Pabambėjimai nuo sofos: kai kasdienybę sudrumsčia maratonas

...

Kas dar be įprastinių dalykų - Kalėdų, Naujų metų, gimtadienio, Velykų ir pan. - būna vieną kartą metuose?
Liuksemburge, pavyzdžiui, būna maratonas! ;)

Ir maratonas tą vakarą stipriai pakoreguoja viso miesto gyvenimo ritmą: miesto centras atrodo užkimštas - būsimieji bėgikai, žiūrovai, visokie muzikantai ir šiaip žioplinėtojai sukuria tokio itin judraus miesto įspūdį. Susisiekimas irgi komplikuojasi - daug kelių uždaroma būtent maratono bėgimui, todėl geriausias sprendimas tokiais atvejais yra dviratis arba sėdėjimas namie (bet kas nori sėdėti namie?). Tiesa, dar galima pačiam tapti bėgiku. ;)

Taigi, šįkart prisirinko apie 8,000 bėgikų. Vieni jų ryžosi didžiajam išbandymui bėgti visą maratoną, kiti nusprendė, kad ir pusės maratono distancijos (21km) pakaks, dar kiti pamanė, kad daugiau įdomiau suburti keturių asmenų komandą ir bėgti tik po 10 km. Iš tiesų labai įspūdingai atrodo pati maratono pradžia, kai visi bėgikai bėga vienoj krūvoj - tada gali pajusti, kiek daug jų yra.

Kita vertus, kai jie visi išsiskirsto labiau, tuomet dėmesį ima atkreipti jų aprangos savitumai. Tarp sportišką aprangą pasirinkusių bėgikų - moterų ir vyrų - populiariausias rūbas buvo būtent aptemptos bėgimo kelnės/šortai. Čia jau be konkurencijos. Tačiau smagiau nusiteikę bėgikai rinkosi ne tiek patogumą, kiek stilių, todėl teko pamatyti ir prabėgančią vestuvininkų kompaniją, ir kažkokius ateivius, ir karves etc. Jau neminint pomėgio bėgti prisirišus balionus ar nešantis didesnes ar mažesnes vėliavėles.

Kadangi Vilmantas irgi buvo šio maratono dalyvis (bėgo pusę jo), tai aš dalyvavau kaip jo sirgalė - pasipuošiau maratono simbolio Liūtuko kepure, apsirėdžiau salotine Audito rūmų komandos maike, pasiėmiau pliauškučių triukšmui kelti ir išėjau į trasą. Po įdėtų pastangų pamatyti bėgantį Vilmantą skirtingose vietose pasijutau tarsi ir aš būčiau po maratono. :)
Na, bet po 1 val. 44 min. Vilmantas pasiekė finišą, užėmė garbingą 813 vietą tarp visų 21 km bėgikų ir mes jau galėjome švęsti.

Na, kokių dar maratono įdomybių prisižiūrėjau?

Bebėgdami maratono dalyviai tam tikrose distancijos vietose galėjo užkąsti ir atsigerti - ant stovinčių stalų buvo pristatyta daugybė stiklinių vandens ir gazuoto gėrimo, pridėliota bananų ar šokolado. Galėjo ir nusilengvinti - specialiuose tualetuose arba tiesiog (kaip kad dauguma darė) pakelės krūmuose.

Tam tikrose distancijos vietose buvo įsikūrusios būgnais apsiginklavusios grupės, save vadinančios Sambos muzikos atstovais (?!), kurios stengėsi palaikyti ir pakelti dalyvių bei žiūrovų nuotaiką. Nors po kurio laiko man jų mušami ritmai ėmė įgrįsti...

Ir dar man teko laimė pašnekėti su tikrais liuksemburgiečiais. Pabrėžiu, su tikrais liuksemburgiečiais!!! Pirmaisiais per visus mano buvimo čia metus! Liuksemburge jau greičiau sutiksi kitą lietuvį nei liuksemburgietį. Smagiai nusiteikusi liuksemburgiečių pora, palikusi šunį namie, atėjo palaikyti maratoną bėgusio sūnaus, ir mes smagiai sau plepėjom angliškai, kas man buvo visiškai netikėta.

Beje, darau išvadą, kad visai smagu stebėti maratono pradžią ar vidurį, tačiau pabaiga jau atrodo gerokai liūdniau: žiūrovai jau buvo beveik išsiskirstę, o bėgikai beveik visai be jėgų. Gerieji bėgikai - tie, profesionalai iš Kenijos, Etiopijos ir pan. šalių - 42 maratono km įveikia per 2,20-2,40 valandos, tuo tarpu paprasti mirtingieji kankinasi ir 3, ir 4, ir 5 valandas arba visai nebaigia distancijos. Mes eidami namo kaip tik ir matėme tokius : vieni vis dar bėga, kiti jau tik eina, treti, apskritai, atrodo, kad haliucinuoja. Va tada ir pagalvoji, nu, ir kam reikia taip kankintis? Na, nebent kažką sau įrodyti, nes kitiems, jei jau sąžiningai, tai nelabai įdomu. ;)