, pažiūrėsim".

Taigi, atėję kiek po septintos vakaro apstulbome, nes visa kavinė tiesiog šurmuliavo vien lietuviais. Mes vos vos gavome staliuką, nes mūsų rezervuotąjį jau buvo užsėdę kiti "niekšai", oi, atsiprašau, kiti broliai ir sesės lietuviai. Tik mums atėjus pakilo garbus vyras, kaip išsiaiškinau vėliau - Lietuvos konsulas Liuksemburge, ir paprašė atsistojus sugiedoti Lietuvos himną. Taigi, visi draugiškai iš širdies giedojome Lietuvos himną. Savo gėdai turiu pripažinti, kad mūsų latvė traukė daug geriau bent už pusę ten buvusių lietuvių, tame tarpe ir mane. Po himno konsulas dar perskaitė užsienio ministro sveikinimą ir tuo oficialioji dalis baigėsi.

Fone aidint roko operos "Baltaragio malūnas" klykavimams mes nagrinėjome ant stalo rastą meniu, kurio vienoje pusėje, papuoštoje Vyčiu, buvo surašyta keletas faktų apie Lietuvą (sostinė, miestai, gyventojų skaičius, dydis ir Vasario 16-osios svarbumas), o kitoje pusėje - dienos "ypatingieji" patiekalai: assortiment de poisson fumes & blinis (rūkytos žuvies rinkinys ir blynas (?)), cippelinai (cepelinai) ir varskeciai (varškėčiai). Na, mūsų su Vilmantu supratimu, derėjo pasirinkti vieną iš šių patiekalų. Bet, pasirodo, oi, kaip mes klydome... :D Čia buvo ne atskiri pagrindiniai patiekalai, bet pagal eiliškumą - šaltas patiekalas, karštas patiekalas ir desertas!

Lietuviškų gėrimų pasiūlyta nebuvo, tad tenkinomės liuksemburgietišku alučiu. Ir štai pagaliau atnešė pirmąjį patiekalą - ir jame tikrai radome silkės, svogūnų, žuvies porą gabalėlių ir net pusę blyno, kurio konsistencija buvo kiek keistoka, nes jis trupėjo į gabalėlius. Bet vis tiek buvo skanu. :) Užkandę laukėme pagrindinio vakaro akcento - cepelino. Ir neveltui... Ir atnešė mums cepeliną, ir ne betkokį , o keptą ir pagardintą salotomis bei grietine. :D Viduje cepelino, kaip ir pridera, tūnojo mėsa, tačiau pats bulvių apvalkalas buvo sulipdytas keistokai - tarsi iš bulvių gabalėlių. Na, bet ir vėlgi, buvo skanu. :) Teliko sulaukti deserto - varškėčių. Niekaip nesupratome, kodėl varškėčiai pasirinkti desertui? Viskas paaiškėjo, kada atnešė "varškėčius", kurie, pasirodo, ne kas kita kaip varškės apkepas. Labai gardus apkepas, o dar ir su serbentų uogiene, mmm. :)

Ir viskas.

A, gal jums dar įdomu, ar danai išgyveno? Nes dėl latvės jaudintis neverta, juk ji žino tuos mūsų patiekalus. Taigi, turiu pasakyti, danai viską švariai sukirto, pagyrė ir dar už mus visus sumokėjo. Jie nebūtų buvę skanu, juk nebūtų mokėję, ane? Ir kaip jie sakė: "tarp mūsų daug bendra - ir jūs, ir mes kilę iš valstiečių kultūros, tad vieni kitus suprantam ir bulvinius patiekalus mielai valgom".

Laiminga pabaiga. :D