My cosy sofa

Tik atvykę į Marselį nusipirkome 3 valandų pasiplaukiojimą po Viduržemio jūrą apžiūrinėjant kalankas (pranc. k. calanques) – a la Viduržemio jūros fiordus. Nors buvo dar tik vasaris, tačiau tą dieną oras buvo visai dėkingas pasiplaukiojimui - ir saulė švietė, ir vėjas nebuvo baisingai stiprus.  Be to,  turėjome su savimi pirštines bei kepures. Praplaukėme Beždžionių paplūdimio restoraną, Ifo salą – kas gi nežino, kad ten kalėjo, o vėliau pabėgo grafas Montekristas (kas, kad tik knygoje),– ir toliau neskubėdami plaukėme į skirtingas įlankėles, apsuptas aukštų, stačių uolų ir turinčias įmantrius pavadinimus: Sormiou, Morgiou, d'En-Vau, Port-Pin, Sugiton... Sakyčiau, bent jau iš laivo, tai tos įlankos atrodė tokios romantiškos. Lengvai galėjau įsivaizduoti įvairias romantiškas filmų scenas... Vienos įlankos didesnės, kitos mažesnės, vienos gyvenamos, kitos – nelabai. Bet, o koks skirtumas, svarbiausia, kad akys mėgavosi ...

... Duonos skonis, kvapas ir poreikis nuo mažumės įaugęs lietuvių kraujyje. Gal ne visų, bet mūsų su Vilmantu, tai tikrai. Tas duonos "badas" ypač pasijaučia gyvenant užsienyje: kiek bebandytume, visos duonos (jei jų apskritai pavyksta rasti) atrodo "ne tokios" ir viskas. Todėl, kai atvykstantys svečiai paklausia, ko atvežti, kažkaip net nereikia galvoti - žinoma, kad duonos. Lygiai taip pat kas kartą grįžtant iš Lietuvos kuprinėje ar lagamine puikuojasi toks, na, solidaus dydžio ir svorio duonos kepalas. Kaip jau kažkada minėjau (o ir šiaip beveik visi žino - anokia čia paslaptis), virtuvė tikrai nėra mano svajonių vieta, kur mielai leidžiu laiką. Nors kitų virtuvinius rezultatus labai vertinu, labai :) Bet kartais ima ir panyžta nagai, ypač kai ne tik aplinkui girdžiu, kad kažkas kepė duoną namie, bet ir gaunu jos paragauti ... Paprastai tariant, neatsilaikiau. Iš gerų bei supratingų draugų gavau ne tik raugo, bet ir patarimų (ir dar šio to), pa...

 ... Mano galvoje Avinjonas buvo užsifiksavęs kaip svarbi vieta. Kodėl? Neturiu jokio supratimo. Bet vis tiek atrodė, kad jame vyko kažkas svarbaus (nesvarbu, kad neprisiminiau), jis kažkuo reikšmingas ir jį būtina aplankyti. Ypač jei esi netoli. O nuo Marselio iki Avinjono tik valanda kelio traukiniu. Atsakymas aiškus, ane? Tai sekmadienio rytą nepatingėjome atsikelti ir kelios minutės po devynių jau sėdėjome traukinyje į Avinjoną. Ką aš apie jį žinojau... Hmmm... Kad jame gražu. Kad jo visas centras vis dar aptvertas viduramžius menančia siena. Kad jame yra didžiuliai popiežių rūmai (Palais des Papes). Kad jo senieji pastatai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Kaip ir pakanka, ane? Dar buvau paskaičiusi, kad vasaros metu šiame mieste būna karšta + ankšta nuo turistų. Galbūt, bet vasario mėnesio sekmadienio rytą nebuvo ne to, nei to. Bet tai ne trūkumas, tikrai. Kaip tik maloniai išgėrėme vietinėje kavinukėje kavos... Pasivaikščiojome po, neb...

... Kažkada skrisdama lėktuvu į kažkur kažkokiame žurnale paskaičiau straipsnelį apie Marselį. Ir iškart tiesiog nenormaliai stipriai užsigeidžiau jame apsilankyti. Nesuvedžiau savo galvoje tada, kad Marselis - tai kartu ir Provanso dalis. Man Marselis paprasčiausiai siejosi su saule, jūra, dryžuotomis jūrininkų palaidinėmis ir Marseliete. Ir dar atostogomis (kad ir trumpomis). Artėjant kelionei vis panaršydavau internete ieškodama informacijos apie Marselį. O beieškant, kaip tyčia, užtikau ganėtinai daug neigiamų turistų komentarų ir atsiliepimų apie šį miestą - kiek ten daug arabų ir juodžių, kaip ten kabinėjasi prie žmonių, kaip nesaugu etc. Tada jau tyliai pradėjau būgštaut: "kur mane velnias neša?"  Dabar galiu pasakyti - na, nėra ten taip. Ar bent jau mums nepasitaikė. Taip, yra arabų, taip, yra juodaodžių, taip yra visokių elgetų ir prašinėtojų, bet, kadangi mes nesimalėm po neaiškias ar nuo centro labai nutolusias vietas, tai to nesaugum...

... Keletas pastebėjimų iš pasidairymo po Romą (visai nebūtinai tarpusavyje susijusių): *  Koks gali būti didžiausias šiuolaikinio turisto, ginkluoto fotoaparatu, košmaras? Pavyzdžiui, netyčiom suformatuota fotoaparato atminties kortelė su daugybe nuotraukų... Kaip jums toks variantas? Bent jau mums taip ir nutiko priešpaskutinės dienos Romoje pavakarę. Pradžioj buvo pikta-apmaudu-gaila, bet kurio laiko, pasėdėjus Trasteverės rajonėlio vyninėj, viskas pasidarė labai juokinga. Ir nebegaila.  Tiesiog NUOTYKIS Romoje, ne kitaip. :) Roma juk saugo savo paslaptis ! Bet tai nereiškia, kad nieko nepapasakosiu apie prailginto savaitgalio pabėgimą į Romą. Arba, kad nieko neparodysiu. Visgi šiuolaikinės technologijos leidžia netgi iš suformatuotos kortelės - kai fotoaparate matai tuos baisius žodžius "No image" - atgauti jau ištrintas nuotraukas. Ne visas, bet šį bei tą įmanoma. Na, čia jei kam  būtų aktualu ateityje... ;) *  Ką tikrai vertėtų n...

... Ką galima veikti pilką ir šaltą žiemos savaitgalį mieste, kuris šiuo metu gyvena miegančios meškos ritmu... Nejučia ir pats imi virsti meška... Tokiu atveju telieka apsiauti botus ar kokius kitus neperšlampamus batus ir eiti į pagrindinę tos dienos viso miesto pramogą - pavaikščioti tuneliu, esančiu po Liuksemburgu. Aha, jei įsivaizduojate, kad tunelis visada atrodo taip, tai labai klystate. :) Toks jis būna tik ypatingomis progomis - vieną kartą per metus ir tik trims valandoms. O šiaip jis atrodo štai taip - visai neišsiskiriančiai: (foto šiam koliažui paimtos iš šio puslapio ) Todėl neveltui minios Liuksemburgo gyventojų - su vaikais ir be jų (ir mes, žinoma) - nepatingėjo išsiruošti, nusileisti į "griovį" ir netgi pastovėti eilėje (kiek girdėjau iš bendradarbių, kai kuriems jų teko "laimė" prie įėjimo į tunelį pastovėti net gerą valandą, na, o mums pasisekė - telaukėme kokias 10 minučių). Viduje buvo įrengta visokių mokomųjų ...

... Taigi, į Stambulą atskridom jau vėlai vakare, todėl buvo kiek neramu, kaip tamsoje pavyks susirasti kelią link savo viešbučio. Visgi prie oro uosto gana greitai užtikom reikalingą autobusą, vežantį į Stambulo centrą, toliau kiek paklaidžioję Taksim rajone susiradom funikulierių, o tada – metro, ir štai mes jau beveik vietoje – šiek tiek už senamiesčio (kuris vadinamas Sultanhamet). Teliko paėjėti pėstute, kas tamsoje nebuvo labai jauku, nes atrodė, kad einame kažkokiomis apšiurusiomis gatvelėmis pilnomis įtartinų tipų – mamamia, kur mes papuolėm??? Na taip, pirmą vakarą mano akys buvo baimingai didelės, kaip kad būna, kada dar nelabai supranti, kur esi, kas čia vyksta ir kokios žaidimo taisyklės šioje smėlio dėžėje... Bet pasiekę viešbutį lengviau atsikvėpėm ir viską pamiršę įsijautėm į nerūpestingų turistų vaidmenį. Tiesa, ir ryte dar reikėjo įveikti nedidukę kliūtį – susirasti savo autobusą, nes kažkodėl mūsų nepriėmė į didįjį turistinį autobusą. Hmmm... Laimei, pasirodo...