My cosy sofa

... Praeitas šeštadienis prasidėjo tradiciškai - 6-os valandos traukinyje. Tik šį kartą mūsų tikslas buvo ne jūra, o Kelnas. Pasirinkome jį be jokios ypatingos priežasties, jei priežastimi nelaikytume smalsumo. Na, mes norėjome tiesiog pasižvalgyti po Kelną ir tiek. Be jokių didingų tikslų. Bet už tai dar nespėjus išeiti iš stoties savo didybe mus bandė priblokšti Kelno katedra. Nors ir nukentėjusi per II Pasaulinį karą, tačiau atstatyta ir vėl masinanti turistus. Bet josios dydis - tikrai įspūdingas. Nors negalėčiau pasakyti, kad mane sužavėjo jos vidus, tačiau bevaikščiodami josios viduje aptikome visokių įdomių dalykėlių. Pavyzdžiui, grafo fon Gotfrydo kapą su kojūgaly sutūpusiais šuniukais-baubukais, Lenkijos karaliaus žmonos kapą. Taip pat Katedra siūlo ir vieną pramogą, ant kurios aš visai žioplai pasimoviau. Trumpai tariant, galima pakilti į Katedros bokšto viršų. Kodėl gi ne, kai pagalvoji. Nusiperki bilietuką ir eini patenkinta. Prasideda laiptai. OK, li...

... ... Pirmiausia, kaip tikra lietuvė, pradėsiu nuo pasipiktinimo ir moralo (tam brendau jau kurį laiką, nes vis negaliu pamiršti). Ir jis nebus apie jūrą. Ir net apie vasarą. O apie skrydžius ir lagaminus. Mieli žmonės, draugai, giminaičiai, skaitytojai ir šiaip per klaidą užklydę, daug keliaujantys ir išsiruošę pirmą kartą, būkite malonūs, dėmesingi ir sugebėkite atskirti savo lagaminus, besisukančius ant konvejerio . Nepatingėkite kaip nors išskirtinai pažymėti savo lagamino, o jei ne, tai pasiėmus atsegti ir pasitikrinti (net jei ir esate 100% tikri), ar jis tikrai yra jūsų. Jaudulys, nuovargis, noras susitikti su pasitinkančiais - gali būti, kad iš to džiaugsmo ar/ir skubėjimo iškeliausite ne su savo lagaminu (oho, nuskambėjo, kaip iš kokios vaistų reiklamos). O ką daryti tikriesiems lagamino savininkams? Keikti žioplius, kaip kad darėme mes. OK, nebuvo mūsiškiame lagamine lobių, bet likęs kažkieno lagaminas su cigarečių pakeliais, liemenėlėmis, rankinukais ir kelnai...

... Atėjus vasarai nepalieka noras pabūti prie jūros. Tik maža problemėlė - kaip jau kažkada rašiau, Liuksemburge jūros nėra. Kita, bet jau labiau asmeninio pobūdžio bėda, kad atostogų dienų man irgi nebeliko (kaip kokia apžora, jau visas sunaudojau). O betgi vis tiek norisi prie jūros - ir nors tu ką. Taigi, norui neslopstant praėjusį savaitgalį buvom pilni pasiryžimo atsikelti anksti šeštadienį ir nepaisant ilgos kelionės (kokių 4-5 valandų traukinyje) važiuoti į Belgijos pajūrį. Šį kartą savo pajūrio miesteliu pasirinkom Ostendę, nors prieš kelionę iš bendradarbių girdau ne itin palankių šio miestelio vertinimų. Bet mūsų pasirinkimą labiausiai nulėmė tai, kad tiesiai iš Liuksemburgo tam tikromis valandomis į Ostendę važiuoja vadinamasis "ekspresas". Tai nereiškia, kad traukinys mažai kur stoja ar greičiau važiuoja, tačiau didžiulis jo pliusas - iki pat tikslo niekur nereikia keisti traukinio. O tai, bent jau mums, reiški...

... Ir vėl kvailioju; šį kartą neištvėriau nepažaidusi spalvų žaidimo, kurį radau aprašytą Knopkiniukų tinklaraštyje. Ir, žinoma-žinoma-žinoma,  iškart užsimaniau, kad man paskirtų kokią spalvą. Smalsu buvo ne tik, kiek daikčiukų būtent tos spalvos (o reikėjo jų nei daug, nei mažai - 9) rasiu namuose, bet ir kokią spalvą gausiu. Ogi... ... ORANŽINĘ !!! Buvo netikėta, bet ką aš žinau, gal ir kokia kitokia spalva būtų ne mažesnė staigmena. Visgi smalsu, o kodėl man kliuvo oranžinė? Hmmm...  (kaip visada, paspaudus ant foto - pasididina) Pražioje pagalvojau, kad nelabai mūsų namuose yra tos oranžinės spalvos, bet įdėmiau pasidairiusi aptikau, kad visokiausių oranžinių ir pseudo oranžinių daiktų daiktelių yra kur kas daugiau nei 9, tad turėjau prabangą pasirinkti...  Pirmiausiai kažkodėl pagalvojau apie siurblį bei apie virtuvėje gulinčius niekaip nesuvalgomus apelsinus. Vonioje savo žvaigždžių valandos laukė svarstyklės, šampūnas ir dušo želė. Kiek pa...

... Visai netoli Liuksemburgo, bet jau Prancūzijoje, yra toks nemažas Amnevilio (Amneville) zoologijos sodas, kuriame visai neseniai teko apsilankyti. Įėjimo bilietas, tiesa, iš pradžių pasirodė nepigus (27 eurai suaugusiam), tačiau įvertinus tai, kad šis zoosodas išsilaiko pats (negauna jokių dotacijų iš valstybės), jo dydį, gyvūnų įvairovę bei jų laikymo sąlygas ( o kad Kauno zoologijos sodo gyvūnams tokias sąlygas, ech... ), siūlomas pramogas (gyvūnų pasirodymus), tai bilieto kaina nebeatrodo per didelė. Turim prisipažinti, kad mums - man ir Vilmantui - labai, labai, labai patinka visokie "čiūdikai" (žmonių kalba - gyvūnai), pvz., skruzdėdos ar baltosios meškos, kuriuos gyvai galime pamatyti tik zoosode (jei tik nesi kokių "Animal Planet" ar "Travel", ar "National Geographic" darbuotojas). Na, įdomūs jie mums; o gal ir mes jiems??? Nors  dėl mūsų įdomumo, tai abejoju. Kadangi į zoologijos sodą važiavome ne vieni, tai dabar ...

... Taip, ir vėl Provansas.  Tęsiu pažadą dar papasakoti (parodyti apie jį). Juo labiau, kad ir vėl pasitaikė proga ten apsilankyti. Ir vėl apsistojome Marselyje , tačiau šį kartą kiek kitoje miesto vietoje - senamiestyje, vadinamame Le Panier (išvertus - krepšys) kvartale. Viena vertus, buto vieta buvo, sakykime, visiškai nestebuklinga: pro langus matėme ne tik vaisių, daržovių bei kitų produktų krautuvėlę, bet ir vietinio valkatėlės guolį, o naktimis girdėjome minėto bomžiuko kosėjimus (ir ne tik)  bei šiukšlių mašinos darbą. Beje, tas valkatėlė ne šiaip sau (gaila, bet nesusimasčiau nufotografuoti): visada su kostiumu, kaklaraiščiu (kurį nusiimdavo prieš eidamas miegoti) ir buteliu rankoje. Ne šiaip koks, o bomžiukas su stiliumi. :) Beje, ir pati mūsų namo laiptinė prabanga visai nedvelkė. Įėjusi į laiptinę iškart prisiminiau prancūzišką filmą "Moterys iš 6-ojo aukšto", bet vyliausi, kad mūsų gyvenamasis būstas atrodys padoriau. Ačiūdie, atrodė...