Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (I)

...

Kol mes palikę namuose kompiuterius baladojamės po visą svietą bei virškiname naujus įspūdžius, ir vėl galima pakalbėti apie

... Stambulą ... :)

Tai va, prakeliavę pusę Turkijos ir atsisveikinę su savo keliondraugiais, likome patys sau vieni dar keletą dienelių patyrinėti Stambulą. Ir kažkaip sumąstėme, kad pasiplaukiojimas laivu būtų pats tas saulėtą dieną. O kartu ir gera proga iš kitos pusės - nuo vandens - pasižvalgyti į miestą.

Aišku, buvo milijonas ir vienas variantų su kokiu laivu plaukti, kainos panašios, tad mes pasirinkome tą, kuris buvo arčiausiai mūsų (teisingiau, beveik pirmą pasitaikiusį). Ir jeigu dabar kas nors visai neprotingai pradėjo įsivaizduoti, kad aš imsiu džiūgauti "kaip mums pasisekė!", "kaip smagiai pasiplaukiojome!", kaip "neapsirikome", tai, hmmm, ne visai taip. 

Na taip, laive žmonių buvo proto ribose, pats laivas irgi ne griuvena kokia, laikas nuo laiko patarnautojas palakstydavo siūlydamas (už mokestį, aišku) arbatos ar alaus, tačiau mūsų kapitonas kažkodėl patingėjo mus nuplukdyti iki ten, kur žadėjo. Greičiausiai taupydamas degalus ar tiesiog šiaip, įnorio pagautas, apsisuko plaukti atgal gerokai anksčiau. Bliamba!

O šiaip tai ką, prisižiūrėjome visokių ten namų - ir gražių, ir nelabai, mečečių minaretų, tuntais plaukiojusių medūzų bei tiesiog pailsinome kojas (jos, brangiosios, to nusipelnė).

Dar vienas mūsų Stambulo "projektų" buvo apsilankyti Dolmabahçe rūmuose (Dolmabahçe Sarayı). Iš laivo, tai jie įspūdingai atrodė.  Vidus jų irgi labai gražus, tačiau po vidų leidžiama vaikščioti tik su gidu bei negalima fotografuoti.

Vilmantas vis tiek nupaparacino (nedorėliai mes) įspūdingą karalienės Viktorijos padovanotą sietyną, kuris sveria 4,5 tonos ir turi 750 lempų. O šiaip kaip atrodo šių rūmų vidus galima pamatyti čia.

Rūmai statyti palyginus neseniai, 1856 metais, nes 31-asis sultonas Abdülmecid'as I-asis nusprendė, kad Topkapi rūmai jam per prasti, stinga jiems liukso, stiliaus ir šiuolaikiškumo.

O Atatiurkas (o kaipgi be jo?!) viename šių rūmų kambarių praleido paskutines dienas beigi pasimirė. Beje, tame kambaryje laikrodis vis dar rodo jo mirties laiką - 9:05. Tad mums besilankant rūmuose matėme net keletą grupių (ir visai mažų vaikų, ir jaunuolių), kurios buvo atvestos pasižiūrėti kambario, kur pasimirė Mustafa Kemalis. Nėra ką ir pridurti. :)

Dar kažkurią pavakarę bevaikštinėdami po miestą  suradome tokią apžvalgos aikštelę (dabar jau nelabai galėčiau nusakyti, kur ji yra - prie kažkokios mokyklos), nuo kurios matėsi daugybė stovinčių bei plaukiančių laivų. Turbūt žvejybiniai?  Atsivėręs vaizdas buvo labai netikėtas ir, ką jau čia, gražus. 

Nors turiu prisipažinti, kad tuo metu aš buvau pavargusi ir išalkusi, todėl Vilmantas mane kaip kokią užsispyrusią ožką vos vos prikalbino ateiti pažiūrėti po to žadėdamas eiti į pirmą pamatytą restoraną. Tada aš nusileidau. :) Jei ką, tai tikrai į pirmą pasitaikiusį restoraną nuėjom, buvom vieninteliai klientai, tačiau laimei, šį kartą klientų nebuvimas nereiškė prasto restorano maisto.

Tikrai nepasigailėjome vakare užkilę į Galatos bokštą (Galata Kulesi; pastatytas 1348 m.) iš kurio atsivėrė fantastiški naktinio Stambulo vaizdai. Nėra ką čia daug šnekėti - jei būsite Stambule, labai ir labai rekomenduoju.

Na ir dar pora pastebėjimų.

Stambulas išties labai daugiaspalvis miestas, kuriame netrūksta tiek labai vakarietiškai apsirengusių moterų, tiek visiškai konservatyviai užsidangsčiusių. Netgi mečetėse, jei labai nenori, tai moterys gali nesidengti plaukų, tačiau aš kažkaip nemačiau problemos juos paslėpti po skarele. Gerbiau tradicijas, vadinasi. Ir alaus Turkijoje galima rasti išgerti, tačiau viešai - gatvėse - to daryti nerekomenduojama; kavinėse - kitas reikalas.

Visgi kas mane nustebino, tai kaip įrengtos moterims melstis skirtos vietos mečetėse. Jei vienose tos vietos atskirtos labiau simboliškai (pvz., koliažo viršuje didžiausia foto), tai kitose dvi erdves skiria jau visai didelės širmos-sienos (pvz., koliažo dešiniam kampe). Suprantu, vyrai silpni padarai, jie negali žiūrėti į besimeldžiančių moterų užpakalius, tačiau, jei moterys žiūri į besimeldžiančių vyrų užpakalius... Gal pastatę tas dideles širmas taip bando apsaugoti moteris nuo pagundų?

Dar vienas dalykas, kurį išbandėm Stambule, tai turkišką pirtį (hamam'ą). Aš tai apskritai nesu pirčių gerbėja, o va Vilmantui jos labai patinka. Tai jis, turėdamas galimybę, dar Kapadokijoje nuėjo į gido rekomenduotą pirtį ir grįžo baisiausiai patenkintas bei kupinas įspūdžių: "Įsivaizduok tik, žmonių visai nebuvo, tik jis ir dar vienas su mumis keliavęs, tai pirtininkas juos ne tik labai gerai išmasažavo, bet ir kol jie sėdėjo basienėly jiems dar ir padainavo." Na, išgirdusi tokius atsiliepimus, net ir aš susiviliojau išbandyti turkišką pirtį.

Stambule mums siūlė eiti į istorines Çemberlitas Hamami pirtis, nes esą jos labai nuostabios. Tai ką, ilgai ieškoję, sukę ratais, bet pagaliau suradę, entuziastingai nusiteikę su Vilmantu pasukome į skirtingas - moterų ir vyrų zonas. Jei trumpai, tai aš į jas eiti tikrai nesiūlau. Taip, jos reklamuojasi, taip į jas eina daugybė turistų. Čia gal ir bėda...

Nuėjusi į moterų zoną, radau mažus kambariukus, kur bedantė tik turkiškai kalbanti moteris padavė man pirties apatinius, chalatą, rankšluostį, tapkes ir kempinę bei parodė, kur reikia eiti persirengus. Nuėjusi patekau į garų pilną kambarį, kur centre stovi marmurinė pakyla. Ant jos tu atsiguli ir lauki, kol pirtininkė tavę pasikvies ir pradės masažuoti bei prausti. Žmonių buvo daug. Pirtininkių irgi buvo daug. Visos jos tokios ne itin simpatiškos: gerokai įmitusios grubokos moteriškės apiplyšusiais darbiniais "rūbais" - kelnaitėmis (ką ten, triusikais) ir liemenėlėmis. 

Tai va, pagulėjau ant tos marmurinės pakylos kokias 10 min,  po to 15 min pamasažavo-paprausė (tikrai neatrodė, kad masažas truko 30 min) ir išvedė lauk prie dušo. Buvau visiškai pasimetusi - tik tiek??? Na, tai po dušo dar atsigėriau nešiojamos arbatos (aišku, už paildomą mokestį) ir išėjau ieškoti Vilmanto, nors iki mūsų sutarto susitikimo laiko dar buvo likęs geras pusvalandis. Bet, pasirodo, Vilmantui nutiko dar blogiau. Jį ne tik, kad labai grubiai ir skaudžiai pirtininkas pamasažavo, bet ir labai greit liepė eiti lauk (arba, anot Vilmanto, tiesiog "praspyrė"), aišku,  vis tiek nepasikuklinęs paprašyti arbatpinigių. Tai Vilmantas apskritai liko nesupratęs, kur jis čia pappuolė. Šioji jo pirties patirtis absoliučiai skyrėsi (ir ne į gerąją pusę) nuo ankstesnės Kapadokijoje.

Trumpai tariant, pasipirtininimas Stambule mums baigėsi visišku pravalu. :)

...