My cosy sofa

... Bevaikštinėjant Blankenbergėje atradom, kad vyksta smėlio skulptūrų paroda. Na ir savaime aišku, nepraleidom progos iš arčiau pasižiūrėti, kaip gi tos smėlio skulptūros realybėje (ne laikraščių reportažuose ir ne TV ekranuose) atrodo.      Šios parodos, kuriai skuptūras kūrė net 40 menininkų iš viso pasaulio, tema buvo 100 populiariausių kelionių vietų bei įdomiausių objektų (18 Amerikoje, 45 Europoje, 20 Azijoje, 9 Australijoje ir 8 Afrikoje). Beje, joms sukurti buvo sunaudota 80 sunkvežimių belgiško smėlio. P.s.: panorus pamatyti kiek didesnes fotografijas, prašom spustelėti ant nuotraukos ir jos turėtų padidėti. ;) Pasivaikščiojus galva ėmė suktis nuo skulptūrų ir lankytojų daugybės, todėl kažkaip pasvajojau, kad būtų neblogai, jei šiai parodai būtų skirtas kiek didesnis plotas - atsirastų daugiau erdvės ir patiems kūriniams, ir jų „apžiūrinėtojams“. Na, o dvi paskutiniosios foto talpina man asmeniškai pačias sma...

... Vieną rugpjūčio savaitgalį nusprendžiau paieškoti jūros. Turiu pasakyti, kad gyvenant Liuksemburge jūros taip lengvai nepasieksi. Visgi pasitelkus kantrybę ir traukinius jūrą galima surasti, pvz., Belgijos Blankenbergės (Blankenberge) miestelyje, kurį skalauja Šiaurės jūra ir kuriame gyvena apie 18,000 gyventojų. Iškart skubu pasakyti, kad kantrybės reikia visų pirma todėl, kad kelionė iki Blankenbergės trunka labai netrumpai – bent jau kokias 4-5 valandas. Bet ko dėl jūros nepadarysi, ane? Tačiau kelionės metu kantrybė buvo išbandyta net dvigubai, kadangi važiuojant pirmyn kažkas, vedinas filosofinių ar savižudybiškų paskatų, sumąstė pasėdėti ant bėgių, tad traukinys ilgokai pastovėjo kol atvykusi policiją tą „kažką“ nuvedė nuo bėgių. O grįžtant atgal bėgiams ar kitam traukiniui nutiko kitas „kažkas“ (niekas nepaaiškino, kas) ir mums teko malonumas traukinyje praleisti dar papildomas dvi valandas. Taigi, va tokie nenumatyti trukdžiai („kažkas“) yra ant...

... Amsterdamas… Negalėčiau pasakyti, kad tai mano išsvajotas miestas, nors Olandija mane kuo toliau, tuo vis labiau traukia ir žavi. Labiausiai tai kanalais ir dviračiais. Ir dar anglų kalbos naudojimu be jokių kompleksų. Bendrai, tai Olandiją įsivaizduoju kaip tokią poetiškai pragmatišką šalį (žinau, žinau, tai du priešingi dalykai, bet visgi...) ir labai geidžiu daugiau po ją pasidairyti.   Tačiau vieną savaitgalį 6 valandas traukiniu pirmyn ir 6 atgal važiavome ne Olandija grožėtis, bet pagaliau susitikti su draugais iš Ukrainos (tais pačiais, į kurių vestuves dėl Islandijos ugnikalnio įsiveržimo taip ir nenuvažiavome), kurie, kaip tyčia, darbiniais reikalais buvo Amsterdame. Ir mes pagalvojome, kad taip vienu šūviu du zuikius nušausime – ir su draugais susitiksime, ir į dekadentiškąjį Amsterdamą užmesime akį. Aišku, laiko pažioplinėti po miestą taip, kaip aš norėčiau, tikrai nebuvo, tad kol kas tespėjome užfiksuoti keletą visiems – net ir nebuvusiems – skau...

... Birželio pabaigoje, kuomet lietuviai intensyviai švenčia Rasas, o amerikiečiai po truputėlį ima ruoštis liepos 4-ajai, Liuksemburge taip pat ateina metas didžiulei „2 in 1“ šventei – Nacionalinės dienos bei Jo Aukštenybės Hercogo gimtadieniui. Ir nors tikrasis Hercogo gimtadienis yra ne birželio 23 d. (tikrai ne visi Liuksemburgo hercogai gimsta būtent birželio 23 d.), tačiau šalies mastu yra švenčiamas būtent oficialusis gimtadienis, susiliejantis su Nacionaline diena, o tiksliau – gimtadienis ir yra Nacionalinė diena (arba atvirkščiai). Šventinis šurmulys mieste ima jaustis jau kelias dienas prieš birželio 23-ią dieną: mieste gausiai iškabinamos Liuksemburgo vėliavos, įvairių parduotuvių vitrinose atsiranda Hercogo ir jo šeimos foto, aikštėse statomos scenos bei kuriasi alaus-šampano-dešrelių kioskeliai. Pats šventimas prasideda jau 23 d. išvakarėse – gatvėse vyksta daugybė koncertų, stumdosi ir šėlioja galybė žmonių (ir ypač paauglių), sutemus vyksta deglais...

... Kaip žinia, Liuksemburge Place de Guillome (Gijomo aikštėje) yra įsikūrusi miesto rotušė-savivaldybė (Hôtel de Ville), kurioje be įprastinių buitinių dalykų, kaip kad specialių šiukšlių maišo pasiėmimo ar gyvenamosios vietos pažymos gavimo, vyksta ir iškilmingesnės ceremonijos, kad ir santuokos įregistravimas. Ir jei, pvz., kauniečiai savo smalsumą apie tai, kas tuokiasi galėjo patenkinti sekdami skelbimus "Kauno dienos dienraštyje", tai Liuksemburge tam yra skirta speciali vieša vieta - skelbimų lenta prie Rotušės-savivaldybės. Toje lentoje vienas ketvirtadalis vietos yra skirta būtent būsimųjų santuokų skelbimams. Ir nebūtų čia nieko keisto ar nuostabaus, ar verto paminėjimo, jeigu ne šių skelbimų turinys... O čia jau smulkiai pristatoma ne tik, kas tuokiasi, t.y. vardas pavardė, bet profesija, gimimo vieta, gyvenamoji vieta. Taip, žmogus ir sužinai, kad buhalterė Tatjana iš Ukrainos išteka už įmonės direktoriaus Paskalio iš Liuksemburgo arba štai pe...

... Jau taip seniai berašiau - matyt, kad vasara ir pirmosios savaitės darbe visgi daro įtaką mano įrašų tinklaraštyje dažnumui bei laikui praleidžiamam prie kompiuterio namie. Šį trumpą įrašą paskirsiu futbolui kaip pačiam „šviežiausiam“ įvykiui, nors jau ir ne tokiam aktualiam, kaip kad buvo prieš keletą savaičių. Viso futbolo Pasaulio čempionato metu Liuksemburge buvo galima pastebėti ženklų, kad kažkas kažkur pasaulyje vyksta: staiga ant langų atsirado krūvos Portugalijos, Prancūzijos ir Vokietijos vėliavų (priklausomai nuo to, kokios šalies atstovai tame bute gyveno), kaimyninėje ledainėje ledų indeliai įgijo futbolo kamuolio bruožų, kai kuriuose baruose televizoriai virto svarbiausiais objektais, o miesto šurmulį vis sutrikdydavo už 5 eurus įsigytų vuvuzelų garsai. Aišku, dar atskirai reikėtų paminėti Paryžiaus skvere įrengtą didžiulį ekraną būtent futbolo rungtynių transliacijoms, portugalų šėlsmą, kai laimėdavo jų komanda, bei Gijomo aikštėje finalinių rungtynių transli...

... Taigi toliau traukiame drąsiųjų, o, tiksliau - turistų, keliais po Paryžių: įbedę nosis į žemėlapius, vis pasinaudodami metro patogumais, gaudydami gerus kadrus ir kojas ilsindami paryžietiškose kavinukėse. Dar vienas žinomas muziejus, savo išore ir turiniu visiškai priešingas Luvrui, yra šiuolaikinio/modernaus meno meka pavadinimu "Žoržo Pompidu centras" (Centre Georges Pompidou). Tas modernumas aiškiai matosi jau paties pastato ir jo prieigų architektūroje. Seniai, seniai jame buvau, tačiau kažkaip nieko nebeprisimenu, todėl būtų naudinga vėl jame apsilankyti. Gaila, bet per šiuos apsilankymus taip ir neradau laiko užsukti pasidairyti viduje. Na, gal kitą kartą... Dar Paryžiuje užtikome akiai mielą savivaldybės + rotušės pastatą, ant kurio stogo įsitaisiusios riterių skulptūros ir kuris dar labiau pagražėja sutemus. O šalia pavasarinio mano apsilankymo metu veikė ir karuselė. Nežinau, iš kur atsirado manyje tiek drąsos, bet išdrįsau kartu su m...