Pasakojimai nuo sofos: atseit pavasaris Madride (I).

...

Pavasaris, pavasaris, kodėl jo nesutikus Madride? Susimečiau daiktus į kuprinę: bliuskė, bliuskė, dar viena bliuskė, permatomas kosmetinių skysčių maišelis, akiniai nuo saulės (ir dėl stiliaus svarbu, o ir Ispanijos saulė gi žlibins akis), megztukas... Ai, ne, megztinio nereikia, vis tiek mano feisbuko draugai (o ir internetinės oro prognozės) rašo, kad Madride jau +17, tad ir Vilmantui paaiškinu, kad nei storos striukės, nei megztinio tai jau tikrai jam neprireiks. Pora sumuštinių taip pat supakuota, nes puikiai žinom „malonias“ Ryanair'o maisto kainas. Mintyse jau įsivaizduoju, koks puikus bus savaitgalis Madride...

Taigi, kovo antra, pusiaudienis, Madridas. Hmmm... Saulės nerasta. Šilumos irgi toli gražu ne tiek, kiek tikėjausi. Šūds. Na, bet always watch the bright side of life, tad turiu itin gerai įvertinti susisiekimo viešuoju transportu tarp oro uosto ir Madrido galimybes: nebrangu, patogu ir neilgai trunka. Centrą galima pasiekti už pusantro euro arba du - priklausomai nuo pasirinkimo važiuoti autobusu ar metro.

Apie viešbutį neišsiplėsiu, nes tai nebuvo pats geriausias mūsų pasirinkimas, tačiau susisiekimo atžvilgiu jis įsikūręs ganėtinai patogioje vietoje. Tad šiuo klausimu mums visai nuskilo. Be to, netoliese veikė puiki "Oskars" užkandinė, kur mielai pėdindavome kasryt papusryčiauti, kadangi joje buvo galima gauti ne tik ispanų taip mėgstamo pusrytinio skrebučio su marmeladu ar kokios saldžios bandelės, o ir mano, kaip lietuvės, širdžiai artimo sumuštinio su kiaušiniene, daržovėmis ir kumpiu, cha!

Savo pažintį su Madridu pradėjome nuo kirpyklos, kur Vilmantas staigiai ir pigiai - tik už 10 eurų - apsikirpo. Prisiminusi Liuksemburgo kirpykloje išleistus 80 eurų už galvos išplovimą, kirpčių ir galų pakirpimą bei išdžiovinimą iki šiol staugti noriu (na, bet šia tema gal atskirame įraše pakalbėsiu, nes jau prisikaupė). :)

Grįžtu prie Madrido. Aga, taigi pirmą pusdienį pažindinomės su senamiesčiu. Pradėjome nuo Puerta del Sol aikštės, kur kaip ir nėra jokių architektūrinių stebuklų, bet vis tiek nuolat pilna žmonių, o tarp jų varinėja visokio plauko artistų - kempiniukų, smurfų, mimų, muzikantų etc. - taip ir bandančių išpešti vieną kitą eurą.

Pavarinėjome tarp jų ir mes, net simboliškai pamindžiojome Ispanijos kelių 0 kilometro vietą.

Kita senamiesčio traukos vieta - Plaza Mayor, kurioje įvairiais laikotarpiais vykdavo turgūs, futbolo rungtynės, bulių kautynės, viešos egzekucijos.

Šioje aikštėje buvo vykdomos garsiosios ispanų autodafė (auto-da- fé), kuomet inkvizija pasmerktus eretikus (ypač atsivertusius žydus ir maurus, kurie ir toliau slapta laikėsi savo senosios tikybos arba jos papročių, bet ne tik juos) viešai degindavo. Paskutinį kartą autodafė vyko 1826 m. Valensijoje.

O dabar joje vaikai ekstaziškai gaudo muilo burbulus, tėvai tingiai sėdinėja kavinėse, turistai apžiūrinėja vietinių dailininkų siūlomus menus.

Ir bendrai, tą dieną daug vaikščiojome po Madridą, nes, o kaipgi kitaip susipažintume su miestu?

Kaip kitaip sustosi pažiopsoti į minią žmonių sutraukusį linksmintoją ar kelioliką minučių praleisi besikuisdamas naudotų knygų "kioskelyje"?

Galų gale, kai po visų vaikštinėjimų galutinai sušalome (oi, kaip norėjosi atsiprašyti visų megztinių, paliktų namuose), prieš akis sušvitęs užrašas "Cinema ideal" tikrai pasirodė ideali vieta sušilti. Kaip vėliau paaiškėjo, mums pavyko pataikyti į vieną iš nedaugelio kino teatrų Madride, kur filmai rodomi originalo kalba. Ką žiūrėjome? Ogi "Shame".

Dieną vaikščiojant po miestą iš žmonių kiekio nebūčiau drįsusi pasakyti, kad Madride gyvena net keletas milijonų, tačiau penktadienio vakarą, apie kokią 23 val., savo nuomonę pakeičiau - miesto centras stebuklingai prisipildė žmonių. Na taip, man jau akys merkėsi, o jie dar tik ruošėsi pradėti vakarą. ;)

Ilga, plati ir gyva Gran Via gatvė (savotiškas "ispaniškasis brodvėjus") yra puikus didžiulio miesto gatvės pavyzdys, nes ji pilna XX a. pradžos architektūrai būdingais stiliais puoštų didžiulių pastatų, įvairių prekybos centrų bei kino teatrų, klegančių apsipirkinėjančių miestiečių, pro šalį lekiančių baltų taksi. Netoli Gran Via užtikome ir ne vieną darbo dieną (ar naktį) pradėjusią prostitutę.

Kita diena, šeštadienis, jau buvo kiek šiltesnė ir labiau saulėta (o akinius nuo saulės lyg tyčia pamiršau viešbutyje), t.y. kažkas panašaus į tai, ko tikėjausi prieš atvažiuodama. Šeštadienio rytą pradėjome karališkai - apsilankymu itin puošniuose karališkuose rūmuose (Palacio Real).

Turiu pasakyti, kad iš visų mano lankytų (matytų) didikų rūmų Palacio Real yra vieni puošniausių. Savo kambarių turtingumu gal net ir aplenkia Versalio rūmus, nors, deja, neturi tokio įspūdingo sodo. Šie rūmai vis dar naudojami oficialioms ceremonijoms, nors dabartinis karalius juose negyvena.

Prie pat rūmų yra naujoji Almudena katedra (Catedral de la Almudena). Nebloga, bet nieko stebuklingo, nėra ko per daug girti. Tiesa, užlipus ant jos kupolo, atsiveria labai nebloga Madrido panorama.

Bevaikščiodami po Madridą netoli Gran Via Alcala gatvėje užtikome tokią įdomią kavinukę „Cafe del Circulo de Bellas Artes” savotiškame kultūrnamyje "Circulo de Bellas Artes" (jame vyksta kino seansai, spektakliai, parodos, paskaitos). Norėdamas patekti į tą kavinę, turi pirkti bilietą už vieną eurą, kuris suteikia teisę užeiti į kavinę ir apsilankyti vykstančiose parodose. Beje, apie penktą valandą toje kavinėje buvo visiškas anšlagas, vos suradome, kur prisėsti. Bet užtat gavome dvigubą naudą: ir atsigaivinome, ir dar porą parodų spėjome probėgšmais apžiūrėti. Būtume užtrukę gal ir ilgiau, bet jau laukė sutartas vakarinis pasimatymas su Madride įsikūrusia lietuvaite Giedre, o tai kur kas svarbiau nei kokios ten parodos. ;)

Tad tolesnį vakarą praleidome ragaudami tapas ir alutį Chueca rajone (žymus kavinėmis ir gėjais), o vėliau "perleidę" Giedrę kitai jos draugų kompanijai, jau dviese su Vilmantu dar patikrinome La Latina tapų ir barų rajoną. Nenusivylėme. ;)

...