Pasakojimai nuo sofos: pažindinamės su Belgija (Namur)

...

Tik apsigyvenę Liuksemburge pro mūsų išsinuomotos studijos langus nuolat matydavome šokoladinių skanėstų ir šiaip visokių desertų parduotuvėlę-kavinę, paslaptingu pavadinimu "Namur".

Ir šiaip galvojome, ir taip, ką ji galėtų reikšti, kol nepasinaudojome visada viską surandančiu Google. O tuomet ir tapo viskas aišku. Pasirodo, Namur'as yra Belgijos prancūzakalbio Valonijos regiono sostinė. Tai visai nedidukas miestas, kuriame gyvena kiek daugiau nei 107 tūkstančiai gyventojų. Nuo to karto vis pakalbėdavome, kaip būtų neblogai kada pasidairyti šiame mieste. Na, bet vis neprisiruošdavome... Ir taip jau porą metų... Iki visai neseniai, kai netikėtai patys sau nusprendėme saulėtą šeštadienio dieną nedidelei ekskursijai. Sumuštiniai sutepti, bilietai rankose ir štai mes jau patogiai įsitaisę riedame traukiniu link Namur'o.

Tik atvykę tradiciškai užsukome į Turizmo informacijos centrą bei skyrėme keliolika minučių žemėlapio studijavimui prie kavos puodelio. Labiausiai mus sudomino kelių lygmenų, viduramžių laikotarpiu statyta didžiulė gynybinė citadelė (aišku, metams bėgant ji buvo visaip kaip keista ir rekonstruota, kadangi nuo viduramžių iki beveik I Pasaulinio karo ji tarnavo kaip svarbus karinis objektas), tad ten ir patraukėme pirmiausiai.

Pasirodo, citadelė mėgstama ne tik turistų (na, tokių kaip mes), bet ir vietinių gyventojų, o ypač - romantiškai nusiteikusių porelių.

Ir nenuostabu, nes nuo citadelės viršaus atsiveria graži panorama kiekvienam pagal skonį: stogų,

Sambre ir Meuse upių santakos ar tiesiog miesto.

Įdomu, kad kairioji miesto dalis palei Sambre upę buvo senasis (ar "tikrasis") Namur'as (ten ir senamiestis išsidėstęs), o dešinioji miesto dalis palei upę Meuse gana ilgai priklausė Liežo (Liege) vyskupams ir prie Namur'o buvo prijungta gerokai vėliau.

Dar sužinojome, kad štai ant seniausiojo mieste (šaltiniuose minėto dar XIII a.) Pont des Jambes, kas išvertus būtų "Kojų tiltas", buvo vykdomos egzekucijos moterims ir vaikams, tuo tarpu vyrus dažniausiai kardavo, bet greičiausiai jau ne ant šio tilto, o Place d'Armes aikštėje.

Vienas įdomesnių ir juokingesnių objektų, aptiktų citadelėje, tai Guy Delforge parfumerijos parduotuvėlė. Išuostėm ten sustatytus kvepalus, kurių daugumos kvapai tokie senoviniai, senoviniai (kaip mes sakėm - senų bobučių), ir pasvarstėm, ar juos kas perka... Matyt, kad perka, nes nelabai įsivaizduoju, kaip kitaip ši parfumerijos parduotuvėlė išsilaikytų...

Esant norui, po citadelės skirtingas dalis galima važinėti traukinuku, tačiau vaikštant pėsčiomis galima netikėtai aptikti visokių paslaptingų tunelių, o ir šiaip - tiesiog įdomiau.

Beje, bevaikščiodami po citadelę nusivylėme joje esančiuose stenduose pasakojimų apie miestą bei pačią citadelę pateikimu - faktų mažai, o vyrauja kažkokie pasvaičiojimai. Nors gal važinėjant traukinuku pasakojimas pateikiamas nuosekliau ir rišliau?

Šiek tiek už citadelės, netoli keisto stadiono-amfiteatro (kur XX a. pradžioje vykdavo net koridos), pastato vedybų ceremonijoms bei žydinčio parko apsuptų Valonijos parlamento rūmų (?) aptikome kavinukę su vadinamuoju "gražiu vaizdu".

Kur jau mes praleisime progą pasėdėtiišsiilgtoje saulėje ir paragauti vietinio alaus. Na, ir kaipgi, kaipgi, čia ir apturėjome savo "didžiąją gėdą". Iki šiol kikenam prisiminę...

Nežinau, kaip mes perskaitėme ant medinės reklaminės lentos esančius užrašus, bet norėdami užsisakyti alaus mes beveik užsisakėm mineralinio vandens. Na, čia būtų maždaug taip, jei kas nors Lietuvoje paprašytų: "man vieną alaus "Vytautas"" arba "Žalia giria". O padavėjas paklausė: "gazuoto ar ne?" Va tada mums ir paaiškino, kad mes užsisakinėjam mineralinį vandenį, tuo tarpu mes buvom 100% tikri, kad užsisakinėjam "vietinį" alų. :D

Beje, tas vietinis (tų apylinkių) alus, turintis nykštuko-daržininko logotipą ir besivadinąs " La Chouffe" mums pasirodė tokio klaikoko skonio. ;)

Kita mūsų nedidelės ekskursijos dalis vyko Namur'o senamiestyje, kur vaikščiodami gatvelėmis aptikome visokių - gražių ir apšiurusių- pastatų bei durų,

keistą skulptūrą,

būrį šiuolaikinių gotų (su kuriais mūsų keliai nuolat susikirsdavo),

XVII a. jėzuitų statytą bažnyčią šv. Ignacijui (Eglise Saint- Loup) bei itališkosios architektūros stiliaus Karališkąją operą,

XIV a. statytą 20 m aukščio varpinę, kuri šiuo metu yra įtraukta į UNESCO paveldą ir vienintelę visoje Belgijoje vėlyvojo baroko stiliaus šv. Albino katedrą (Cathedral St. Aubin).

Labai gaila, kad mums nepavyko pakliūti į jos vidų, nes barokinė išorė ir įspūdingas dydis sužadino smalsumą apžiūrėti katedrą ir iš vidaus.

Trumpai apibendrinant, Namur'o miestelis nedidukas, tradiciškai kiek apšiuręs, bet visai smagus. Ir nors pasivaikščioti po jį visai malonu, tačiau jame neaptikome nieko tokio, kad priverstų mus pasakyti "vau" ar labiau įstrigtų į atmintį. Na, nebent gotai... :)