Pasakojimai nuo sofos: ten gyvena krokodilai... (Everglades National Park)

...
Kaip žadėjau savo feisbukiniams draugams ir nedraugams, šis įrašas bus apie krokodilus netgi nepaisant to, kad artėja Velykos ir rašyti greičiausiai reikėtų apie kiaušinius, viščiukus, zuikučius ir kitus pastelinius dalykus. Bet (!) juk krokodilai tai iš kiaušinių išsirita, o ir visokiais viščiukais bei zuikiais paužkandžiauti greičiausiai neatsisako, todėl manau, kad velykinė tema bei nuotaika kaip ir išlaikytos, tiesa?
...

Vos tik buvo bendrai nuspręsta, kad keliausime Floridos kryptimi, mano norimų (ir seniai svajotų) aplankyti vietų sąraše atsirado „Everglades“ (Everglades; o kaip lietuviškai jis įvardijamas, net nežinau - Vikipedijoje radau „Evergleidsas“, bet negražiai skamba - tarsi golumo šneka būtų, tai taip ir nevadinu). Kodėl „Everglades“ ir kas tai per daiktas? Pagrindiniai raktažodžiai apie „Everglades“ mano galvoje buvo tokie: Floridos pelkės, krokodilai bei pitonai ir valtys lėktuvo motorais. Esu akivaizdžiai įtakota serialo „Majamio policija“ ir „Animal Planet“ televizijos kanalo laidų. :)


Trumpai tariant, „Everglades“ yra didžiulė natūraliai pelkėta teritorija Floridos pietryčiuose. Beje, labai pralinksmino „Everglades“ apibūdinimas lietuviškame Vikipedijos apraše: „JAV, Floridos pusiasalyje esanti šlapynė, kur veisiasi daugybė retų augalų ir gyvūnų.“ Būtent šis juokingas lietuviškas žodis „šlapynė“ man tapo, sakyčiau, metų kalbiniu atradimu. Nuo šiol „Everglades“ taip ir vadinsiu – šlapyne. Gyveni, žmogus, ir mokaisi.

O jei rimčiau, tai „Everglades“ pavadinimas šlapyne išties yra gerokai tikslesnis nei „pelkė“, kadangi, kaip papasakojo Vikipedija, „Everglades“ koegzistuoja net kelios skirtingos ekosistemos:
  • viksvų pelkynai (konkrečiau - šakotosios ratainytės pelkės (sawgrass marsh)), kurie užima turbūt didžiausią plotą ir todėl kartais pavadinami „tikraisiais Everglades“; 
  • tarp viksvų plotų susiformavusios klampynės (slough), kurios beveik visus metus neišdžiūsta ir yra gilesnės nei viksvų pelkės;
  • aligatorių pamėgtosios šlapiosios prerijos-pelkynai (wet prairies) – jose vandens būna gal tik apie dešimt centimetrų, bet augalija yra įvairesnė nei viksvų pelkėse; 
  • aukščiau pelkynų augančių tropinių kietmedžių salelės (tropical hardwood hammocks), supamos vandens išgraužtų griovių; beje, o palei šių ne itin aukštų medžių šaknis augančios nedidukės aštrialapės palmės (saw palmettos) paverčia minėtus medžių telkinius sunkiai praeinamus žmogui (bet ne gyvūnams); 
  • kiparisų šlapynės (cypress swamps); 
  • sūrstelėjusio vandens supamų mangrovių sąžalynai (mangrove trees).


„Everglades“ sausiausia (sąlygiškai, be abejo) vieta yra rantytųjų pušų (slash pine), kurių dauginimuisi reikalinga ugnis (kad išdegintų konkuruojančius augalus ir lengviau sudygtų sėklos), užimama teritorija. Visoje „Everglades“ teritorijoje veisiasi įvairių paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų, pvz., aligatorių, krokodilų, gyvačių, vėžlių, lamantinų, panterų, lokių, ūdrų, elnių ir t.t. Žodžiu, ten yra visokio gėrio. O anksčiau buvo ir indėnų - seminolų (taip, taip, „Oceola – seminolų vadas“ – vaikystėje skaityta knyga išties kažkiek susijusi su tikra „Everglades“ istorija apie seminolų sukilimą), kurie gyveno tose pelkėtose vietovėse.

Dabar dalis „Everglades“ teritorijos (6104 km²) priklauso nacionaliniam parkui (Everglades National Park), kuris vykdo visokias ten apsaugos ir „Everglades“ ekosistemos gaivinimo bei švarinimo projektus. Būtent į jį mes su visa savo „džypsiukų“ kompanija ir važiavome pažiūrėti ne ko kito, o krokodilų. Gal būtų tiksliau sakyti – aligatorių ir krokodilų, nes Misisipės aligatoriai yra vieni pagrindinių gyvūnų „Everglades“ šlapynėje, tačiau joje gyvena ir Amerikiniai krokodilai; tik vieni labiau mėgsta gėlą, kiti – sūrstelėjusį jūros vandenį. Bet žiūrint plačiau, tai tiek krokodilai, tiek aligatoriai priklauso tam pačiam krokodilų būriui (ar krokodilinių??? - lot. Crocodylia), todėl leisiu sau juos visus vadinti krokodilais.


Jei negyveni Floridoje, o tik turistauji po jos apylinkes, tai taip lengvai krokodilo nepamatysi – reikia ieškoti kompanijos, rengiančios turus po po „Everglades“ šlapynę. Tokių kompanijų yra ne viena, todėl išsirinkti nėra lengva. Mūsų pasirinktoji „Everglades Safari Park“ nėra kažkuo ypatinga, galvojau netgi, kad ne pati geriausia, bet vėliau pažiūrėjau Tripadvisor‘yje, kad ji yra visai gerai įvertinta kolegų turistų. Gal tiesiog manieji lūkesčiai buvo didesni (ar ne visai realūs) – man norėjosi visko daugiau ir ilgiau. :) Kitą kartą keliaujant reikės pasiieškoti kokių nors kanojų ar haikinimo (būna ir tokių!) turų.

Pirmas dalykas, kurį turėjome atlikti prieš sėsdami į airbautą (aka „airboat“ - specialią valtį su lėktuvo motoru), tai beveik išsimaudyti purškale nuo uodų, nes tie parazitai mūsų visai negailėjo – puolė be atilsio kol neišplaukėm į platesnius vandenius. Ilgos kelnės bei rankovės pasirodė esąs didžiulis privalumas uodų atakos metu. Valtys išplaukdavo kas pusvalandį, todėl mums bent nereikėjo labai ilgai laukti ir būti uodų taikiniu. Kas patiko, tai kad turo metu laivas nebuvo šimtu procentų užpildytas – nereikėjo labai grūstis.


Airbautu labai smagu plaukti, ypač kada gidas, vairuojantis laivą, dar specialiai padidina greitį – vėjas tik švilpia pro ausis. Nemalonusis plaukimo aspektas, kurio nesitikėjau, buvo motoro gausmas – be ausų kimštukų niekaip.

Išplaukę į platesnius šlapynės vandenis pradėjome dairytis krodilų. Užtikome keletą paukščių, vėžlį, o krokodilų nei kvapo... Jau net susirūpinau. Juo labiau, kad gidas mums aiškino, jog „Everglades“ būna du sezonai – sausasis (lapkritis - kovas) ir vandeningasis (balandis - lapkritis); būtent sausuoju metu galima išvysti daugiau krokodilų, kadangi vanduo būna gerokai nusekęs, be to, teritorijoje pilna visokiausių paukščių, priviliojančių plėšrūnus. Tuo tarpu kito sezono laiku - o tai ir buvo mūsų lankymosi metas - krokodilai slepiasi pakilusiame vandenyje ir šansai juos pamatyti labai sumenksta. Negaliu pasakyti, kad ši žinia mus labai nudžiugino.


Visgi gidas, kuris savą „Everglades“ teritoriją, matyt, žino kaip penkis pirštus, aptiko bekyšančią krokodilo galvą. Tuomet laivu prisiartinome kiek galima arčiau. Mes žiūrėjome į jį, jis – į mus, mes į jį – jis į mus. Kol gidas paaiškino, kad čia visai ne „jis“, o „ji“ – tai mama krokodilė, besauganti savo mažylį, kiek tolėliau besiduodantį tarp viksvų ir gėlių. Mažojo krokodiliuko tikslas buvo paprastas - pagauti ir suvalgyti aplink beskraidžiojantį drugelį. Į mus jis nekreipė jokio dėmesio. Tikėtina, kad „Everglades“ krokodilai pripratę prie airbautų keliamo triukšmo ir gal net priima jį kaip natūralų šlapynės garsą.

Tai va, beplaukiodami airbautu tik tiek krokodilų natūralioje aplinkoje ir tepamatėme. Vėliau net pradėjome kurti „džypsiukų“ sąmokslo teoriją, kad toji kompanija čia yra paleidusi savo prijaukintą krokodilą ir visus veža jo žiūrėti, nes daugiau paprasčiausiai nėra. Bet parvykus iš JAV kolegos man patvirtino, kad krokodilų „Everglades“ yra tikrai daugiau nei tas mūsų matytų pusantro. :)


Grįžus iš pasiplaukiojimo atėjo laikas neilgam krokodilų šou, kur prižiūrėtojas pasakojo apie šiuos roplius juos beglostydamas ir bemaitindamas. Gal ir pagailo truputį tų „vaidinančių“ krokodilų, bet neatrodė, kad juos labai kankintų, rankų bei galvos į nasrus per daug nekaišiojo – tai bent jau nereikėjo labai pergyventi, kad liks be jų. Prisižiūrėjusi visokių „Animal Planet“ laidų nusprendžiau, kad ten greičiausiai buvo visokie išgelbėti ir laisvėje negalintys gyventi gyvūnai, tai gal jiems ir nebuvo labai blogai. Tikiuosi.


Na, ir viso to šou „vinis“ neabejotinai buvo galimybė už tris dolerius palaikyti rankose mažylį Snappy. Kur jau praleisi tokia progą!!! Nors, taip, taip, moralinių-etinių abejonių turėjau; ir ne, bijoti paimti į rankas visai nebijojau – labai patiko, kas turėtų būti akivaizdu iš mano švytinčio veido. Kiti „džypsiukai“ irgi nepraleido progos pačiupinėti tą mažylį.

Po viso to galėjome kiek panorėję vaikštinėti po parką tam įrengtais keliukais ir spoksoti į atskiruose aptvaruose laikomus krokodilus, kaimanus, aligatorius. Apsilankymo „siurprizu“, kurio, labai gaila, bet aš nemačiau, mano keliondraugiams tapo po tilteliu vandenyje gulintis didžiulis krokodilas – „o kas, jeigu iššoks ir suvalgys?“. Kad jau taip nenutiko – jis nei vieno mūsų nesuvalgė, tai mes užsukę į prie lankytojų centro esančią kavinę netiesiogiai suvalgėme jį – paragavome krokodilo uodegos. Žiauri kova už būvį, tikra tiesa.

...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)