Pasakojimai nuo sofos: Niujorko Rokfeleriai (Niujorkas, IV)

...

Net pati nustebau, kad šiųmečio apsilankymo metu Niujorke buvo tiek sąsajų su Rokfelerių šeimyna (the Rockefellers). Kur bepasisuksi, ten Rokfeleris. Na, gerai jau, kai kurie „susidūrimai“ su Rokfeleriais buvo išties planuoti, tačiau dalis - absoliutūs netyčiukai. :)

Rokfeleriai - gana žymi, kiek kontroversiška, bet labai įtakinga giminė Amerikoje (ir ne tik joje), kurioje gausu verslininkų, politikų, bankininkų, mecenatų. Šeimos „iškilimo“ pradininkai buvo Džonas D. Rokfeleris (John D. Rockefeller) bei jo brolis Viljamas (William Rockefeller), kurie XIX a.pb. – XX a.pr. turtus susikrovė iš naftos verslo. Didėjant Rokfelerių giminei kaip kokioje pasakoje didėjo ir turtai; niekas tiksliai iki šiol negali pasakyti, kokio dydžio jie buvo vienu ar kitu laikotarpiu ir yra šiuo metu, nes šeimos archyvai nėra atverti nei tyrinėtojams, nei šiaip smalsuoliams.

Tai va, mūsų pažintis su Rokfeleriais prasidėjo nuo to, kad dar prieš atvykdami į Niujorką užsisakėme ekskursiją po „Rokfelerio centro“ kompleksą (Rockefeller Center). Ekskursiją mums vedė garbioji Helga, kuri kaip gidė mane kiek nuvylė. Tekstą turbūt ir vidury nakties prikelta greitakalbe išpiltų - gerai matėsi atkaltas automatiškumas; be to, labai jautėsi, kad jai tiesiog reikia atidirbti laiką, nepadėjo net nuolat kartojama (turbūt mūsų susižavėjimą turinti iššaukti) frazė „apsidairykite aplinkui, kaip nuostabuuuu... uchhh...ochhh...bjūūūūūūūūūūūtifulll...“

„Rokfelerio centro“ kompleksas susideda iš 19-os komercinių pastatų, išsidėsčiusių tarp 48-osios ir 51-osios gatvių Manhetene (ir užimančių 89 000 m² plotą). Jis yra įtrauktas Niujorko Nacionalinių istorinių objektų sąrašą; iš minėtų devyniolikos pastatų net 14-a yra art deco stiliaus. „Rokfelerio centro“ vizija ir išbaigimas buvo išimtinai Rokfelerių šeimos rankose ir piniginėje; iki šiol jis laikomas didžiausiu moderniais laikais (1930-1939) įgyvendintu privačių statybų projektu pasaulyje.

Gidė daug pasakojo apie pastatų puošmenas, deja, norėjosi pastatus ne tik apeiti, bet ir į kuo daugiau jų pakliūti (mes užsukome vos į trejetą fojė), nes „Rokfelerio centro“ pastatų interjeras, pagal tai, kiek matėme, yra neabejotinai įspūdingas. Pasirodė įdomus faktas, kad po visu kompleksu yra tunelis, kuriuo galima pereiti iš vieno pastato į kitą neišeinant į lauką (ir turistai juo gali vaikščioti, beje). Ir dar vienas dalykas, kuris man įstrigo, tai apsauginių gausa „Rokfelerio centro“ pastatuose. Nors geriau pagalvojus, tai Amerikoje bet kokioje vietoje labai populiaru turėti vieną kitą apsauginį.

Po ekskursijos susiruošėme apsilankyti „Top of the Rock“ ir pasižvalgyti į Manheteno dangoraižių panoramą (bet apie tau jau rašiau). Vėl grįžtu prie šios apžvalgos aikštelės ne tik todėl, kad ji mums labai patiko, bet ir todėl, kad ji yra įsikūrusi viename centrinių „Rokfelerio centro“ art deco pastatų, pavadinimu „Rock 30“ (arba „30 Rockefeller Center“, arba „The Slab“), kuris turi septyniasdešimt aukštų ir pats yra 266 m aukščio.

Be to, žymioji „Pietūs ant dangoraižio“ (Lunchtime atop a Skyscraper) nuotrauka (taip mėgstama kopijuoti ir produkuoti) padaryta būtent šio dangoraižio statybos metu. 1932 metais fotografas Čarlis C. Ebetsas (Charles C. Ebbets) nufotografavo vienuolika statybininkų, susėdusių ant sijos 260 metrų aukštyje be jokių apsaugų ir valgančius savo pietus. Dabar manoma, kad ši nuotrauka buvo „surežisuota“ (nors darbininkai iš tiesų ten sėdėjo, bet todėl, kad buvo paprašyti) siekiant pareklamuoti naują dangoraižį.

Pažiūrėję, kur Rokfeleriai darbavosi ir ką statė, nusprendėme pamatyti, kaip jie gyveno. Tam mums reikėjo traukiniu nuvykti į Tarrytown (pro traukinio langą kaip tik matėsi Hadsono upė), o iš jos pasigavus taksi dar pavažiuoti iki „Rockefeller Estates Kykuit Tour“ lankytojų centro. Ten jau atėjus konkrečiai valandai (užsisakant turą valandą reikia pasirinkti iš anksto) gidė savo grupę tarsi viščiukus susisodina į baltą autobusiuką, nusiveža iki Rokfelerių namo ir toliau visus gano. Vienas be gido į namą nepateksi. Kaip ir neleidžiama atskirai nuo grupės vaikščioti bei draudžiama fotografuoti namo viduje.

„Kykuit“ (arba „John D. Rockefeller Estate“) yra keturiasdešimties kambarių namas, menantis net 4 Rokfelerių kartas. Jis stovi Pocantico Hills kaimelio aukščiausioje vietoje ir, kas be ko, jau yra įtrauktas į Nacionalinių istorinių objektų sąrašą. 1979 metais tuometis jo gyventojas Nelsonas Rokfeleris (Nelson Rockefeller) perdavė namą „National Trust“ fondui rūpintis ir saugoti, ko pasėkoje šį namą dabar gali lankyti turistai.

Ką aš galiu pasakyti, Rokfelerių namas viduje labai gražus bei puošnus. Tiems laikams namas buvo pažangiai modernus, nes jame buvo elektra, centrinis siurblys, mygtukais į skirtingas namo patalpas iškviečiami tarnai. Rokfeleriai kolekcionavo (ir naudojo juos, ne tik po stiklu laikė) porcelianinių indų rinkinius dvidešimt keturiems asmenims, namus puošė įvairiausiais paveikslais, kilimais, Mingų dinastijos vazomis ir kitokiomis gėrybėmis.

Aplinka aplink namą irgi įspūdinga – vietos daug, visokiausi sodai, gėlynai, įvairiausios abstrakčios, avangardinės bei modernios skulptūros, fontanai ir baseinėliai, atsiveriantis gražus vaizdas nuo terasos į Hadsono upę. Kiek tolėliau namo esančiuose pastatuose kažkada būta arklidžių bei karietų „garažo“, o dabar ten eksponuojami šeimos senoviniai automobiliai.

Per šią ekskursiją galima įsivaizduoti, kokioje prabangioje aplinkoje mažieji Rokfeleriukai augo. Tačiau, anot gidės, pirmoji Rokfelerių karta buvo auginta, kad jie nesuvoktų esą turtingi, na, be to, tėvai turtą dar tik kaupė. Antroji karta jau žinojo pinigų vertę, bet būdami vaikai turėjo dirbti visokius kasdienius darbus, kad užsidirbtų savo reikmėms, o ir iš tų uždirbtų, jie galėjo tik 1/3 išleisti, 1/3 turėjo taupyti, o dar 1/3 – paaukoti. Trečiajai kartai, berods, gyvenimas buvo dar lengvesnis. ;)

Namo rūsyje tarsi mažoje privačioje meno galerijoje iki šiol laikoma daug vertingų meno kūrinių, pvz., Pikaso (Picasso), Šagalo (Chagall), Varholo (Warhol) ir kt. Labai įdomus pasirinkimas, nes namo rūsyje oras vis tiek toks labiau „naminis“ nei „muziejinis“ (itin kondicionuojamas), galų gale ir nėra daug erdvės kiekvienam meno kūriniui atskirai, tai eksponatai atrodo kiek suspausti. Su Vilmantu nusprendėme, kad greičiausiai čia liko šeimininkų patys mėgstamiausi paveikslai bei skulptūros, kai tuo tarpu kiti atsidūrė muziejuje (pvz., MoMA).

Rokfelerių šeima buvo religinga - priklausė šiaurės baptistų denominacijai, kas reiškė, jog jie nešoko, negėrė, nerūkė, nelošė kortomis ir šiaip sakė „ne“ visokioms pramogoms. O vienas iš Rokfelerių - Džonas D. Rokfeleris jaunesnysis (John D. Rockefeller, Jr.) – pats būdamas drovus intravertas vedė visišką savęs priešingybę. Jo žmona Abigail (Abi) buvo ekstravertė, mėgusi vakarėlius, baliukus, šokius, kortas ir... meną.

Garsusis Modernaus meno muziejus (The Museum of Modern Art; MoMA) įsteigtas jos ir dar dviejų draugių (Lillie P. Bliss ir Mary Quinn Sullivan) iniciatyva. Daug Abigail pirktų kūrinių galiausiai atsidūrė būtent šiame muziejuje. Jos vyras buvo tobulas šiuo atžvilgiu – nors pats meno ir nemėgo, bet žmonai nedraudė leisti pinigus meno kūriniams. Meilę menui iš jos paveldėjo visas šešetas jų vaikų.

MoMA buvo atidarytas 1929 m. lapkričio 7 dieną, praėjus devynioms dienoms po Volstryto biržos griūties (Wall Street Crash), po kurios prasidėjo „Didžioji depresija“ – smuko visa JAV ekonomika. Logiška, kad tokiu sunkiu laiku Modernaus meno muziejaus projektui finansuoti Abigail negalėjo kliautis vien savo vyro parama, kuris netgi šlykštėjosi modernia abstrakčia tapyba, tad lėšų muziejaus išlaikymui ir naujų kūrinių įsigijimui teko ieškoti žymių Niujorko gyventojų bei korporacijų „kišenėse“, kas jai visai neblogai sekėsi.

Prieš planuodami apsilankyti MoMA (jame buvome ir pirmojo lankymosi Niujorke metu) net nebuvome pagalvoję, kad šis muziejus kažkaip susijęs su Rokfeleriais. O pasirodo, ir dar kaip! Gaila, kad tą dieną, kai ėjome į muziejų, aš jaučiausi labai blogai (visgi amerikietiški kondicionieriai įveikė ir mane), tai iki galo taip ir nepasimėgavau muziejaus ekspozicija - man labiau rūpėjo vis prisėsti ant artimiausio užtikto suolelio, o ne tyrinėti vieną ar kitą meno kūrinį. Bet šį bei tą vis tiek pamačiau. ;)

...