Pasakojimai nuo sofos: Portas - meilė be konkurencijos Portugalijoje (I)

...
Po visokių atostogų, tarp bankinių ir statybinių rūpesčių (kurių toliau vis daugės) pagaliau radau laiko prisėsti ir prisiminti dar vieną Portugalijos miestą – Portą.

Mano akimis, tai yra absoliučiai ir besąlygiškai įsimylėtinas miestas. Man patiko jo apšiurę senamiesčio pastatai, ant kiekvieno kampo stovinčios bažnyčios, siauros gatvelės, įvairius pastatus puošiančios azulechos (azulejo), juodauniformiai universiteto studentai, Douro upė, tekanti į Atlantą ir, aišku, portveinas.


Ir nors niekad kelionė traukiniu nebuvo tokia šlykšti kaip į Porte – kažkodėl traukinyje baisingai užsupo ir negalėjau grožėtis vaizdais pro langą, ir nors lyg tyčia oras bebūnant mieste absoliučiai nelepino – net neištvėrusi nusipirkau botus, kad kojos būtų bent jau apysausės, tačiau (teatleidžia man Lisabonos gerbėjai), susigulėjus įspūdžiams, Porto miestas man visgi nukonkuravo sostinę. Gal jis skleidžia kokius magiškus fluidus, gal tiesiog natūraliai yra sukūręs tokią atmosferą, kuri įtraukia, apgaubia ir nebepaleidžia, nežinau tikrai, neturiu jokio supratimo. Bet jeigu dabar pagalvoju, į kurį miestą iš tų kelių aplankytų Portugalijoje norėčiau grįžti, tai abejonių nėra – į Portą. Meilė. :)


Jau pačio pirmo pasivaikščiojimo po miestą metu nusistebėjome, kad jame tiek daug bažnyčių. Koks milijonas. OK, gal ir ne tiek, bet bent jau centre (ir/ar senamiestyje) jos tikrai vos ne kas antrame žingsnyje. Aišku, jų visų aplankyti neįmanoma, o ir visai nebūtina, nebent esi koks bažnyčiofilas (jaučiu, sukūriau naują žodį) ar išsikėlęs gyvenimo tikslą aplankyti visas įmanomas bažnyčias.


Mes nebuvome nei tie, nei tie, todėl užsukdavome tik į mus labiausiai sudominusias. Pavyzdžiui, viena prie kitos prilipusias bažnyčias: varpu pasidabinusią barokinę Karmelitų (Igreja dos Carmelitas) ir mėlynomis bei baltomis plytelėmis dekoruotą rokoko stiliaus Karmo (Igreja do Carmo), kurių vidus mums, kaip ne itin didiems meno žinovams, pasirodė panašiai labai puošnus, abejose šventųjų skulptūros buvo aprengtos rūbais ir abejose tuo pat metu vyko mišios. Tik prie kiekvienos durų sėdėjo po skirtingą elgetėlę.


Bet va dėl šių bažnyčių sulipimo, tai apsigavome, nes, pasirodo, tarp bažnyčių esama įsiterpusio vieno metro pločio namo (!!!). Ir dar prieš dvidešimt metų jame gyveno žmonės. Kuriam galui reikėjo įkišti tą namą? Taigi, senais laikais būta tokio įstatymo, kad dvi bažnyčios negali turėti bendros sienos. Be to, Karmo bažnyčioje būdavo vienuoliai, o Karmelitų – vienuolės, tad bendra siena tyčiom ar netyčiom, bet galėjo kelti pavojų jųjų skaistybei.

Kita mūsų dėmesio sulaukusi – Kunigų bažnyčia (Igreja dos Clérigos), kurią mes tarpusavyje vadinome „bažnyčia-bokštu“, nes ji (tiksliau, tai jos bokštas) labai gerai matėsi iš įvairių miesto vietų ir buvo puikus kelrodis grįžtant į viešbutį. XVIIIa. vidurio Kunigų bažnyčia buvo statyta jau ne prie vieno portugališko statinio nagus prikišusio italų architekto Nicolau Nasoni.


Na, šita barokinė bažnyčia jau nebuvo prie nieko prilipusi, tačiau turėjo aukštą – 75,6m – varpinės bokštą (Torre dos Clérigos), į kurio viršų buvo galima užlipti norint pasidairyti po miestą. Tas bokštas mus ir suviliojo. Norint atsidurti viršuje tereikėjo įveikti tik 240 besisukančių laiptelių, kas, patikėkite, visai nebuvo lengva. Be to, kad teko puškuoti viršun, dar reikėjo ir prasilenkinėti su žemyn lipančiais žmonėmis labai siauroje varpinės „laiptinėje“.


Nusileidę žemyn dar įkišome nosį į bažnyčią, o ten mūsų laukė siurprizas. Pasirodo, ji apvali, ko iš išorės niekaip nepasakytum. Na, o pasidomėję radome tikslesnį apibūdinimą – šios bažnyčios vidinis planas yra barokinės elipsės formos, paprasčiau tariant – pailgai apvalus.

Kokiame bebūtume mieste visuomet stengiamės užsukti į Katedrą, kuri dažnai būna miesto religinės architektūros puošmena. Tad visai logiška, kad užsukome ir į Porto katedrą (Sé do Porto). Pirmą kartą mums iki jos atėjus viskas jau buvo užrakinta, tegalėjome tik grožėtis naktiniu Portu iš viršaus, o atėjus antrą kartą – vyko mišios, bet vis tiek buvo galima apžiūrėti.


Kadangi jau buvome pabuvoję kitose bažnyčiose, tai romaninė Katedra (XII-XIIIa., nors XVIII a. buvo gerokai transformuota) savo vidumi mūsų nenustebino, nieko tokio labai jau išskirtinio nepamatėme. Bet kadangi lauke ir vėl pamišėliškai lijo, teko Katedroje užsibūti ilgėliau. Mes labai ir nepykome.


Po visų šitų apsilankymų jautėmės kaip ir pasisotinę bažnytine architektūra ir per daug kitomis nesidomėjome, nes tik taip galiu paaiškinti, kaip mes pražiopsojome šv. Pranciškaus bažnyčią (Igreja de São Francisco), apie kurią visur rašoma, kad tai vienas iš „būtinų pamatyti“ objektų būnant Porte, iš serijos: „jei turi laiko aplankyti tik vieną Porto bažnyčią, aplankyk būtent šią“. Kurgi ne, jei jos vidus ne tik kad barokiškai puošnus, bet ir beveik visas išpuoštas tikru auksu, kurio tam panaudota, kaip sakoma, geri 400 kg, o po grindimis gulintys (jie matosi) žmonių kaulai laukia Paskutiniojo teismo dienos. O mes ėmėme ir pražiopsojome tokią įdomybę. Kažkaip truputuką pykstu ant savęs už tai. Tai jei kas būsite, šiukštu, nepraleiskite progos aplankyti šią bažnyčią.


Kad nebūtų šis įrašas vien tik apie bažnyčias, paminėsiu dar ir tradicinėmis portugališkomis glazūruotomis keraminėmis plytelėmis (taip, azulechomis) puoštą šv. Benedikto traukinių stotį (Estação de São Bento). Ir jų, išpaišytų garsaus tuometinio plytelių piešėjo Jorge Colaço bei vaizduojančių gamtovaizdžius ar svarbius Portugalijos įvykius, suklijuota nei daug, nei mažai – tik dvidešimt tūkstančių.


Kažkada toje vietoje būta Benediktinų vienuolyno, iš kurio ir kilo stoties pavadinimas. Būtent iš šios 1916 m. atidarytos stoties važiuoja traukiniai vaizdingu maršrutu palei Douro upę (Linha do Douro), kuriuo aš svajoju kada pavažiuoti, bet šią pramogą mėgčiau išmėginti šiltesniu metų laiku negu lapkritis.

Nuo stoties visai netoli Laisvės skveras (Praça da Liberdade) ir Sąjungininkų alėja (Avenida dos Aliados), kur išsidėstę bankai, viešbučiai, įsikūrusi miesto savivaldybė etc. Atitinkamai netgi vietinis Makdonaldas pasipuošęs imperiniu stiliumi – tokio dar niekur neteko matyti.

Tai tiek šiam kartui, bet bus daugiau. ;)
...

Komentarai

  1. Atrodo labai idomiai ir senoviskai. Man labai grazu Portugalijoj tos plyteles visur kur.
    Apie kaulus tai man buvo lygiai tokia pati istorija nutikus su kazkuria kita baznycia. Nepasiskaitem ir praziopsojom, kad buvo verta aplankymo. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aha, ir man tos plytelės labai daug šarmo suteikia. Nors ir Ispanijoj daug plytelių, bet vis tiek jos atrodo kitaip.
      O dėl tos bažnyčios tai tikrai nagus graužiuos. :(

      Panaikinti
  2. Neringa nesigrauzk del tos baznycios, bus va proga kita karta grysti ir aplankyti butent ja :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai tikiuosi, kad bus proga, nes man ten labai patiko. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)