Pasakojimai nuo sofos: trys sluoksniai Valensijos

...

Su ta Valensija, tai sudėtingai gavosi. Visko joje yra, ne veltui tai trečias pagal dydį Ispanijos miestas, tik, va, laiko jo apžiūrai mes ne itin daug turėjome, o ir oras lyg tyčia subjuro. Tad nedaug to miesto ir tematėm. Dabar, prabėgus keturiems mėnesiams po lankymosi šiame mieste, galvoje susiformavęs Valensijos tarsi kokio trisluoksnio "pyrago" vaizdas.

Pirmasis "sluoksnis" - tai senamiestis su siauromis gatvėmis ir daugybe bažnyčių. Populiarioje tarp miestiečių Virgen aikštėje (Plaza de la Virgen) tamsoje net gerai ir nesuvokiau, ar čia kelios atskiros bažnyčios, ar čia viena kažkaip keistai išsiplėtusi. Vėliau išsiaiškinome, kad visgi šioje vietoje yra šv. Mergelės bazilika (Basilica de Virgen de Los Desamparados), o už kampo – jau Katedra (išeina į Plaza de la Reina), ir ji ispaniškai vadinasi Iglesia Catedral-Basílica Metropolitana de la Asunción de Nuestra Señora de Valencia.

Yra įsitikinusių, kad būtent šios Katedros vienoje koplyčių yra Šventasis gralis, t.y. autentiška per Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę naudota taurė. Bet kokiu atveju, tiek Bazilika, tiek Katedra vertos laiko, praleisto jas apžiūrinėjant, nes abi yra įspūdingos ir turinčios įdomią praeitį.

Būdami senamiestyje negalėjome neužsukti į mūsų turistiniame vadove išreklamuotą horčeryją (vad. Santa Catalina), nes užsimanėme paragauti vietinių skanėstų: fartón (pailgas minkštas pyragėlis) ir horchata (gaivinantis gėrimas, gaminamas iš žemės migdolų, cukraus ir vandens). Ačiūdie, mums užteko proto pasiimti tik vieną gėrimą, nes jo skonis, mums nepratusiems, pasirodė pošlykštis. O va farton‘as mūsų skonio jusles pamalonino. :)

Bevaikštant po miestą pasisekė pataikyti į vis dar veikiantį (ir net į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą) gotikinio stiliaus Valensijos komersantų susirinkimų vietą - Llotja de la Seda, statytą tarp XV-XVI a. Kas man Ispanijoje patinka, kad dauguma pastatų turi vidinius mandarinmedžių prisodintus, plytelėmis išklotus ir fontanais puoštus sodelius. Nesakykit, bet toks sodelis kiekvienam pastatui suteikia šarmo.

Antrąjį "sluoksnį" suradome nutolę nuo senamiesčio į modernesnę miesto dalį su plačiomis gatvėmis, dideliais pastatais, parduotuvėmis ir kavinėmis. Ypatingai mus pakerėjo tieji modernistiniai namai, nes jie atrodė tokie puošnūs, tokie balti ir tarsi nužengę iš XIX amžiaus (ir iš tiesų jie datuojami XIX a. pb. - XX a. pr.). Savivaldybės aikštė (Plaza del Ayuntamiento) buvo iš visų pusių apsupta šio tipo pastatų: savivaldybė, paštas, klasikinių filmų kinoteatras. Vakarinių žibintų šviesoje šioje aikštėje jautėmės tarsi pasakoje.

Bet jau kitos dienos rytą šioji pasaka prarado nemenką dalį savo žavesio. Pasirodo, dauguma mums vakare taip patikusių baltų pastatų yra toli gražu ne balti, o labiau pilki ar gelsvi. Ir Savivaldybės aikštės magija apniukusį rytą buvo gerokai priblėsusi. Žodžiu, antrąjį sluoksnį geriau apžiūrinėti vakaro metu.

Na, o trečiasis "sluoksnis" toks super modernus ir progresyvus. Tai buvusioje Turia upės vagoje įkurtas "Meno ir mokslo miestelis" (Ciudad de las Artes y las Ciencias), sudarytas iš keleto pastatų. Hemisfèric pastate, primenančiame akį, veikia 3D kinas ir planetariumas, banginio formos pastate įsikūręs interaktyvus mokslo muziejus (Museu de les Ciències Príncipe Felipe), Oceanogràfic yra didžiausias Europoje akvariumas-parkas ir sukurtas, kad pakartotų vandens lelijos formą. Taip pat šiam kompleksui priklauso Palau de les Arts Reina Sofia, kur rodomos operos ir spektakliai, bei Àgora, kurioje vyksta sporto renginiai ir koncertai.

Tai man labiausiai patikusi Valensijos dalis. Vaikštai tarp šių pastatų ir pats jautiesi toks truputį ufonautas. :) Bet ir patys valensiečiai rašo, kad esą visi žino baroką, renesansą ar gotiką, tačiau tikrai ne kasdien tenka pasivaikščioti tarp XXII a. pastatų, kurie nukelia ne į praeitį, bet į ateitį. Pritariu šiam pasakymui 100 procentų, juo labiau, kad minėtieji futuristiniai pastatai yra labai estetiški.

Deja, dar bevažiuojant iki Ciudad de las Artes y las Ciencias ėmė žiauriai pilti lietus. Taip stipriai, kad net nepaėjusi nei poros šimtų metrų jau buvau su kiaurai peršlapusiais batais. Tad teko greitai ieškoti pastogės. Bet net ir tada galėjome rinktis - menas, mokslas ar akvariumas? Kas mus pažįsta, tie turbūt labai nenustebo, kad pasirinkome akvariumą (Oceanogràfic).

Tai ir šlepsėjome šlapiais batais tarp žuvų... Spalvingų, keistų, mažų, baisiai didelių ar pavojingų.

Įdomiausia buvo stebėti ryklius. Plaukioja sau tokie dideli ir abejingi. O žmonės iš kitos pusės net išsižioję spokso į žuvų pasaulį. Dar paskaičiau, kad vaikams net organizuojamos nakvynės akvariume, kur jie pasitiesę miegmaišius užmiega bežiūrėdami į ryklius ir rajas. Kai pagalvoju, jei būčiau mokinukė, tai oho, koks nuotykis nakvoti ryklių akvariume būtų.

Kitas labai įdomus padaras buvo baltasis delfinas, gyvenantis arktinėje bei sub-arktinėje geografinėse zonose. Atrodė toks mielas ir gražus, ir tuo pačiu juokingas. Parašyta, kad jis labai socialus. Bet mes to kažkaip nepastebėjome - plaukiojo jis sau tarsi išdidus individualistas.

Išėję iš Okeonografiko apsidžiaugėme, kad lietus jau buvo pasibaigęs, o vakaro tamsoje Ciudad de las Artes y las Ciencias pastatai švietė pačiame savo gražume. Tai mes dar nuėjome į gretimą "akies obuolį" pažiūrėti 3D filmo apie skraidančius dinozaurus, o po jo stipriai gundėmės užsukti pažiūrėti vykstančio teniso mačo, bet peršlapusios bei sušalusios kojos privertė persigalvoti, tad patraukėme namo šildytis ir džiūti. Ai, bet pakeliui dar susigundėme paragauti Valensijoje gaminto Hoya de Cadenas Cava Brut Nature. ;)

Po šio nedidelio nukrypimo nuo maršruto, vedusio link namų, daugiau iš kelio neišsukinėjome - grįžome keptis naminės kiaušinienės ir gerti arbatos. Juo labiau, kad Valensijoje gyvenome labai puikiame viešbutyje, sudarytame iš atskirų būtų (ir mus į jį įleido netgi vienai nakčiai) – "50 Flats" (rekomenduoju).

Produktus vakarienei susiveikėme iš eilinio prekybcentrio bei šio nuostabaus modernistinio turgaus (Mercado Central). Jo konstrukcija, spalvos ir keramika sukuria pastato lengvumo iliuziją. Be to, jame labai smagu pirkti ir Vilmantas galėjo pasipuikuoti savo ispanų kalbos žiniomis. Nežinau, kuriam Valensijos "pyrago" sluoksniui šį turgų priskirti, bet kadangi jis mums labai patiko, tai laikykime jį išskirtine "vyšnia", puošiančia pyragą. :)

...