Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoj! (Ričmondas&Co)


Taigi, atkeliavom į jaukius seniai matytų ir išsiilgtų giminių namučius Ričmonde ir gerokai juose užsibuvom. Kad labai jau smagu svečiuotis buvo...


O kartu šiek tiek pajutom gyvenimo šiame mieste ritmą bei netikėtumus. Vieną pavakarę Wallmart prekybcentrio mašinų aikštelėje netikėtai išlydėjom išskrendančius paukščius, sėdėdami automobilyje bandėme suprasti, kuris iš daugybės šviesoforų yra "mūsų", netikėdami savo akimis Dillard prekybos centre apžiurinėjome šuniukams skirtą "komfortą" (kažkaip pagalvojom, kad mūsiškis Fidukas turbūt nelabai suprastų kas tai, bet dėl visa ko tikrai šunišku būdu paženklintų tokio vandens gėrimo indo kampą), atradom, kas "gyvena" meškiukų viduriuose ir šiaip - tiesiog džiaugėmės viešnage.

Tai kas tas Ričmondas? Šis miestas, įkurtas prie James upės, yra vienos pietinių JAV valstijų - Virdžinijos - sostinė. Ričmondas, kaip ir visa valstija, turi ilgą ir turtingą istorinę praeitį: kaip nepriklausomas miestas jis datuojamas dar 1607 metais, jis yra susijęs su anglų kolonistais - šiame mieste buvo pasakyta garsioji kalba "Suteikite mums laisvę arba mirtį", o ir pačio miesto pavadinimas kilęs nuo angliško miestelio prie Londono, taip pat yra buvęs vienu vergų iš Afrikos pardavinėjimo centrų, o pilietinio JAV karo metu tapęs konfederatų (pasisakiusių prieš vergijos panaikinimą) sostine, - tad miestas išties mena įvairiausius laikus.

Ričmondo geografinė vieta labai palanki - apie 100 mylių iki Vašingtono, apytiksliai panašiai iki paplūdimio su didžiulėmis bangomis bei iki nuostabiai žalių Shenandoah kalnų. Tai, kad šis labai žalias (sakyčiau net, kad miškingas) miestas pasižymi drėgnu subtropiniu klimatu reiškia ne tik, kad jame žiema būna labai švelni, pavasarį ir rudenį būna maloniai šilta, o vasarą labai karšta (tada vienintelis išsigelbėjimas yra kondicionieriai, todėl vasarą ten labai nepaturistausi, nes karštis būna labai varginantis), bet ir tai, kad namų kiemeliuose laksto ne tik voverės ir burundukai, bet kartais atšliaužia ir gyvačių.

Ričmondo miesto išplanavimas mums pasirodė keistas ir visai skirtingas nuo jau aplankytų miestų. Susidarė įspūdis, kad miestas susideda iš atskirų ir labai skirtingų, viena su kita lyg ir nesusijusių, dalių: miegamieji rajonai sau, parkai - sau, moderni centrinė dalis su dangoraižiais irgi sau, senovinė irgi centrinė dalis su senoviniais vienaaukščiais ir dviaukščiais pastatais vėl sau, o Virdžinijos universiteto miestelis vėlgi sau. Be automobilio tokiame mieste esi akivaizdžiai žuvęs. Beje, įdomu buvo išgirsti, kad, pvz., tam tikrų rajonų gyventojai specialiai pasisako prieš tai, kad viešasis transportas (autobusas) kursuotų į jų rajoną, nes nenori, kad į rajoną pradėtų kraustytis juodaodžiai, dėl ko nukristų jų "fanierinių" namų kainos. Prekybos centrai taip pat funkcionuoja tarsi atskiros salelės, gyvenančios savo gyvenimą.

Kadangi giminaičiai gyveno kotedžo tipo name su nedideliu kiemuku, tad mums tiesiogiai ir netiesiogiai teko susipažinti su tame pačiame name gyvenusiais kaimynais. Taip sužinojome, kad viena kaimynė priklijavo raštelį prie greta gyvenančio kaimyno durų sakantį, esą ji negali parduoti namo dėl to, kad pirkėjus atbaido šiojo kieme įrengtas baseinas, tad liepė kuo greičiau jį išardyti. Bet kaimynas (beje, irgi lietuvis) buvo nepėsčias, o gerai perpratęs tai, kad Amerikoje žmogaus nuosavybė - t.y. jo namai - yra jo tvirtovė, tad į tokius raštelius tik numojo ranka. Ir gerai, o tai kur mes būtume ėję pasimaudyti (???), jei būtų jis tosios ponios paklausęs. Išgirdome istorijų, kaip amerikiečiai mėgsta vieni kitus (tame tarpe, ir kaimynus) skųsti menkiausia proga arba net nepasiaiškinę, kas ten vyksta tavo kieme, iškviesti tam tikras tarnybas (pvz., policiją ar gaisrinę). O bevakarienaudami kiemelyje dar kitos kaimynės buvom gražiai paprašyti pritildyti muziką. Ir t.t.

Beje, labai įdomi patirtis buvo apsilankyti Virdžinijos universitete fiziologijos paskaitoje. Šią paskaitą lanko labai daug studentų, tad mes lyg ir neturėjome labai išsiskirti (nors tarp mūsų ir jų koks geras 10 metų skirtumas). Visgi į paskaitą ėjom truputį neramiai - o jei supras kas nors, kad mes pašaliniai ir paprašys išeiti? Bet viskas praėjo sėkmingai: atsisėdom auditorijos gale ir stropiai konspektavom nuobodžią paskaitą apie nervinius mazgelius ar kažką panašaus. Pasibaigus paskaitai jau lengviau atsikvėpėm, kad sėkmingai pabuvom studentais, tik staiga atsisuko priešais mus sėdėjusi mergina ir užklausė apie pirmadienį numatytą testą. Tikiu, kad mūsų veidai ištįso, nes mes neturėjome jokio supratimo - testą? kokį dar testą? Bet mus išgelbėjo vyro pusseserė - tikroji studentė - greitai sureagavusi ir atsakiusi į tokį keblų klausimą. O šiaip, jeigu paklaustumėt, pasakyčiau, kad studentai kaip ir Lietuvoje - vieni miega, kiti aktyviai klausinėja, ir dėstytojai irgi greičiausiai tokie patys - vienų paskaitos įdomios, kitų - ne.

Apsilankymas kine patvirtino stereotipą, kad Amerikoje labai populiaru filmo metu šlamšti popkorną užsigeriant Coca-cola. Tai ir mes specialiai nusipirkom patį didžiausią popkornų "kibirą", kurio sugebėjom "suvartoti" geriausiu atveju tik dešimtadalį. Bet pamiršom jį nufotografuoti... Ir beje, einant į kino salę tavęs bet kada gali paprašyti parodyti "id", tad nenorint susigadinti nuotaikos, geriau su savimi turėti kokį dokumentą su foto ir nurodytu tavo amžiumi.

Pasiplaukiojom Ričmondo kanalais tik tryse visame laivelyje + jį vairuojančiu saldžiabalsiu - saldžiašypsniu amerikiečiu gidu (apie jį jau anksčiau minėjau). Buvo visai įdomu išgirsti jo pasakojimą, nors kai kurie dalykai, pavardės ar nutikimai mums nieko nesakė (na, šis turas, matyt, visgi daugiau skirtas amerikiečių turistams arba smulkiai JAV istoriją žinantiems eruditams), bet keletą įdomesnių faktų (kuriuos dar šiek tiek prisimenu) paminėsiu:
- prie James upės nuo seno gyveno indėnai; atvykus pirmiesiems europiečiams kolonistams tose vietovėse kaip tik gyveno Powhatan indėnai ir jie netgi buvo įkūrę savo "karalystę";
- kadangi James upė tose vietose labai srauni, tad laivyba jais buvo visai neįmanoma, todėl buvo sugalvota suformuoti ir pastatyti kanalus (čia nagus prikišo ir Dž. Vašingtonas) bei įrengti nuo potvynio saugančius šliuzus; šie statiniai laikomi vienais didžiausių inžinierinių to laikotarpio (18 a. pb.) pasiekimų;
- dar nuo kolonijinių laikų iki pat II Pasaulinio karo Ričmondas buvo svarbus tabako gaminių centras, o 19 a. vid. miestas buvo didžiausias tabako gaminių gamintojas pasaulyje (kramtomas tabakas, cigarai, cigarų dėželių gaminimas ir etikečių spausdinimas etc.); ir įdomu tai, kad nuo 19 a. pb. vis dar išlikę nemažai raudonplyčių cigarų sandėlių (jie, aišku, naudojami jau pagal kitas paskirtis, pvz., juose įrengiami loftai, restoranai etc.);
- kuomet (1865 m.) konfederatai evakuavosi iš Ričmondo, jie specialiai padegė tiltus, sandėlius ir arsenalus - net 1000 pastatų, kad jie neatitektų sąjungininkų kariuomenei; ugnis taip nuniokojo viską, kad toje vietovėje gyvenusieji sunkiai galėjo atrasti savo gyventas gatves. Įsivaizduojat, kiek visokio įdomaus istorinio paveldo buvo nušluota nuo paviršiaus...
- seniausiame Ričmondo rajone - Shockoe - 17 a. pb. greta tabako, kailių, romo buvo pardavinėjami ir vergai.

Ričmonde yra nuostabiai žalias, itin gražiai sutvarkytas ir didžiuuulis - net 100 akrų - Maymont parkas, kuriame galėtum vaikščioti ir vaikščioti arba patogiai įsitaisius skaityti knygą ar svajoti... Bevaikštinėjant parke galima aptikti įdomių augalų, krioklių porą, voljerų su gyvūnais - paukščiais ir meškomis, itališką bei japonišką sodelius ir net nedidelį - tik 33 kambarių - dvariuką. Pasirodo, būtent šis parkas su jau minėtu dvariuku 19 a. pb.- 20 a. pr. buvo geležinkelio magnato namai ir nuosavybė.

Bebūnant Ričmonde ir besimėgaujant nuostabiai šiltomis rugsėjo dienomis nesusilaikėme nenuvykę į Virginia Beach miestelį (jis taip ir vadinasi - Virdžinijos paplūdimio miestas) "patikrinti" didelių, galingų, tiesiog iš kojų verčiančių Atlanto vandenyno bangų. Dar niekad nebuvau susidūrusi su tokiomis stipriomis bangomis, kada pakanka įbristi šiek tiek virš kelių, o ateinanti banga gali būti tau virš galvos. Užtat kaip vaikas krykštavau ir netgi surizikavau pačiuožti ant bangų su mini banglente. Žinoma, vienu metu reikėjo ne tik išsilaikyti ant banglentės, bet tuo pačiu kažkaip nepamesti ne tik linzių, bet ir maudomuko. Atlanto vandenyno bangos tame paplūdimyje iš tiesų turėjo slaptą savybę visus išrenginėti... Ir dar įtaisyti vieną kitą mėlynę...

Bekeliaujant už Ričmondo ribų ir besidairant pro langus buvo smalsu apžiūrinėti amerikeičių gyvenamus namus. O jų buvo visokių - matėm ir labai prabangių ir paprastesnių, ir visai prastų. Dabar ir galvoju, štai tokie fotografijoje apačioje sudėti namai, kuriuos nufotografavau pro automobilio langą, kažin kokį amerikiečių sluoksnį reprezentuoja? Nes tokių namų matėm tikrai nemažai. Apžiūrinėdama man labai patikusias amerikietiškas pašto dėžutės pastebėjau, kad ne ant vieno namo fasado yra įtaisytos penkiakampės žvaigždės. Ir vėl man įdomu - ar ji kažką reiškia, ar tai tiesiog eilinis papuošimas? Būtų smagu, jei kas nors galėtų patenkinti šį mano "smalsumą" ir paaiškinti...

Netoli nuo Ričmondo (na tik koks 100 mylių ar kiek daugiau) galima rasti amerikietiškas "Rumšiškes". Viena Williambsburg'o miestelio (kuris buvo kolonijinės Virdžinijos sostinė) dalis, vadinama "kolonijiniu Williambsburg'u", reprezentuoja kolonijinį Amerikos miestą bei siejasi su Amerikos revoliucinio laikotarpio realijomis (kovomis prieš britus dėl nepriklausomybės).

Dalis šio miestelio istorinių - 1699-1780 laikotarpio - namų yra autentiški, tačiau nemažai jų yra rekonstruoti. Nusipirkus bilietus galima užsukti į pastatų vidų bei pasiklausyti to laikotarpio rūbais apsirengusių ir tam laikotarpiui būdinga kalba (gramatika, tarimas) kalbančių gidų pasakojimų, tačiau norint tiesiog pavaikščioti ir viską apžiūrėti iš išorės bilietų nereikia. Greta įvairių išpuoselėtų gyvenamųjų namų aptikome ir bažnyčią (deja, negalėjome ten užeiti, nes joje iš tiesų vyko tikros laidotuvės; paaiškėjo, kad tai 1674 m. statyta, bet iki šiol aktyviai veikianti episkopalinė bažnyčia), tavernas, kolonijos gubernatoriaus dvarą, Kapitolijų (pirmasis Amerikoje, pastatytas 1705 m.), teismą, teatrą, masonų šventyklą ir kt.

Žinoma, greta istorijos netrūko ir komercijos. Taip vadinamoje pirklių aikštėje veikė įvairios parduotuvėles - suvenyrų, saldumynų, rūbų, žaislų ir kt. Bet labiausiai mus nustebino Kalėdinė parduotuvė (Christmas shop), kurioje aktyviai vyko prekyba, nors buvo dar tik rugsėjo vidurys. Pasirodo ši parduotuvėlė veikia visus metus!
Kitas mus pralinksminęs dalykėlis užfiksuotas žemiau esančioje foto: štai kaip galima suderinti modernumą ir senovę:

Jeigu nesupratote, kas čia užfiksuota, sufleruoju - šaltų gėrimų automatai.

Pakeliui namo spontaniškai užsukome į Williambsburg'o vyninę, kur nusipirkom ekskursiją po vyninę bei vynų degustavimą. Ką gi, ekskursijos metu trumpai išgirdom apie vyno gamybą, gavom paragauti keletą vynų ir dar po vyno taurę atsiminimui. Bet šioji vyninė mums sukėlė šiokių tokių įtarimų, kadangi aplink matėsi labai jau mažutėlaičiai vynuogynai, o ir patys prisipažino, kad savų vynuogių jie naudoja ne daugiau 10%, o kitas perka iš Niujorko ir Kalifornijos. Bet kadangi buvo itin dažnai minimos Rumunija ir Bulgarija, mes pamanėme, kad dalis vynuogių, matyt, patyliukais atkeliauja iš ten... Na, apibendrinant, kažkaip šioje vyninėje pasigedau vyno gamybos tradicijų ir istorijos, bet komercijos tai tikrai netrūko. Beje, ragautas vynas buvo visai nieko...


Nepamirštamai įspūdingas buvo mano apsilankymas Lurray caverns - Lurray olose. Aš pirmą kartą atsidūriau tokioje vietoje, taip kad įspūdis buvo didžiulis. Stalaktitai, stalagmitai, natūraliai susiformavusios kolonos ir kitokie dariniai, požeminiai ežeriukai, kuriuose taip atsispindi lubos, kad beveik patiki iliuzija, kad jog ir iš apačios tokie pat "kabikai" auga kaip ir viršuje...

Tose olose (jos pradėjo formuotis anksčiau nei prieš 4 mln. šimtmečių) ir toliau vyksta pokyčiai, nes nuo stalaktitų vis dar po truputį laša vanduo ir lėtai, lėtai - vienas kubinis colis (=2,5 cm) per 120 metų - formuojasi nauji dariniai.

Be to, vienoje olų yra įrengti "natūralūs" vargonai: su specialiais belstukais liečiant skirtingo dydžio stalaktitus išgaunami įvairūs muzikiniai garsai.

Greta šių olų buvo veikia ir nedidukas senovinių automobilių muziejus (Car and Carriage Caravan museum), kuriame didžiausių mano vyro simpatijų susilaukė štai šis automobiliukas:

Nemažiau įspūdingi vaizdai nei olose mūsų laukė paviršiuje - lėtai važiuojant siauru Dangaus juostos keliu (Skyline drive) per Shenandoah nacionalinį parką. Bevažiuojant norisi sustoti ir sustoti, nes atsiveria labai gražios ir plačios kalnų, slėnių ir kalvų panoramos. Ir paskui visai nesinori sugrįžti į automobilį.
 
Beveik 80% teritorijos aplink šį kelią (jis tęsiasi apie 170 km, bet mes tiek nevažiavom, nes jau temo) yra rezervatas, tad labai įprasta yra šalia kelio ar net ir ant kelio aptikti įvairių gyvūnų. Na, mes meškų, ežių anei barsukų nematėm, bet va gražuolių stirnų aptikom ne vieną:

Tiek istorijų, o toliau jau skrisime link kitos pakrantės.
;)

Komentarai

  1. Wow... kiek laiko jūs buvote Amerikoje? Atrodo, kad kokius metus! :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. :) Mes ten buvom tik mėnesį, bet laiką leidom labai aktyviai :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai labai aktyviai, tikriausiai :)) Ir šiaip.. Jau nemažai laiko prabėgo, o prisiminimai atrodo, jog tokie ryškūs ;) Ech.. Tavo tinklarštis verčia svajoti apie keliones ;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Sveika Neringa,
    Tos metalinės žvaigždės jokios gilesnės prasmės neturi--tai dekoracija tiesiog. Ypač tiem kurie palaiko "country/kaimo-provincijos" stilių (off- topic, o W. Virginia -visa valstyja, skaitoma lyg vienas plaaaatus kaimas- turbūt vienintelė valstija turi tiek anekdotų apie "W. Virginia hillbilies".
    Toliau prie temos...šios žvaigždės Labai l.l. išpopuliarėjo, ir pradėjo nykti iš blusų turgaus, ir antikvarų parduotuvėlių, kadangi tokie komerciniai milžinai kaip "Pottery Barn" pradėjo juos reklamuoti kaip interjero ir kiemo dekoracija...kaip stilingai pritaikyti naujus baldus su antikvarais.
    Prieš n. metų, kada aš buvau studentė ir gyvenau kitame miestelį pas tokią moteriškę, mes abi nuėjom į blusų turgų ir ji aptiko šių surūdyjusių 5-kampių žvaigždžių dėžutę--atrodo kad lyg puodą aukso būtų radus...supirko ir grįžus visas iškabino ant sienos. Patriotai labai tokias mėgsta ;)
    ***
    Dėkui kad nepatingi tęsti reportažą...ech, kad aš mokėčiau taip pasakoti...va kur pasijaučių savo lietuvių k. trūkumą.

    AtsakytiPanaikinti
  5. o tiesa, pamiršau įkelti nuorodą tų žvaigždžių:
    http://www.istockphoto.com/file_thumbview_approve/5151743/2/istockphoto_5151743-stars.jpg

    AtsakytiPanaikinti
  6. Irma, labai ačiū už informaciją apie žvaigždes. Na, jos man kažkaip užsifiksavo, tai labai įdomu buvo sužinoti apie jas.
    A, ir ačiū už info apie "west virginia hillbilies", galėsiu erzint giminaičius :)
    p.s. moki tu tą kalbą, moki...nesikuklink ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)