Pasakojimai nuo sofos: ai, gal pradėsiu laukti vasaros, arba... Ancijus (Anzio)

...
Pirmiausia kultūringai sveikinuos naujuose metuose ir linkiu, kad jais jokiu būdu nepritrūktų kelionių - į save, į knygų, filmų ar muzikos gelmes, į svajonių darbą, pas kaimynus, pas seniai ar tik vakar matytus draugus, pas senelius į kaimą, į svečias šalis, žodžiu, visur, kur tik širdis, svajonės ir kojos neš.

Taigi, šventės baigėsi, ir nors buvo be galo smagu, dabar jau norisi truputėlio ramybės ir... kažko naujo. Akivaizdu, kad ateinančių Kalėdų laukti dar kiek ankstoka, tačiau pats metas pradėti svajoti apie vasarą. Arba bent jau apie nuostabiąją "trijulę" - saulę, šilumą ir jūrą.


Tad kodėl nepradėjus naujų tinklaraščio metų įrašu apie Italiją, juo labiau, kad mistiškai dingusios nuotraukos iš mūsų vasaros kelionės lygiai taip pat mistiškai atsirado, tad nebelabai yra kaip išsisukinėti. O vėstant orams ir pačiai labai malonu prisiminti, kaip gera ten buvo.

...
Atostogos Italijoje prasidėjo nuo pamokos. Pasirodo, Italijoje traukinio bilietus geriau pirkti vietoje, o ne spausdinti, nes nepakanka atsispausdinti, kad bilietas galiotų reikia dar ir specialaus pdf dokumento, kuris ateitų į el. pašto dėželę. Tai spėkite, ar mums jis atėjo??? Ir dar spėkite, kada mes tai pastebėjome... Tai vat... Ir man atrodo, kad mes jau antrą kartą taip „pasimaunam“, nes vis sugebam pamiršti, kad internetu Italijos traukinių bilietų geriau nepirkti.


Išsprendę bilietų klausimą traukiniu gana greitai - per valandą - pasiekėme savo tikslą - Ancijaus (Anzio) miestuką, nuo Romos į pietus nutolusį 56 km. Jame tik išlipus iš traukinio ir žengus pirmus žingsnius link medžių iškart pribloškė cikadų garsas. Oho! Truputį juokinga, bet pirmas dešimt minučių Ancijuje praleidome bestovėdami po medžiu ir besiklausydami cikadų. Įžiūrėti jas, aišku, buvo be šansų.


Taip pat iškart pasijuto, kad dabar pats tikriausias atostogų metas... Karštis. Tingumas. Lėtumas. Net nepajutome, kaip ir patys pradėjome judėti kitokiu – labai lėtu – tempu. Belaukiant iš pliažo grįžtančio savo išsinuomoto BB kambario šeimininko teko kiek pasėdėti parkelyje prie Adelės vilos (Villa Adele; joje veikia muziejus, bet į jį taip ir nenuėjome). Bet, o kur skubėti? Atostogos tai juk čia ir dabar. Teliko mėgautis, kramsnoti sumuštinius ir ganyti driežus bei skruzdes.


Ancijus, o labai senais laikais vadintas Antium, yra toks visai nedidukas miestelis prie Tirėnų jūros. Seniau mėgtas turtingų romėnų kaip puiki vieta poilsiui, ką akivaizdžiai rodo palei visą pakrantę jų išsimėčiusių vilų likučiai, tarp kurių buvo rasti tokie žymūs meno kūriniai kaip "Fanciulla d'Anzio" (pamatyti ją galima Palazzo Massimo alle Terme, kuris yra prie Romos Termini stoties bei yra Nacionalinio Romos muziejaus dalis), "Borghese Gladiator" (dabar eksponuojamas Luvre), "Apollo Belvedere" (eksponuojamas Vatikane).


II Pasaulinio karo metais miestas buvo atsidūręs operacijos „Shingle“ ("Operation Shingle") centre. Kuomet sąjungininkai kovodami su nacistine kariuomene sumanė nusileisti už "Žiemos linijos" ir taip atsidurti dvigubai arčiau Romos. Norai buvo geri, tačiau VI amerikiečių korpuso bandymo išsilaipinti Ancijuje nelydėjo sėkmė; teko gerokai pakovoti (yra netgi filmas apie Ancijaus mūšį - "The Battle for Anzio" (orig. "Lo sbarco di Anzio")). Kaip ten buvo toliau, paskaitykite čia arba čia, arba istorijos knygose. Beje, gal simboliška, bet ir dabar nemažą plotą mieste užima ne kas kitas, o kareivinių kompleksas.


Visgi šiuo metu Ancijus tarnauja kaip jūrinis uostas (daugiausiai žvejybinis, tad pilnas žvejybinių laivelių) bei gera vieta tingiam poilsiui prie jūros. Akivaizdu, kad italai šį miestuką yra kaip reikiant pamėgę, nes priėję pliažų zoną gavome šoką. OK, tikėjomės daug žmonių rasti, bet jau tik ne tiek daaug!!! Prisigrūdę tame pliaže lyg silkės statinėje. Bet gal čia taip ir dėl to, kad kaip tik buvo šventinė rugpjūčio 15 diena. Didžiąją atostogautojų dalį sudarė patys italai, užsieniečių vos vienas kitas, bet, kas juokingiausia, savajame BB užtikome dar vieną lietuvių šeimynėlę.


Jau prieš atvažiuodami žinojome, kad didžioji dalis pliažų Italijoje yra mokami (privalu išsipirkti gultą ir, jei norisi, skėtį nuo saulės), bet per daug galvos dėl to nesukome, nes vylėmės, kad kainos nesikandžios, be to, vis tiek turėtų būti ir koks vienas kitas pliažas, veikiantis visuomeniniais pagrindais, t.y. nemokamas.


Iš pradžių jokių didelių mokamų pliažų privalumų nematėme – visur (mokamuose ir nemokamuose) buvo pilna žmonių ir triukšmo. Pasidairę įdėmiau supratome, kad mokamuose pliažuose gražesnis smėlis, budi gelbėtojai, primėtyta mažiau šiukšlių, be to, veikia barai ir tualetai. Kaip ir viskas puiku, jei ne du erzinantys dalykai. Visų pirma, groja garsi muzika, kuri po kurio laiko labai užknisa. Visų antra, gultų ir skėčių nuomos kainos pasirodė kosminės (lyginant su, pvz., Ispanijos kainomis bei vertinant viską sveiku protu). Be to, gultų pusdieniui nenuomoja – arba visai dienai, arba eik lauk.


Tai mes numojome ranka į mokamų pliažų pagundas ir nusprendėme pasidairyti nemokamų. Iš pakeliui užmatytos pajūrio krautuvėlės dar įsigijome po skėtį ir jautėmės visiškai pasiruošę gulinėti bei maudytis. Saulė kepino be gailesčio, todėl be skėčių nuo saulės (vėliau palikome juos BB kitiems būsimiems atostogautojams) Ancijaus pliaže nebūtume išgyvenę. Gėris yra tai, kad užsimanius niekas nedraudžia iš nemokamo pliažo apsilankyti gretimo mokamo pliažo kavinėje pietų ar taurės šalto vyno.


Pirmam kartui apsistojome nemokamame pliaže po Nerono skulptūra ir švyturiu. Ir ką? Minkštas smėlėtas jūros dugnas, lengva plaukti, nes vanduo sūrus, o be to, akmeniniai molai užstoja nuo didesnio bangavimo. Nelabai norėjosi iš vandens ir išlįsti. Vėliau susiradę dar mažesnį ir nuošalesnį (kas reiškė ir žymiai tvarkingesnį) Nerono grotos pliažą toliau mėgavomės saulės ir jūros malonumais. Tiesa, italai aplinkui irgi triukšmavo negailestingai, o kažkurią dieną nuo šalia įsitaisiusios triukšmingos ir emocingos italų šeimynėlės apskritai negalėjau akių atitraukti – jaučiausi tarsi prieš akis suktųsi filmas (kažkodėl iškart prisiminiau prieš išvyką žiūrėtą F.Felinio „Amarcord“).


Taip tingiai leidome net keturias dienas iš eilės (šakės!). Vakarais traukdavome į miestelio centrą, kur sutemoms nusileidus minia tiesiog užguldavo kavines bei restoranus, o centrinė aikštė net gausdavo nuo žmonių šurmulio, koncertų, vaidinimų ir pan. Kai kurių aplankytų kavinių siūlytu maistu labai nusivylėme – išties, kad nudžiugtų prieš nosį matydamas super riebaluotą maistą vienkartinėje lėkštėje, kai kurios, pvz. žuvies ir jūrų gėrybių, pasirodė visai neblogos. Kažkurioje jų ir savo dešimtąsias vedybų metines sutikome.


Kadangi BB šeimininkas mums labai rekomendavo apsilankyti vienos traukinio stotelės atstumu nutolusiame Netuno (orig. Nettuno, kas lietuviškai būtų Neptūnas) miestelyje, tai vieną pavakarę ten ir išsiruošėme. Nuvykę po miestą daug nepavaikščiojome, nes mano apžoriškumo dėka užstrigome senamiestyje-tvirtovėje.


Paviliota vakarėjančio miesteliuko atmosferos bei sklindančio picų kvapo (apie gurgiantį skrandį kukliai nutylėsiu) atsisakiau net koją kelti iš centrinės senamiesčio aikštės. Tuo metu joje paplepėti, pavakarieniauti ir tiesiog pasibūti pamažu rinkosi porelės, draugų kompanijos, šeimos su vaikais.


Kai jau prisėdome pavakaroti, tai paskui vos spėjome į paskutinį traukinį atgalios. Nepaisant paskui sekusio bėgimo į traukinį, tai buvo sunkiai aprašomoje atmosferoje absoliučiai nerealiai praleistas laikas: toks maloniai šiltas vakaras itališkame šurmulyje prie skanaus maisto ir svaiginančio vyno, nuspalvintas besileidžiančios nakties ir jaukios gelsvos žibintų šviesos. Vakaro magija, ech... Na, bent jau iki tol, kol nereikėjo bėgti.


Gal tos Netuno atmosferos užburti sugrįžę į Ancijų nepatraukėme tiesiai namo, o nusprendėme tamsoje pavaikštinėti toje miesto pusėje, kur dar nebuvome - palei aptvertus pliažus pasukome Netuno kryptimi. Vis dar buvo maloniai šilta, nors ir vidurnaktis. Nors tie privatūs pliažai net tamsoje labai gražiai ir tvarkingai atrodė, bet neleidimas prieiti prie jūros, pvz., vakare, kai pliažuose nėra nė gyvos dvasios, man visiškai nepatiko. Niekaip nesuprantu, kodėl viskas aptverta ir niekas negali prieiti prie jūros. Negi jau visi taip masiškai tą pajūrį prišiukšlins..?


Kai galiausiai radome mažą laisvą priėjimą, tai jame ir užsibuvome, befotografuodami mėnulio atšvaitus bežaidžiančius ant bangų. Sakau, tą vakarą buvome kažkaip labai jau romantiškai ir sentimentaliai nusiteikę. Turbūt Netuno vynas pica kaltas. :)


Bebūnant Ancijuje kažkurį rytą sugalvojome apsilankyti Archeologijos muziejuje ir įdėmiau patyrinėti Nerono vilą. Bet mums atėjus paaiškėjo, kad iki muziejaus atidarymo dar likęs geras pusvalandis. Pamindžiukavome minutėlę prie užrakintų vartų ir nusprendėme, kad negi lauksim, kol atsidarys, jau geriau nusileisim žemyn prie jūros pasimaudyti, ai, buvęs nebuvęs tas muziejus su visa Nerono vila. Ir šiaip Neronas kiaulė, vargšus krikščionis dėl Romos gaisro apkaltino ir kankino.


Beje, Ancijuje gimęs ne tik Neronas (Nero), bet ir Kaligula (Caligula). Keista tampa pagalvojus, kad du tokie garsūs bepročiai tironai kilę iš vieno tokio mažyčio miesto... Kita vertus, dar Ciceronas (Cicero) grįžęs iš tremties būtent Ancijuje minė takus ir iš naujo surinko savo bibliotekose turėtų, tačiau vėliau išsklaidytų bei išmėtytų, knygų likučius. Akivaizdu, kad tuometis Antium tiko ir patiko ir genijams, ir bepročiams.


Na, o mes, prasilepinę ir pratinginiavę visą begalybę, t.y. beveik keturias dienas, prie jūros, ketvirtosios pavakarę tarėm "čiau, pliaže" ir "buondžiorno, Roma".
...

Komentarai

  1. uuuu, kaip noriu vasaros ir į Italiją. Labai laiku Tavo šiltas įrašas apie pakrantę :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O taiip, grįžau per lietų po liuksemburgiečių egzo ir supratau, kad mielai transportuočiaus į Ancijaus vasarą bent vienam vakarui

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)