My cosy sofa

... Prieš gerą savaitę Liuksemburge nudundėjo jau 20-as (o mums jau net septintas - vajė, kiek ilgai mes čia užsibuvome) kasmetinis Bliuzo ir džiazo ralis (Blues'n Jazz Rallye). Kaip ir kiekvienais metais siauros Griundo ir Klauzeno (Grund ir Clausen) gatvelės buvo užsikimšusios nuo žmonių gausos. Juo labiau, kad ir šiemet, kaip ir pernai , mus lepino geras ir šiltas oras. Buvo suplanuoti kokie 150 koncertų nuo diksilendo, mainstrymo, bugi vugi iki beveik klasikinio džiazo ar Čikagos bliuzo, ir suręsta net 11 scenų, tai ko daugiau norėti? Tik spėk viską apeiti. Atrodo, muzikinės įvairovės tikrai neturėjo pritrūkti. Bet mūsų aplankytose vietose kaip tyčia pasigedome įdomesnės muzikos. Po šių metų išgirstų keleto grupių liko toks jausmas, kad visas bliuzas varomas vienu ritmu. O gal tiesiog mes ir vėl koncertų klausymą pradėjome ne nuo to galo - kol atėjome, geriausieji (t.y. tie, kurie galėjo mums patikti) tikriausiai jau buvo baigę pasirodymus arb...

...   Spaudoje perskaičiau, kad Belvalio aukštakrosnės nuo liepos yra atviros lankytojams. Tai žinoma, kad iškart panižo padai nuo to, kaip mums reikia ten apsilankyti. Beje, šios aukštakrosnės - tokie įrenginiai, kuriose išlydant aplinkiniuose regionuose iškastas geležies rūdos uolienas su kuru (koksu) ir įpūtus oro buvo gaunama karšta geležis. Ji buvo nutekinama į vagonus ir iš jos vėliau netoliese esančioje gamykloje buvo liejami įvairūs metalo gaminiai. Panaršiusi internete atradau, kad tam tikru laiku galima po aukštakrosnes pavaikštinėti arba individualiai, arba gido vedamoje ekskursijoje. Pagalvoję su Vilmantu nusprendėme, kad ekskursija šiuo atveju gal ir visai įdomu būtų, nes tikrai ne ką žinome apie geležies lydimą ir panašius dalykėlius. Tai užsisakėme ekskursiją ir patenkinti laukėme to sekmadienio. Nežinau, kodėl taip vis nutinka, bet būtent tą dieną ne tik, kad geležinkelio eismas buvo sutrikęs, bet ir nuolat pasipildavo lietus. Kaip tyčia, kai tokiai eksk...

... Praėjus geram mėnesiukui, jei ne daugiau, pagaliau prisiruošiau papasakoti, kaip mums patiko Knokė. Tokiais tempais ir iki Kalėdų nespėsiu visko aprašyti – eilėje laukia Gentas, Antverpenas, Briugė, o kur dar savaitėlė Londone. Na, bet apie viską nuo pradžių. ... Nors oro prognozės tą dieną pranašavo lietų, tačiau pasiekus Gentą vis dar švietė saulė, kas mus ir paskatino kol kas Gente neužsibūti, bet įsigijus papildomus bilietus važiuoti dar toliau – iki pat jūros. O jūra šį kartą "ragaujama" buvo iš Belgijos Vakarų Flandrijos provincijoje besislepiančio Knokės miestelio (Knokke), kurį nuo Olandijos teskiria Zwin gamtos draustinis ir kurio pajūriu vaikščiojant gana gerai matosi Zėbriugės uosto (Zeebrugge) kranai. Kai Knokėje viena pagrindinių gatvių neskubėdami sau traukėme link jūros visą laiką taip švietė saulė, kad aš net drįsau garsiai padejuoti, kad kaip gi čia dabar taip neapdairiai neįsidėjau akinių nuo saulės, oi, oi, kaip nepatogu. Kad jau ...

... Žinot, jau beveik imu tikėti taisykle, kad įdomiausi ir gražiausi dalykai po mūsų langu vyksta tuomet, kai nieko neįprasta neturėtų būti ir/arba kai neturiu laiko pro jį žiūrėti. Šiandienos vakare  - 21 valandą - ramiai sau stovėjau virtuvėje prie bebaigiančių kepti šparagų, kol kažko man prireikė kambaryje. Atėjusi dar galvojau žvilgtelėsiu pro langą, ar lietus stipriai lyja. O ten - visiškai nelauktai - išsirangiusios taisyklingu puslankiu visu savo tobulu grožiu šviečia net dvi vaivorykštės! Vakare! Ir dar dvi! Na, kaip jau norite, bet lietingos dienos vėlyvą vakarą vaivorykščių pamatyti kažkaip nesitikėjau. Ir jos ne tik neblanko, bet vis labiau ryškėjo. Vajė! Jas pamačiusi iškart pamiršau, kad turėjau prižiūrėti šparagus ar dar kažką ten, ir čiupau ant stalo gulėjusį fotoaparatą.  Niekaip negalėjau atsispirti, net jei dėl to grėsė netekti vakarienės. Juk ko nepadarysi dėl tokio vakarinių vaivorykščių grožio. ;) Toks vaivorykščių spalvų ryšku...

... Šimtas metų! Tiksliau, kokie praėjo kokie du geri mėnesiai, kai čia neparašiau nei eilutės. Va kas būna, kai anksti ateina gražus pavasaris bei užpuola rašymo tinginystė. Bet šiandien pagalvojau, kad jeigu dabar neparašysiu, tai pasiklydusi tarp darbo, atostogų, pasibuvimų su draugais, kalbos kursų, knygų skaitymo, plytelių-tapetų-dažų spalvų ir panašių statybinių bei remontinių realijų, taip ir nerasiu laiko pasidžiaugti pavasario ėjimu link mūsų. Taip pat netikėtai pražydusiomis (matyt, išsigandus mano grasinimų, kad išmesiu) ar gautomis, pvz. laimės dienos proga, gėlėmis. Ilgėjančiomis dienomis, kai grįžus namo po darbu dar spėji pamatyti vakaro saulės spindulius savo kambaryje. Žodžiu, tokiais, atrodytų, visai mažais ir nesvarbiais, bet po žiemos pilkumos nuotaiką itin keliančiais mažais dalykais. Po kurio laiko juk tikrai pamiršiu, kaip buvo smagu, pamačius pirmuosius krokus ar pajutus jau primirštą saulės šilumą, kuri dar tiek nenusibodus, kad vis norisi atsi...

... Prieš važiuodama į Romą išgirdau, kad būtiniausiai reikia aplankyti netoli miesto - aplink Apijaus kelią (Via Appia) - esančias krikščionių katakombas. Tas pasiūlymas kažkaip įstrigo ir ėmė neduoti ramybės, dar truputį pasidomėjau interneto platybėse, kas gi ten gero yra, ir supratau, kad ne tiek jas „reikia“ aplankyti, kiek labai jau noriu pamatyti Apijaus kelią ir nusileisti į katakombas. Iškart už Romos sienų prasidedantis Apijaus kelias (Via Appia arba Via Appia Antica; nesumaišykite su Naujuoju Apijaus keliu - Via Appia Nuova) yra vienas pirmųjų (ir strategiškai labai svarbių) senosios Romos Respublikos kelių: Apijaus kelias jungė Romą su Brindizio miestu Apulijos regione (pietinė Italija), kuris buvo naudojamas kaip pagrindinis uostas pasiekti Graikiją bei Rytus. Apskritai, sulig vėlyvosios Romos Respublikos laikais romėnai tapo tikrais kelių tiesimo profesionalais. Visi jų keliai prasidėdavo Romoje, kurioje buvo pagrindinis itinerarijus (= Senovės Romos kelių žemėlap...