My cosy sofa

... ...

... Tradiciškai po kelionės man labai sunku prieiti prie nuotraukų atrinkimo, nes tas svarstymas, kuri gražesnė (šita ar šita, o gal šita?), kurią palikti ir kurią ištrinti mane gerokai išsekina. Po dviejų savaičių keliaujant per Ispaniją galite įsivaizduoti, kiek nuotraukų susikaupė fotoaparate. Ir koks darbelis manęs laukia... Todėl šiandienos įrašas ir vėl apie Stambulą. Tik nesakykit, kad atsibodo. Kažkaip juokingai ta pradžia čia man nuskambėjo, toks jausmas, kad šnekuosi su savimi. :) Bet nieko, visiems genijams taip pasitaiko. :) Tai vat, vietelė, kur labai įdomu Stambule apsilankyti ir kuri turėtų patikti (mano kukliu manymu) net ir muziejų nemėgėjams , yra Archeologijos muziejus. Ten tokia galybė nerealaus senumo eksponatų, kad nori nenori mintimis persikeli į senovę ir galvoji, betgi šitas sienas/akmenis/papuošalus prieš šimtus metų lietė žmonės, kurie gyveno ir sukosi savo problemų, ambicijų, laimės ir sėkmių rate kaip ir mes dabar. Kai pradedu apie tai ilgiau...

... Kol mes palikę namuose kompiuterius baladojamės po visą svietą bei virškiname naujus įspūdžius, ir vėl galima pakalbėti apie ... Stambulą ... :) Tai va, prakeliavę pusę Turkijos ir atsisveikinę su savo keliondraugiais, likome patys sau vieni dar keletą dienelių patyrinėti Stambulą. Ir kažkaip sumąstėme, kad pasiplaukiojimas laivu būtų pats tas saulėtą dieną. O kartu ir gera proga iš kitos pusės - nuo vandens - pasižvalgyti į miestą. Aišku, buvo milijonas ir vienas variantų su kokiu laivu plaukti, kainos panašios, tad mes pasirinkome tą, kuris buvo arčiausiai mūsų (teisingiau, beveik pirmą pasitaikiusį). Ir jeigu dabar kas nors visai neprotingai pradėjo įsivaizduoti, kad aš imsiu džiūgauti "kaip mums pasisekė!", "kaip smagiai pasiplaukiojome!", kaip "neapsirikome", tai, hmmm, ne visai taip.  Na taip, laive žmonių buvo proto ribose, pats laivas irgi ne griuvena kokia, laikas nuo laiko patarnautojas palakstydavo siūlydamas (už mok...

... Jau prabėgo beveik metai nuo mūsų kelionės į Turkiją, bet aš jos niekaip negaliu pamiršti ir man vis išsprūsta: "O kaip norėčiau pakeliaut po Turkiją..." Tada mano kolegos kraipo galvas ir nepatikliai klausia, "na, negi ten tau taip patiko?" Taigi, kad patiko. Tiksliau - aš jos ilgiuosi. Todėl ir nusprendžiau dar šiek tiek pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės po Turkiją. Dar būtinai kurią dieną sugrįšiu prie Stambulo, tačiau šiandienos įrašas yra skirtas Ankarai, kuri, kaip žinia, yra antras pagal dydį Turkijos miestas bei šalies sostinė (nuo 1923 m. pakeitusi Stambulą). Ir nors važiavome ilgėliausią atkarpą nuo Stambulo iki Ankaros, tačiau sakyti, kad mačiau Ankarą, būtų didžiulis melas, nes tiek aš jos ir temačiau - daugiausia tik pro autobuso langą važiuojant į muziejų, taip pat į Mustafa Kemalio (Atatiurko) mauzoliejų bei vaikštinėjant prie apgriuvusios tvirtovės (o gal pilies? ar forto?). Pirmoji betarpiška (ne pro autobuso lan...

... Kitą dieną po automobilių parodos skyrėme pasivaikščiojimui po Frankfurtą. Buvo apsiniaukęs sekmadienis, tad žmonių ir pramogų ne per daugiausiai. Tačiau tuo pačiu pamatėme keletą vaizdų, kurių šiaip, įprastai, net ir norėdamas, ne visada užtiksi. Fotografuojame sau patenkinti garsųjį euro ženklą prie Europos centrinio banko ir pro mus praeina tokia grupelė žmonių. Gal ir nebučiau atkreipusi dėmesio, jeigu ne jų išvaizdos ir stiliaus harmonija: visi nedidukai, panašiai nenusakomai apsirengę, rankoje po lazdelę ar ramentą. O eina tai taip energingai. Prisimenu, kad pagalvojau, "hmmm, kokie keisti..." O tada tik topt į galvą, taigi čia išmaldos prašinėtojai keliauja į darbą. Ir tikrai, gerokai vėliau, mačiau vieną jų pasikeitusį neatpažįstamai - visas pakibęs ant lazdos, vos paeinąs, prašinėjo praeivių centų. Jeigu ryte nebūčiau mačiusi tos kompanijos, visai lengvai patikėčiau, kad jam "vargšiukui" iš tiesų taip blogai. Naivuolė. :) Neilgai...

... Kaip prasiskaidrinti pilką šeštadienį, kai už lango pilka, lietinga ir šalta, ir kai nesinori kojos kelti laukan? Arba ne tai, kad nesinori, bet tingisi. O ir jokio poreikio lyg ir nėra... Kaip kad man šį kartą. Dažniausiai tokiomis dienomis lėtai sau slankiojam po namus, truputį pasitvarkom, kažką pasigaminam valgyt, skaitom knygas arba žiūrim kokius nors filmus. Taip ramiai, neskubiai leidžiam laiką; ir man tai labai patinka, nes po intensyvesnių pakeliavimų jaučiu poreikį "pakrauti baterijas". Tai va. Tad lėtai sau begerdama rytinę kavą šią dieną pradėjau skaitinėdama maisto gaminimo blogus, maždaug, kas čia ką gamina, ką skanaus siūlo ir pan. Kas jau kas, bet kulinarė nesu, o maisto gaminimas man nėra gyvenimo džiaugsmas, todėl negaliu paaiškinti, kas man užplaukė. Aišku, kas yra "keliavę" po maisto blogus tai puikiai supranta, kaip lengva susigundyti. Tai va, man irgi staiga baisiai-mirtinai-skubiai prisireikė išsikepti štai šį šokoladinį...