Pasakojimai nuo sofos: kai mes buvome Amerikoj...

Vieną gražią gegužės dieną vaikštinėjau po Laisvės alėją, kai netikėtai sulaukiau vyro skambučio, tokio vyriškai lakoniško: „kur norėtum važiuoti atostogauti – į Šanchajų ar JAV?“. Na, turiu prisipažinti, toks netikėtas klausimas mane šiek tiek pritrenkė. Juk nesu buvusi nei ten, nei ten, smalsu pamatyti abi šalis, tad kaip pasirinkti ir dar taip greitai? Nusprendžiau elgtis, mano nuomone, racionaliai: „niekad nebuvom tokiose didelėse šalyse, tad jei „išgyvensim“ JAV, kur galima susikalbėti angliškai, kitą kartą galėsim važiuot į Šanchajų“. Va taip ir buvo priimtas sprendimas ir įsigyti bilietai į Niujorką. Turiu pasakyti, kad JAV niekada nefigūravo mano norimų aplankyti šalių dešimtuke, tačiau girdėdama įvairias nuomones, pasakojimus, stereotipus ir kt. apie JAV, visada norėjau „kada nors“ pamatyti šią šalį ir susidaryti savo bent šiokią tokią nuomonę apie ją.

Iš karto įspėju, kad šis mano pasakojimas nepretenduoja tapti kokiu nors „Lonely Planet“ gidu ar objektyvia šalies socialine-politine-kultūrine analize. Esu 100% įsitikinusi, kad norint tikrai perprasti, pajausti ir pažinti bet kurią šalį, turi joje pagyventi bent metelius kitus. Tad čia bus visiškai subjektyvus ir asmeniniais įspūdžiais bei pastebėjimas paremtas naivaus turisto, pirmąsyk atvykusio į tokią didelę ir labai skirtingą šalį – Ameriką (gerai jau, gerai – JAV), pasakojimas. O jeigu ką nors mano pastebėjimai labai papiktins, tiesiog nebeskaitykit toliau.

Mūsų mėnesio kelionė po JAV prasidėjo nuo Niujorko, toliau tęsėsi į Vašingtoną, Ričmondą ir jo apylinkes, Fyniksą, Didįjį kanjoną, Las Vegasą, Los Andželą, San Franciską ir vėl užsibaigė Niujorke. Vienur užtrukom ilgiau, kitur trumpiau, bet išvada kelionės pabaigoje buvo aiški – būtinai norėsim grįžti į Ameriką dar kartą. Vėliau papasakosiu apie kiekvieną vietą, kurios yra nepaprastai skirtingos, o kol kas keletas bendresnių „turistinių“ įspūdžių ir patyrimų.

Apie transportą...

Per mėnesį Amerikoj teko išbandyti krūvą visokių transporto priemonių. Kaip tikri amerikiečiai naudojom lėktuvus vidiniams skrydžiams, tačiau nieko tokio naujo ar nepažįstamo neatradom – lėktuvai kaip lėktuvai. Na, bet už tai sužinojom, kad tuo metu oro uostuose buvo „apelsininis“ pavojaus lygmuo.

Dar porą kartų teko pasinaudoti autobusais pervažiuojant iš vieno miesto į kitą. Na, matyt, tokia jau buvo mūsų lemtis, kad kaip tyčia mūsų iš anksto užsakytieji autobusai priklausė kinų kompanijoms (šito mes net nenujautėm!), tad jie tiek išvykdavo, tiek atvykdavo būtent iš/į kinų kvartalus, vadinamuosius Chinatown‘us. Dabar galiu teigti, kad esu neblogai susipažinusi su net keletu kinų kvartalų JAV miestuose, kur man didžiulį įspūdį paliko būtent kinų gausybė. Mano vyras rimtai mano, kad po kurio laiko jie sudarys didžiąją Amerikos, o ir Europos gyventojų dalį, todėl tam reikia atsakingai ruoštis – neveltui pas mus namuose išaugo kinų kalbos mokymosi knygų stirta. Ar tos knygos bus praktiškai panaudotos, čia jau kitas klausimas.

Šiaip tikrai didelė dalis JAV gyvenančių kinų (na, iš tų, kuriuos mes kalbinom) nekalba angliškai, tačiau jie buvo draugiški, pasiklydus stengdavosi padėti ir vis nusistebėdavo, ką mes veikiam jų kvartale. Beje, viename „čainataune“ prie parduotuvės belaukdama savo vyro netgi sulaukiau vietinio vyriškio ant dviračio netiesioginio pasiūlymo permiegoti. Va, tada pamiršau visas turėtas feministines pažiūras ir kaip išsigandęs zuikis sprukau į parduotuvę pas vyrą. Aišku, po kurio laiko atėjo visokios genialios mintys, ką aš galėjau jam atsakyti, bet šaukštai jau buvo popiet.

Taigi, grįžtant prie autobusų... Kaip jau supratote turbūt, dauguma mūsų bendrakeleivių tuose autobusuose buvo kinai ir tik keletas tokių „nesusipratėlių“ kaip mes. Šiaip tai buvo labai smagi patirtis. Rimtai! Juokingiausia, kad vairuotojai apie sustojimus ir pertraukėles irgi paskelbdavo tik kinų kalba. Bet kai kurie bendrakeleiviai, pvz., vyriškis su specialiomis pirštinaitėmis skaitantis laikraštį apie Kinijos naujienas, „susimylėdavo“ ir atsisukę angliškai pasakydavo mums, kad dabar bus, pvz., 15 minučių sustojimas. Beje, mes sugebėjom pavėluoti į vieną tokį autobusą, tačiau (kas man atrodo nerealu) pasiskambinus į jų kompaniją jie be jokių problemų ir papildomų mokesčių sutiko pervesti mūsų bilietus kitos dienos reisui. Na, argi tai ne sėkmė užsižioplinėjusiems turistams kaip mes? Nors tiesą sakant, mes tada iki to autobuso stotelės važiavom 2,5 val. ir vis tiek nesuspėjom laiku. Bet čia jau kita istorija.

Taip pat teko išbandyti įvairų miestuose važinėjantį visuomeninį transportą – metro, autobusus, tramvajus. Turiu pastebėti, kad viešasis transportas skirtinguose miestuose turi savo ypatumus. Pavyzdžiui, Niujorke, ypač Manhatano saloje, turistui geresnės ir patogesnės transporto priemonės nei metro + savos kojos tikrai nėra. Važinėdama metro Niujorke jaučiausi tikrai patogiai ir saugiai. Gaila, bet geltonų taksi, kurių ten galybių galybė, taip ir neišmėginom.

Lygiai taip pat gerai jaučiausi San Franciske naudodama viešuosius autobusus bei tramvajus. Ypač man patiko į Nob kalvą kylantis senovinis tramvajukas – važiuojant į kalvą ar nuo jos atsistojus ant jo laiptelių pasijunti lyg koks senovinių filmų herojus. Žinoma, tenka pasirungti dėl vietos, nes visi, kaip ir aš, kažkodėl nori važiuoti būtent ant tų laiptelių...

Las Vegase mūsų irgi laukė įdomus „transportinis“ atradimas. Šiaip jau, reik prisipažinti, aš turiu tokią nedidelę baimę (ar fobiją) važinėti užsienio šalyse autobusais, nes ne iš karto perprantu, kaip ten reikia juos sustabdyti, norint išlipti, ir kaip nepražiopsoti reikiamos stotelės. Bet dabar ne apie tai. Dar niekad gyvenime man neteko stabdyti autobuso truktelint už virvelės, kol neatvykom į Las Vegasą. Žinoma, paskui pamatėme, kad tai populiaru ir kitų JAV miestų autobusuose...

Bet, jei jau sakyti tiesą, Los Andžele naudotis viešuoju transportu gana nepatogu. Pirma, miesto autobusai labai, labai, labai ilgai važiuoja. Metro, žinoma, greičiau, bet metro linijų yra ganėtinai nedaug. Antra, autobusų linijų žemėlapis truputį meluoja - klaidingai pateikiamas persėdimui tinkamų stotelių artumas. Trečia, tuose autobusuose ir metro mes jautėmės kaip baltos varnos tikrąja to žodžio prasme, nes dažniausiai juose mes būdavome vieninteliai baltieji. Ir dar turistai! Tai vat, aš apie save galvojau kaip apie neturinčią išankstinių ar rasistinių nusistatymų, bet tenka pripažinti, kad man buvo kiek nejauku tapti „mažuma“. Tikrai. Patirtis įdomi ir vertinga, bet tokia savijauta nebuvo maloni. Tad mano išvada: Los Andžele man labiau patiktų važinėti automobiliu labiausiai dėl to, kad man nepatinka būti „mažuma“... Na, ir dar dėl vilties greičiau pasiekti tikslą.

Dar mums teko pakeliauti išsinuomotu vidutinio dydžio automobiliu. Ooo, tai buvo labai smagi kelionės dalis, kadangi vairavau ne aš (tebuvau atsakinga už žemėlapius), tad galėjau iki soties dairytis pro langus į atsiveriančius vaizdus, kurie buvo nepaprastai gražūs. Savo šūkčiojimais ir entuziazmu kiek erzinau vairuojantį vyrą, nes jis visą dėmesį buvo sutelkęs į kelią bei kartas nuo karto palenktyniaujančius didžiulius sunkvežimius (beje, jie labai gražūs). Važiuojant automobiliu man labai patiko tiek mūsų pasirinktas kelias, tiek galimybės išsukti iš jo, kada užsimanom pažiūrėti kokį objektą ar tiesiog užkąsti bei pailsėti. Tik, kaip paaiškėjo vėliau, pasirinkom kiek per silpną automobilį – 4 cilindrai nebuvo pakankami važiuojant kalvotais keliais. Ir dar kas mus nustebino, bet gal čia dėl nepatyrimo – išsinuomotame automobilyje nebuvo jokios vaistinėlės ir jokių įrankių,- o jei kas nutiktų kelyje? Bet šiaip, kelionė automobiliu JAV iš vienos vietovės į kitą yra nuostabus dalykas... Bent jau keleiviui.

Laukite tęsinio... ;)