Pasakojimai nuo sofos: saloje, kurią mačiau pro balkoną

...

Aplankius Loro parką bei Puerto de la Cruz miestelį kitas mūsų planas buvo keliaut pakopinėti po Teidės ugnikalnį. Deja, dėl poilsio dieną netikėtai iškilusių problemėlių - mūsų didysis bėgikas neprotingai išbėgęs basas (matot, kaip saulė ir jūra apsuka galvą) pabėgioti savo valandinio maršruto grįžo su "nuostabiomis" pūslėmis ant padų - savo planus teko skubiai keisti, nes kokie dar kopinėjimai su tokiomis kojomis gali būti...


Bet antrą dieną iš eilės paplūdimy tūnot taip pat nesinorėjo. Tad nusprendėme „papirkti“ ekskursiją į iš viešbučio balkono matomą Gomeros salą. Tik kad tasai sprendimas vėlokai toptelėjo į mūsų perkaitusias galvas, tad nenuostabu, kad tik vos vos suradome dar dirbančią ir kitam rytui turinčią išvyką į Gomerą agentūrą. Na, bet pasisekė. Ir beje, nusipirkom ne iš bet kokios agentūros, o, kaip paaiškėjo, iš įkurtos čia jau kelerius metus gyvenančių lietuvių.

Tai ką, kitos dienos rytą kėlėmės anksti, pakeliui susirankiojome likusius turistus ir nulingavome prie kelto. Keltas toks didelis, modernus ir su labai patogiais krėslais, kuriuose aš net po espresso kavos puodelio sugebėjau pusvalanduką nusnausti. Bet vis tiek sugebėjau pamatyti Teidės ugnikalnio viršūnę.


Toliau vėl autobusas ir kelionė per salą, poroj vietų išleidžiant tarsi žvėrelius iš narvo papyškint panoraminių vaizdų. Visą kelią gidas tarškėjo neužsičiaupdamas, mat tą pačią informaciją kartojo ispanų, anglų ir prancūzų kalbomis. Gal ir neblogai: jei ko nesupranti viena kalba, tai atsiranda šansas, kad suprasi kita (o gal ir ne...).


Na, gerai, tai kas ta Gomera? Ji, kaip ir Tenerifė, yra vulkaninės kilmės sala, tik daug mažesnė, padengta daugybe uolėtų kalnų, išraižyta tarpeklių, o tarp jų išraizgyti siauri keliukai.


Nuo kalnų driekiasi terasos, kuriomis neretai ir viliojami turistai aplankyti šią salą. Būtent terasose auginamos visokios ten daržovės, bet paskutiniuoju metu daug kur jos yra apleistos - žemės ūkis (aka terasinė žemdirbystė) kultivuojamas vis mažiau, nes vietiniai linksta prie su turizmu susijusių versliukų.


Gomera žymi savo bananais (platano) – nemažai ūkelių saloje būtent tuo ir verčiasi, ypač Hermigua miestelyje. Bet saloje auga ir visokių kitokių gėrių.


Šiaurinėje Gomeros dalyje aukštai kalnuose Garachonajaus nacionaliniame parke (Parque nacional de Garajonay) vis dar auga niekur kitur daugiau Europoje nerandami (nors Wikipedija man šnabžda, kad dar yra ir Portugalijos salose) bei UNESCO saugomi laurisilva tipo miškai (arba, jei taisyklingai lietuviškai – laurų giraitės; tačiau nors ir kyla pagunda, bet vis tiek nereikėtų jų painioti su lauro lapais). Anksčiau laurisilva miškai (subtropinio tipo, nuolat paskendę drėgmėje ir rūke) klestėjo visoje Europoje, o kintant klimatui paskui po truputį išnyko.


Išties tie miškai kažkokie paslaptingi, žaliomis samanomis net medžių kamienai padengti, tad baisiai norėjosi pasinerti į tą paslapties atmosferą ir po juos pasivaikščioti. Širdį skaudėjo pro autobuso langą matant esančius vaikštinėjimo-kopinėjimo takelius. Padūsavome, padūsavome sau tyliai, tačiau vos autobusui sustojus pusvalandinei kavos pertraukėlei mes su Vilmanto jau ir šuoliavome žemyn gido užrodytu taku. Aišku, laiko mažai, tai nepasimėgausi, bet nors truputuką... Nors bato krašteliu... :)


Toliau sekė pietūs būtent tokioms masinio turizmo grupėms skirtame restorane bei jame turėjęs vykti itin autentiškos Gomeros salos švilpesių kalbos (Silbo Gomero) demonstravimas. Nuo senų senovės (maždaug romėnų laikų), kuomet susisiekimo priemonės buvo ribotos, o ir kelių nelabai buvo, būtent švilpavimo pagalba vietiniai gyventojai susikalbėdavo. Vėliau ją perėmė 16 a. į salą atsikėlę ispanai, o dabar ši kalba po truputėlį nyksta. Kad visai neišnyktų, jos mokymasis yra privalomas dalykas Gomeros mokyklas lankantiems vaikams.


Taigi, per tą demonstraciją kavinės padavėja kažką ten pašvilpavo atseit pasakinėdama, kur paslėptas tam tikras svečio rankinukas ar pinigai to slėpimo proceso nemačiusiam kitam padavėjui. O tasai viską surado. Bet kiek ten iš anksto yra sutarta, o kiek ne – negaliu pasakyti. Pati neapsisprendžiu, ar tikrai tais švilpesiais jie gali pasakyti, kad po tavo lėkštute padėti kaimyno nuo kito stalo dešimt eurų, ar jau iš anksto būna susitarę. Žodžiu, galėjo ir daugiau paaiškinti, kad jau taip. O dabar teko viską internete aiškintis.


Didžiausias Gomeros miestelis ir sostinė yra San Sebastianas. Jame, kaip ir privalu, yra bažnytėlė (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų), savivaldybė ir netgi nuo viduramžių išlikęs koks tai Kondės bokštas. Sakyčiau, sostinės didingumo San Sebastiane mažoka, bet užtat kokie smagūs kortuotojai jame gyvena. :)


Labai reklamuojama legenda-vilionė, kad Kristupas Kolumbas prieš išplaukdamas 1492 m. atradinėti Amerikos, būtent šioje saloje (ir būtent šiame miestelyje) pasipildė maisto atsargas ir net meldėsi bažnyčioje. Kiek mažiau garsinama, kad vietoje planuotų ketverių dienų, Kolumbas saloje užtruko visą mėnesį, nes užmezgė romantiškus santykius su salos gubernatore Beatriz de Bobadilla y Ossorio (susižavėjo?įsimylėjo?pamylėjo?).


Trumpai tariant, apsilankymas Gomeroje man paliko tokį vidutinį įspūdį. Gal, jei būčiau galėjusi bent kelias valandas paklaidžioti po tuos apsamanojusius laurisilva miškus, kalbėčiau kitaip, bet dabar...
...

Komentarai

  1. Skaitant šį pasakojimą kažkaip prisiminiau vieną iš savo kelionių. Atostogavome Kretoje ir keltu plaukėme į Santorini. Tada lygiai taip pat kaip tu dūsavau: "Ech, kad leistų man kas nors čia pasivaikčioti tiek, kiek noriu... Kad neprižiūrėtų kaip paleistų viščiukų, kol nusifotografuosime ir važiuosime toliau..." Bet prieš perkant tokią ekskursiją žinai, ko gali tikėtis. Ir tada arba perki, arba ne.
    O Gomera buvo labai reklamuojama atostogų Gran Kanarijoje metu. Tada lyg norėjau, tačiau dabar, paskaičius tavo įspūdžius, atrodo, kad nieko per daug nepraradau :)
    Tikiuosi, likusi atostogų dalis didesnį įspūdį paliko ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai taip, žinojome, kokią ekskursiją perkame. Negaliu dėl to burbėti, bet esmė tame, kad tikėjausi kažkokio didesnio bendro įspūdžio. Bet neblogai ir taip.
      O pats pasibuvimas Tenerifėje paliko pačius geriausius įspūdžius. Tikrai mielai grįžčiau, nes liko dar daug ko nenuveikta. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)