Pabambėjimai nuo sofos: liuksišku oru tiesiog liuksiška Liuksemburgo geležies rūdos kasykla

...

Nežinau, kas mums užėjo, bet vieną sekmadienį, kai Liuksemburgą buvo ištikęs muziejų savaitgalis, o oras buvo toks, kad atrodė jau bjauresnis būti negali ir geriausia ką gali veikti, tai šiltai tūnoti namie, Vilmantas vis tiek sugebėjo mane išsitempti į Rummelange miesteliūkštyje esantį Nacionalinį geležies kasyklų muziejų (Musée national des Mines de Fer). Šis muziejus skirtas XIX a. vidurio – 1980 metų laikotarpio geležies rūdos eksploatacijai Liuksemburge ir man pasirodė pakankamai įdomus, tačiau tai nereiškia, kad mano brangiausias vėliau neatsiėmė už savo „genialią“ idėją į jį važiuoti per tokį lietų – kartais mes, moterys, būname bjauriai kerštingos. ;)

Taigi, tasai Rummelange miestelis yra netoli Esch sur Alzette miesto (vis tik antras pagal dydį mūsuose), kuris savo laiku buvo geležies ir plieno gamybos centras. Nepaisant to, kad dabar Liuksemburgas garsėja bankininkystės, finansų, informacinių technologijų bei internetinės prekybos sektoriais, tačiau Liuksemburgo šalies suklestėjimas tiesiogiai siejasi su anksčiau išvystyta stipria geležies ir plieno pramone (pvz., 1960 m. geležis ir plienas sudarė net 80 procentų viso šalies eksporto).

Aišku, ne viskas buvo taip paprasta ir gražu, kaip kad gali atrodyti. Pradžioje Liuksemburge iškastoje geležies rūdoje buvo daug fosforo, todėl ji netiko plieno gamybai, ir tik po 1879 metų, pritaikius anglų išrastą fosforo pašalinimo procesą (Besemerio procesas (Bessemer process)) bei nutiesus geležinkelį, reikalai pagerėjo – Liuksemburgo metalurgijos pramonė ėmė augti tarsi ant mielių. O kartu ėmė klestėti ir šalis bei gyventojai.

Taip Ech sur Alzette radosi art deco ir art nouveau stiliaus pilaičių bei kitų gėrybių, šalies gyventojai pajuto gero gyvenimo skonį, o kalnakasyboje netrukus prireikė daugiau darbo jėgos – tam buvo pasinaudota migrantais iš Rytų bei Pietų Europos. Taip atsirado kalnakasyboje naudojama konstrukcija, vadinama „lenkiška galva“ (tête polonaise), o atvykus italams kalnakasiams ir vietiniai pradėjo dirbti nebe iki juosmens pusnuogiai, bet apsivilkę maikėmis.

Kalnakasiai, be abejo, „klestėjo“ gerokai mažiau, nors lyginant su prancūzais kalnakasiais, tai liuksemburgiečiai turėjo didžiulį privalumą – šalies teritorijoje esanti geležies rūda slypėjo vieno kilometro gylyje, todėl nereikėjo leistis labai giliai kaip kad brangiems kaimynams prancūzams. Tačiau ir šios kasyklos pasiglemžė daug gyvybių, ne vieną suluošino ir susargdino, visų pirma dėl to, kad tamsa, dulkės, drėgmė ir šaltis buvo kasdienybė, visų antra, kalnakasiai, norėdami užsidirbti, labai mažai dėmesio skyrė savo saugumui: gerai įrengti bei įtvirtinti savo kasimo vietą buvo brangu, nes reikėjo tam skirti laiko, turėti įrankių bei tinkamų medžio rastų (ne kiekvienas medis tiko), tad ne vienas ir rizikavo.

O dirbdavo, ypač pradžioje, jie kraupiai daug – po kokias 12 valandų visus metus be jokių atostogų ir kitokių mums taip mielų išeiginių bei šventinių dienų. Netgi pietų metas buvo išnaudojamas darbui, nes kol jų vyrai stiprindavosi, pietus atnešusios žmonos su vaikais nosies nekrapštydavo, o greitai greitutėliai kraudavo iškastą rūdą į vagonėlius. Va, kur puikus pasakymo „kiekviena sekundė svarbi“ pavyzdys. Beje, vienintelis vagonėlis būdavo suteikiamas kalnakasiui nemokamai, o visais kitais įrankiais jis turėdavo pasirūpinti pats. Aišku, laikui bėgant ir kalnakasių gyvenimas gerėjo, radosi visokios ten profsąjungos ir pan.

Bet taip jau nutiko, kad 8 dešimtmetyje plieno poreikis pasaulyje krito, o ARBED (Aciéries Réunies de Burbach-Eich-Dudelange) buvo vienintelė šalyje (iš)likusi plieno gamintoja. Tad Liuksemburgo vyriausybės gudročiams teko gerokai apsukti galvą, ką čia padarius, kad šalies BVP nekristų, o metalurgijos pramonė neštų pelną. 

Ir ne taip seniai, tik 2001 metais, toji pati ARBED buvo sujungta su Ispanijos kompanija Aceralia bei Prancūzijos Usinor – taip radosi Arcelor kompanija, kuri 2006 metais prisijungė prie Mittal kuriamos garsiosios ArcelorMittal, tapusios didžiausia plieno gamybos kompanija pasaulyje. 

Būtent iš liuksemburgietiško plieno pagamintos 24 gigantiškos sijos, kiekviena sverianti 807 tonas, skirtos laikyti naują "Freedom Tower" Amerikoje. Aukščiausio pasaulyje tilto, vedančio per Tam Valley (Prancūzijoje), statyboje taip pat naudotas Liuksemburgo plienas. Aha, sakau, neblogai. Bet dabar ArcelorMittal susigadino savo įvaizdį uždarinėdama plieno įmones Prancūzijoje bei Belgijoje dėl esą per mažos plieno paklausos Europoje.

Grįžtant prie muziejaus, tai dvejuose nedidukuose muziejaus kambarėliuose galima rasti su geležies išgavimu susijusių dokumentų, kalnakasių įrankių, naudotų lempų (liuksemburgiečiai netgi išrado savo karbito lempą, kuri apie 1906 metus labai išpopuliarėjo kalnakasių tarpe), akmenų pavyzdžių etc. Ir net pažiūrėti vokiečių kalba dokumentinį filmuką apie kalnakasybą.

Visgi įdomiausioji ekspozicijos dalis neabejotinai slypi požeminėse kasyklos galerijose. Gali bent truputį geriau įsivaizduoti ir pajusti, kaip tie kalnakasiai dirbo. Net pagręžti sienas leidžia. O jei dar gidas pasitaiko vykęs, kaip kad mums pasisekė, tai laikas bevaikštant po galeriją pralekia nepastebimai. Na, nebent būni nepasiruošęs ilgai išbūti 10 laipsnių temperatūroje, kuri tokia būna žiemą vasarą, ir sušąli iki ausų galiukų. Tiesą pasakius, net ir pasiruošus galima sušalti – asmeniškai patikrinta. :) Bet vis tiek labai verta apsilankyti. Varykit!!! :)

...