Pasakojimai nuo sofos: netikėtai saulėtas sekmadienis. Londons. (II)

...
Sekmadienis Londone išaušo netikėtai (gal čia tik mums?) saulėtas. Išsimiegoję ir sukirtę tradicinius angliškus pusryčius, pilni jėgų sėdom į dviaukštį raudoną autobusą (prisipažinsiu, labai norėjau pavažiuoti antrame autobuso aukšte), kad nuvežtų mus į Camden rajoną. Žinojau, kad ten būna turgus, bet kad TOKS turgus, tai jau tikrai nesitikėjau. Ten tiek daug visokiausių kioskelių, būdelių, parduotuvėlių ir pan.– gali ir pavalgyti, ir apsirengti, ir išsitatuiruoti, ir grožio procedūras atlikti ar likimą išsiburti. Ir dar, aišku, plūdo masė žmonių – ir potencialių pirkėjų, ir žioplinėtojų kaip mes.


Mes su Marija Andžela turbūt būtume galėjusios šiame „turgelyje“ laisviausiai praleisti visą dieną, tačiau vyriška Vilmanto kantrybė visgi turėjo savo ribas, tad tų ribų stiprumo labai ir nebandėme. Be to, daug žmonių iš tiesų labai vargina ir po kurio laiko jau norisi susirasti ramesnį kampelį.

Bet prieš tai atradau, kad galėčiau būti raudonų širdutinių akinių su užrašais "I love London" arba tiesiog su britiška vėliava reklaminis veidas. Kai aš juos pasimatavau, Marija Andžela pareiškė, kad va su tais akiniais, tai jau esu tipiška aš. Aš su šia mintimi visiškai sutikau, o Vilmantas mintyse garantuotai pasukiojo pirštą prie smilkinio. Žinoma, man iškart prisireikė tokius akinius nusipirkti, deja, mano nusivylimui, o Vilmanto džiaugsmui, raudonų širdutinių akinių tamsiais stiklais be vėliavos ir jokių užrašų man nepavyko rasti, o su užrašais kitose vietose nei Londone nelabai norėčiau makaluotis. Ech...


Iš turgaus patraukėme į Primrose Hill, iš ten – į Reagent's parką. Nepamenu, kad būčiau jame buvusi ankstesnio – milijono metų atgal – vizito metu, tad jo dydis ir grožis man padarė įspūdį. Juo labiau, kad be didžiulės erdvės, išpuoselėtų gėlynų, dar aptikome ir šokėjų būrelį, ir kavinukę, kur galima išgerti juodos arbatos su pienu, ir dar daug gero. Dar planuose buvo pagulėjimas ant žolės, tačiau jau beveik susiruošus prigulti, ėmė ir apsiniaukė, tad teliko vienas pasirinkimas – važiuoti į Tate Modern. :)


Kol pasiekėm Tate Modern muziejų iki jo uždarymo buvo telikusios tik 2 valandos, o žinant koks tai gigantiškas muziejus (beje, įkurtas buvusios elektrinės patalpose), tai nemokamas ekspozicijas mes tiesiog prašuoliavome ir net nesivarginome pirkti bilietą į laikinai atvežtą Miro parodą. Po muziejaus man galvoje teliko toks greitai besisukantis įvairiausių kūrinių chaosas, kuriame išsiskyrė Modigliano moters ilgu kaklu paveikslas bei kinų menininko (to, kuris buvo neseniai Kinijoje suimtas, o vėliau viso pasaulio menininkams pasipiktinus – paleistas) "siemkų krūva" (kiekviena tų „siemkų“ yra rankomis padaryta iš porceliano; ne jis jas padarė; o kažkokio Kinijos regiono gamyklos darbininkai, bet ne tame esmė – esmė, kad ta krūva tikrai palieka įspūdį). Dar norėjome pasėdėti kavinėje su vaizdu į miestą ir tiltą, bet, aišku, ji jau buvo uždaryta.

(panaudotos Marijos Andželos darytos foto, nes mūsiškis aparatas ir vėl gulėjo pamirštas muziejaus spintelėje)

Išleidę Mariją Andželą atgal į Lankasterį (atrodo, ką tik susitikom, o jau ir atsisveikint reikia), mes su Vilmantu patraukėme prie London Tower pilies ir tilto. Pavaikštinėję aplink pilį pagalvojome, kad visai nieko būtų pasižiūrinėti ir kaip ten viskas atrodo.


Na, kada nors kitą kartą. Taip nusprendę perėjome tiltą ir lėtai patraukėme palei Temzę.


Per tą laiką ir saulė spėjo nusileisti. Pasirodo, Londone būna gražūs saulėlydžiai! Būtent tokių spalvų Londonas man išliko atmintyje ir būtent į tokį man norėtųsi sugrįžti.


Ir ką tradiciškai vakare nusileidus saulei mes veikėme Londone? Aišku, ir vėl važiavome į Soho. :) Pasivaikščiojome, susiradome vietelę (man atrodo, kad vadinosi „Byron“), kur Vilmantas valgė "nerealiai skanų" burgerį, o aš vidutiniškas salotas, bet už tai gėriau labai skanų sidrą (ne tą šleikščiai saldų, kaip kad siūlo Lietuvoje, bet tokį smagiai rūgštelėjusį). Dar truputėlį pasivaikščiojome ir man jau niekam nebeliko jėgų, tesinorėjo tik miegoti.


Pirmadienis vėlgi išaušo saulėtas, bet patinginiaut saulėje jau nelabai buvo likę laiko, nes 12-ą valandą man būtiniausiai reikėjo sėdėti iš Viktorijos stoties išvažiuojančiame autobuse. Tai kas beliko? Tik tiesiu taikymu patraukti į Hyde, o tiksliau - South Kensington, parką ir išsitiesus ant žolės tingiai gurkšnodami vyną. Fone matėsi South Kensington pilaitė bei tvenkinys su gulbėmis-antimis-kitais gyviais. Pirmadienio romantika Londone. :)


Kaip galima nujausti, į autobusą aš jau tiesiog skuodžiau net nepaisydama, kaip ten manoji suknelė kyla iki pažastų, nes buvo didelė grėsmė, kad jis išvažiuos be manęs. Visgi suspėjau. Vos vos. :)


Tai ką, gerai šį kartą mums buvo Londone. Įspūdis pasitaisė. Manau, kad ir kitas apsilankymas bus ne už kalnų. Bet išvažiavau įsitikinusi, kad Londone viskas klaikiai brangu (košmarikas, pavažiuoti vieną stotelę 1-oje zonoje kainavo 4 svarus) – o aš visada galvojau, kad, va, Liuksemburge, tai ojojoj, kaip brangu, bet, pasirodo, klydau. Liuksemburgui dar yra į ką lygiuotis. :) Riaušės? Nemačiau jokių jų ženklų, o ir patys nekišom tolėliau miesto centro nosies. :)
...

Komentarai

  1. Kaip gera buvo skaityt apie vietas, kur ir man teko pabuti. Matau po penkeriu metu Londonas toks pats traukiantis.
    Noriu, oi kaip noriu vel.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ir mano akyse Londonas pagerino savo reputaciją, ypač per tą saulėtą sekmadienį. Manau, kad labai kito apsilankymo neatidėliosim. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. ketvirta nuotrauka Thames televizijos vinjetė

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)