Pasakojimai nuo sofos: Yra tokia pasakų šalis ...

...

Kodėl gi artėjant Kalėdoms nepakalbėti apie pasakiškas vietas?
Kaip, pvz., apie Kapadokiją.
Kur pilna nykštukų bei fėjų namų su didžiuliais kaminais, kur teka pieno upės, laigo kupranugariai ir visi gyventojai keliauja oro balionais, o vyrai pasidabinę baltomis sukniomis mėgsta suktis aplink save...

Jau, aišku, supratote, kad kalbu ne visai tiesą. ;) Bet Turkijoje esanti Kapadokijos vietovė, o tiksliau - Gioremės slėnis, man tikrai atmintyje užsiliko kaip pasakų šalis dėl savo keistų formų uolų, jose įrengtų namų, bažnyčių bei požeminių miestų, karavansarajuose savo apeigose paskendusių dervišų, dainuojančių pirtininkų bei galimybės sutikti saulėtekį oro balione. Skamba labai romantiškai, tiesa? Iš tiesų, tai ne viskas ten jau taip romantiška, bet už tai labai gražu. TIKRAI LABAI GRAŽU. Ir jeigu turėdami galimybę kas nors nusprendėte nevykti į Kapadokiją, tai be proto daug praradote. Rimtai. Vien faktas, kad Gioremės slėnis įtrauktas į UNESCO paveldą daug pasako.

Tik atvažiavus į Kapadokiją mums buvo suteiktas šansas pamatyti unikalų, originalų ir nekomercinį dervišų apeiginį šokį (semą) tik už kokį 20 (o gal net ir daugiau, nebepamenu) dolerių asmeniui. Ir toks šansas buvo suteiktas keliems turistiniams autobusams. Tai argi čia komercija??? Kas čia ir kur įžvelgia komerciją??? ;)

Gerai, pamirštam, mano nuomonė ir taip aiški. Žodžiu, vakare atvykome į didžiulį karavansarajų (tai tokia vieta, kur senovėje keliaudami pirklių karavanai sustodavo saugiam poilsiui), kuris dabar priklauso mevlani pasekėjų bendruomenei (tai sufijų ordinas, XIII a. kilęs iš Konijos miesto dabartinėje Turkijoje ir dar žinomas "besisukančių dervišų" pavadinimu dėl išskirtinio meldimosi per šokį sukantis) ir yra naudojami semos ritualui atlikti (sema - tam tikras šokis per kurį ritualinės muzikos fone galima pasiekti sąjungą su Dievu, nes šokant vyksta mistinė žmogaus kelionė per protą ir meilę link tobulybės). Buvo gana šaltas vakaras, o pastatas nešildomas, tad turkų tradicija visus vaišinti arbata buvo mūsų itin įvertinta. Tada susėdome aplink kvadratinę salę specialiai įrengtose vietose ir laukėme pasirodymo. Ups, atsiprašau, ritualo.

Iš pradžių pasirodė muzikantai, tada - pagrindinis dervišas, kuris vadovauja apeigoms, o vėliau - likusieji. Na ir grojant specialiai muzikai jie ima suktis aplink. Tikrai labai įdomu pamatyti, kaip tai atrodo jų įprastinėje aplinkoje (nors ką aš žinau, kokia ta "įprastinė" aplinka šioms apeigoms), o ne koncertinėje salėje. Negaliu įvardinti, kaip aš viską įsivaizdavau, bet mane nustebino, kad kiekvienas iš dervišų turi savo sukimosi stilių - kiekvienas sukasi savitai (skiriasi galvos palenkimu, rankų laikymų, žingsneliu). Vietomis man pasidarydavo baisu, kad kuris netyčia nesusipainiotų ar nenugriūtų. :)))

Nors buvo prigrasinta semos metu nefotografuoti, nekalbėti, o pabaigoje - neploti, spėkite, ar visi laikėsi šių taisyklių. Aišku, kad ne visi. O tiems, kas laikėsi, tai paskui teko internete ieškoti kokio besisukančio dervišo foto, todėl koliažo dešiniame kampe esanti foto atkeliavo iš interneto platybių (iš čia).

Po apsilankymo dervišų apeigose, Vilmantas susigundė vietine pirtimi, kuria liko sužavėtas, o aš klausydama įspūdžių graužiau nagus, kodėl nusprendžiau pirtį iškeisti į viešbučio dušą. Na, šiuo atveju, pralošiau lygioj vietoj. Vis per tą mano nemeilę pirtims.

Už tai kitos dienos ankstų, ankstų, siaubingai ankstų rytą (gerai, kad foto esu su akiniais, nes akių vietoj būtų tik brūkšneliai - na, kaip pas kinus) atvykome į savo balioninį nuotykį. Šis pasiskraidymas buvo didžiausia prabanga, kurią iki šiol per visas keliones sau leidome. Bet beprotiškai norėjome išbandyti, ką reiškia pasiskraidymas oro balionu. O dar saulei tekant...

Deja, "saulėtekio" balionai jau visi buvo užsakyti, tad mes savo pasiskraidymą pradėjome jau saulei pakilus. Kol balioną rengė skrydžiui, sustirę ir užsimiegoję vaišinomės kukliais pusryčiais nekantriai laukdami, kada gi, nugi kada pagaliau pakilsime. Po kokios valandėlės (o gal trumpiau, gal man tik prailgo) įsiropštėme su kitais pakeleiviais kinais-korėjiečiais-japonais (?) į balioną ir po keleto minučių jau mojavome žemėj likusiam asilėnui bei žąsų pulkeliui.

O tada jau kilome, kilome... Ir grožėjomės Kapadokija/Gioreme iš padangių...

Pasakykit, kad negražu? Puikiai matėsi įvairūs vulkaninio tufo uolų dariniai, juose įrengti nebegyvenami ir vis dar gyvenami namai bei olos, tarpekliai, lygumos, kanjonai...

Valanda balione prabėgo kaip mirksnis. Mielai būčiau jame pasilikusi ilgiau. Ech...

Na, bet išlipus laukė netikėtos linksmybės - pasiskraidymo diplomų įteikimas bei šampanas. Sakyčiau, visai prabangu gerti šampaną dar prieš aštuonias ryto. :) Bet nespėjom pasimėgauti, kai mus "supakavo" mūsiškis vairuotojas ir nuvežė prisijungti prie grupės ekskursijai tarp Gioremės uolų, į kurias ką tik žvalgėmės iš viršaus. Bet apie tai - jau kitame įraše.

O kol kas - dar keletas buitinių prisiminimų. Kapadokijos regionas garsėja puodų žiedimu bei keramika, tad kažkuriuo metu (jau nebeatrenku) užsukome į vieną tokį mini fabrikėlį, kur tradiciškai prie arbatos pamatėme, kaip puodai lipdomi, spalvinami, kokie raštai kokiam regionui būdingi ir pan., o pabaigoje, kas norėjo, turėjome progą įsigyti vieną kitą daikčiuką. Bet šitą fabrikiuką aš užskaitau, nes darbuotojai maloniai elgėsi ir neįkyrėjo su "pirk, pirk, pirk".

Kam buvo įdomu, laukite tęsinio. ;)
...

p.s. kaip dabar žiūriu, tas puodo žiedėjas visai neprastas, ane?
p.p.s. oi, gausiu velnių :P