Susitikimo vietos pakeisti negalima. Barselona.

...

Barselona (Barcelona) yra puikus pavyzdys miesto, kur man smagu sugrįžti dar kartą ir dar kartą. Sako, kad gyvenimas per trumpas, kad važiuotum vis į tą pačią vietą, kai pasaulyje yra tiek daug verto pamatyti, bet  kodėl gi ne? Juk kiekviena kelionė vis kitokia - kažkada tai buvo studentiška kelionė į naujametį Taizé renginį, vėliau - Barselonos ir jos apylinkių tyrinėjimai dviese su Vilmantu, o dabar štai - susitikimas su savo draugių kompanija iš Lietuvos.

Nors vienu metu man atrodė, kad bandydama nusigauti į Barseloną praleidau daugiau laiko nei pačiame mieste, tačiau kiekviena minutė buvo to verta. Mėgavomės miestu, viena kitos draugija ir nuostabiu oru. Tik pagalvoju apie tas dvi dienas ir vieną naktį katalonų krašte ir išsišiepiu iki ausų. Buvo fantastiškai smagu. Jau nepamenu, kada tiek daug juokiausi ir kvailiojau. Turėjo praeiti tiek daug laiko, kad mes visos ir vėl susitiktume ne Lietuvoje. 

Štai ką reiškia, kai atsiduri savo mylimiausių klasiokių kompanijoje, kurių draugijoje tiek daug visko praeita ir nuveikta. Būtent su šiuo trejetuku pirmą kartą keliavau į užsienį. Tuo metu Ryannair nebuvo, finansai irgi nelepino, tad norint pamatyti pasaulį (o man tai buvo pirmasis užsienis), teko keletą dienų praleisti autobuse apsirūpinus sumuštiniais bei konservais ir bandant atrasti patogią padėtį nusėdėtam užpakaliui. Bet tai tikrai nebuvo problema, svarbiausia buvo kelionė ir jos keliamas jaudulys.

Na, bet grįžkime prie Barselonos reikalų.

 

Kadangi atvykau viena diena vėliau, mano draugės jau buvo suspėjusios aplėkti ir apžiūrėti pusę Barselonos (nežinau, gal ir daugiau), nusižiūrėti vieną kitą jachtą ir atrasti neblogų vietelių pavalgymui.

Patikėkite, atrasti vietas, kur Barselonos centre galima skaniai ar bent jau pakankamai neblogai pavalgyti, yra nepaprastai svarbu. Mudviejų su Vilmantu ankstesnės kulinarinės patirtys Barselonoje nebuvo labai džiugios; atrodytų, kad šiame mieste ypatingai gajus mąstymas, jog alkanas turistas suvalgys bet kokį š...

Tik susitikusios ir atsiglebėsčiavusios pajutome, kad pats metas ankstyviems pietums, kitaip tikrai neturėsime nei fizinių, nei intelektualinių jėgų apžiūrėti Antoni Gaudi šedevro - Šv. Šeimynos bažnyčios, dažniausiai vadinamos tiesiog Sagrada Familia (Basílica i Temple Expiatori de la Sagrada Família).

Turiu pripažinti, kad iš išorės ši bažnyčia neatrodo tokia jau įspūdinga. Ateini su didžiausiais lūkesčiais apžiūrėti UNESCO pasaulio paveldą, pamatai tą nebaigtą lipdyti bažnyčią, kurios bokštų siluetai pinasi su statybinių kranų, ir nesupranti, ko visi dėl jos alpsta. Kur tas „vau!“ momentas? Ta patvirtino ir mano keliondraugės prisipažindamos, kad prie jos atėjus vakare garsioji bažnyčia pasirodė visai neįspūdinga, nors eksterjere sutalpinta daugybė biblinių ir bendrakrikščioniškų elementų bei motyvų - akys net raibsta.

Asmeniškai man didžiausia paslaptis, kaip pasakytų Mažasis Princas, slypi širdyje, šiuo atveju - bažnyčios viduje. Įeini ir patenki į kažkokį magišką spalvų ir formų pasaulį (ir pamiršti, kad tai bažnyčia), pats tampi spalva ir bandai ją sugerti į save, kad išsaugotum prisiminimą. Galima mėgti Gaudi architektūrą, galima - ne, bet kažkodėl tikiu, kad Sagrada Familia bažnyčios interjeras nei vieno nepalieka abejingo ar drungno.

Įdomu, kad nors 2010 metais Šv. Šeimynos bažnyčią pašventino pats popiežius (Benediktas XVI), tačiau Šv. Mišios bažnyčioje nėra reguliariai aukojamos. Tais retais atvejais, kai Šv. Mišios vyksta, bažnyčios tinklalapyje galima rasti nurodymus, kaip gauti kvietimą į jas. Neturi kvietimo - nebus tau ir šv. Mišių.

Bet negali gi viskas būti gražu ir saulėta. Kaip prašoma tame rengtame 50% pozityvo ir 50% negatyvo įstatyme (na, turbūt apie jį negirdėjusių nelabai yra), vardan pusiausvyros krestelsiu ir aš šaukštelį deguto.

Kaip itin patyrusios ir apdairios keliautojos nusprendėme nerizikuoti ir pabandyti išvengti eilių prie bilietų įsigydamos juos internetu. Ir kad pajustume jau visą šimtaprocentinį gėrį, nusprendėme pirkti visą komplektą, t.y. įėjimo bilietą + audiogidą + pakilimą į vieną iš veikiančių bažnyčios bokštų (galima rinktis iš dviejų - Kristaus Gimimo (Nativity) ir Kančios (Passion)), iš kurio atsivertų graži panorama.

Iki nusibodimo atsiklausiusios audiogido ir prisižiūrėjusios bažnyčios nutarėme, kad būtų pats metas suvalgyti tą vyšnią ant torto - pasikelti į bokštą. O tada ir paaiškėjo, kad mūsų pasirinktasis bokštas (kuris aprašyme buvo pateiktas kaip įdomesnis) jau kelios savaitės kaip uždarytas remontui. Cha! Tačiau Sagrada Familia tinklalapis to nepaisydamas vis tiek pardavinėja bilietus į jį. Ispaniškos kiaulės, dievaži.

Po tokio nepavykusio pasikėlimo į bokštą nuotaikai praskaidrinti ir įspūdžiams pasidalinti greitai susiradome vietelę, kuri siūlė ir gražų vaizdą į bažnyčią, ir skanius desertus. Kavos puodelis ir padidėjęs cukraus kiekis kraujyje neleido mums per daug liūdėti suteikdamas naujų jėgų Barselonos šturmui.

Tai mes vaikščiojom, vaikščiojom, vaikščiojom, pažindinomės su miestu, plepėjom, valgėm, juokėmės ir kitaip lengvai kraustėmės iš proto. Kažkuriuo metu susipratome, kad kojos vis labiau paskausta ir jau būtų pats metas išbandyti viešbučio lovos minkštumą - rytoj laukia nauja ir intensyvi diena.

Ankstyvi pusryčiai ir mes jau pakeliui į Guelio parką (Park Güell). Taip, taip ir vėl kyšo Gaudi ausys. Kažkaip šį kartą mes be jo neapsiėjom.

XX a. pradžioje Eusebijus Guelis (Eusebi Güell) panoro sukurti įdomią turtingų žmonių gyvenvietę-parką su puikiu vaizdu į miestą bei jūrą. Gaudi ėmėsi šio darbo, ir dabar turime dar vieną traukos objektą Barselonoje. Reiktų nepamiršti, kad šis parkas taip pat „sėdi“ UNESCO pasaulio paveldo objektų sąraše.

Guelio parkas nemažas ir dalis jo nemokama - galima smagiai vaikštinėti takeliais aplink nardant žalioms papūgėlėms ir balandžiams. Visgi norint pakliūti prie gražiųjų namukų, driežo („el drac“) ir kitokių įdomybių, neišvengiamai teks pastovėti eilėje ir įgyti bilietą. Šį kartą mes nebuvome pakankamai gudrios, todėl neišvengėme nei eilės, nei pusantros valandos galimybės susipažinti su nemokama parko dalimi, kadangi įgyjant bilietą kartu paskiriama ir valanda, kada galima patekti į mokamą parko dalį.

Gal jau esu minėjusi (o gal ir ne), kad nesu didelė šio parko gerbėja - mane kiek erzina žmonių masė jame, be to, vieną kartą jame pabuvus, antrą kartą nieko naujo nebeatrandi, tačiau su draugija visur smagu. Užsidedi akinius nuo saulės ir varai. Iš parko atsiverianti Barselonos panorama taip pat netrukdo.

Kitas nusižiūrėtas Barselonos objektas - spalvoti šokantys fontanai (Font màgica de Montjuïc). Šie fontanai buvo inžinieriaus Carles Buigas sukurti specialiai Barselonoje vykusiai tarptautinei parodai „Expo 1929“, kardinaliai atnaujinti 1992 m. Barselonos olimpinėms žaidynėms ir iki šiol savaitgaliais (tiksli valanda priklauso nuo metų laiko - geriausia datas ir laiką pasitikrinti tinklalapyje) džiugina Barselonos gyventojus ir turistus. Įdomu, kad fontanai nešvaisto vandens - naudojamas perdirbtas.

Montjuïc kalnas yra beveik Barselonos muziejų meka: Miro (Fundació Joan Miró), etnologijos (Museo Etnológico de Barcelona), archeologijos (Archaeology Museum of Catalonia), sporto (Museu Olímpic i de l'Esport Joan Antoni Samaranch), meno (Museu Nacional d'Art de Catalunya), architektūros (Poble Espanyol) - visus juos galima rasti šioje vietoje. Mielai būčiau aplankiusi net keletą iš paminėtų, tačiau oras buvo paprasčiausiai per geras muziejams.

Prie fontanų atkakome kiek per anksti, todėl kiek pasigrožėjusios nuo Palau Nacional atsiveriančia Barselonos panorama, nusprendėme pavaikštinėti aplink ir susirasti kokią vietelę pavakario pietums.

Tai nepasirodė lengvas uždavinys; veikiančių užeigų bei restoranų aplink buvo visai mažai, o iš aptiktos - nesužavėjo. Kažkuriuo momentu visiškai atsitiktinai pamatėme venecijietišką tratoriją „Xemei“. Kiek paabejojusios, ar čia jau bus geriau nei ankstesnėse, įkišome nosį į vidų ir - pamačiusios skaniai valgančius vietinius Barselonos gyventojus bei jų lėkščių turinį - supratome, kad iš šios vietos mes tikrai niekur nebeisime. Jau vėliau išsiaiškinome, kad ši tratorija yra puikiai įvertinta ne vieno lankytojo (Tripadvisor) ir įvardijama kaip viena geresnių valgymo vietų Barselonoje. Ką galiu pasakyti, pasisekė ir mums, ir mūsų skrandžiams.

Pietauti baigėme kaip tik prieš prasidedant fontanų šou. Buvo gražu, bet, jeigu mano atmintis neapgauna, kokius septyniolika metų atgal šis šou buvo dar įspūdingesnis, nes spalvas keitė ne vienas, bet keletas fontanų.

Kaip bebūtų, daug laiko jais pasigrožėti neturėjau - teko skubėti į traukinį ir į oro uostą. Nesuprantu, kur tas laikas dingo? Atrodo, tik spėjau pasisveikinti, o jau teko atsisveikinti - ir su draugėmis, ir su Barselona. Tačiau nors trumpai, bet buvo jėga.

...