Pasakojimai nuo sofos: 10 km kažkur tarp Rodange ir Niederkorn

...

Vieną gražią dieną, kai pasaulyje dar švietė saulė ir buvo šilta (o dabar Liuksemburge baigiu pamiršti, kas yra šiluma, saulė ir, bendrai, vasara), mes eilinį kartą patraukėme į gamtą. Dar ir Ievą prigriebėme, kad viena neliūdėtų namuose. Kadangi mums menkų penketo ar šešeto kilometrų jau nepakanka, tai susiradome savo žemėlapių knygelėje net 10 km ilgio maršrutą. Gerai jau, po teisybei, tai tik 9,8 km. Tik jį nusprendėme eiti atbulai - ne nuo pradžios, kaip normalūs žmonės turėtų, bet nuo pabaigos. Ai, betgi viskas reliatyvu šiame pasaulyje, tai koks skirtumas.

Savo žygį pradėjome nuo saulėkaitoje snaudžiančio Rodange miesteliuko traukinių stoties. Lyg ir nieko tokio ypatingai įdomaus šiame miestelyje nepastebėjome, nors labai jo ir neapžiūrinėjome - laikėmės savo numatyto maršruto ir stengėmės per daug nenukrypti į šonus.

Nors per vieną tokį netyčinį "kryptelėjimą" nuo kelio, pastebėjome iš kitų namų išsiskiriantį, kiek apšepusį, tačiau didžiulį ir savo stiliumi labai mums patikusį (mums, t.y. man ir Vilmantui, o Ievai tai lyg ir nelabai) namą, nes kažkuo jis mums priminė "Adamsų šeimynėlės" dvarelį. Beveik galėčiau įsivaizduoti save begyvenančią jame... Mmmmm... :)

Kuo dar Rodange miestelis įsiminė? Ogi kvapu! Vos ne vidury miestelio staiga musų šnerves pasiekė itin intensyvus dvokas. Pajutę jį iškart prakalbome apie dvokiančias kiaulių fermas (nors mums supo gyvenamieji namai, o kiaulidžių lyg ir niekur arti nesimatė) ir apie tai, kaip mes suprantame ir užjaučiame vargšus lietuvius, kuriems teko „laimė“ gyventi prie daniškų kiaulių fermų kažkur Lietuvoje. Buvo gi toks skandalėlis dėl smarvės, pamenat?..

Bet neilgai trukus pasukę už kampo, pamiršome tą bjaurų kvapą. Prieš akis vėrėsi žaluma ir pagaliau pasijutome pasiekę gamtą. Tad kartu su Rodange miesteliu palikome ir jo apsnūdusius gyventojus – šešėlyje besislepiančius kašakus, ir tarėme pasisveikinome su kaimo karvėms, kurias vienaip ar kitaip sutikome visus mūsų pasibastymo po Liuksemburgo kartus. Tai dabar jau beveik kaip ir principo reikalas užtikti vieną kitą karvę ar bent jau veršelį.

Ištrūkę iš Rodange taip smagiai sau žingsniavome, kad prie „varlinio“ kelio ženklo ėmėme ir pasukome ne į tą pusę. Tą supratome gana greitai - atsidūrę aklagatvyje, kur įsikūrusi jau Lamadeleine miestelio (o gal kaimelio?) šunų dresavimo mokykla. Teko apsisukti ir paėjėti atgal iki kelio išsišakojimo. Bet nėra blogo, kas neišeitų į gerą - grįžinėdami į teisingą kelią kaip paguodą kramsnojome prie miestelio pavadinimo derančius sausainius - madlenas (la madeleine).

Virš galvų plasnojant kažkokiems dideliems paukščiams (neįžiūrėjome jų rūšies) priėjome prie tvenkinuko - radome meškeres užmerkusius žvejus bei smagiai piknikaujančias jų šeimynas. Dar už keliolikos metrų jau įžengėme į Prënzebierg gamtos draustinio teritoriją.

Tada miškeliu, miškeliu, kol netikėtai pasiekėme tokius simpatiškus geležinkelio bėgius. Čia mano kompanionai bandė susitranzuoti kokį garvežiuką, bet nepavykus, deja, teko mestelti akį į žemėlapį ir toliau miklinti kojeles į kalniuką.

Bet vargas nebuvo veltui, nes nuo kalniuko viršaus atsivėrė nuostabi panorama net į keletą miestelių ir kaimelių...

Iš miško išlindome į buvusias geležies rūdos kasyklas, kurios dabar jau gražiai žaliai apžėlusios. Pasižvalgėme, kas auga, kas pakelėje mėtosi, kas gero informaciniuose stenduose rašoma.

Aišku, vaizdas, kaip viskas atrodė anksčiau, kada kasyklos dar veikė, ir dabar, kai reljefas dar kažkiek matosi kadais kastų sluoksnių likučiai , yra absoliučiai skirtingas. Na, perfotografuoti apatinį paveiksliuką nelabai man pavyko, bet esmė matosi ir palyginti lengvai galima. Tad turbūt nesiginčys, kad dabar vaizdas daug daug gražesnis.

Iš tiesų dabar čia yra puikios ir patogios vietos pasivaikščiojimui bei poilsiui. Daugybė erdvės ir žalios spalvos, truputis vandens, keletas bevaikštančių žmonių ir ančių porelė.

Grįžinėdami iš kasyklų, tačiau vis dar draustinio teritorijoje, ant kelio pamatėme keistas išmatas, liaudiškai tariant, spiras. Iš kur avių ar tai ožkų išmatos gali būti draustinyje??? Klausimas netrukus buvo atsakytas, kai už kelių metrų pamatėme visą ožkų bandą.

Kokių tik „individų“ ten nebuvo. O visą tą kompaniją prižiūrėjo piemuo su šuniu. Vilmantas atkakliai bandė susidraugauti su kokia ožkele siūlydamas joms žolės. Bet kur tau - nei viena nesusidomėjo, o tik įtariai jį stebėjo per atstumą lyg kokį ufonautą.

Galiausiai neapsikentęs piemuo be ceremonijų pačiupo oželį ir įdavė Vilmantui į rankas. Nebuvo oželis patenkintas, oi, nebuvo, - žviegė tarsi koks penketas alkanų "kūdikučių". :)

Vėliau išsiaiškinome, iš kur tos ožkos atsirado – pasirodo, jos specialiai ganomos draustinio teritorijoje, kad nuėstų žolę, krūmokšnių šakeles. O mes jau buvome pagalvoję, kad koks niekadėjas vietinis ūkininkėlis savivaliauja...

Na, ir žinoma, mūsų kelionės po Liuksemburgo kaimelius, miestelius bei juos supančias apylinkes negali juk apsieiti be susitikimų su jaučiais. Jau beveik pačioje mūsų mini žygio pabaigoje aptikti kudloti raguotieji man labai patiko dėl savo nosių. Jau tokios gražios jos man pasirodė... Šie jaučiai man visai neatrodė agresyvūs, o be to (ir tai yra svarbiausia), jie buvo kitoje tvoros pusėje nei aš, tai tik fotografavau, tik pleškinau, kol...

... kol atidžiau apsidairę nepamatėm vieno tokio kudloto ir raguoto egzemplioriaus toje pačioje tvoros pusėje kaip ir mes. Mamamia!!!!! Gerai, kad jis buvo užsiėmęs valgiu, tai mes tik greitai susipakavome ir nešėme kudašių. Žiū, ir mūsų traukinio stotelę Niederkorn miestelyje pasiekėme. Net nepajutome... ;)

Galiu tvirtai pasakyti, kad iš mūsų Liuksemburge pagal žemėlapį eitų maršrutų man labiausiai patiko būtent šis. Atrodytų, kad lyg ir nieko ypatingo, bet kažkoks labai geras jausmas ir pasitenkinimas likęs iš to pasivaikščiojimo. O ko daugiau bereikia..?

...