Susitikimo vietos pakeisti negalima. Londonas.

...


Žinot, kokios yra pačios smagiausios kelionės? Tos, kurių metu ne tik pamatai kažką naujo, bet ir susitinki išsiilgtus draugus. Šie „du viename“ dalykai net ir trumpiausią išvyką į kitą kaimą paverčia nepamirštama.


Dar smagiau, kada ilgai nesimačius ir vėl susitikus galima kalbėtis iki trečios nakties, išsimiegojus neskubant valgyti ilgus pusryčius ir vėl plepėti, ir visiškai nesijaudinti, kad šį kartą Didysis Benas (Big Ben) ar Londono akis (London Eye) liks neaplankyti.


Nors tai yra vargiai įmanoma, kadangi klajojant po Londoną, anksčiau ar vėliau akis neabejotinai užklius už šių architektūrinių Londono ikonų. Gali jos patikti, gali erzinti (kažkodėl įsivaizduoju, kad Londono akis „grynakraujus“ londoniečius veikia panašiai kaip Eifelio bokštas paryžiečius), tačiau be jų Londoną jau sunku įsivaizduoti. Galiausiai, mūsų kojos vis tiek pačios iki jų atvedė.


Taip pat neatsispyrėme pagundai dar kartą pavaikštinėti po spalvingąjį Kamdentauną (Camden Town), aplankyti Naujiesiems besiruošiantį kinų kvartalą, kuriame kiekvienas pasitaikantis stulpas ir padangės buvo intensyviai puošiami tradiciniais popieriniais žibintais. Ir tai suprantama – šventes reikia švęsti.


O kai jau esi kinų kvartale, tai būtų nuodėmė jame neužkąsti, ypač jei draugai žino ypatingai skaniai maitinančių restoranėlių. Žinoma, būnant Londone neverta ignoruoti angliškų burgerių kokioje nors vietinėje „Šekspyro galvoje“ ir beveik tradiciniu anglų kulinariniu paveldu tampančio indiško maisto.


Visgi Londonas toks didžiulis ir įvairus, kad būtų nuodėmė vaikštinėti vien tik jau žinomose ir pažįstamose vietose, kad ir kaip jos patiktų (dar apie Londoną: čia ir čia). Išimtį galbūt galima padaryti muziejams, kadangi juose visada galima aptikti ką nors naujo arba pasikartoti primirštą seną.


Na, kad ir, pavyzdžiui, aplankyti Nacionalinę dailės galeriją (The National Gallery). Mūsų lankymosi Londone metu joje kaip tik buvo atvežta Australijos impresionistų paroda („Australia’s Impressionists“ (Tom Roberts, Arthur Streeton, Charles Conder, John Russell)). Pagalvoję, kad galbūt nelabai kada daugiau turėsime progą pamatyti, kaip tie australai savo impresijas tapė, nusprendėme šios parodos nepraleisti ir net susimokėti už tokią privilegiją, nes nuolatinė paroda Nacionalinėje galerijoje lankytojams yra nemokama.


Na taip... Pažiūrėję nusprendėme, kad Europos impresionistai visgi visa galva aukštesni už australus, bet mūsų smalsumas jau buvo patenkintas. Ta pačia proga ir po begalinei didelę nuolatinę galerijos ekspoziciją pasižvalgėm iki kol galvos apsisuko ir skrandžiai pareikalavo užpildo.


Tik išėję iš Nacionalinės galerijos Trafalgaro aikštėje (Trafalgar Square) patekome į patį „Moterų eisenos“ (Women's March), kuri tuo pačiu metu vyko įvairiose šalyse, sūkurį. Ir dar kartą akivaizdžiai įsitikinome, kad Trafalgaro aikštė graži ne tik savo fontanais ir skulptūromis, bet ir iki šiol funkcionuoja kaip demonstracijų įvairiais politiniais klausimais centras.

Buvau nustebinta susirinkusių žmonių gausos ir įvairovės – šeimos, draugų kompanijos, pavieniai keistuoliai – bei sužavėta jų netingėjimu pakilti nuo sofos, atsitraukti nuo darbų ir šiaip visokiausių reikalų ir parodyti, kad yra neabejingi tam, kas vyksta pasaulyje. Net kažkiek supavydėjau jiems jų laisvės. Pakalbėjome su Vilmantu tarpusavyje, kad ramus gyvenimas Liuksemburge, o ir šiaip lietuviškas charakteris neišugdė mūsų didžiais kovotojais, todėl turbūt reikėtų gero spyrio į užpakalį, kad labiau atsibustume visame kame.




Užsukę į dar niekada nebūtą Fotografų galeriją (Photographers' Gallery), kuri ypatinga tuo, kad buvo pirmoji nepriklausoma galerija Londone, skirta vien tik fotografijai, pasijutome nedaug atitolę nuo dienos aktualijų, kadangi joje kaip tik vyko paroda, skirta ankstyvajam feminizmui (Feminist Avant-Garde of the 1970s). 

Taip savotiškai žiūrėjosi tos nuotraukos ir jų siunčiamos socialinės žinutės – kaip ir vis dar aktualu, bet vertinant iš dabartinio laikmečio jų vizualizacija lyg ir kiek dvelkia naftalinu. Su tokiu dviprasmišku jausmu ir išėjau, nors buvo keletas nuotraukų, apie kurias galiu tik pasakyti: „oho!“




Fotografų galerija, šiuo metu įsikūrusi buvusiame tekstilės sandėlyje, yra visai šalia Oksfordo gatvės (Oxford Street), kurioje, kaip greičiausiai daug kas žino, pilna pagundų, prieš kurias silpnai moteriai ne taip lengva atsilaikyti. Taip ir prasideda: užeisiu tik į šią parduotuvę, na, gal dar ir į šią, tik trumpai pasižvalgysiu anoje, tik kelias minutes… :)




Kažkuriuo momentu vyrui kantrybė trūksta ir jis išeina pasivaikščioti aplinkui, kol aš kaip įkirpta lakstau po Oksfordo gatvę. Tuo pat metu jis sukurpia gudrų planą, kaip išgelbėti savo žmoną nuo vartotojiškų pagundų. Vienas nekaltas skambutis: „Brangioji, ar nenorėtum nueiti į West Eend šou? Taip? Tai paskubėk, prasideda už pusvalandžio.“


Ir aš pamiršusi visus pirkinius keturiomis skuodžiu į vieną Koventgardeno teatrų (Covent Garden) žiūrėti „Thriller Live“. Štai jums ir mūsų kelioninės šeimyninės dinamikos pavyzdys. :)




Tai buvo pirmas apsilankymas tokio žanro šou, kuris nėra nei miuziklas, nei spektaklis, nei koncertas, bet viskas viename: žiūrėti pradėjome sėdėdami, o baigėme – šokdami. Buvo įdomu, nors spėju, kad tai nebuvo pats pačiausias tuo metu Londone rodomas šou. Tai gal ir logiška, juk bilietus pirkome spontaniškai paskutinę minutę – recenzijų tikrai neskaitėme, todėl nelabai žinojome, ko tikėtis. Tik tenka pripažinti, kad Maiklą Džeksoną įkūnijęs šokėjęs-klonas buvo vertas didžiausių pagyrų, tuo tarpu dainininkai – labai vidutiniški.




Vienas didesnių Londono atradimų – dangoraižių pilnas Canary Wharf verslo ir komercinis kvartalas. Iš uosto rajono pavirtęs finansinių institucijų, komercijos ir verslo telkiniu Canary Wharf mums paliko labai gerą įspūdį ta prasme, kad buvo įdomu po jį vaikštinėti. Tiesa, nežinau, kaip jis atrodo vasarą, tačiau tamsiu žiemos metu – įspūdingai.

 

Žinoma, prie to prisidėjo ir tai, kad būtent čia vyko „Žiemos šviesų“ instaliacijų festivalis (Winter Lights Festival). Įvairių techniškai išprususių menininkų dėka po kvartalą buvo išdėliota virš trisdešimties šviesos (neretai – dar ir interaktyvių) instaliacijų, kurios kūrė savotišką atmosferą ir buvo gera pramoga.


Mūsų tikslas buvo kuo daugiau jų pamatyti, todėl teko nemažai paėjėti. Tačiau keleto toliau buvusių taip ir nespėjome apžiūrėti – mums atėjus jų šviesos jau buvo išjungtos, kadangi oficialiai po 21 val. jų darbo laikas baigdavosi. Visgi didžiąją dalį pamatėme, su kai kuriomis net ir pažaidėme. :) 



Dar vienas įdomus Canary Wharf objektas – futuristinis stoties (Crossrail) paviljonas, kuris tarnauja ne tik kaip stotis, bet turi ir daugiau paskirčių. Pavyzdžiui, jo apatiniame aukšte buvo išdėstyta nemažai instaliacijų, o viršutiniame – įrengtas paparčių ir palmių parkas, kavinės. Taip pat čia veikia parduotuvės ir kino salės.




Pabaigai papasakosiu apie labai keistą vietą Londone - Sir John Soane's Museum („Pono Džono Soano muziejų). Šis muziejus išskirtinis savo architektūross sprendimais, atmosfera ir sukauptomis įdomybėmis (curiosities). Jame viskas likę kiek įmanoma taip, kaip buvo prieš 180 metų, todėl nėra jokių aprašymų prie eksponatų, neleidžiama fotografuoti, o vaikščiojant po kambarius visai praverčia žemėlapis.



Dž. Soanas buvo XIX a. architektas, suprojektavęs Anglijos banką (Bank of England) ir Dalvičo paveikslų galeriją“ (Dulwich Picture Gallery). Tačiau šalia aistros architektūrai, jis turėjo ir kitą – kolekcionavimą, todėl jo namai sujungti iš perprojektuotų trijų pastatų tiesiog užkimšti įvairiais archeologiniais radiniais, antikiniais objektais, paveikslais, architektūriniais modeliais ir brėžiniais. Prieš mirtį savo namus paliko visuomenei prašydamas, kad jie išliktų tokie, kokie buvo jam gyvam esant.



Žinoma, Londone lankantis pirmą kartą šios vietos neįtraukčiau į būtinų pamatyti sąrašą, tačiau jeigu pasitaiko šiame mieste būti dažniau, tai kodėl nepamačius ko nors naujo?.. Be to, tai nėra gigantiškas muziejus – laiko daug „nesuvalgo“, o viešnagei Londone suteikia įdomesnių spalvų, nes ir vėl priverčia pagalvoti: na, bet jau tie anglai… 
:)

...

Komentarai

  1. Neringuže, va štai perskaičiau Tavo sofkutės pasakojimą ir širdy iš karto šviesiau pasidarė :)))
    Kad taip daugiau ir dažniau tų susitikimų...
    Bučiuks

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)