Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoje! (Los Andželas)

Turbūt sunkiausia man pasakoti apie Los Andželą. Net kažkaip keista, prabuvome jame tikrai ne itin trumpai, bet beveik neturiu ką papasakoti. Gal kokia pasakojimų krizė mane užpuolė?.. Bet tikroji priežastis turbūt ta, kad šis miestas iš tiesų mane nuvylė, nes aš iš jo tikėjausi kažko toookio. Ir negavau. Arba tiksliau - gavau, bet labai mažai.

Kitas dalykas apsunkinantis pasakojimą - na niekaip negaliu sudėlioti Los Andželo kaip vienalyčio, harmoningo miesto vaizdo. Jis man susideda iš daugybės gabalėlių - visiškai skirtingų. Bet galbūt tai ir yra tikrasis Los Andželas - viena didžiulė mozaika. Bėda ta, kad man tie mozaikos gabalėliai nelabai jungiasi. Tad ir pasakojimas bus nei šioks, nei toks - apie atskiras daleles.

Santa Monika. Atvykę į Los Andželą apsigyvenome Santa Monikos miestelyje (o gal teisingiau jį būtų vadinti priemiesčiu?) ant Ramiojo vandenyno kranto ir iškart nulėkėme į paplūdimį. Jau vakarėjo, gal todėl žmonių buvo palyginus nedaug. Nemaža dalis jų važinėjo dviračiais arba bėgiojo specialiai tam skirtais takeliais. Beveik niekas nesimaudė. Na, išskyrus Vilmantą. Švelni rugsėjo šiluma, palmės, besileidžianti saulė, ramus Ramusis vandenynas - toks įspūdis liko po praleistos popietės Santa Monikos paplūdimyje.

Turiu prisipažinti, kad šis Santa Monikos paplūdimys yra pats romantiškiausias iš visų, kiek man teko matyti ar būti. Be to, ten labai malonu tiesiog vaikštinėti palei vandenyną, juolab kad netgi galima pasirinkti - eiti smėliuku ar net 3,5 mylios ilgio patogiu takeliu. Ant Santa Monikos molo (Santa Monica Pier) yra įsikūrusios karuselės, kurių užsižiebusios švieselės labai gražiai atrodo sutemus, nedidukas akvariumas, kavinės bei parduotuvės, tad kiekvienas pagal skonį ir norus gali susirasti, ką veikti.

Sutemus nusprendėme "patikrinti" Santa Monikos centrą - keletą gatvelių (tiksliau, Trečiosios gatvės promenadą, skirtą pėstiesiems), kur, anot mūsų turimo lankstinuko, nuolat pilna žmonių, esama daugybės kavinių ir parduotuvių, o taip pat ir grojančių muzikantų. Visa tai ir radome. Na, gal muzikantų nebuvo daug, tik pora, bet, svarbiausia, kad jų buvo. Buvo ir šokėjų, pvz., senyva moteriškė, šokanti pati sau pagal iš savojo magnetofono sklindančią muziką.

Be viso to, beveik kiekvienas suoliukas ten buvo užimtas vietinio benamio ar bomželio, kurie jau ruošėsi nakvynei ar tiesiog šiaip sėdinėjo. Ką gi, pasididžiavimo faktas, kad Santa Monikoje per metus net 340 dienų yra saulėtos (čia, mums, lietuviams dėl to turėtų būti ypač pavydu), turi ir kitą "lazdos galą" - benamiams nereikia ieškoti stogo virš galvos, o pakanka suolelio ar pakrūmės, tad vakare bevaikštant po tą vadinamąjį centrą apima toks jausmas, kad kur bežengsi - ten benamis/bomžas (o va šito, tai turbūt nėra ko pavydėti). Bet bendro malonaus įspūdžio apie Santa Moniką tai negadino.

Los Andželo centras (downtown). Kitą dieną buvome numatę LA centro (downtown) apžiūrai, nes buvo smalsu pažiūrinėti, kaip atrodo pastatai ir apskritai, kokių įdomybių ten galima surasti. Dar bevažiuojant autobusu į akis krito, kad LA centras yra tarsi dvejopas - kažkas tarp seno ir naujo, o gal tiksliau - tarp apšiurusio ir modernaus, t.y. vienose gatvėse dominuoja tokie senovinio tipo, "susipurvinę", lyg ir apšiurę, bet kadais buvę pakankamai didingi pastatai, tuo tarpu kitose gatvėse švyti tvarkingi, stikliniai, naujoviški dangoraižiai.

Nesakau, kad neįdomu pažiūrėti tokius "pasenusius" pastatus. Dauguma jų telkiasi kvartale, įvardinamame kaip "istorinis branduolys" (tai buvo miesto centras prieš II Pasaulinį karą, tačiau vėliau komercinė veikla jame smuko, kvartalas ištuštėjo ir tapo viena centrinių narkotikų pardavinėjimo Los Andžele vietų - ir taip iki šiol). Minėtų pastatų viršuje paskutiniu metu vis dažniau įrengiami butai arba loftai, o jų apačioje neretai įsikūrusios smulkios imigrantų iš Pietų ir Centrinės Amerikos parduotuvėlės, kavinukės bei kitokios jų "įstaigos", kurios sukelia tam tikrą "buvimo turguje" jausmą. Tokių parduotuvėlių savininkai nevengia tave kalbinti ir įkyrėti pasiūlymais apsipirkti. Apskritai vakare šiomis gatvėmis vaikščioti privengčiau.

Tačiau tik praėjus keletą gatvių lygiai tokių pačių apšiurusių pastatų pirmuosiuose aukštuose jau galima rasti galybę juvelyrų ir brangakmenių parduotuvėlių - pasirodo, patekome į juvelyrų kvartalą, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, yra didžiausias visoje JAV. Dar praėjus keletą gatvių jau gali nosimi bamptelėti į kokį dangoraižį. Beje, tose gatvėse, kur vyrauja "a la" dangoraižiai, dominuoja kostiumuoti biurokratai/klerkai/pareigūnai. Na ir neveltui, nes daugiausiai dangoraižių stovi būtent finansiniame kvartale.

Greta finansininkų kvartalo yra Bunker'io kalva (Bunker Hill), kur be dangoraižių dar aptikome gražius bei modernius operos, kurios generalinis direktorius ne bet kas, o Placido Domingo, rūmus (vadinamasis Dorothy Chandler paviljonas), įvairių teatrų bei koncertų salių (pvz., itin modernų Walt Disney koncertų salių kompleksą), LA modernaus meno muziejų (MOCA) bei nuostabiai elegantišką ir kartu postmodernią Angelų Dievo Motinos katedrą (Cathedral of Our Lady of the Angels).

Netoliese - miesto administracinio centro kvartale - įsikūrusi ir didžiulė, statyta dar 1928 metais, miesto rotušė, kur dirba miesto administracija su meru priešakyje. Šalia jos esančiame parkelyje medžių pavėsyje miega nemažai benamių ar šiaip "pavargusių" žmogelių. Taip kad viskas čia tikrai skirta piliečiams. :)

Tarp atskirų pastatų, kurie mums pasirodė įdomūs, išskirčiau Union stoties (Union Station) laukiamąją salę. Deja, kai ją pasiekėme, kažkaip net nepagalvojome apie jos interjero nufotografavimą, nes nuo karščio buvome be jėgų, tad viskas, kas mums terūpėjo - tai susirasti reikiamą metro liniją. Aišku, Los Andželo čainatauno kvartas irgi vertas dėmesio, - kur daugiau, išskyrus Kiniją, gali rasti tiek kinų, bet apie mūsų nuotykius jame jau pasakojau. :)

Holivudas. Na, kaipgi be jo??? Pasivaikščioję po LA centrą dienos pavakarę paskyrėme Holivudui. Atsigrūdome iki Holivudo bulvaro ir iš metro išlipome beveik tiesiai ant milijoną kartų TV ir žurnaluose matytų garsiųjų vardinių žvaigždžių, kurios yra įcementuotos "Garbės alėjoje" (Walk of Fame). Na ir kas, kad jos kiek purvinokos, bet garbės bei šlovės tai juk nesumažina, tiesa? Pamatėme ir privalomą "Holivudo" žodžio ženklą Holivudo kalvose, ir Kodak'o teatrą (oi, deja, tada nežinojome, kad jame įteikinėjami Oskarai, tai ir nesureikšminome ;)), ir Kapitolijaus įrašų bokštą (Capitol Records Tower), ir net... Britnę Spears! Argi ne sėkmė?

Buvome užsukę ir į Sunset bulvarą. Ten pasėdėjome tokioje itin mieloje kavinėje, kur buvo galima pamatyti įdomių žmonių. Beje, bevaikštinėdami atkreipėme dėmesį, kad aplink matosi labai daug visokių mokyklų: vaidybos, muzikos įrašų, grojimo etc., ir mums kilo klausimas, kiek kokybiškas mokslas jose? Galbūt Holivude, jei neturi ką veikti arba neturi darbo, tiesiog reikia atidaryti kokią nors mokyklą. O mokinių, greičiausiai, atsiras. :D

Su Britne istorija tai visai nerimta... Priešistorė tokia: pasimalę Holivudo bulvare priartėjome prie tokios vietos, kur nežinia dėl ko eilėse rikiavosi minios žmonių (paskui susipratome, kad jie greičiausiai į tam tikrus laidų filmavimus bando patekti), apžiūrėję kažkodėl užtvertą dalį gatvės bei atsispyrę itin gundančiam pasiūlymui kažkokiame filme pabūti zombiais - statistais (taigi būtume pradėję aktorių karjerą ir ne bet kur, o pačiame Holivude; ir kaip mes apie tai nepagalvojome...) pasijutome ganėtinai praalkę, tad nusprendėme priešais nosį esančiame didžiuliame prekybos centre pasiieškoti kokio sumuštinio.

Kol Vilmantas medžiojo mamutą (t.y. sumuštinį), aš dairiausi iš antro aukšto žemyn į Holivudo bulvaro gatvę. Visai įdomu - ir Krišnos garbintojai atėjo pagiedot, ir mimai Merilyn Monro ar Maiklo Džeksono pavidalu staipėsi, ir minia pradėjo rinktis. Ne tik apačioje, bet ir prie manęs - balkone. Jau ir sumuštinį spėjome suvalgyti, bet niekaip nesupratome, ko ta minia laukia. Tada užklausėme šalia stovinčios merginos, kuri visa nušvitusi paaiškino, kad visi laukia Britnės ir kad ji pernai čia matė netgi Vitnę Hjūston. Kokia laimė!!! Kokia laimė!!! Žodžiu, Britnė atvažiuos apdovanoti kažkokio konkurso laimėtojus.

Na gerai, palauksim ir mes. Niekur gi neskubam. Ir ogi tikrai, neilgai trukus atvažiavo mašina, iš jos išlipo pati Britnė, kažką pasakė, kažką įteikė ir nusifotografavo su laimėtojais. Tada sėdo atgal į mašiną ir išvažiavo. Visa tai užtruko nei ilgiau, nei trumpiau - 3-4 minutes. Bet mes ją matėm, be be be! Kokia laimė!!! Kokia laimė!!! Ties tuo galima padėti pliusiuką žemėlapyje ties Holivudu ir važiuoti kur nors kitur.

Pavyzdžiui, į Universal City pramogų miestelį, priklausantį Universal Studios Hollywood. Na ką gi, tai dar vienas pats tikriausias disneilendas suaugusiems ir vaikams. Kadangi buvo jau visai vakaras, ir kaip žinia, atstumai Los Andžele tarp skirtingų jo rajonų itin nemaži, o viešasis transportas nepasižymi greitumu, mes pasitenkinome pavaikštinėjimu pramogų ir kavinių centre - Universal City Walk.

Man jame patiko tik trys dalykai: plakatas, kur verkianti moteris guodžiasi vyrui, kad "per vonios kraštus išbėgęs vanduo sugadino mobilųjį telefoną, tada susprogo kapučino kavos aparatas, ir negana to - ir vėl užstrigo mašinos pakeliamasis stogas"; galimybė paskraidyti tarsi paukščiui ar parašiutininkui specialioje patalpoje; vaizdas nuo tilto į vakarėjantį Los Andželą. Daugiau apie tą vietą kaip ir neturiu ko pasakyti.

Nesimpatiškos vietelės. Na, apie viešąjį transportą jau pasakojau, tai nesikartosiu. Nors, ne, dar kartą pasakysiu - jis klaikus!!! Taip pat negaliu nepaminėti to, ką aš vadinu "baisiosiomis miesto vietelėmis". Tai tokios gatvės bei rajonai, kur turistui (ir ne tik jam) nerekomenduojama rodytis. Naudodamiesi viešuoju transportu (autobusu, metro traukiniu) tuo pačiu turėjome galimybę pamatyti ir tokių Los Andželo vietelių, į kurias savo noru kojos tikrai nekeltume. Pavyzdžiui, važiuodami autobusu iš Los Andželo oro uosto link miesto centro pravažiavome ir keletą rajonų, kurie (na, bent jau pagal tai, ką matėme pro langą) gyvenami daugiausiai afro-amerikiečių ir atrodo, švelniai tariant, labai jau "šiaip sau".

Pavėlavę į San Francisko autobusą, šiaip ne taip kinų rajone susiradę viešbutį, dar turėjome beveik visą dieną. Nuotaikos po miestą tampytis nebuvo. Bent jau man, tad nusprendėme važiuoti į dar nematytą paplūdimį, nes diena buvo labai šilta. Tačiau važiuodami iš centro link Longbeach paplūdimio pasidairę pro langą ne vieną kartą norėjome išlipti, pereiti į kitą pusę ir važiuoti atgal, nes nebebuvome tikri, kur mes nuvažiuosime (t.y. jau net žemėlapiu nebepasitikėjome): baltųjų gatvėse nei su žiburiu nesimatė, pastatai labiau kažkokias pašiūres priminė nei namus, kažkokie fabrikai stovėjo, šiaip apšiukšlintos vietelės vijo viena kitą... Buvo labai nejauku. Pravažiavome ir garsųjį Comptono rajoną, į kurį ne tik turistams, bet ir LA gyvenantiems amerikiečiams, norint sveikiems-gyviems grįžti namo, nerekomenduojama kelti kojos (ten baltieji beveik negyvena, paplitę narkotikai, gaujų susirėmimai, etc.).

Longbeach. Po tokios kelionės tiesiog negalėjome patikėti savo akimis, kai pasiekėme Longbeach rajoną - tvarkinga, švaru, gražu. Na, aišku, Longbeach - pasiturinčiųjų rajonas. Ir tai jaučiasi. Iš centro iki jo važiavome net dvi valandas (kurios siaubingai prailgo ir nebuvo pačios maloniausios). Tada dar sėdome į specialų autobusiuką, kuris nuvežė mus iki paplūdimio.

Paplūdimys pasirodė besąs labai ilgas, plačių plačiausias ir beveik tuščias, išskyrus vieną kitą žmogelį. Daugiausia žmonių matėme toje zonoje, kuri skirta šunims vedžioti pliaže. Na, bent jau mes taip supratome. O pats paplūdimys nors ir ne toks romantiškas kaip kad Santa Monikos, bet visai neblogas.

Dabar galvoju ir kaip čia viską apibendrinti... Na, nemielas Los Andželas mums pasirodė nors tu ką. Ir turistiškai nelabai nepatrauklus. Žinoma, yra ką jame pamatyti, pvz., Santa Monikos paplūdimys tiesiog fantastiškas. Mielai jame atsidurčiau ir vėl. Bet... Greta gražių objektų (o jų tikrai yra!) Los Andžele išvydome ir tokių "skylių", kokių niekur kitur nematėme. Na, nepasisekė, kad būtent šiame mieste mums įvairiai atsiskleidė ir ta nepatrauklioji Amerikos pusė. Ir šiaip... Viską susumavus - sugrįžti į Angelų miestą kol kas visai nesinori.