Pasakojimai nuo sofos: Vis dar yra ta pasakų šalis Kapadokija (II)

...

Atrodė, tas gruodis tooks ilgas, iki Kalėdų dar daug laiko, viską suspėsiu padaryti pasišvilpaudama ir šįmet tai jau tikrai nieko nepaliksiu paskutinei dienai. Realybė tokia: lėktuvas į Lietuvą jau trečiadienio rytą, o aš lakstau galvą pametusi rinkdama parašus, mat pasibaigus kontraktui išeinu iš darbo, dirbu, siuntinėju CV į naujas darbo vietas, prašokom vis nugriebiu kokią vieną kitą dovaną, sveikinimai neužrašyti, siuntiniai neišsiųsti, o dar norsi susitikti su tuo ir anuo, tinklaraštis visiškai apleistas - niekaip nepajėgiu pabaigti savo įrašo apie Kapadokiją, nors jis pradėtas kadų kadais. O kur dar vyro pasakymas: "tu šįmet dar neiškepei tų savo sausainiukų" (suprask, imbierinių). Tai ką, ryt šiandien kepsiu. Bet nesiskundžiu - kiek spėsiu, tiek, tiesiog tokios jau tos mano Kalėdos šiais metais, ir jos man kol kas patinka. :)

... O kol kas nyru į saldžius prisiminimus apie dienas Kapadokijoje...

Taigi, kaip praeitame įraše minėjau, po pasiskraidymo balionu, turėjome galimybę jau savo kojomis pasivaikščioti po Gioremę (Göreme) ir bandyt pasiklyst tarp keisčiausių formų uolų. Bėgiojome, bėgiojome, bėgiojome ir, be abejo, fotografavomės. Laisvai praleisčiau ten visą dieną, o gal ir visas tris, labai jau man tenai patiko.

Be to, kad tiesiog maloniai vaikštinėjome (ir bėgiojome) tarp uolų, apsilankėme ir toje Gioremės muziejaus po atviru dangumi (Göreme Milli Parklar) dalyje, kur galėjome pamatyti uolose (urvuose) išskaptuotas bei ištapytas ankstyvųjų krikščionių bažnyčias. Jų tame muziejuje yra 10.

Kai kuriose jų freskos dar visai neblogai išlikusios, kai kurių - gerokai apsitrynusios. Bet kai pagalvoji, kad visa tai dar 900-1200 m. laikotarpio, tai ohoho.

Be to, įtarūs vietiniai gyventojai irgi prikišo prie piešinių savo nagus - daugeliui pavaizduotų šventųjų užpaišė (nutrynė) akis, kad taip apsisaugotų nuo "piktos akies". Kai pagalvoji, kiek Turkijoje yra populiarus ir paplitęs "gerosios akies" simbolis, tai gal toks vietinių elgesys ir nėra visai keistas.

Beje, vienas populiaresnių piešinių motyvų - šv. Jurgis nugalintis drakoną.

Oi, taigi pamiršau paminėti, kad šalia įprastinių - grybų arba kaminų formos (čia jau kaip kiekvienas įžiūri), kai kurios to nacionalinio parko uolos savo kontūrais primena, pvz., kupranugarius. Pasakojo gidas, kad ir delfinus. Na, delfinai nepraplaukė pro mūsų akis, bet kupranugarius pavyko surasti. :)

Dar viena to regiono įdomybė, tai iki šiol išlikę požeminiai miestai (kai kurių gylis siekė net 85 metrus), kur vietiniai gyventojai su šeimomis (dgs. ankstyvieji krikščionys tuo laiku, kai krikščionybė dar nebuvo pripažinta religija, o prieš juos - hetitai) ir gyvuliais slėpdavosi nuo užpuolikų. Tie požeminiai miestai pasižymėjo tuo, kad juose viskas buvo puikiai apgalvota - šuliniai, ventiliacinės angos, maisto sandėliai, miegamieji, virtuvės, arklidės ir pan. ir, kažkaip man net sunku įsivaizduoti, juose sutilpdavo kokie keli tūkstančiai žmonių.

Deja, dėl laiko stokos ir prasto apšvietimo, nelabai pavyko išlaužti kokių nors rimtesnių požeminio miesto foto. Bet jei kam smalsu, pasiguglinkit.

O šiaip be viso to dar matėm ir miestuką, ir uolose išskobtus veikiančius viešbučius, ir šiaip visko po truputį.

Pavyzdžiui, kilimų parduotuvėlėje buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodo šilkaverpiai ir kokio proceso dėka gaunamas šilkinis siūlas, bet po tokios pažintinės ekskursijos parduotuvės šeimininkai sutelkė visas pajėgas ir kokį penkiolika pardavėjų, kad priverstų mums įsigyti kilimus. Teko atidirbti ir už ekskursiją, ir už pasivaišinimą vynu atsimušinėjant bandymus pirkti kilimą. Džyyyz, vos nusikratėm. Taip ir įsivaizduoju, važiuojam toliau, o mūsų autobuso stogas visas nukrautas kilimų ritiniais. :)

Ką gi dar įdomesnio užmatėm? Na, melionų krūvoje bedirbančią moteriškę, popietinio pogulio prigulusį visiškai ant visko dėjusį šunį, fantastišką turistinį autobusą "Alan turizm" bei šiaip visokios vietinės faunos, pradedant vietiniais gyventojais ir baigiant kupranugariais.

Ir netgi saulei besileidžiant spėjom ne tik iš tolo pasigrožėti Erciyes (3916 m) kalnu (buv. ugnikalniu?), bet ir pamatyti "Meilės slėnį", kuris vadinamas taip dėl to, kad uolos savo forma primena... Ne, ne grybus. Ir ne kaminus. O... Gerai įsižiūrėjus atsakymas turėtų būti aiškus. :)

Tai meilės jums prieš šventes.

...