Pasakojimai nuo sofos: Cinque Terre malonumai, I dalis (5terre, Monterosso, Levanto)

...
„Penkios žemės“ (Cinque Terre, arba mano kalba 5terė) mane „kibino“ jau kuris laikas: tai kokią nuotrauką žurnale pamatau, tai ką nors paskaitau, tai kažkas iš draugų savo feisbuko paskyroje pasidalina nuotraukomis iš apsilankymo tenai, tai iš bendradarbių išgirsti, kaip ten gražu. Ir taip po truputį mano noras pabuvoti 5terėje ėmė augti, kol galiausiai tapo labai sunku kontroliuoti tą norėjimą. Tada teliko apie tuos norus prasitarti Vilmantui ir viltis, kad jis taip pat susidomės ir panorės. Jei pasiseka ir abiejų norai staiga ima ir sutampa, telieka išsiaiškinti logistiką, susiderinti atostogas ir susirasti padoriomis kainomis pastogę. Mūsų atveju paskutinysis punktas sekėsi sunkokai, nes kiek per vėlai pradėjome savo paieškas – viešbučiai prieinamomis kainomis Specijoje jau buvo užimti, bet visgi šiaip ne taip radome išsinuomoti butą. Kas dar geriau nei viešbutis, jei apsistoji ilgėliau.


Kur yra 5terė? Ogi įsiterpusi raižytoje, nelygioje ir uolėtoje Italijos Rivjieros pakrantės dalyje tarp Levanto ir Specijos miesteliukų. 5terė susideda iš penketo atskirų kaimelių: Monteroso (Monterosso al Mare), Vernacos (Vernazza), Kornilijos (Corniglia), Manarolos (Manarola) ir Riomadžiorės (Riomaggiore). Šie kaimeliai kartu su juos supančiomis kalvomis ir terasomis priklauso UNESCO paveldui bei yra 5terės nacionalinio parko dalis. Pirmą kartą 5terės kaimeliai paminėti dar XI a; pirmiausia atsirado Monterosas ir Vernaca, o likę kaimeliai susikūrė jau kiek vėliau. Tais laikasi jie buvo valdomi iš Genujos, ir per savo egzistavimą matė ir geresnių, ir blogesnių laikų. Senovėje tai buvo mėgstama piratų atakų vieta, o dabar puikiai klesti dėka milžiniškų turistų srautų.

(Filmukas "The perfect shot Cinque Terre 2.0" perTurismo in Liguria kanalą) 

5terė yra viena tų retų vietų, kurių nepervažiuosi mašina – kaimelius galima pasiekti tik pėsčiomis, traukiniu arba laivu. Nepaisant to, kaip jau minėjau, 5terė yra be proto populiari turistų traukos vieta ir tikras rojus haikinimo mėgėjams. Žinomiausias ir neabejotinai populiariausias haikinimo takas yra Nr. 2 arba „Mėlynasis“ (Sentiero Azzurro), kuris masina beeinant atsiveriančiais vaizdais, ne itin sunkiu maršrutu bei tuo, kad apjungia visus penkis kaimelius.

Šie Mėlynosios linijos maršrutui priklausantys takai egzistuoja jau nuo viduramžių, nes tai buvo vieninteliai vietinių gyventojų susisiekimo pėsčiomis keliai tarp kaimelių. Dabar viena jų dalis, jungianti Riomadžiorę su Manarola, pavadinimu „Meilės kelias“ (Via dell'Amore), yra netgi asfaltuota, taigi, pritaikyta tiek vaikiškiems vežimėliams, tiek invalidams, tiek tinginiams ar paprasčiausiai nemėgstantiems haikinti, o tik norintiems lengvai pasivaikščioti besigėrint jūra, uolomis ir žaluma. Na, bet nieko už dyką nebūna. Taip ir čia už infrastruktūros palaikymą, tvarkymą bei kitus patogumas turistams, sumaniusiems paėjėti Mėlynosios linijos takeliais, tenka susimokėti ir įgyti specialius bilietukus (egzistuoja įvairūs variantai), tuo tarpu kitų linijų haikinimo keliukams to daryti nebūtina.

(Žemėlapiai pasiskolinti iš Wikitravel ir James Martin (About.com))

Lyg to nepakaktų, reikia visada įdėmiai pasitikrinti, kurie Mėlynosios linijos takai yra atidaryti, o kurie uždaryti, nes, pvz. jie gali būti remontuojami ar tam tikru laikotarpiu laikomi pernelyg pavojingais haikintojams, pvz., dėl nuošliaužų galimybės ir pan. Po 2011 metų rudens lietaus sukelto potvynio kaimeliai, ypač Monterosas ir Vernaca, ypatingai nukentėjo, buvo ir žuvusių, o visus kaimelius jungusi Mėlynosios linijos takų infrastruktūra iki šiol ne iki galo atstatyta. Gaila, aišku, bet visada galima rinktis kitus keliukus ir, kaip parodė mūsų patirtis, dažnai nuo to tik laimėsi.

Kaip bežiūrėtume, bet būtent kraštovaizdis yra pagrindinis dalykas, kas traukia visus į 5terę. Ir tai, kaip žmonės sugyvena su gamta. Kalvų vidinė pusė prie kaimelių nusėta akmenimis sutvirtintomis terasomis, kuriose daugiausiai auginamos vynuogės ir alyvuogės. Kai pagalvoji, kad tuos akmenis kadaise juk reikėjo patiems užnešti – vyrai nešė ant pečių, moterys ant galvų. Beprotybė! Na, taip, už tai dabar 5terė turi ir savo vyną, ir savo skanųjį pesto padažą, o Kornilijoje galima rasti specialių ledų (miele di Corniglia), pagamintų iš vietinio medaus. Iš savo patirties dar galiu pridėti, kad vaikštant siauromis kaimelių gatvelėmis labai sunku nesusivilioti iš kepyklėlių sklindančiais ir skrandžio gurgesį skatinančiais focaccia kvapais. Tiesą sakant, jiems atsispirti ir neužeiti beveik neįmanoma.


Tai vat, po savo apsilankymo Porto Venere ir lengvai sunkaus haiko, kitą dieną susirengėme šturmuoti 5terę. Iš pat ryto Specijoje sėdome į specialų traukinį ir važiavome į už dvidešimties kilometrų esantį Levanto miestuką, iš kurio kokias 3 valandas planavome eiti iki Monteroso kaimelio. Nors šis takas nepriklauso Mėlynajai linijai, bet kažkur prieš kelionę paskaičiau, kad jis niekuo jai nenusileidžia, be to, nėra toks populiarus tarp turistų. Na ir puiku.


Eidami per Levanto dar kištelėjome nosis į tradiciškai pilkai baltą (Genujos stiliaus) bažnytėlę ir palei pliažą pasiekėme savo keliuko – raudono balto raudono – pradžią. Beveik iš karto pamatėme, kad juokai baigti, teks kopti gana stačiai viršų. Man labiau patiktų, kad kelias pradėtų kilti po truputį, na, kaip nors taip palengva ir ne taip stačiai, ar ką, bet...

Tai mes ir kopėm: aukštyn, aukštyn, aukštyn. Ir dar aukštyn. Ir dar... Gal būtų buvę bjauru, bet beinant mus supo tiek daug žalumos ir žydinčių gėlių, visokiausių skanių kvapų, kartais net nesuprasdavau, kokiai gėlei jie priklauso, tad besimėgaujant visu tuo ir kopimas aukštyn tapo toks, na, visai pakenčiamas. O jau palypėjus, tai, oho, kokie vaizdai atsivėrė.

Be to, užlipus aukščiau ne tik dairytis buvo smagu. Mano dideliam džiaugsmui kelias nustojo stačiai kilti ir ėjimas tapo daaaug malonesnis. Taip kokias 3 valandas ir kepėstavome, tai sustodami, tai prisėsdami kokiai obuolių pagraužimo, sumuštinių sudorojimo ar tiesiog gražių vaizdų pasimėgavimo pertraukėlei. Tiesa, kartas nuo karto tekdavo pasitikrinti, ar tikrai reikiamoje vietoje pasukome, ar nenublūdinome kur nors ne į tą pusę. O visa kita buvo labai malonu. Ėjome ir mėgavomės.


Netoli Monteroso, kai iš aukštai pamatėme kaimelį, vėl prasidėjo status leidimasis žemyn. Maždaug tada ir pasidžiaugiau, kad šiuo taku pradėjome eiti nuo Levanto miesteliuko pusės, nes man pasirodė, kad einančių iš Monteroso į Levanto laukia daug statesnis ir, be abejo, nemaloniai sunkesnis kopimas viršun palyginus su tuo, koks atiteko mums. Nes net ir leidžiantis žemyn daugiau nei pakankamai (ypač keliams) pasijuto tas statumas. Kita vertus, vis tiek neatsispyrėme pagundai žemyn pasileisti greitai greitutėliai lyg kokie kalnų ožiai. Gerai, kad tiems „ožiams“ kojos nesusipynė, kitaip skrydis žemyn galėjo būti bjauriai skausmingas.

Sėkmingai nusileidę pasiekėme citrinmedžių nusėtą Monteroso. Tai pats didžiausias iš visų penkių kaimelių ir jame yra daugiausiai visokių turistinių dalykėlių – viešbučių, suvenyrų krautuvėlių, vyno parduotuvėlių, kavinių, – nors galbūt ir pritrūksta tokios atmosferos kaip kituose kaimeliuose. Nors tai atperka pats plačiausias pliažas. Ir tai, patikėkite, yra didžiulis privalumas, ypač po keleto valandų haikinimo. Tad Monteroso kaimelyje atsigaivinę mūsų manymu labai nusipelnytu vietos gamybos baltu vynu tiesiu taikymu nuėjome patingėti-pagulėti-pasnausti į pliažiuką.


NEAPSAKOMAS malonumas nusispirti haikinimo batus. Na, ir paskui jau išsitiesti prieš saulutę, kuri buvo tokia maloni nuo žiemos ir pavasario šalčių ir pilkumos pavargusiam kūnui bei sielai. O tada jau vienas žingsnis iki nusimaudymo. Iki šiol nesuprantu, kaip aš taip vienas du ir įlindau į vandenį.


Pabodus pliažui ir atgavę jėgas pasmalsavome, kas įdomaus slypi kaimelyje: apžiūrėjome gatveles, įkišome nosį į šv. Jono Krikštytojo bažnyčią (Chiesa di San Giovanni Battista), užkopėme netgi iki pranciškonų vienuolyno komplekso šv. Pranciškaus bažnytėlės (Chiesa di San Francesco), pasižvalgėme iš viršaus į terasas.


Ir jau kaip ir susiruošėme važiuoti į Speciją. Tik nežinia kokiu būdu, ar iš nuovargio, ar vyno dėka, ar dėl per didelio atsipalaidavimo, mes sugebėjome iš dviejų kelių pasirinkti būtent netinkamą ir nuvažiuoti į priešingą pusę nei mūsų namai. Atitokome jau ne tai, kad Levanto stotelėje, bet kažkokioje pavadinimu „Framura“. Na ir sugebėk šitaip. Bet, sakom, nieko tokio, pavaikštinėsime Framuroje iki kito traukinio ir tiek. Tik bėda, kad nėra ten kur daug vaikštinėti. Net pliažas kažkoks nenormalus – trys uolos ir penki smėlio žvyro grūdeliai, nors, aišku, tai neatgrasė Vilmanto nuo maudynių.


Tuo tarpu aš romantiškai rymojau ant uolų. Lyg koks Baironas. Nors nežinia, ar jis rymojo, bet tiek jau to, tarkim, kad rymojo. Per tą laiką kol traukinys tinkamas atvažiavo ir saulė spėjo nusileisti. Gerai, kad traukinys apskritai atvažiavo ir kad šįkart pataikėme jau į reikiamą kryptį.
...

Komentarai

  1. Ta nuotrauka, kur iš aukštai aukštai, tai tokia wow. Aukščio bijantis žmogus turbūt negalėtų eiti tuo takučiu :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinok, manau, kad galėtų, tas skardis nėra taip arti, kaip atrodo. ;)
      Ir šiaip, kaip galimėtų tokio malonumo pasivaikščioti po šias gražias apylinkes atsisakyti..?

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)