Pasakojimai nuo sofos: Madrido blusturgis ir Prado (II)

...

Kovo ketvirta. Ir vėl sekmadienis vėjuotas ir be saulės. Tai kur ta pavasario šiluma, kurios taip laukiau ir tikėjausi surasti??? A?

Bet sekmadienio rytas labai gera diena patikrinti, kaip atrodo tasai išliaupsintas El Rastro blusų turgus. Ir taip, jau vien iš žmonių, išlipusių toje pačioje metro stotelėje, kiekio galima spręsti, kad tiek turistams, tiek vietiniams madrilenams blusų turgus yra dalykas rimtas. Šis turgus apima keletą gatvių ir aikščių, ir visur jose pilna žmonių. Neįtikėtina.

Visgi aš tikėjausi daugiau visokių senų ir šiaip įdomesnių daiktų, tačiau dominavo tokie tradiciniai turginiai dalykai: rūbai, skarelės, diržai, papuošalai, rankinės piniginės, diržai, tapkės etc., nors pasitaikydavo ir įdomesnių objektų.

Radome atskirą mažą gatvelytę skirtą paveikslams ir rėmams,

atskirą aikštę keitimuisi įvairiomis kolekcinėmis kortelėmis: futbolininkų, hello kitty ir pan. Beje, apie pastarojoje susirinkusiuosius Vilmantas pasakė, kad iš joje esančių vaikų ir visokio amžiaus vyrų akivaizdu, kad vyrai visad ir lieka vaikais. Bet atidžiau pasidairius paaiškėjo, kad ir bobutėms tos kortelės patinka!..

Atskirose "salelėse" užtikome ir tikrai senovinių dalykėlių, tačiau dauguma senienų parduodama antikvarinėse parduotuvėlėse, o ne šiaip ant prekystalių.

Turguje paragavome vaflių su šokoladu, vadinamų barquillos, dar popigiai nusipirkome kuprines būsimoms kelionėms ir, kas be ko, Vilmantas negalėjo neįsigyti bent vienos knygos ispanų kalba.

Kitas dalykas, kuo Madridas gali pasigirti, tai meno muziejai. Niekaip negalėjome apsispręsti, į kurį labiau norėjome eiti, ar į didįjį garsųjį Prado muziejų (Museo del Prado), ar į gerą ir didžiulę įvairių darbų kolekciją turintį Thyssen (Museo Thyssen-Bornemisza). Šį kartą į modernaus meno muziejų -  Museo Reina Sofia (MNCARS) - eiti nenorėjome, nors jį irgi verta aplankyti. Galų gale nusprendėme pradėti nuo klasikos ir taip atsidūrėme prie Prado.

Prado muziejus yra visai netoli turistiniuose giduose reklamuojamos Cibelles aikštės (Plaza de Cibeles) su fontanu, kuris vaizduoja dviejų liūtų traukiamoje karietoje sėdinčią vaisingumo deivę. Bet va, bėda, fontanas nepaliko mums jokio įspūdžio. Už tai netoliese esantis Metropolis (Edificio Metrópolis), 1911 m. draudimo kompanijos užsakymu statytas beaux-arts stiliumi (neturiu supratimo, kaip tai verčiama lietuviškai, jei verčiama apskritai), tai ohoho, kaip puošniai ir didingai atrodo.

Tam tikromis dienomis vakare porai valandų į Prado muziejų galima pakliūti nemokamai, tačiau norint viską apžiūrėti, poros valandų tikrai nepakaks. Bet, aišku, turint galimybę, geriau eiti apžiūrinėti kolekcijos po truputį, nes po kokių penkių valandų praleistų muziejuje (su poilsio pertraukėle ir apžiūrinėjant ne baisiai atidžiai) mums jau galva svaigo nuo rubensų, tizianų, gojų ir velaskezų. Gal nelabai gražu, bet garsiojo ispanų dailininko Gojos darbuose kai kurių personažų veidai labai priminė mūsų lietuviškas Užgavėnių kaukes. Na, bet čia tik mūsų nuomonė. :)

Po mūsų pasivaikščiojimo Prado muziejuje, kur užtrukome kokias 4 ar 5 valandas ir nusikalėme kaip ciuckiai, dar kiek prasiėję per miestą ir pasistiprinę paeljų (nes vien menu sotus nebūsi) supratom, kad ir vėl jėgų atgavimui verta užsukti į kiną. Šį kartą pažiūrėjom "Iron lady" apie Margaret Thatcher su Meryl Streep. Tai filmas visai neįdomus, o tas Oskaras Meryl kaip geriausiai moteriai aktorei greičiau jau buvo skirtas už visus tuos kartus, kai ji buvo nominuota Oskarui, bet jo negavo, nei už šį konkretų vaidmenį, nes jis nebuvo toks jau išskirtinis (mano kuklia nuomone). Čia tiktų M. Thatcher pasakymas: „aš esu ypatingai kantri, su sąlyga, kad galų gale aš pasiekiu savo“ (orig. I am extraordinarily patient, provided I get my own way in the end). Tai ir gavo Meryl tą Oskarą už kantrumą. ;)

Po praeito įrašo apie Madridą gavau velnių nuo Vilmanto, kad neparodžiau vadinamųjų Madrido „žirafos“ ir „dramblio“. Taigi taisau šį nesusipratimą ir rodau:  viršutinio koliažo kairėje yra 142 metrų „žirafa“ (Edificio de España), dešinėje – 117 metrų „dramblys“ (Torre de Madrid), o apačioje tiesiog kameros objektyvui patikęs praeivis.

Na ir dar viena mano pamiršta paminėti šarminga vieta – tai San Miguel turgus (Mercado de San Miguel).

Bet po teisybei, turgaus ten nėra daug, prekės brangokos, užtat gausu spalvų ir įvairiausio plauko užkandinių. Tai ir traukia šniūrais tiek vietiniai, tiek turistai atsigaivinti ir užkąsti. Dėl kėdutės prie staliuko teko gerokai "pasigrumti", kol pavyko prisėsti. :)

Tai va, tiek to Madrido ir tematėm. Na, bet per dvi su puse dienos visko ir nepamatysi. Jeigu lyginti Madridą su jo konkurente Barselona, sakyčiau, kad Barselona turi daugiau šarmo, nors ir Madridas yra pakankamai įdomus miestas. Jo neįsimylėjau, bet mielai dar kartą arba ir visus du jame apsilankyčiau.

...