Pasakojimai nuo sofos: palei upelį nuo Mamer iki Kopstal

...
Taip, taip, taip, bėda, ir vėl, eilinį kartą, niekaip neprisiruošiau prisėsti ir pabaigti jau nežinia kada juodraštyje sugulusio įrašo. Tai šis, tai tas, tai nuovargis, o kartais ir paprasčiausias tinginys... Atidėliojau, atidėliojau, bet šiandien pagaliau susiėmiau ir todėl dalinuosi savo įspūdžiais iš dar vieno rugpjūtinio pasivaikščiojimo po Liuksemburgo gamtą.


...
Tai buvo visai malonus maršrutas, nors dalelę (kokius niekingus 2-3 km) nuo jo tikro ilgio - 9,8 km - "nusukome" pradėdami eiti ne nuo „pradžių pradžios“, t.y. Mamerio traukinių stoties, bet kiek arčiau – netoli romėniškų pirčių likučių.


Kiek ten likę to autentiškumo iš romėnų laikų – kitas klausimas, na, bet faktas, kad jos čia buvo. Ir romėnų čia, t.y. Liuksemburgo apylinkėse, būta. Tai liudija ne tik va tokių užtiktų romėniškų pirčių liekanų liekanos, bet ir, pavyzdžiui, tai, kad išvertus vieno mini miesteliuko palei Mozelio upę pavadinimą iš liuksemburgiečių į žmonių kalbą, tai jis skambėtų taip: "Mažasis romėnas" (Remerchen). Bet čia jau nukrypau.


Prie pirčių užtikome ir lazdynų su pirmosiomis jų derliaus apraiškomis, deja, didžioj dalis mūsų gliaudytų riešutų buvo tušti. Bet beskaldydami juos pasijutome tarsi urviniai žmonės – padedi ant akmens, tada kitu rastu akmeniu dauži. Padedi - dauži. Tik kai vis randi tuščią, tai entuziazmas greitai išgaruoja. :)


O toliau, tai ką – takeliu, takeliu... Kadangi buvo tvanki diena, tai negalėjome atsidžiaugti, kad didžioji kelio dalis buvo medžių pavėsyje, tai priartėjant, tai nutolstant nuo Mamerio bei kitų pakelės upeliukų.


Vienoje vietoje jau net buvome besutrinką, nežinodami į kurią pusę sukti, tačiau Vilmanto erelio akys kitoje kelio pusėje pastebėjo ant stulpo prikaltus mūsų pasrinktą maršrutą žyminčius ženklus. Mes buvome išgelbėti! Teliko, atidžiai apsidairius, pereiti kelią ir tikėtis, kad daugiau tokių nesąmoningų kelio kirtimų nebus (kas jau ten mėgsta lakstyti mašinų panosėje).


Neilgai trukus užmatėme kavinę-nakvynės namus. Pamačiusi puodelio ženklą ant stulpo netgi sau leidau trumpam pasvajoti apie kavos puodelį. Bet, rugpjūtis – atostogų metas, tad ir ši vietelė buvo panirusi į atostogų snaudulį, t.y. neveikė. Teko grįžti į realybę ir tenkintis savuoju vandens buteliuku.


Netoli kavinės-nakvynės namų esama Liuksemburgo lietuvių pamėgtos vietos, kur kasmet švenčiamos Joninės. Gėda pasakyti, bet čia buvau pirmą kartą... Šį kartą čia buvo įsikūrę piknikaujantys vietiniai, bet tai netrukdė ir mums prisėsti bei pailsinti kojas, o kartu ir pasistiprinti skanėstais iš savo kuprinių.


Pailsėję ir toliau sekdami maršruto nuorodas iš miško patekome į kukurūzų lauką, kur susitikome net du „kukurūzų vaikus“. Nepiktus tokius.  :)


Po paauglystėje perskaitytos S. Kingo knygos kukurūzų laukas iki šiol man atrodo slepiantis kur kas daugiau nei tik brandinamas geltonas burbuoles.


Ai, pakeliui dar išvydome kažkokį nediduką, bet gražiai spalvotą paukštį, praėjome dirbamus laukus,


ir visai netikėtoje vietoje aptikome informacinį stendą apie medžio anglies susidarymą bei vizualų pavyzdį, kaip visas tas reikalas iš tikrųjų atrodo.


O galiausiai, jau visai kelionės pabaigoje, užtikome dvejetą avių, –  kažkaip ne lygis būtų imti ir savo žygio metu nesutikti absoliučiai jokio keturkojo gyvūno. 


Viena tų avių kažkodėl mus visiškai ignoravo, o kita – „draugiškoji“ – šventai tikėjo, kad jai siūlomi krūmo lapai yra daug skanesni nei lengvai prieinama žolė, todėl niekaip nenorėjo pasisotinti ir vis reikalavo: dar, dar, dar...


Na, ir viskas. 
Pačiame Kopstal miestelyje nematėme prasmės užsibūti, todėl, iš tolo užmetę akį į Rotušės pastatą, liuoktelėjome į tarsi specialiai stotelėje laukusį autobusą ir grįžome namo.


Žinau, atrodo nieko ypatingo tas mūsų pasivaikščiojimas, bet – norit tikėkit, norit ne – buvo faina.
...

Komentarai

  1. Atsakymai
    1. Labai ačiū, Evelina.
      Ir ačiū H&M, kad padėjo susikurti poniškumą. :)

      Panaikinti
  2. Labai faina apžvalga!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Gerai, kad nesusidūrėte su į laisvę ištrūkusiu avinu (prisiminus Jūsų artimesnę pažinti su buliuku) :) būtu jis Jums parodęs jo moteris vytelėmis vilioti :))))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Norėtum, ane? :)
      Bet tikrai gerai, kad jokių laisvėje belaigančių avinų nepasitaikė šį kartą. :)

      Panaikinti
  4. Tikim tikim, kad buvo faina. :) Gražios pas jus ten apylinkės. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)