Pasakojimai nuo sofos: Venerijaus keliais prie Veneros vartų (Porto Venere)

...

Prieš pradėdami 5terės (Cinque Terre) užkariavimą nusprendėme apsilankyti Porto Venerėje (Porto Venere), nes buvome girdėję, kad Porto Venerė yra žavus miestukas. Tai kodėl neįsitikinus tuo savomis akimis? Be to, per visus haikinimus vėliau laiko galėjome šiam apsilankymui netyčiomis ir pritrūkti. Tad apsidrausdami, kad taip nenutiktų, sėdome į iš Specijos (Spezia) išplaukiantį laivą ir besidairydami į apylinkes nė nepajutome kaip atplaukėme. Galima, tiesa, važiuoti ir autobusu, bet laivu smagiau ir, kad įdomiausia, netgi kiek pigiau (žmogui 7 eurai į abi puses) nei miesto autobusu.


Taigi, kuo toji Porto Venerė įdomi? Na, be to, kad ji įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus (o jau vien tai liudija, kad miestelyje galima rasti kažką įdomaus), jos pradžia (kaip Portus Veneris) siekia I amžių prieš Kristų. Tais senais laikais būtent čia, rage prie Ligūrijos jūros, šalia romėniško žvejų kaimelio stovėjo šventykla deivei Venerai, o vėliau toje pačioje vietoje buvo pastatyta bažnyčia apaštalui Petrui. Miestelio vardas siejamas ir su vienuoliu atsiskyrėliu šv. Venerijumi (San Venerio), kuris pradžioje buvo Specijos arba kitaip dar vadinama Poetų įlankos (Golfo della Spezia arba Golfo dei Poeti) globėjas, o vėliau tapo ir švyturių prižiūrėtojų globėju.


Specijos įlanka yra platus (3,5 km) ir gilus užutėkis Ligūrijos jūroje. Šią įlanką vadina Poetų dėl to, kad aplink įlanką išsibarstę kaimeliai buvo mėgstama daugelio menininkų (poetų ir rašytojų, pvz. David Herbert Lawrence, George Sand, Lord Byron, Percy Bisshe Shelley) apsigyvenimo vieta, nes jiems labai patiko tokio "vandens amfiteatras" grožis ir romantika.

Šiais laikais Porto Venerė garsėja savo paplūdimiais, kurių populiarumas vis auga. Sako, kad nors Porto Venerės uostas yra visai mažas, bet vasaros sezono metu vietos laivams jame būna nuolat išparduotos, nes tai vieta, mėgstama įžymybių. Mes nematėme nei vienos įžymybės. O gal nepažinome. Ai, be to, tada tebuvo tik gegužės pradžia.


Bet miestelyje tikrai smagu pasivaikščioti miestelyje – spalvingi namukai žaliomis langinėmis, siauros akmenimis grįstos gatvelės ir siaurutėliai laiptai, akmenuota pakrantė ir daug nedidelių kavinių bei kepyklėlių, iš kurių sklido įvairių focaccia aromatas. Kažkaip visai nekeista, kad ši vieta traukia tiek italus, tiek turistus.


Besidairant po miestuką kojos pačios nuveda link pačiame rago gale esančios bažnyčios. Ką jau ten, mažytės bažnytėlės. Tai 1198 m. gotikos įtakoje pastatyta šv. Petro bažnyčia, kuriai XIII a. buvo pristatyta nauja dalis, lengvai atpažįstama iš išorės, Genujos architektūrinio stiliaus įtakoje dekoruotos juodomis ir baltomis juostomis. Beje, joje yra netgi mini balkonas, pro kurį atsiveria štai toks vaizdas...

Žemiau šv. Petro bažnyčios yra dar vienas dėmesį traukiantis objektas – vadinamoji "Bairono grota" (Grotta dell'Arpaia arba La Grotta di Byron), kurioje anglų poetas lordas Baironas (George Noel Gordon Byron) esą mėgdavo medituoti ir semdavosi įkvėpimo savo literatūriniams kūriniams. Gal šioje grotoje jam ir gimdavo tokios mintys kaip "Jei aš juokčiausi iš kiekvieno mirtingo dalyko, tuomet neliktų laiko raudoti" arba "Meilė – nežymi vyro gyvenimo dalelė, moteriai ji – visas gyvenimas". Deja, dabar šioji grota yra sugriuvusi ir mes iki jos nenuėjome. Kad jau įkvėpimas neaplankė, tai nei poemų, nei protingų minčių po savęs nepaliksime.


Kiek palypėjus į viršų galima rasti čia stovėjusią Doria pilį (Castello Doria) bei jos gynybinių sienų fragmentus. Mes į pilies vidų taip ir neužsukome, jau vien dėl to, kad prie įėjimo ant kėdės sėdėjo kažkokia neaiški bobelė ir neleido eiti vidun, jei neperki ekskursijos. Ekskursijoms tądien nebuvome nusiteikę, todėl nusprendėme, kad apsieisime be pilies. Geriau jau paspoksosime į jūrą. Ir pašvilpkit mums. :)


Be to, vis tiek jau buvome nusipirkę bilietus persikėlimui į priešais esančią Palmarijos (Palmaria) salą. Prie jos yra dar dvi mažesnės salelės – Tino ir Tinetto, tačiau tik Palmarija yra šiek tiek gyvenama. Ir, kas be ko, visos trys taip pat įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą.


Tiesa, kiek anksčiau buvo gyvenama ir Tino – būtent jame buvusiame vienuolyne iki pat mirties 630 metais buvo įsikūręs šv. Venerijus. Po šventojo mirties toje vietoje buvo pastatyta šventykla, kurioje esą saugomi jo kaulai, o vėliau šventykla buvo išplėsta iki nediduko vienuolyno. Dabar Tino saloje stovi švyturys, dalis salos yra karinė zona, o kasmet rugsėjo 13 dieną saloje švenčiama šv. Venerijaus diena.


Galvojome, pasivaikščiosime sau ramiai po Palmariją, gal net apeisime ratu, juk jos dydis tik 1,7 km², tačiau joje galima rasti ir pliažiuką, ir miškelį, ir uolų su olomis (garsiausios jų yra dvi: "Mėlynoji grota" (Grotta Azzurra), į kurią galima nuplaukti tik laivu, ir "Balandžių ola" (Grotta dei Colombi), į kurią galima nusileisti tik virvėmis), ir karinę bazę. Aišku, kad beeinant Vilmantas neatsispyrė vandens vilionėms, o aš saugiai laukiau ant kranto, tik truputėlį, truputėlį įmerkiau kojų pirštus, bet mano nuomone, vanduo buvo per šaltas, kad maudynės būtų malonios.


Pagal mano įsivaizdavimą, tai eidami žemutiniu keliu turėtume apeiti visą nedidukę salą. Labai juokinga, kaip dabar prisimenu. Ir kodėl aš taip galvojau??? Nes keliukas pamažėle pradėjo kilti į viršų. Dar labiau į viršų. O mes sau lipome.
 

Kiek palypėję, žiū, ir ožkas belaigančias sutikome, kurios kiek nustebusios pažiūrėjo į mus įsibrovėlius.


Dar kiek palypėjus keliukas staiga ėmė vesti kone stačiai – jei ne Vilmanto surasta lazda, nežinau, kaip būčiau įkopus. Taip, nuotraukose gal atrodau labai laiminga, bet realiai aš jau ten iš paskutinių jėgų kopiau, nes tokiam netikėtumui nebuvau pasiruošusi nei praktiškai (be tinkamų batų), nei morališkai. Na, bet negi aš neįlipsiu??? Tai ir užlipau. Iš principo.


Po tokios atkarpos visas tolesnis kelias buvo tikras saldainiukas, be jokių didesnių pakilimų ar nusileidimų, vien tik į tolį atsiveriantys vaizdai. O ir pasirinkimų haikinimui pakankamai, taip ir gundo keliukai sukti į vieną ar kitą pusę. 


Na, bet jų tyrinėjimui reikia daugiau laiko. Tai va, kai jau buvau viršuje, tai man labai patiko eiti aplink salą. Tik tiek, kad reikėjo per daug nežioplinėti, kad suspėtume į paskutinį laivuką gabenantį atgal į Porto Venerę. Bet šiaip buvo viskas tiesiog puiku, net pirmas mini haikas neplanuotai mus "ištiko". :)

...

Komentarai

  1. Visus pasakojimus apie Italiją skaitau su pasimėgavimu, tad Tu tik rašyk, rašyk, rašyk... :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oi, ačiū, tik va laiko ima vis labiau rašymui trūkti. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)