Pasakojimai nuo sofos: sekmadienis Frankfurte

...
Kitą dieną po automobilių parodos skyrėme pasivaikščiojimui po Frankfurtą. Buvo apsiniaukęs sekmadienis, tad žmonių ir pramogų ne per daugiausiai. Tačiau tuo pačiu pamatėme keletą vaizdų, kurių šiaip, įprastai, net ir norėdamas, ne visada užtiksi.


Fotografuojame sau patenkinti garsųjį euro ženklą prie Europos centrinio banko ir pro mus praeina tokia grupelė žmonių. Gal ir nebučiau atkreipusi dėmesio, jeigu ne jų išvaizdos ir stiliaus harmonija: visi nedidukai, panašiai nenusakomai apsirengę, rankoje po lazdelę ar ramentą. O eina tai taip energingai. Prisimenu, kad pagalvojau, "hmmm, kokie keisti..."


O tada tik topt į galvą, taigi čia išmaldos prašinėtojai keliauja į darbą. Ir tikrai, gerokai vėliau, mačiau vieną jų pasikeitusį neatpažįstamai - visas pakibęs ant lazdos, vos paeinąs, prašinėjo praeivių centų. Jeigu ryte nebūčiau mačiusi tos kompanijos, visai lengvai patikėčiau, kad jam "vargšiukui" iš tiesų taip blogai. Naivuolė. :)


Neilgai trukus beeidami į centrinę miesto aikštę (Römerberg), pasižiūrinėti, kas ten įdomaus bei gražaus, pataikėme tiesiai į šv.Mišias. Įžengėm į aikštę (primenu, vėsu, apsiniaukę, lašnoja), o ten lauke visu gražumu sekmadieninės mišios vyksta, susirinkusieji tik gieda, vėjo blaškomos plevėsuoja lenkiškos, vokiškos, Vatikano (?) vėliavos. Tai mes taip netikėtai atsidūrę mišiose tik pakraštuku, pakraštuku praslinkome per aikštę, bet jos per daug ir netyrinėjome. Kažkaip nepatogu pasirodė.


O vakarop užsikėlę ant vieno dangoraižių (Main Tower) paspoksoti į Frankfurto panoramą, kartu buvome pamaloninti ir smuiko garsais. Na, ar daug kam tenka, klausytis smuikininko ant dangoraižio stogo? Aišku, ten nebuvo tokiems turistams kaip mes skirtas specialus koncertas ar panašiai, paprasčiausiai vyko kažkokia fotosesija, tačiau man patiko toks sutapimas. Tai pastovėjome, pasiklausėme - gražu gi.


Ir apskritai, nuo to dangoraižio man visai patiko pasižvalgyti į miestą. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau man patinka traukiniai bei išsišakojantys geležinkelio bėgiai.


Dar susiviliojome pereiti geležiniu pėsčiųjų tiltu (Eiserner Steg) į kitą pusę, kur įsikūręs pagal senuosius receptus (kiek čia tiesos, nežinau) obuolių sidrą  (apfelwein) gaminusių amatininkų (o dabar ir barų bei kavinių) kvartaliukas (Sachsenhausen). Na, mano akimis, jis toks savo puošmenomis bei iščiustijimu specialiai pritaikytas turistams nei išlikęs nuo senovės.


Tik bėda, kad sekmadienio popietę jame turistų beveik nebuvo. Gal tik išskyrus mus. Tas kvartaliukas buvo kaip išmiręs, bet mes, kad jau atėjome, tai taip lengvai nesutikome išeiti neparagavę to jų obuolių sidro. Tai suradom tokią vieną kamurkę, kuri rodė šiokios tokios gyvasties ir prisėdome. Tai šis kvartalėlis mus kiek nuvylė - tikėjomės šurmulio, o radom spengiančią tylą. Kiti turbūt pasakytų, kad atėjom nelaiku. :)


Už tai labai, labai, labai rekomenduoju Frankfurto Taikomojo meno muziejų (Museum für angewandte Kunst; MAK)). Pastatas kiek primena atpjautą torto gabaliuką, kas geriausiai pasimato jau viduje, pakėlus galvą į lubas. Man patiko, kaip jame eksponatai išdėstyti; aišku, patiko ir patys eksponatai. :)


Kai atėjome, vis dar buvo ankstyvas sekmadienio rytas, todėl lankytojų nedaug, nereikėjo su niekuo per daug stumdytis ar laukti eilės norint apžiūrėti ką nors. Na, ir tuo pačiu, mes visai smagiai prisipramogavome.


Bet už tai kaip pasigailėjome, kad nuėjome į kitą šio muziejaus pastatą, kuris yra įrengtas buvusiame kažkokiame fabrike ar gamykloje (kaip dabar madinga). Nors jame muziejus užima gal penkis aukštus, tačiau mums iš jo tesinorėjo kuo grečiau mauti lauk, nes patalpose dvokė ir jos man priminė labiau kokį kalėjimą nei muziejų.


Pavyzdžiui, ant reklaminio lankstinuko patalpinti pingvinai atrodo labai gražiai, bet tik įėjusi į salę po minutės skuodžiau lauk, nes joje dvokė. Na, gal tokia mintis, kur daug paukščių, ten dvokia??? Tipo, tokia meninė koncepcija šio eksponato. Gal. Bet tai nepaaiškina, kodėl ir kai kuriose kitose patalpose kvapas ne ką geresnis. Vilmantas reziumavo, kad šis mūsų apsilankymas "II muziejaus dalyje" sugadino tą gerą įspūdį, kurį  paliko prieš tai  apžiūrinėtas "tortinis" muziejaus pastatas.

Dar, kiek girdėjau, bet apsilankyt nespėjome, visada verta nepagailėt laiko ir užsukt į Schirn meno galeriją (Schirn Kunsthalle), kurioje dažnai eksponuojamos įdomios, pasaulyje įvertintos, parodos.

Turiu prisipažinti, kad niekad negalvojau, jog pasakosiu apie tai, kaip mane sužavėjo komercinis prekybos centras "MyZeil", o tiksliau - tai jo architektūriniai/dizaino sprendimai. Bet faktas lieka faktu: sudėjus visus šviečiančius, išlenktus, skylėtus elementus, gaunasi visai neprastas vaizdas. O jei sąžiningai, tai, mano akimis, netgi labai puikus vaizdas. :)


Cha, dar visai smagu Frankfurte pavažinėti tokiais senstelėjusiais metro traukinukais. Tokiu štai važiavome kažkur link centro (jei atmintis neapgauna).


Prieš pat autobusą namo dar nulėkėme pasižiūrėti, kaip atrodo Frankfurto J.V.Gėtės universitetas. Ta proga net įsiamžinau prie universitetui priklausančio pastato  (kuris turi spalvingą istoriją) durų. Gal ir nieko būtų buvę jame pasimokyt...


Beje, dieną Frankfurtas man pasirodė visai kitoks nei vakare. 


O vakare visokios susidegusios šviesos suteikia nemažai šarmo. Štai tokį miestą mes matėme vakarais.


Taip kad išvažiavau su mintimi, kad visai nieko tas Frankfurtas. Ne toks, dėl kurio eitum iš proto, bet labai neblogas. Mes juk jį matėm tik sekmadienį, kada atsiskleidžia toli gražu ne visas miesto potencialas.
...

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)