My cosy sofa

Pasakojimai nuo sofos: ten, kur S.Dali kiaušiniai stovi. Figueres.

2012-01-19T09:00:00.007+01:00

...

Mes, priešingai nei normalūs žmonės, mėgstame atostogauti keistu laiku, todėl jau antrus metus iš eilės nusprendėme, kad idealiausias laikas atostogoms - lapkričio mėnesio pirmos dvi savaitės. Taip, taip, tas bjaurus laikas, kai būna pilka, šalta ir daug lyja (na, dažniausiai). Tačiau nevažiavome ten, kur šilta, o toliau tęsėme pavasarį pradėtus Ispanijos "atradinėjimus": pradėję nuo šiaurės rytinės šalies dalies - Žironos ir Figueres, toliau pamažu leidomės link Barselonos, tada Valensijos, tada Alikantės, nuo kurios jau sukome į centrinę šalies dalį - Grenadą, Kordobą, Seviliją, o kelionę užbaigėme ir namo grįžome iš Malagos.

Kadangi nusprendėme nesinuomoti mašinos, o traukinių bilietai pasirodė brangoki, tai iš miesto į miestą šį kartą keliavome tarpmiestiniais autobusais. Ir ką jums galiu pasakyti - Ispanijoje autobusais tikrai galima keliauti (na, bent jau tarp mano minėtų miestų). Autobusų bilietus buvome rezervavę iš anksto (nors to tikrai nebuvo būtina daryti) bei užsisakę viešbučius, kas padėjo mums laikytis "kelioninio" plano. Laikėmės strategijos iš miesto į miestą pervažiuoti arba vėlai vakare, arba anksti ryte - abiem atvejais autobuse galėjome pamiegoti.

Taigi, tik atskridę į Žironą, priešingai nei didžioji dalis mūsų lėktuvo bendrakeleivių, nevažiavome į už šimto kilometrų esančią Barseloną, bet ieškojome artimiausio traukinio, kuris mus nuvežtų į figų miestą - Figueres. :) Mat Figueres yra žymus ne tik tuo, kad čia yra gimęs garsusis siurealistas Salvadoras Dali (1904-1989) (tas pats, kuris filme "Midnight in Paris" pasirodė taip ekscentriškai žavingai pamišęs dėl raganosių), bet ir tuo, kad čia nuo 1974 m. veikia paties Dali sudizainintas jo vardo teatras-muziejus "Teatre-Museu Gala Salvador Dalí", kurį labiausiai ir norėjome pamatyti.

Man Ray: A man in love with a woman from a different era. I see a photograph!

Luis Buñuel: I see a film!

Gil: I see umm… insurmountable problem!

Salvador Dalí: I see…. rhinoceros!

Bet gal ankstyvas skrydis, o gal (kas būtų logiškiau) miego trūkumas mums susuko galvas, todėl vietoje to, kad iš Žironos nuvažiuotume į pagrindinę Figueres traukinių stotį, mes atsidūrėme specialiojoje Figueres greitųjų traukinių stotyje, kuri yra kiek už miesto. Na, bet šį neapsižiūrėjimą gana greitai išsprendėme ir neilgai trūkus jau užkandžiavome Figueres centre, kad būtume "gerai" fiziškai pasiruošę muziejaus lankymui, t.y. nesusierzinę ir nealkani, o tik kupini kultūrinio alkio.

Pats miestas nepasirodė kažkuo ypatingas, bet mes per daug ir neturėjome jam laiko. Na, turgus, kavinukės, bažnyčios ir... Dali.

Prie įėjimo į muziejų teko kiek pastovėti eilutėje, bet nuobodu nebuvo, nes ir aplink muziejų, ir ant paties muziejaus buvo galima žvalgytis į Dali kūrinius ir bandyti suvokti pasaulį jo akimis.

Kai kurie Dali ekspozicijos kūriniai neabejotinai paliko įspūdį dėl savo keistumo ar originalumo, ar dar kažko, ko negaliu įvardyti. Kaip, pvz., apvalusis muziejaus kiemelis,

arba gigantiški paveikslai,

arba 3D tipo kūriniai, kurių visas efektas atsiskleidžia pažvelgus per tam tikrą veidrodį.

Ir tikrai negaliu sakyti, kad buvo nuobodu.

Tačiau apibendrinant, tai muziejus pasirodė netikėtai didelis - po kažkurio laiko, praleisto jame, pasijutau visiškai nuvargusi ir nebesugebanti priimti informacijos, nes jau ne tiek žiūrinėjau į ant sienų kabančius kūrinius, kiek svajojau apie pasisėdėjimą kavinukėje (kavos puodelį bei bokaliuką cervezza).

Taip ir padarėme. O po to dar sugrįžome į atskirą muziejaus dalį, kurioje eksponuojami Dali kurti papuošalai - vieni gražūs, kiti - tiesiog keisti.

Po šio apsilankymo Vilmantas dar kartą pareiškė savo nuomonę, kad Dali buvo apsukrus menininkas-komersantas, o tiksliau, labiau komersantas nei menininkas, nes "prigamino" tiek daug savo darbų. Aš, aišku, bandžiau ginčytis, kad meninkas gali būti produktyvus, o ne tik sunkiai išstenantis kokį penketą kūrinių per gyvenimą, tačiau Vilmanto kažkaip vis tiek neįtikinau. :)

Kadangi po apslankymo muziejuje dar turėjome laiko, tai patraukėme pasivaikščioti po atseit vieną didžiausių Europoje San Feran (Sant Ferran) tvirtovę (kažkaip man dabar jau atrodo, kad apie kiekvieną tvirtovę sakoma, kad ji kokia nors -iausia Europoje).

Ši penkiakampio išplanavimo tvirtovė statyta XVIII a. ir, tikra tiesa, užima didžiuuulį plotą - 32 hektarus, o jos sienų perimetras - net 3120 metrai. Pagalvojau, kad ši tvirtovė būtų visai gera vieta kokiam filmui apie karą. Arba kalėjimą, nes net iki 1997 m. vidurio joje išties veikė kalėjimas.

Kas joje ypatingo? Na, joje irgi yra Dali kiaušinis, ganosi danieliai, šliaužioja sraigės ir yra daug vietos pasivaikščiojimams. Bet tikrai nieko kvapą gniaužiančio. Tačiau tai gera vieta pailsėti nuo Dali intensyvumo. ;)

P.s. Trumpas virtualus turas po Dali muziejų-teatrą

...

Na ką gi, pargrįžom, tai pradedam. Bet lėtai...ramiai...ant sofos... ;)

2012-01-08T22:20:00.000+01:00

...

Ką gi, ką gi... Po visų atšvęstų švenčių (o pas mane tų švenčių kiek daugiau nei tik Kalėdos ir Nauji metai) pagaliau parsiradome namo. Ir nors to beprotiško šventinių susitikimų, pasimatymų, pasibuvimo maratono nekeisčiau į nieką kitą, nes man be galo smagu visus pamatyti (ir atsiprašau tų, kurių susitikti nespėjau), visgi ateina laikas, kai reikia pasikrauti savo "baterijas". Tad visą šeštadienį keliavę namolio, pirmą 2012 metų sekmadienį Liuksemburge leidžiame įsitaisę ant sofos ir žiūrėdami paeiliui visas keturias "Grafo Montekristo" su G.Depardieu serijas.

Ai, dar skaitinėju ir per šventes visiškai apleistus mėgstamus tinklaraščius. Viename jų - Ant palangės - radau malonų siurprizą, kad Mažosiosiros esu įtraukta tarp mėgstamiausių tinklaraščių. Ir nors visada smagu gauti gerą įvertinimą, tačiau tokie apdovanojimai užkrauna ir tam tikrų "pareigų": padėkoti apdovanojusiam žmogui ir pasidalinti nuoroda į jo blogą; papasakoti 7 dalykus apie save; apdovanoti 15 mėgstamų blogerių (galima ir 3, 5 ar kiek nori); pranešti pasirinktiems blogeriams apie apdovanojimą!

Pati lengviausia dalis - padėka. Šios autorės darbais pati senai žaviuosi ir mielai lankausi jos tinklaraštyje, todėl man labai smagu žinoti, kad jai patinka maniškis.

Kiek sudėtingiau papasakoti apie save. Ir dar 7 dalykus!

1. Man labai lengva susikrauti lagaminus ir aš tai galiu padaryti labai greitai, tačiau nekenčiu juos išsikrauti. Taip ir praguli jie pas mane kelias dienas, kol prisiverčiu viską išimti.

2. Mėgstu skaityti įvairias knygas, tame tarpe ir fantastines. Tačiau visiškai nemėgstu Coelho knygų, o taip pat patarimų knygų (iš serijos kaip gyventi laimingai, užsidirbti milijoną ir pan.).

3. Labai norėčiau turėti muzikinę klausą, deja, meškinai numindė abi mano ausis. Gal ir į gerą... Ir dar, jei jau kalbu apie muziką, prisipažinsiu, kad niekad nesvaigau dėl Mamontovo bei "Depeche Mode".

4. Kiekvieną rudenį, kokią pilką šlapią darganotą dieną, būtinai peržiūriu jau beveik mintinai išmoktą filmą "Love actually". Saldus, bet man vis tiek gražus.

5. Mano naujausias atradimas - stalo žaidimas "Dixit".

6. Šviežiausias "kelioninis" noras - nuvykti į Everglades (Florida), t.y. į pelkes, kur knibžda gyvačių ir krokodilų. Ryškiai persižiūrėjau "Animal Planet" laidų.

7. Šiame bloge talpinamos fotografijos darytos ne tik mano, bet ir Vilmanto. Ir beje, aš manau, kad jis yra daug gražesnis nei Robertas Patinsonas iš "Saulėlydžio". Cha!

Ir 8 dalykas (nebūtinas), bet...susipažinkime, kas mūsų nepažįsta. ;)

Mėgstamiausi blogeriai... Čia pati sunkiausia dalis. Vieną kartą apsilankau viename, kitą - kitame, tai kaip išsirinkti mėgstamiausius? OK, čia paminėsiu keletą, kurių tinklaraščius (lietuviškus) paskutiniu metu lankiau dažniau nei kitų. Šis išvardijimas be didelių įpareigojimų, tad...

minn.lt
villa-alps.blogspot.com
ausinukas.com
greitgrisim.lt
finlandija.blogas.lt
kakava.com
kittokia.blogas.lt
dolcevitabylaura.blogspot.com
linas-nz.blogspot.com
cosystories.blogspot.com
dviraciaisperazija.blogspot.com
gyvenugerai.wordpress.com

Specialiai nedėjau nei vieno SB tinklaraščio - juos paminėsiu kitoje vietoje. ;)

Vuolia, darbas baigtas!

Sofos netikėtumai: ką kalėdiško nuveikiau šiemet?

2011-12-21T17:19:00.000+01:00

...

Nors Kalėdų mugė jau nuo gruodžio pradžios šurmuliavo mums po langais (arba, jei tiksliau, tiesiai po langais), bet didelio noro joje apsilankyti nebuvo. Kažkaip šį kartą pakako visus tuos lemputėmis blyksinčius kioskelius matyti pro langą. Tiesa, vieną kartą karšto vyno joje visgi išgėrėme. Na, nuobodi ta Liuksemburgo mugė iki negalėjimo. Pirmą ar antrą kartą gal ir įdomu, bet kai kasmet jokių pokyčių ar intrigos, tai greit susidomėjimas ir entuziazmas nuslopsta. Na, bent jau mūsų.

Visgi po dovanų paieškų maratono Trier'e (čia Vokietijoje) kažkaip dar radome jėgų aplankyti jų mugę, kuri, lyginant su Liuksemburgo, yra gerokai didesnė, turi įdomesnių daikčiukų bei yra sausakimša žmonių. Be to, joje galima aptikti skanutėlių bulvinių blynų, siūlomų su obuolių koše. Ta košė kaip ir prieštarauja iš vaikystės atsineštam įpročiui bulvinius blynus valgyti su grietine bei varške, bet šuo ir kariamas pripranta, ane? Tad po kurio laiko bulviniai blynai su obuolių košės akompanimentu tampa skanėstu. :)

Šiaip namuose nieko ypatingo kalėdiško neruošiau. Dar iš pernai pakanka visokių turimų puošmenų (pirktų ir darytų), kurias ir panaudojau. Vienintelė naujovė, kad pabandžiau susmaigstyti burbulą (kurie dabar ant bangos), nes buvo smalsu išbandyti patį procesą. Išvada, visai smagu, deja, kitiems keturiems laiko pritrūko, tad ramia sąžine juos atidėjau kitiems metams.

Kaip ir buvo Vilmanto užsakyta, o mano garsiai pažadėta, be to, dar ir bendradarbiams pasisakyta, tai visgi prikepiau a la imbierinių/pipirinių/prieskoninių (jie gavosi tokie lengvai prieskoniuoti) sausainių. O su Vilmanto pagalba dar ir išdekoravome. Taip vieną naktį visi virtuvės paviršiai buvo nukrauti briedžiais, kaminkrėčiais, teisininkais lingvistais, žaibo trenktais ežiukais, meniškomis lapėmis, meškomis, sraigėmis ir voverėmis. Kaip kokioje miško pasakoje.

Beje, pastebėjau, kad dauguma sausaininius gyvūnus labiausiai mėgsta pradėti valgyti nuo galvos. Na, čia buvo tik toks mano mažas sausaininis atradimas.

Na ir pats didžiausias darbas, kurį pasigailėjau pradėjusi, bet nebuvo jau kur trauktis - tai popierinio cilindro (tokia kepurė, jei ką) darymas. Priekabių aš savajam cilindro išpildymui turiu daug (klydau ir su išmatavimais, ir su aukščiu, tad paskui teko taisyti, maskuoti, tobulinti etc.), bet Holivudinio vakarėlio prieblandoje kepurė atrodė O.K., kai kurie net pagalvojo, kad cilindras yra medžiaginis. Cha! :)

Vaizdų su vakarėlio herojais parodysiu jau po Kalėdų, ištaikiusi minutę, o kol kas

visiems linkiu gražių, šiltų, skalsių ir džiaugsmingų Kalėdų.

Pasakojimai nuo sofos: Vis dar yra ta pasakų šalis Kapadokija (II)

2011-12-18T10:00:00.002+01:00

...

Atrodė, tas gruodis tooks ilgas, iki Kalėdų dar daug laiko, viską suspėsiu padaryti pasišvilpaudama ir šįmet tai jau tikrai nieko nepaliksiu paskutinei dienai. Realybė tokia: lėktuvas į Lietuvą jau trečiadienio rytą, o aš lakstau galvą pametusi rinkdama parašus, mat pasibaigus kontraktui išeinu iš darbo, dirbu, siuntinėju CV į naujas darbo vietas, prašokom vis nugriebiu kokią vieną kitą dovaną, sveikinimai neužrašyti, siuntiniai neišsiųsti, o dar norsi susitikti su tuo ir anuo, tinklaraštis visiškai apleistas - niekaip nepajėgiu pabaigti savo įrašo apie Kapadokiją, nors jis pradėtas kadų kadais. O kur dar vyro pasakymas: "tu šįmet dar neiškepei tų savo sausainiukų" (suprask, imbierinių). Tai ką, ~~ryt~~ šiandien kepsiu. Bet nesiskundžiu - kiek spėsiu, tiek, tiesiog tokios jau tos mano Kalėdos šiais metais, ir jos man kol kas patinka. :)

... O kol kas nyru į saldžius prisiminimus apie dienas Kapadokijoje...

Taigi, kaip praeitame įraše minėjau, po pasiskraidymo balionu, turėjome galimybę jau savo kojomis pasivaikščioti po Gioremę (Göreme) ir bandyt pasiklyst tarp keisčiausių formų uolų. Bėgiojome, bėgiojome, bėgiojome ir, be abejo, fotografavomės. Laisvai praleisčiau ten visą dieną, o gal ir visas tris, labai jau man tenai patiko.

Be to, kad tiesiog maloniai vaikštinėjome (ir bėgiojome) tarp uolų, apsilankėme ir toje Gioremės muziejaus po atviru dangumi (Göreme Milli Parklar) dalyje, kur galėjome pamatyti uolose (urvuose) išskaptuotas bei ištapytas ankstyvųjų krikščionių bažnyčias. Jų tame muziejuje yra 10.

Kai kuriose jų freskos dar visai neblogai išlikusios, kai kurių - gerokai apsitrynusios. Bet kai pagalvoji, kad visa tai dar 900-1200 m. laikotarpio, tai ohoho.

Be to, įtarūs vietiniai gyventojai irgi prikišo prie piešinių savo nagus - daugeliui pavaizduotų šventųjų užpaišė (nutrynė) akis, kad taip apsisaugotų nuo "piktos akies". Kai pagalvoji, kiek Turkijoje yra populiarus ir paplitęs "gerosios akies" simbolis, tai gal toks vietinių elgesys ir nėra visai keistas.

Beje, vienas populiaresnių piešinių motyvų - šv. Jurgis nugalintis drakoną.

Oi, taigi pamiršau paminėti, kad šalia įprastinių - grybų arba kaminų formos (čia jau kaip kiekvienas įžiūri), kai kurios to nacionalinio parko uolos savo kontūrais primena, pvz., kupranugarius. Pasakojo gidas, kad ir delfinus. Na, delfinai nepraplaukė pro mūsų akis, bet kupranugarius pavyko surasti. :)

Dar viena to regiono įdomybė, tai iki šiol išlikę požeminiai miestai (kai kurių gylis siekė net 85 metrus), kur vietiniai gyventojai su šeimomis (dgs. ankstyvieji krikščionys tuo laiku, kai krikščionybė dar nebuvo pripažinta religija, o prieš juos - hetitai) ir gyvuliais slėpdavosi nuo užpuolikų. Tie požeminiai miestai pasižymėjo tuo, kad juose viskas buvo puikiai apgalvota - šuliniai, ventiliacinės angos, maisto sandėliai, miegamieji, virtuvės, arklidės ir pan. ir, kažkaip man net sunku įsivaizduoti, juose sutilpdavo kokie keli tūkstančiai žmonių.

Deja, dėl laiko stokos ir prasto apšvietimo, nelabai pavyko išlaužti kokių nors rimtesnių požeminio miesto foto. Bet jei kam smalsu, pasiguglinkit.

O šiaip be viso to dar matėm ir miestuką, ir uolose išskobtus veikiančius viešbučius, ir šiaip visko po truputį.

Pavyzdžiui, kilimų parduotuvėlėje buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodo šilkaverpiai ir kokio proceso dėka gaunamas šilkinis siūlas, bet po tokios pažintinės ekskursijos parduotuvės šeimininkai sutelkė visas pajėgas ir kokį penkiolika pardavėjų, kad priverstų mums įsigyti kilimus. Teko atidirbti ir už ekskursiją, ir už pasivaišinimą vynu atsimušinėjant bandymus pirkti kilimą. Džyyyz, vos nusikratėm. Taip ir įsivaizduoju, važiuojam toliau, o mūsų autobuso stogas visas nukrautas kilimų ritiniais. :)

Ką gi dar įdomesnio užmatėm? Na, melionų krūvoje bedirbančią moteriškę, popietinio pogulio prigulusį visiškai ant visko dėjusį šunį, fantastišką turistinį autobusą "Alan turizm" bei šiaip visokios vietinės faunos, pradedant vietiniais gyventojais ir baigiant kupranugariais.

Ir netgi saulei besileidžiant spėjom ne tik iš tolo pasigrožėti Erciyes (3916 m) kalnu (buv. ugnikalniu?), bet ir pamatyti "Meilės slėnį", kuris vadinamas taip dėl to, kad uolos savo forma primena... Ne, ne grybus. Ir ne kaminus. O... Gerai įsižiūrėjus atsakymas turėtų būti aiškus. :)

Tai meilės jums prieš šventes.

...

Pasakojimai nuo sofos: Yra tokia pasakų šalis ...

2011-12-09T07:00:00.001+01:00

...

Kodėl gi artėjant Kalėdoms nepakalbėti apie pasakiškas vietas?
Kaip, pvz., apie Kapadokiją.
Kur pilna nykštukų bei fėjų namų su didžiuliais kaminais, kur teka pieno upės, laigo kupranugariai ir visi gyventojai keliauja oro balionais, o vyrai pasidabinę baltomis sukniomis mėgsta suktis aplink save...

Jau, aišku, supratote, kad kalbu ne visai tiesą. ;) Bet Turkijoje esanti Kapadokijos vietovė, o tiksliau - Gioremės slėnis, man tikrai atmintyje užsiliko kaip pasakų šalis dėl savo keistų formų uolų, jose įrengtų namų, bažnyčių bei požeminių miestų, karavansarajuose savo apeigose paskendusių dervišų, dainuojančių pirtininkų bei galimybės sutikti saulėtekį oro balione. Skamba labai romantiškai, tiesa? Iš tiesų, tai ne viskas ten jau taip romantiška, bet už tai labai gražu. TIKRAI LABAI GRAŽU. Ir jeigu turėdami galimybę kas nors nusprendėte nevykti į Kapadokiją, tai be proto daug praradote. Rimtai. Vien faktas, kad Gioremės slėnis įtrauktas į UNESCO paveldą daug pasako.

Tik atvažiavus į Kapadokiją mums buvo suteiktas šansas pamatyti unikalų, originalų ir nekomercinį dervišų apeiginį šokį (semą) tik už kokį 20 (o gal net ir daugiau, nebepamenu) dolerių asmeniui. Ir toks šansas buvo suteiktas keliems turistiniams autobusams. Tai argi čia komercija??? Kas čia ir kur įžvelgia komerciją??? ;)

Gerai, pamirštam, mano nuomonė ir taip aiški. Žodžiu, vakare atvykome į didžiulį karavansarajų (tai tokia vieta, kur senovėje keliaudami pirklių karavanai sustodavo saugiam poilsiui), kuris dabar priklauso mevlani pasekėjų bendruomenei (tai sufijų ordinas, XIII a. kilęs iš Konijos miesto dabartinėje Turkijoje ir dar žinomas "besisukančių dervišų" pavadinimu dėl išskirtinio meldimosi per šokį sukantis) ir yra naudojami semos ritualui atlikti (sema - tam tikras šokis per kurį ritualinės muzikos fone galima pasiekti sąjungą su Dievu, nes šokant vyksta mistinė žmogaus kelionė per protą ir meilę link tobulybės). Buvo gana šaltas vakaras, o pastatas nešildomas, tad turkų tradicija visus vaišinti arbata buvo mūsų itin įvertinta. Tada susėdome aplink kvadratinę salę specialiai įrengtose vietose ir laukėme pasirodymo. Ups, atsiprašau, ritualo.

Iš pradžių pasirodė muzikantai, tada - pagrindinis dervišas, kuris vadovauja apeigoms, o vėliau - likusieji. Na ir grojant specialiai muzikai jie ima suktis aplink. Tikrai labai įdomu pamatyti, kaip tai atrodo jų įprastinėje aplinkoje (nors ką aš žinau, kokia ta "įprastinė" aplinka šioms apeigoms), o ne koncertinėje salėje. Negaliu įvardinti, kaip aš viską įsivaizdavau, bet mane nustebino, kad kiekvienas iš dervišų turi savo sukimosi stilių - kiekvienas sukasi savitai (skiriasi galvos palenkimu, rankų laikymų, žingsneliu). Vietomis man pasidarydavo baisu, kad kuris netyčia nesusipainiotų ar nenugriūtų. :)))

Nors buvo prigrasinta semos metu nefotografuoti, nekalbėti, o pabaigoje - neploti, spėkite, ar visi laikėsi šių taisyklių. Aišku, kad ne visi. O tiems, kas laikėsi, tai paskui teko internete ieškoti kokio besisukančio dervišo foto, todėl koliažo dešiniame kampe esanti foto atkeliavo iš interneto platybių (iš čia).

Po apsilankymo dervišų apeigose, Vilmantas susigundė vietine pirtimi, kuria liko sužavėtas, o aš klausydama įspūdžių graužiau nagus, kodėl nusprendžiau pirtį iškeisti į viešbučio dušą. Na, šiuo atveju, pralošiau lygioj vietoj. Vis per tą mano nemeilę pirtims.

Už tai kitos dienos ankstų, ankstų, siaubingai ankstų rytą (gerai, kad foto esu su akiniais, nes akių vietoj būtų tik brūkšneliai - na, kaip pas kinus) atvykome į savo balioninį nuotykį. Šis pasiskraidymas buvo didžiausia prabanga, kurią iki šiol per visas keliones sau leidome. Bet beprotiškai norėjome išbandyti, ką reiškia pasiskraidymas oro balionu. O dar saulei tekant...

Deja, "saulėtekio" balionai jau visi buvo užsakyti, tad mes savo pasiskraidymą pradėjome jau saulei pakilus. Kol balioną rengė skrydžiui, sustirę ir užsimiegoję vaišinomės kukliais pusryčiais nekantriai laukdami, kada gi, nugi kada pagaliau pakilsime. Po kokios valandėlės (o gal trumpiau, gal man tik prailgo) įsiropštėme su kitais pakeleiviais kinais-korėjiečiais-japonais (?) į balioną ir po keleto minučių jau mojavome žemėj likusiam asilėnui bei žąsų pulkeliui.

O tada jau kilome, kilome... Ir grožėjomės Kapadokija/Gioreme iš padangių...

Pasakykit, kad negražu? Puikiai matėsi įvairūs vulkaninio tufo uolų dariniai, juose įrengti nebegyvenami ir vis dar gyvenami namai bei olos, tarpekliai, lygumos, kanjonai...

Valanda balione prabėgo kaip mirksnis. Mielai būčiau jame pasilikusi ilgiau. Ech...

Na, bet išlipus laukė netikėtos linksmybės - pasiskraidymo diplomų įteikimas bei šampanas. Sakyčiau, visai prabangu gerti šampaną dar prieš aštuonias ryto. :) Bet nespėjom pasimėgauti, kai mus "supakavo" mūsiškis vairuotojas ir nuvežė prisijungti prie grupės ekskursijai tarp Gioremės uolų, į kurias ką tik žvalgėmės iš viršaus. Bet apie tai - jau kitame įraše.

O kol kas - dar keletas buitinių prisiminimų. Kapadokijos regionas garsėja puodų žiedimu bei keramika, tad kažkuriuo metu (jau nebeatrenku) užsukome į vieną tokį mini fabrikėlį, kur tradiciškai prie arbatos pamatėme, kaip puodai lipdomi, spalvinami, kokie raštai kokiam regionui būdingi ir pan., o pabaigoje, kas norėjo, turėjome progą įsigyti vieną kitą daikčiuką. Bet šitą fabrikiuką aš užskaitau, nes darbuotojai maloniai elgėsi ir neįkyrėjo su "pirk, pirk, pirk".

Kam buvo įdomu, laukite tęsinio. ;)
...

p.s. kaip dabar žiūriu, tas puodo žiedėjas visai neprastas, ane?
p.p.s. oi, gausiu velnių :P

P.S. Kur galima rasti daug gerų dalykų? MUGĖJE!!!

2011-11-25T10:56:00.000+01:00

...

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (II)

2011-11-25T08:00:00.005+01:00

...

Tradiciškai po kelionės man labai sunku prieiti prie nuotraukų atrinkimo, nes tas svarstymas, kuri gražesnė (šita ar šita, o gal šita?), kurią palikti ir kurią ištrinti mane gerokai išsekina. Po dviejų savaičių keliaujant per Ispaniją galite įsivaizduoti, kiek nuotraukų susikaupė fotoaparate. Ir koks darbelis manęs laukia...

Todėl šiandienos įrašas ir vėl apie Stambulą. Tik nesakykit, kad atsibodo. Kažkaip juokingai ta pradžia čia man nuskambėjo, toks jausmas, kad šnekuosi su savimi. :) Bet nieko, visiems genijams taip pasitaiko. :)

Tai vat, vietelė, kur labai įdomu Stambule apsilankyti ir kuri turėtų patikti (mano kukliu manymu) net ir muziejų nemėgėjams, yra Archeologijos muziejus. Ten tokia galybė nerealaus senumo eksponatų, kad nori nenori mintimis persikeli į senovę ir galvoji, betgi šitas sienas/akmenis/papuošalus prieš šimtus metų lietė žmonės, kurie gyveno ir sukosi savo problemų, ambicijų, laimės ir sėkmių rate kaip ir mes dabar. Kai pradedu apie tai ilgiau galvoti, taip nerealu atrodo, kad kažkokie dalykai mus pasiekė iš taip seniai. Gėris tas muziejus, tikrai, aš jums sakau. Tik labai jau didelis.

Peršokti iš senų laikų į dabartį labai padeda pasivaikščiojimas İstiklâl gatve (İstiklâl Caddesi), kur viena po kitos rikiuojasi kavinės, restoranai, zaros, h&m'ai, bershkos, makdonaldai ir kitas šiuolaikinis gėris. Sako, kad šia pėsčiųjų gatve kasdien praeina po 3 milijonus žmonių. Nežinau, ar tai tikrai tikėtina, nes o kas gi juos suskaičiavo? Bet kad žmonių joje daug, tai faktas. Tiesa, dar šia pėsčiųjų gatve važiuoja toks senovinis vienvagonis traukinukas funikulierius, bet mes jau nesigrūdom, kad juo pavažinėtumėm.

Kita privaloma vieta, kurioje apsilankymas yra "a must" (t.y. būtinas), žinoma, Didysis Stambulo turgus (Grand Bazaar; Kapalıçarşı) - triukšmingas, didžiulis, spalvotas. Pilnas auksų, beveik tikrų Louis Vuitton bei Prada gėrybių pradedant pinigine baigiant lagaminu, kašmyro šalikų, žibančių veidrodėlių, odinių dirbinių, kilimų ir dar daug ko. Pirkti nebūtina (nors esu tikra, kad kiekvienas vis tiek rastų bent kažkokį menkniekį, kuriuo susigundytų), bet būtina pasivaikščioti ir pasižvalgyti. Mano akis vis traukė visokios lempos, tarsi iš pasakų, bet būdama praktiškos natūros, nemačiau galimybių nei jų saugiam transportavimui, nei panaudojimui namuose. Na, bent jau kokį sodo namelį turėčiau, o dabar...

Būtent šiame turguje užtikę kažkokią kamurkę su trimis staliukais ir rūkančiais virėjais ragavome pačius skaniausius per visą kelionę įvairių mėsų kebabus. Prisiminus ir dabar galėčiau pirštus apsilaižyti. Aišku, higienos klausimo geriau nekelti. ;) Bet buvo NESVIETIŠKAI skanu.

Tuo tarpu visokių skanėstų, saldumynų, arbatų, spalvingų prieskonių reikėtų ieškoti Egiptietiškame turguje (Mısır Çarşısı'; Egyptian Bazaar).

Dar įkišome nosį į paslaptingą (ir gal net romantišką) vietą, kur palaidotas sultonas Suleimanas I bei jo mylimoji Roksalana. Roskalana buvo nupirkta kaip vergė į haremą, tačiau sugebėjo prasimušti į sultono favorites. Kiek tai buvo nulemta sėkmės, o kiek intrigų ir klastos, nežinia. Bet sako, buvo meilė. O tai ir svarbiausia.
Beje, šie mauzoliejai yra prie Süleymaniye mečetės (jei kam prireiktų).

Na ir dar daug ko matėme, pvz., kvietimą pažiūrėt krepšinio rungtynes tarp "Lietuvos ryto" ir "Barselonos" komandų, kažkokią slaptą karinę zoną, muzikos instrumentų, o ypač smuikų, gatvelę, kuriame viena prie kitos rikiavosi instrumentais prekiaujančios parduotuvėlės bei nedideli bariukai.
Be to, Vilmantas buvo susiradęs naują draugą, tiesa, neilgam.

Prie Stambulo tiltų (arba bent jau vieno iš jų) dieną naktį šurmuliuoja žmonės bei neprarandantys kantrumo žvejai. O netoli besisūpuojančiuose laiveliuose-prekystaliuose-kepyklėlėse galima įgyti visai skanių (ir vietinių mielai perkamų) kažkokių žuvyčių sumuštinukų (čia mano pavadinimas).

Dar viena vieta, kuri visiškai užbūrė, tai Sofijos Hagijos (Sophia Hagia; Ayasofya) mečetė. Kažkada tai buvo krikščionių bažnyčia, kuriai buvo lemta virsti mečete, o vėliau - muziejumi.

Joje matosi ir likusios krikščioniškos freskos, ir naujesni musulmoniški užrašai. O statyta ji dar 360 m. Senokai... :)

Nėra čia ką daug kalbėti, joje ne tik gražu, joje dar ir labai gera būti. Tai ir buvom, kol neišgrūdo, nes jau užsidarinėjo. :)

Na ir vieną dieną, pakankamai ankstų rytą eidami link kažkurios mačečių, tapome pagarbos ir meilės Atatiurkui liudininkais. Pasirodo, tai kaip tik buvo jo mirties diena, tad 9.05 pradėjo skambėti varpai, prie kažkokio koledžo, pro kurį ėjome, kabėjo Turkijos vėliava bei Atatiurko portretas, o susirinkę mokiniai/studentai kažką ten apie jį kalbėjo. Gatvėje taip pat matėme žmones, kurių ne vienas būtent tuo laiku nustojo dirbę ir atsistoję tylėdami pagerbė Mustafą Kemalį tylos minute. Net mes sutrikome - ar čia mums toliau eiti, ar irgi pastovėti...

Beje, atrodo, kad taip ir nepasakojau apie tą nerealų rajoną, kur buvo mūsų viešbutis Stambule. Nuotraukų, deja, nebus.
Gyvenimas šiame rajone ypač vykdavo naktį, nes tai buvo tarsi viena didžiulė parduotuvė, kur įvairių šalių (dgs. rusakalbių) turgaus prekeivių lakstydami iš vienos vietos į kitą viską pirkdavo "optom" (urmu). Čia pirmą kartą ir išmokau šį žodį. Ir mūsų viešbutyje, išvykus ekskursantams, jų vietą užėmė būtent tokie prekeiviai, atvykę lėktuvais ar didžiuliais keltais.
Ryte pusryčiaudami turėdavome gerą progą apžiūrėti skarelėmis apsirišusias ilgasijones kaukazietes ar blizgančiomis Versace bliuskėmis pasidabinusias rusaites. O vakarais matydavome ne tik tempiamus didžiulius maišus su prekėmis, bet ir tapdavome meilės dramų liudininkais, kai kaukazietėms pasirodydavo, kad jų pirmąsyk atsivežtą jaunąjį giminaitė bando suvilioti kokia pasileidėlė. Liūdna nebūdavo, patikėkit. :)

Na tai jau ir taip aišku, kad Stambule prisižiūrėjome ir išbandėme visokių keistybių, ir kad patiko mums jame. :)

...

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (I)

2011-11-14T09:33:00.001+01:00

...

Kol mes palikę namuose kompiuterius baladojamės po visą svietą bei virškiname naujus įspūdžius, ir vėl galima pakalbėti apie

... Stambulą ... :)

Tai va, prakeliavę pusę Turkijos ir atsisveikinę su savo keliondraugiais, likome patys sau vieni dar keletą dienelių patyrinėti Stambulą. Ir kažkaip sumąstėme, kad pasiplaukiojimas laivu būtų pats tas saulėtą dieną. O kartu ir gera proga iš kitos pusės - nuo vandens - pasižvalgyti į miestą.

Aišku, buvo milijonas ir vienas variantų su kokiu laivu plaukti, kainos panašios, tad mes pasirinkome tą, kuris buvo arčiausiai mūsų (teisingiau, beveik pirmą pasitaikiusį). Ir jeigu dabar kas nors visai neprotingai pradėjo įsivaizduoti, kad aš imsiu džiūgauti "kaip mums pasisekė!", "kaip smagiai pasiplaukiojome!", kaip "neapsirikome", tai, hmmm, ne visai taip.

Na taip, laive žmonių buvo proto ribose, pats laivas irgi ne griuvena kokia, laikas nuo laiko patarnautojas palakstydavo siūlydamas (už mokestį, aišku) arbatos ar alaus, tačiau mūsų kapitonas kažkodėl patingėjo mus nuplukdyti iki ten, kur žadėjo. Greičiausiai taupydamas degalus ar tiesiog šiaip, įnorio pagautas, apsisuko plaukti atgal gerokai anksčiau. Bliamba!

O šiaip tai ką, prisižiūrėjome visokių ten namų - ir gražių, ir nelabai, mečečių minaretų, tuntais plaukiojusių medūzų bei tiesiog pailsinome kojas (jos, brangiosios, to nusipelnė).

Dar vienas mūsų Stambulo "projektų" buvo apsilankyti Dolmabahçe rūmuose (Dolmabahçe Sarayı). Iš laivo, tai jie įspūdingai atrodė. Vidus jų irgi labai gražus, tačiau po vidų leidžiama vaikščioti tik su gidu bei negalima fotografuoti.

Vilmantas vis tiek nupaparacino (nedorėliai mes) įspūdingą karalienės Viktorijos padovanotą sietyną, kuris sveria 4,5 tonos ir turi 750 lempų. O šiaip kaip atrodo šių rūmų vidus galima pamatyti čia.

Rūmai statyti palyginus neseniai, 1856 metais, nes 31-asis sultonas Abdülmecid'as I-asis nusprendė, kad Topkapi rūmai jam per prasti, stinga jiems liukso, stiliaus ir šiuolaikiškumo.

O Atatiurkas (o kaipgi be jo?!) viename šių rūmų kambarių praleido paskutines dienas beigi pasimirė. Beje, tame kambaryje laikrodis vis dar rodo jo mirties laiką - 9:05. Tad mums besilankant rūmuose matėme net keletą grupių (ir visai mažų vaikų, ir jaunuolių), kurios buvo atvestos pasižiūrėti kambario, kur pasimirė Mustafa Kemalis. Nėra ką ir pridurti. :)

Dar kažkurią pavakarę bevaikštinėdami po miestą suradome tokią apžvalgos aikštelę (dabar jau nelabai galėčiau nusakyti, kur ji yra - prie kažkokios mokyklos), nuo kurios matėsi daugybė stovinčių bei plaukiančių laivų. Turbūt žvejybiniai? Atsivėręs vaizdas buvo labai netikėtas ir, ką jau čia, gražus.

Nors turiu prisipažinti, kad tuo metu aš buvau pavargusi ir išalkusi, todėl Vilmantas mane kaip kokią užsispyrusią ožką vos vos prikalbino ateiti pažiūrėti po to žadėdamas eiti į pirmą pamatytą restoraną. Tada aš nusileidau. :) Jei ką, tai tikrai į pirmą pasitaikiusį restoraną nuėjom, buvom vieninteliai klientai, tačiau laimei, šį kartą klientų nebuvimas nereiškė prasto restorano maisto.

Tikrai nepasigailėjome vakare užkilę į Galatos bokštą (Galata Kulesi; pastatytas 1348 m.) iš kurio atsivėrė fantastiški naktinio Stambulo vaizdai. Nėra ką čia daug šnekėti - jei būsite Stambule, labai ir labai rekomenduoju.

Na ir dar pora pastebėjimų.

Stambulas išties labai daugiaspalvis miestas, kuriame netrūksta tiek labai vakarietiškai apsirengusių moterų, tiek visiškai konservatyviai užsidangsčiusių. Netgi mečetėse, jei labai nenori, tai moterys gali nesidengti plaukų, tačiau aš kažkaip nemačiau problemos juos paslėpti po skarele. Gerbiau tradicijas, vadinasi. Ir alaus Turkijoje galima rasti išgerti, tačiau viešai - gatvėse - to daryti nerekomenduojama; kavinėse - kitas reikalas.

Visgi kas mane nustebino, tai kaip įrengtos moterims melstis skirtos vietos mečetėse. Jei vienose tos vietos atskirtos labiau simboliškai (pvz., koliažo viršuje didžiausia foto), tai kitose dvi erdves skiria jau visai didelės širmos-sienos (pvz., koliažo dešiniam kampe). Suprantu, vyrai silpni padarai, jie negali žiūrėti į besimeldžiančių moterų užpakalius, tačiau, jei moterys žiūri į besimeldžiančių vyrų užpakalius... Gal pastatę tas dideles širmas taip bando apsaugoti moteris nuo pagundų?

Dar vienas dalykas, kurį išbandėm Stambule, tai turkišką pirtį (hamam'ą). Aš tai apskritai nesu pirčių gerbėja, o va Vilmantui jos labai patinka. Tai jis, turėdamas galimybę, dar Kapadokijoje nuėjo į gido rekomenduotą pirtį ir grįžo baisiausiai patenkintas bei kupinas įspūdžių: "Įsivaizduok tik, žmonių visai nebuvo, tik jis ir dar vienas su mumis keliavęs, tai pirtininkas juos ne tik labai gerai išmasažavo, bet ir kol jie sėdėjo basienėly jiems dar ir padainavo." Na, išgirdusi tokius atsiliepimus, net ir aš susiviliojau išbandyti turkišką pirtį.

Stambule mums siūlė eiti į istorines Çemberlitas Hamami pirtis, nes esą jos labai nuostabios. Tai ką, ilgai ieškoję, sukę ratais, bet pagaliau suradę, entuziastingai nusiteikę su Vilmantu pasukome į skirtingas - moterų ir vyrų zonas. Jei trumpai, tai aš į jas eiti tikrai nesiūlau. Taip, jos reklamuojasi, taip į jas eina daugybė turistų. Čia gal ir bėda...

Nuėjusi į moterų zoną, radau mažus kambariukus, kur bedantė tik turkiškai kalbanti moteris padavė man pirties apatinius, chalatą, rankšluostį, tapkes ir kempinę bei parodė, kur reikia eiti persirengus. Nuėjusi patekau į garų pilną kambarį, kur centre stovi marmurinė pakyla. Ant jos tu atsiguli ir lauki, kol pirtininkė tavę pasikvies ir pradės masažuoti bei prausti. Žmonių buvo daug. Pirtininkių irgi buvo daug. Visos jos tokios ne itin simpatiškos: gerokai įmitusios grubokos moteriškės apiplyšusiais darbiniais "rūbais" - kelnaitėmis (ką ten, triusikais) ir liemenėlėmis.

Tai va, pagulėjau ant tos marmurinės pakylos kokias 10 min, po to 15 min pamasažavo-paprausė (tikrai neatrodė, kad masažas truko 30 min) ir išvedė lauk prie dušo. Buvau visiškai pasimetusi - tik tiek??? Na, tai po dušo dar atsigėriau nešiojamos arbatos (aišku, už paildomą mokestį) ir išėjau ieškoti Vilmanto, nors iki mūsų sutarto susitikimo laiko dar buvo likęs geras pusvalandis. Bet, pasirodo, Vilmantui nutiko dar blogiau. Jį ne tik, kad labai grubiai ir skaudžiai pirtininkas pamasažavo, bet ir labai greit liepė eiti lauk (arba, anot Vilmanto, tiesiog "praspyrė"), aišku, vis tiek nepasikuklinęs paprašyti arbatpinigių. Tai Vilmantas apskritai liko nesupratęs, kur jis čia pappuolė. Šioji jo pirties patirtis absoliučiai skyrėsi (ir ne į gerąją pusę) nuo ankstesnės Kapadokijoje.

Trumpai tariant, pasipirtininimas Stambule mums baigėsi visišku pravalu. :)

...

Pasakojimai nuo sofos: smogas ir Atatiurko kultas (Ankara)

2011-10-24T07:00:00.002+02:00

...

Jau prabėgo beveik metai nuo mūsų kelionės į Turkiją, bet aš jos niekaip negaliu pamiršti ir man vis išsprūsta: "O kaip norėčiau pakeliaut po Turkiją..."

Tada mano kolegos kraipo galvas ir nepatikliai klausia, "na, negi ten tau taip patiko?" Taigi, kad patiko. Tiksliau - aš jos ilgiuosi. Todėl ir nusprendžiau dar šiek tiek pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės po Turkiją.

Dar būtinai kurią dieną sugrįšiu prie Stambulo, tačiau šiandienos įrašas yra skirtas Ankarai, kuri, kaip žinia, yra antras pagal dydį Turkijos miestas bei šalies sostinė (nuo 1923 m. pakeitusi Stambulą).

Ir nors važiavome ilgėliausią atkarpą nuo Stambulo iki Ankaros, tačiau sakyti, kad mačiau Ankarą, būtų didžiulis melas, nes tiek aš jos ir temačiau - daugiausia tik pro autobuso langą važiuojant į muziejų, taip pat į Mustafa Kemalio (Atatiurko) mauzoliejų bei vaikštinėjant prie apgriuvusios tvirtovės (o gal pilies? ar forto?).

Pirmoji betarpiška (ne pro autobuso langą) pažintis su Ankara įvyko ankstyvą rytą, kada ėjome vargingesnio (čia jau mano interpretacija, kad jis vargingesnis, o ar taip iš tiesų - nežinau) rajono gatvelėmis link pagriuvusio forto liekanų. Ėjau palei namus, žvalgiausi į jų langus, akimis nulydėdavau praeinančius vieną kitą vietinį ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jie čia gyvena. Nelabai pavyko...

Tas fortas, ant kurio palaipiojome, toks apleistas, beyrantis, be jokių apsauginių tvorelių ar pan., todėl visiškai lengva neatsargiai žingtelėjus nusiristi žemyn. Tačiau nuo jo atsiveria fantastiškas panoraminis vaizdas į Ankarą.

Mūsų lankymosi rytą miestas skendėjo smoge.

Ir nors rytas buvo tikrai ankstyvas bei pakankamai vėsus, tačiau prie forto jau buvo įsitaisiusios kelios moteriškės nerdamos ala tašes-rankinukus bei bandydamos suvilioti turistus (pvz., mus) jas nusipirkti. Iki šiol man įdomu, ar labai jau daug kas tuos jų megztus krepšius perka, nes jie nėra nei labai gražūs, nei praktiški...

Vėliau lankėmės Anatalijos civilizacijų muziejuje (Anadolu Medeniyetleri Müzesi), kuriame yra man protu sunkiai suvokiamo senumo eksponatų, pvz., iš ankstyvojo bronzos amžiaus (3000-1950 pr. Kr.), hetitų (1750-1200 pr. Kr.) ar frygų (1200-700 pr. Kr.), helėnistinio, romėnų etc. laikotarpių.

Štai kad ir fotografijos viršuje kairėje esanti bronzinė lentelė siekia 1235 metus pr. Kr., dešinėje apačioje esanti Motinos Dievybės skulptūra datuojama net 6000 metais pr. Kr, viduryje viršuje patalpintas chimeros atvaizdas atkeliavęs iš vėlyvojo hetitų laikotarpio. Man visada labai sunku įsivaizduoti (o kartu labai įdomu) tuos tolimus laikus, kaip ten žmonės gyveno, kokiems tikslams vieną ar kitą daiktą naudojo. Ach, kada bus išrastos laiko mašinos pakeliauti po praeitį...

Paskutinis objektas, laukęs mūsų Ankaroje - Anıtkabir mauzoliejus, skirtas pirmajam Turkijos prezidentui Mustafa Kemal Atatürk.

Tasai mauzoliejus man priminė sovietmečio laiką, kai iškiliems rusų vadams buvo statomi didingi paminklai bei mauzoliejai, prie jų nuolat budėdavo besikeičianti garbės sargyba, o visokio plauko žmonės - pensininkai, kariai, mokinukai, funkcionieriai, darbininkai - savo noru (arba nenoru) eidavo tų didvyrių lankyti bei nešdavo gėlių vainikus.

Tai taip ir čia, atvykę į mauzoliejų dar turėjome "atstovėti" eilėje, kad patektume į muziejų, skirtą Atatiurko gyvenimui. Ir kas įdomiausia, tai tokių turistų kaip mes buvo mažuma, o didžiąją dalį lankytojų sudarė vietiniai - būsimi kariai, darželinukai, moksleiviai etc.

Vedžiodamas po muziejų mūsų gidas vis nepamiršdavo paminėti, koks Atatiurkas buvo dailus vyras ir kaip jis patiko moterims. Hmmm, ką manote jūs? :)

(foto rastos internete / photos from internet)

Bendrai, iš gido pasakojimo jautėsi didžiulė pagarba ir susižavėjimas Mustafa Kemaliu. Ir vėl man padvelkė sovietmečiu. Todėl pasakyti, kad po šio apsilankymo ir gido pasakojimo likau kiek suglumusi ir nesupratusi, būtų per švelnu. Aš buvau pasibaisėjusi tokiu garbinimu ir man kilo daugybė klausimų apie šį Atatiurko kultą. Pasirodė, kad Vilmantas irgi panašiai jautėsi. Tai autobuse mes jau nepraleidom progos pakamantinėti savo gido, kuris iki tol mums atrodė toks labai protingas vyrukas (besilankant mauzoliejaus muziejuje tuo jau truputėlį suabejojau), apie šį Mustafos Kemalio garbinimą.

Tai jeigu taip jau trumpai, tai mūsų gido paaiškinimas-pasakojimas skambėjo maždaug taip: "Mustafa Kemalis, tapęs Turkijos prezidentu, nusprendė, kad šalis turi atitolti nuo religijos, kuri buvo persmelkusi visas šalies gyvenimo sferas, t.y. valstybė ir religija turi būti atskirtos, ir imti pavyzdį iš Vakarų (tai lietė ir aprangą, ir švietimą, ir teises moterims, ir demokratijos idėjas, baudžiamąjį kodeksą ir t.t.). Būtent šis žmogus sumodernino šalį. Ir kartu, kemalizmas (laikymasis Mustafa Kemalio idėjų bei jo padarytų reformų) iki šiol yra stipri atsvara islamiškam fundamentalizmui. Būtent todėl darželiuose, mokyklose, kitose įstaigose, labai svarbus vaidmuo tenka švietimui apie kemalizmą bei šių idėjų perdavimui. Už tai ir vaikai vedami į visokius tokius muziejus, mauzoliejus ir pan., kad jie suprastų, kiek gero atnešė Atatiurkas". Maždaug šitaip, jeigu trumpai.

Aišku, yra ir kita nuomonė, apie kurią vėliau pasiskaičiau, kad reikia grįžti prie religijos gražinimo į šalies gyvenimą, kad tam tikros religinės grupės ir religiniai mokslai neturėtų būti uždrausti. Žodžiu, Turkijoje kova dėl to, kokia toji šalis bus - fundamentalistiškai islamiška ir vakarietiškai sekuliari - vis dar vyksta ir sunku prognozuoti, kuri dalis nusvers, nes šalis didžiulė, ir tai, kas svarbu Stambule ar Ankaroje, nebūtinai svarbu kur nors prie Irano pasienio.

Nu va, rašiau apie Ankarą, o vis tiek daugiau gavosi apie Mustafą Kemalį. :)

...

Pasakojimai nuo sofos: sekmadienis Frankfurte

2011-10-12T07:00:00.004+02:00

...

Kitą dieną po automobilių parodos skyrėme pasivaikščiojimui po Frankfurtą. Buvo apsiniaukęs sekmadienis, tad žmonių ir pramogų ne per daugiausiai. Tačiau tuo pačiu pamatėme keletą vaizdų, kurių šiaip, įprastai, net ir norėdamas, ne visada užtiksi.

Fotografuojame sau patenkinti garsųjį euro ženklą prie Europos centrinio banko ir pro mus praeina tokia grupelė žmonių. Gal ir nebučiau atkreipusi dėmesio, jeigu ne jų išvaizdos ir stiliaus harmonija: visi nedidukai, panašiai nenusakomai apsirengę, rankoje po lazdelę ar ramentą. O eina tai taip energingai. Prisimenu, kad pagalvojau, "hmmm, kokie keisti..."

O tada tik topt į galvą, taigi čia išmaldos prašinėtojai keliauja į darbą. Ir tikrai, gerokai vėliau, mačiau vieną jų pasikeitusį neatpažįstamai - visas pakibęs ant lazdos, vos paeinąs, prašinėjo praeivių centų. Jeigu ryte nebūčiau mačiusi tos kompanijos, visai lengvai patikėčiau, kad jam "vargšiukui" iš tiesų taip blogai. Naivuolė. :)

Neilgai trukus beeidami į centrinę miesto aikštę (Römerberg), pasižiūrinėti, kas ten įdomaus bei gražaus, pataikėme tiesiai į šv.Mišias. Įžengėm į aikštę (primenu, vėsu, apsiniaukę, lašnoja), o ten lauke visu gražumu sekmadieninės mišios vyksta, susirinkusieji tik gieda, vėjo blaškomos plevėsuoja lenkiškos, vokiškos, Vatikano (?) vėliavos. Tai mes taip netikėtai atsidūrę mišiose tik pakraštuku, pakraštuku praslinkome per aikštę, bet jos per daug ir netyrinėjome. Kažkaip nepatogu pasirodė.

O vakarop užsikėlę ant vieno dangoraižių (Main Tower) paspoksoti į Frankfurto panoramą, kartu buvome pamaloninti ir smuiko garsais. Na, ar daug kam tenka, klausytis smuikininko ant dangoraižio stogo? Aišku, ten nebuvo tokiems turistams kaip mes skirtas specialus koncertas ar panašiai, paprasčiausiai vyko kažkokia fotosesija, tačiau man patiko toks sutapimas. Tai pastovėjome, pasiklausėme - gražu gi.

Ir apskritai, nuo to dangoraižio man visai patiko pasižvalgyti į miestą. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau man patinka traukiniai bei išsišakojantys geležinkelio bėgiai.

Dar susiviliojome pereiti geležiniu pėsčiųjų tiltu (Eiserner Steg) į kitą pusę, kur įsikūręs pagal senuosius receptus (kiek čia tiesos, nežinau) obuolių sidrą (apfelwein) gaminusių amatininkų (o dabar ir barų bei kavinių) kvartaliukas (Sachsenhausen). Na, mano akimis, jis toks savo puošmenomis bei iščiustijimu specialiai pritaikytas turistams nei išlikęs nuo senovės.

Tik bėda, kad sekmadienio popietę jame turistų beveik nebuvo. Gal tik išskyrus mus. Tas kvartaliukas buvo kaip išmiręs, bet mes, kad jau atėjome, tai taip lengvai nesutikome išeiti neparagavę to jų obuolių sidro. Tai suradom tokią vieną kamurkę, kuri rodė šiokios tokios gyvasties ir prisėdome. Tai šis kvartalėlis mus kiek nuvylė - tikėjomės šurmulio, o radom spengiančią tylą. Kiti turbūt pasakytų, kad atėjom nelaiku. :)

Už tai labai, labai, labai rekomenduoju Frankfurto Taikomojo meno muziejų (Museum für angewandte Kunst; MAK)). Pastatas kiek primena atpjautą torto gabaliuką, kas geriausiai pasimato jau viduje, pakėlus galvą į lubas. Man patiko, kaip jame eksponatai išdėstyti; aišku, patiko ir patys eksponatai. :)

Kai atėjome, vis dar buvo ankstyvas sekmadienio rytas, todėl lankytojų nedaug, nereikėjo su niekuo per daug stumdytis ar laukti eilės norint apžiūrėti ką nors. Na, ir tuo pačiu, mes visai smagiai prisipramogavome.

Bet už tai kaip pasigailėjome, kad nuėjome į kitą šio muziejaus pastatą, kuris yra įrengtas buvusiame kažkokiame fabrike ar gamykloje (kaip dabar madinga). Nors jame muziejus užima gal penkis aukštus, tačiau mums iš jo tesinorėjo kuo grečiau mauti lauk, nes patalpose dvokė ir jos man priminė labiau kokį kalėjimą nei muziejų.

Pavyzdžiui, ant reklaminio lankstinuko patalpinti pingvinai atrodo labai gražiai, bet tik įėjusi į salę po minutės skuodžiau lauk, nes joje dvokė. Na, gal tokia mintis, kur daug paukščių, ten dvokia??? Tipo, tokia meninė koncepcija šio eksponato. Gal. Bet tai nepaaiškina, kodėl ir kai kuriose kitose patalpose kvapas ne ką geresnis. Vilmantas reziumavo, kad šis mūsų apsilankymas "II muziejaus dalyje" sugadino tą gerą įspūdį, kurį paliko prieš tai apžiūrinėtas "tortinis" muziejaus pastatas.

Dar, kiek girdėjau, bet apsilankyt nespėjome, visada verta nepagailėt laiko ir užsukt į Schirn meno galeriją (Schirn Kunsthalle), kurioje dažnai eksponuojamos įdomios, pasaulyje įvertintos, parodos.

Turiu prisipažinti, kad niekad negalvojau, jog pasakosiu apie tai, kaip mane sužavėjo komercinis prekybos centras "MyZeil", o tiksliau - tai jo architektūriniai/dizaino sprendimai. Bet faktas lieka faktu: sudėjus visus šviečiančius, išlenktus, skylėtus elementus, gaunasi visai neprastas vaizdas. O jei sąžiningai, tai, mano akimis, netgi labai puikus vaizdas. :)

Cha, dar visai smagu Frankfurte pavažinėti tokiais senstelėjusiais metro traukinukais. Tokiu štai važiavome kažkur link centro (jei atmintis neapgauna).

Prieš pat autobusą namo dar nulėkėme pasižiūrėti, kaip atrodo Frankfurto J.V.Gėtės universitetas. Ta proga net įsiamžinau prie universitetui priklausančio pastato (kuris turi spalvingą istoriją) durų. Gal ir nieko būtų buvę jame pasimokyt...

Beje, dieną Frankfurtas man pasirodė visai kitoks nei vakare.

O vakare visokios susidegusios šviesos suteikia nemažai šarmo. Štai tokį miestą mes matėme vakarais.

Taip kad išvažiavau su mintimi, kad visai nieko tas Frankfurtas. Ne toks, dėl kurio eitum iš proto, bet labai neblogas. Mes juk jį matėm tik sekmadienį, kada atsiskleidžia toli gražu ne visas miesto potencialas.

...

Sofos netikėtumai: "ištiko" kulinarinis įkvėpimas

2011-10-08T22:09:00.004+02:00

...

Kaip prasiskaidrinti pilką šeštadienį, kai už lango pilka, lietinga ir šalta, ir kai nesinori kojos kelti laukan? Arba ne tai, kad nesinori, bet tingisi. O ir jokio poreikio lyg ir nėra...

Kaip kad man šį kartą.

Dažniausiai tokiomis dienomis lėtai sau slankiojam po namus, truputį pasitvarkom, kažką pasigaminam valgyt, skaitom knygas arba žiūrim kokius nors filmus. Taip ramiai, neskubiai leidžiam laiką; ir man tai labai patinka, nes po intensyvesnių pakeliavimų jaučiu poreikį "pakrauti baterijas". Tai va.

Tad lėtai sau begerdama rytinę kavą šią dieną pradėjau skaitinėdama maisto gaminimo blogus, maždaug, kas čia ką gamina, ką skanaus siūlo ir pan. Kas jau kas, bet kulinarė nesu, o maisto gaminimas man nėra gyvenimo džiaugsmas, todėl negaliu paaiškinti, kas man užplaukė. Aišku, kas yra "keliavę" po maisto blogus tai puikiai supranta, kaip lengva susigundyti. Tai va, man irgi staiga baisiai-mirtinai-skubiai prisireikė išsikepti štai šį šokoladinį pyragą, taip aprašytą Simonos tinklaraštyje, kad viskuo patikėjau.

Atsidarius šaldytuvą paaiškėjo, kad lengvo kelio nebus - reikiamų produktų tai trūksta. Na, bet jei labai nori, tai nieko nereiškia; visi tingėjimai išdulkėjo, sulaksčiau net tik į parduotuvę, bet ir į turgelį rudeninių gėlių.

Gaminimo metu tvarkingai laikiausi beveik visų rekomendavimų, netgi dėl karšto vyno, tačiau sąlygos apie išlaikymą per naktį šaldytuve išpildyt nepavyko.

Niekaip... :)

Na ką, kad jau ragavom ir karšto vyno, tai skelbiu, kad šaltasis sezonas mūsų šeimoje atidarytas.

Įdomu, kada kitas kulinarinis įkvėpimas mane aplankys???

...

P.S. Visgi kitą kartą cukraus kiekį gerokai pamažinsiu, nes pyragas mano skoniui nors ir skanus, bet per saldus. Kita vertus, ko kito iš šokoladinio pyrago tikėtis? Vilmanto nuomone, nieko jame nėra per daug. Žodžiu, skonio reikalas. :)

Pasakojimai nuo sofos: gražių atomobilių rojus (Frankfurtas)

2011-10-06T07:00:00.001+02:00

...

Pradėsiu nuo to, kad mes automobilio neturim (nors teises, tai senų seniausiai esame gavę), automobiliais nesidomim, naujienų nesekam, vairuoti nemėgstam. Po pirmojo sakinio, šioks toks vaizdas galvoje turėjo susidaryti. Todėl nežinau, nesuvokiu ir negaliu paaiškinti, koks žaibas trinktelėjo į mūsų galvas, kad sugalvojome nuvažiuoti į Frankfurte vyksusią automobilių mugę. Matyt, mūsų pasąmonėje glūdintys kažkokie nepatenkinti troškimai pasiuntė mums signalą. :)

Na ką, daug apie mugę nepasakosiu, bet jeigu trumpai, tai mugė vyksta didžiuliame pastatų komplekse (ten pat, kur ir garsioji knygų mugė) ir, savaime aišku, parodos metu joje apsilanko galybė žmonių. Kai kurios automobilių kompanijos užsiėmusios atskirą paviljonų erdvę, kai kurios dalijasi su kitomis, bet pamatyti tikrai yra ką.

Netgi mes, "didieji automobilių fanai", mugėje praslankiojome visą dieną, kas būtų maždaug nuo 12-os iki 19-os valandos. Iš pradžių dar mašiniukes atidžiai apžiūrinėdavom, lyg ir įsimindavome patikusias, bet kuo toliau, tuo labiau viskas liejosi į besisukančią spalvotų mašinų maišalynę. Pasistumdymas alkūnėmis su kitais apžiūrinėtojais irgi buvo įtrauktas į "programą".

Man labiausiai patiko Weismann kompanijos automobiliai (iki tol net nežinojau, kad tokių būna), nes jie tokie žavingai užapvalinti, gražių spalvų bei turintys retro prieskonį. Ir ženkliukas - driežas - visai fainas.

Tuo tarpo Vilmanto simpatijas užkariavo Kontinental'iai:

Na ir, aišku, labiausiai akis traukė visokie ten hibridai, prototipai ir pan., kaip kad pvz.,tokie su "sparniukais"

arba štai tokie "kiauliasnukučiai" :

Mėgstantys disko stiliaus ar permatomus automobilius, arba varomus elektra irgi neturėjo likti nusivylę:

Dar prieš važiuodama į mugę kažkaip įsivaizdavau, kad prie kiekvienos kompanijos stendo puikuosis lieknosios manekenės ar manekenai, bet, deja, akių paganyti nelabai buvo kur.

Gal tos manekenės beigi manekenai būna tik kokių VIP'inių svečių, klientų ar spaudos atstovų dieną, tačiau tuo metu, kai plūdo masės, prie automobilių stoviniuojančias dailias manekenes (-us) buvo galima suskaičiuot ant pirštų. O dominavo tai visokios "pseudomanekenės" - konsultantės.

Pavargus nuo automobilių ir vaikščiojimo, lauke buvo galima susirasti gėrimų ir užkandžių kioskelį ir taip numaldyti savo poreikius.

Aš kuo labiau link vakaro, tuo vis lėčiau šliaužiau pro automobilius ir tuo mažiau jie man buvo įdomūs. Išėjusi iš parodos jaučiausi tarsi mano kojos pavirto medinėmis ir jau nebesinorėjo nieko - nei vakarinio Frankfurto apžiūrinėti, nei prie upės eiti.

Visgi pagalvojome, kad vakarą užbaigti visai tiktų kine - ir kojos pailsės, ir akys pasiganys. Deja, dėl kino laukė didžiulis nusivylimas, nes paaiškėjo, kad mūsų susirastame kino teatre visi filmai yra dubliuoti vokiečių kalba. Vajėėė... Tai ką, tada jau teko eit į barą. :)

...

Pasakojimai nuo sofos: miestas be charizmos - Bona.

2011-09-30T19:30:00.002+02:00

...

Prieš rašydama ilgai galvojau, kaip galėčiau apibūdinti Boną. Pirmas, tai gal ir teisingiausias, į galvą atėjęs žodis buvo angliškas bland, kuriuo tikrai nenoriu pasakyti mielas, švelnus ar ramus. Teisingiausias lietuviškas atitikmuo turbūt būtų prėskas arba joks.

Nes dažniau juk būna, bent jau man, kad galiu įvardinti, kad kažkuris miestas man patiko ar nepatiko, lankymosi metu buvo labai smagu ir liūdna. O čia dabar - joks.

Tai gal mano įspūdis ir nėra visai klaidingas, nes, pasirodo, ir pats Bethovenas labai nemėgo savo gimtojo miesto, kuris dabar savo centrinėje aikštėje turi išstatęs Bethovenui skirtą skulptūrą beigi didžiuojasi Bethoveno gimtajame name įrengtu muziejumi. Jame net Bethoveno plaukų sruoga yra patalpinta po stiklu.

Muziejus, tai sakyčiau, toks labai protingo dydžio (t.y. nedidukas), siūlantis apžiūrėti garsiojo kompozitoriaus nuotraukas, naudotus instrumentus, sukurtas partitūras beigi parašytus laiškus. Ir netgi du pieštus nedidukus portretėlius galimai Bethoveno mylimųjų.

Už ką galima tikrai muziejui padėti pliusą, tai už turimą fonoteką įvairių Bethoveno kūrinių interpretacijų, kuriuos atliko įvairūs muzikantai bei už galimybę pažiūrėti, na, kokių dvidešimties minučių trukmės 3D operos gabaliuką.

Miesto centras pasirodė visai jaukus, yra pakankamai parduotuvių, kuriose galima atsiduoti apsipirkinėjimo malonumams.

Mūsų lankymosi metu vyko kažkoks tai sportinių (o gal įvairių nevyriausybinių) organizacijų išėjimas į viešumą, tad buvo pristatyta krūva visokių palapinių. Įdomiausia jų siūloma veikla buvo tapti stalo futbolo žaidimo figūrėle vienoje ar kitoje komandoje, ir taip žaisti a la stalo futbolą.

Prie universiteto pataikėme į padėvėtų dviračių turgelį, o dėl pasiruošimo būsimam koncertui, mūsų neįleido į Botanikos sodą-parką. O nukakti iki parko, kur pasak žemėlapių yra japoniškas sodelis ir dar kažkoks (nebepamenu), mums jau pritrūko laiko.

Šiaip, tai Bona labai tinkama visokiems pasivaikščiojimams. Ir nors mūsų visai nesužavėjo anei muziejų mylia - ji mums pasirodė visiškai nuobodi (galbūt todėl, kad diena pasitaikė karšta ir didieji muziejai visai nežadino mūsų smalsumo), anei visokie vyriausybiniai pastatai, tačiau buvo labai gera tiesiog vaikštinėti palei Reiną.

Per Bonoje praleistą saulėtą ir šiltą dieną tikrai nusivarėme nuo kojų, sočiai vokiškai papietavome, šį bei tą apžiūrėjome, tačiau meilės šiam miestui, deja, nepajutome. Gal kitą kartą... Jei toks bus. ;)

Tiesa, o gal kas nors irgi kada buvot kokiam nors "prėskam" mieste?

Pasidalinkit. :)

...

Pabambėjimai nuo sofos: iš kur atsirado Liuksemburgas? Istorija ne(visai)rimtai.

2011-09-23T20:00:00.003+02:00

...

O buvo taip...

963 m. Zygfridas nuo Ardėnų iš vienuolyno Trier'e įsigijo Liuksemburgo pilį (fortą/tvirtovę) (tada pirmą kartą ir buvo paminėtas Liuksemburgo vardas; ir šiandien miesto muziejuje galima apžiūrėti šią sutartį). Na, ir pradėjo keroti pirmojo Liuksemburgo grafo Zygfrido dinastija (House of Luxembourg).

Apie 1340 m. Liuksemburgas išvirto į hercogystę. Tačiau dinastija gyvavo ir toliau.

Bet 1443 m. atėjo Filipas II iš Burgundijos, nes užsigeidė šių žemių ir turtų sau.

Ilgai tuo nepasidžiaugė, nes kaip tyčia po šimto metelių - apie 1555 m. - taikiu būdu (greičiausiai per vedybas) Liuksemburgas atiteko ispanams (Habsburgams iš Ispanijos).

Bet ir prancūzai panoro Liuksemburgo, tad 1683 m. Liudvikas XIV pasitelkęs karo inžinierių Vauban‘ą ir 25 tūkst. savų karių užpuolė 4 tūkst. ispanų karių garnizoną, buvusi Liuksemburge. Iš pradžių tik apšaudė patrankomis, o vėliau – po kokių metų – jau ėmėsi reikalo rimčiau: apsiautė tuos vargšus 4 tūkst. ispanų ir per pusantro mėnesio užėmė Liuksemburgą. Tada per metus kitus Vauban'as pagerino Liuksemburgo įtvirtinimus (o tvirtovė savo stiprumu pradėjo garsėti po pasaulį) ir po trijų metų patsai Liudvikas XIV apsilankė Liuksemburge.

(foto iš interneto platybių)

Visgi prancūzai savo pergale džiaugėsi neilgai, nes 1697 m. ispanai tarptautinės sutarties dėka vėl atgavo Liuksemburgą.

Na, o 1717 m. Liuksemburgas - vėlgi taikiu būdu - iš ispanų Habsburgų atitenka austrų Habsburgams, vedamiems imperatorienės Marijos Antuanetės.

1795 m. įvykus Prancūzijos revoliucijai, barbarai revoliucionieriai įsiveržė į Liuksemburgą, ir Liuksemburgas tapo "Département des Forêts" (ala Miškų departamentu). Žinoma, Liuksemburge buvo vykdomos visokios "revoliucingos" reformos kaip ir visoje Prancūzijoje, tačiau Liuksemburgo kaimiečiai revoliucionierių nepamėgo (ypatingai už tai, kad bažnyčias naikino), ir net po trijų metų sukilę buvo, nors, deja, ne itin sėkmingai.

1805 m. Liuksemburgo neaplenkė ir patsai ponas Napoleonas.

(foto iš interneto platybių)

Po Napoleono pralaimėjimo įvyko Vienos konferencija (1815 m.), ir visi ponai perdalijo napoleoninę Europą. Ta proga buvo sukurta/atkurta Liuksemburgo Hercogystė (1815 m.), beigi pasipešus Prūsijos bei Nyderlandų princui, mainų būdu ji atiteko pastarajam.

1830 m. nutiko Belgijos revoliucija – atsirado Belgija, ta proga belgai sau prisidūrė dalį Liuksemburgo žemių, o Liuksemburgo teritorija tapo panaši į dabartinę.

Dar reikėtų paminėti, kad po Europą bastėsi prūsai, didino jie ten savąją imperiją, tai, aišku, neaplenkė ir Liuksemburgo. Ir pabuvo jame kažkur iki 1867 m.

Liuksemburgas kariniu atžvilgiu buvo neutralus nuo 1867 m. Jau tuomet Liuksemburgas nugriovė visas savo gynybines tvirtoves, atvėrė įtvirtinimus, nes jis gi... neutralus. Tada visi puolė visiems atvertus įtvirtinimus apžiūrinėti. ...

Apžiūrinėti galima iki šiol (ką sėkmingai mes bei mūsų svečiai, o ir apskritai turistai, darom).

Nepaisant prūsų, 1839 m. Liuksemburgas tampa nepriklausomu nuo nieko (Londono sutartis), nors ir išlieka personalinė unija su Nyderlandais (tas pats valdovas) iki pat 1890 m.

1890 m. Liuksemburgą valdo jau kitas valdovas, nutrūksta personalinė unija su Nyderlandais (greičiausiai išrenkami skirtingi valdovai).

1919 m. Liuksemburge išsiplečia demokratinės teisės, suteikiama visuotinė balsavimo teisė (iki tol tik ponai balsavo, kas sudarė maždaug apie 14%).

(foto iš interneto platybių)

Per I Pasaulinį karą Liuksemburgą valdė hercogienė Adelaidė ir ji buvo palanki vokiečiams, užtat tarp vietinių liuksemburgiečių ji tapo labai nepopuliari ir nemėgstama. Tad ji atsisakė valdymo ir iš karto po karo šalies valdymą perėmė jos sesuo hercogienė Šarlotė (1919-64). Per II Pasaulinį karą Šarlotė buvo emigravusi ir grįžo kartu su JAV kareiviais, išvadavusiais nuo vokiečių.

(foto iš interneto platybių)

Vokiečiams užėmus šalį buvo daug propagandos, kad liuksemburgiečiai yra vokiečiai: „Liuksemburgieti, tu esi vokietis ir tavo gimtoji kalba yra vokiečių“. Aišku, atsirado kolaborantų, kuriems tokios mintys patiko. Tačiau vėliau juos mušė už kolaboravimą, bet dar vėliau buvo priimtas įstatymas, kad atleidžiamos jų nuodėmės ir visi ala susitaikė.

Po Šarlotės sostą iki 2000 m. perėmė jos sūnus Žanas, o dabar Didžiojo kunigaikščio titulais džiaugiasi jo sūnus Henrikas.

(foto iš interneto platybių)
...

Pasakojimai nuo sofos: netikėtai saulėtas sekmadienis. Londons. (II)

2011-09-18T07:00:00.008+02:00

...

Sekmadienis Londone išaušo netikėtai (gal čia tik mums?) saulėtas. Išsimiegoję ir sukirtę tradicinius angliškus pusryčius, pilni jėgų sėdom į dviaukštį raudoną autobusą (prisipažinsiu, labai norėjau pavažiuoti antrame autobuso aukšte), kad nuvežtų mus į Camden rajoną. Žinojau, kad ten būna turgus, bet kad TOKS turgus, tai jau tikrai nesitikėjau. Ten tiek daug visokiausių kioskelių, būdelių, parduotuvėlių ir pan.– gali ir pavalgyti, ir apsirengti, ir išsitatuiruoti, ir grožio procedūras atlikti ar likimą išsiburti. Ir dar, aišku, plūdo masė žmonių – ir potencialių pirkėjų, ir žioplinėtojų kaip mes.

Mes su Marija Andžela turbūt būtume galėjusios šiame „turgelyje“ laisviausiai praleisti visą dieną, tačiau vyriška Vilmanto kantrybė visgi turėjo savo ribas, tad tų ribų stiprumo labai ir nebandėme. Be to, daug žmonių iš tiesų labai vargina ir po kurio laiko jau norisi susirasti ramesnį kampelį.

Bet prieš tai atradau, kad galėčiau būti raudonų širdutinių akinių su užrašais "I love London" arba tiesiog su britiška vėliava reklaminis veidas. Kai aš juos pasimatavau, Marija Andžela pareiškė, kad va su tais akiniais, tai jau esu tipiška aš. Aš su šia mintimi visiškai sutikau, o Vilmantas mintyse garantuotai pasukiojo pirštą prie smilkinio. Žinoma, man iškart prisireikė tokius akinius nusipirkti, deja, mano nusivylimui, o Vilmanto džiaugsmui, raudonų širdutinių akinių tamsiais stiklais be vėliavos ir jokių užrašų man nepavyko rasti, o su užrašais kitose vietose nei Londone nelabai norėčiau makaluotis. Ech...

Iš turgaus patraukėme į Primrose Hill, iš ten – į Reagent's parką. Nepamenu, kad būčiau jame buvusi ankstesnio – milijono metų atgal – vizito metu, tad jo dydis ir grožis man padarė įspūdį. Juo labiau, kad be didžiulės erdvės, išpuoselėtų gėlynų, dar aptikome ir šokėjų būrelį, ir kavinukę, kur galima išgerti juodos arbatos su pienu, ir dar daug gero. Dar planuose buvo pagulėjimas ant žolės, tačiau jau beveik susiruošus prigulti, ėmė ir apsiniaukė, tad teliko vienas pasirinkimas – važiuoti į Tate Modern. :)

Kol pasiekėm Tate Modern muziejų iki jo uždarymo buvo telikusios tik 2 valandos, o žinant koks tai gigantiškas muziejus (beje, įkurtas buvusios elektrinės patalpose), tai nemokamas ekspozicijas mes tiesiog prašuoliavome ir net nesivarginome pirkti bilietą į laikinai atvežtą Miro parodą. Po muziejaus man galvoje teliko toks greitai besisukantis įvairiausių kūrinių chaosas, kuriame išsiskyrė Modigliano moters ilgu kaklu paveikslas bei kinų menininko (to, kuris buvo neseniai Kinijoje suimtas, o vėliau viso pasaulio menininkams pasipiktinus – paleistas) "siemkų krūva" (kiekviena tų „siemkų“ yra rankomis padaryta iš porceliano; ne jis jas padarė; o kažkokio Kinijos regiono gamyklos darbininkai, bet ne tame esmė – esmė, kad ta krūva tikrai palieka įspūdį). Dar norėjome pasėdėti kavinėje su vaizdu į miestą ir tiltą, bet, aišku, ji jau buvo uždaryta.

(panaudotos Marijos Andželos darytos foto, nes mūsiškis aparatas ir vėl gulėjo pamirštas muziejaus spintelėje)

Išleidę Mariją Andželą atgal į Lankasterį (atrodo, ką tik susitikom, o jau ir atsisveikint reikia), mes su Vilmantu patraukėme prie London Tower pilies ir tilto. Pavaikštinėję aplink pilį pagalvojome, kad visai nieko būtų pasižiūrinėti ir kaip ten viskas atrodo.

Na, kada nors kitą kartą. Taip nusprendę perėjome tiltą ir lėtai patraukėme palei Temzę.

Per tą laiką ir saulė spėjo nusileisti. Pasirodo, Londone būna gražūs saulėlydžiai! Būtent tokių spalvų Londonas man išliko atmintyje ir būtent į tokį man norėtųsi sugrįžti.

Ir ką tradiciškai vakare nusileidus saulei mes veikėme Londone? Aišku, ir vėl važiavome į Soho. :) Pasivaikščiojome, susiradome vietelę (man atrodo, kad vadinosi „Byron“), kur Vilmantas valgė "nerealiai skanų" burgerį, o aš vidutiniškas salotas, bet už tai gėriau labai skanų sidrą (ne tą šleikščiai saldų, kaip kad siūlo Lietuvoje, bet tokį smagiai rūgštelėjusį). Dar truputėlį pasivaikščiojome ir man jau niekam nebeliko jėgų, tesinorėjo tik miegoti.

Pirmadienis vėlgi išaušo saulėtas, bet patinginiaut saulėje jau nelabai buvo likę laiko, nes 12-ą valandą man būtiniausiai reikėjo sėdėti iš Viktorijos stoties išvažiuojančiame autobuse. Tai kas beliko? Tik tiesiu taikymu patraukti į Hyde, o tiksliau - South Kensington, parką ir išsitiesus ant žolės tingiai gurkšnodami vyną. Fone matėsi South Kensington pilaitė bei tvenkinys su gulbėmis-antimis-kitais gyviais. Pirmadienio romantika Londone. :)

Kaip galima nujausti, į autobusą aš jau tiesiog skuodžiau net nepaisydama, kaip ten manoji suknelė kyla iki pažastų, nes buvo didelė grėsmė, kad jis išvažiuos be manęs. Visgi suspėjau. Vos vos. :)

Tai ką, gerai šį kartą mums buvo Londone. Įspūdis pasitaisė. Manau, kad ir kitas apsilankymas bus ne už kalnų. Bet išvažiavau įsitikinusi, kad Londone viskas klaikiai brangu (košmarikas, pavažiuoti vieną stotelę 1-oje zonoje kainavo 4 svarus) – o aš visada galvojau, kad, va, Liuksemburge, tai ojojoj, kaip brangu, bet, pasirodo, klydau. Liuksemburgui dar yra į ką lygiuotis. :) Riaušės? Nemačiau jokių jų ženklų, o ir patys nekišom tolėliau miesto centro nosies. :)

...

Sofos netikėtumai: kaip aš "nušvitau" Indijoje

2011-09-15T23:50:00.000+02:00

...

Šiandien nuskambėjus rytiniam žadintuvui aš atsikėliau "nušvitusi"!!!

Maždaug taip, kaip mano įsivaizdavimu "nušvintama" Indijoje.

...su Vilmantu esame Indijoje. Aš labai nenoriu, kad prie manęs kabinėtųsi vietiniai, todėl esu apsigaubusi skara, nors žinau, kad baltas veidas vis tiek mane išduoda. Eidami keliu sutinkame spalvingą, aukso spalva nudažytą, klegančią indų laidotuvių procesiją – daug žmonių, dalis jų ant dramblių ir pan. Nežinau kodėl, bet trauktis nėra kur, todėl nusprendžiu, kad jei tiesiog sustosiu ten, kur esu - t.y. vidury kelio - užsimerksiu ir susidėsiu rankas tarsi maldai (kaip katalikiškoje bažnyčioje), jie manęs nejudins ir praeis pro šalį. Taip ir yra, aš stoviu, o procesija plaukia pro mane. Atsimerkusi pamatau esanti kažkur šalia pliko Budos skulptūros, pati jaučiuosi tokia džiaugsmingai laiminga, o indišku sariu pasidabinusi mergina tuo metu man ant kaklo kabina gėlių girliandą (kaip kad atvykus į Havajus ar indiškose vestuvėse) ir sako: "taip, taip, nesistebėk, tu tikrai nušvitai". Savijautą sunku nusakyti, bet jaučiausi nepaprastai laiminga, džiugi, lengva. Tada pamačiau kaip iš po medžio atsikelia manęs laukęs Vilmantas ir mes einame kažkur (lyg į muziejų, lyg prie savo ekskursinės grupės). Prie mūsų prisijungia du jauni vyrai iš mūsų ekskursijos rankose nešdamiesi keletą bedžiūstančių, ką tik išryškintų, nespalvotų nuotraukų, kuriose vaikai smėlyje daro atsispaudimus, o jų fone – Egipto piramidės...

(kai kurios koliažo foto paimtos iš interneto platybių - iš čia, čia, čia ir čia )

Čia nuskambėjo žadintuvas. Ir aš sugrįžau į realybę. :)

Savijauta buvo vis dar pakylėta ir net pagalvojau, kaip gerai, kad žadintuvas nuskambėjo jau po to, kai patyriau "nušvitimą" , o ne prieš tai. Geras jausmas. Pilnatvė.

Taip aš pabuvau Indijoje (į kurią kažkodėl niekad nenorėjau ir vis dar nenoriunuvykti) ir netgi "nušvitau". Manau, kad ramiai savo kelionių žemėlapyje galiu užsidėti pliusą.

Kodėl susapnavau tokį keistą sapną (sapnuoju retai), negaliu atsakyti. Gali būti koks nors ženklas. Gali būti mano vidinės būsenos atspindys. O gal vakar išgyvento krepšinio liūdesio padarinys. Kas čia žino?

Bet buvo geras sapnas. :)

...

Pasakojimai nuo sofos: antras kartas nemeluoja? Londons. (I)

2011-09-06T23:29:00.003+02:00

...

Su daugelio numylėtu Londonu mano santykis dviprasmiškas... Seniai seniai, kai studentavimo laikais skynėme Anglijos braškes, teko lankytis Londone. Prisimenu tokį bendrą įspūdį, kad man jame visai nepatiko, bei atskirus fragmentus – "koks mažas Big Beno bokštas", "kiek daug keistų žmonių", "koks gražus parkas", "kam reikalingi mėnesiniai bilietai į Natural History muziejų?", "durnesnio filmo nei Wild Wild West pažiūrėti Odeone turbūt negalėjom išsirinkti". Tik tiek. Bet galbūt tas bendras įspūdis ir per 3 mėnesius iki pasišlykštėjimo įgrisusios braškės nulėmė, kad dar ilgai po to manęs (kaip paaiškėjo, ir Vilmanto) ši kelionės kryptis visiškai nedomino.

Bet paskutiniu metu vis dažniau pagalvodavau apie Londoną.
       Londons,
                               Londons,
                                                       Londons...
Hmmm, galbūt jau išties pribrendau apsilankymui jame? Teliko menkniekis – įkalbėti Vilmantą, nes jis didelio noro vykti tenai vis dar nereiškė. Na, bet šiaip ar taip, vieną rugpjūčio vidurio savaitgalių mes atsidūrėme ne kur kitur, o Londone. Kaip tik vos prieš keletą dienų buvo aprimusios riaušės, o oro prognozės tradiciškai irgi nieko nuostabaus nežadėjo.

Ankstus šeštadienio rytas Londone mus pasitiko...žinoma, purškiančiu lietumi. Tačiau, didžiam mūsų džiaugsmui, kol mes pasiekėme Viktorijos stotį, lietus baigėsi ir daugiau su šiuo nemaloniu reiškiniu susidurti neteko. Tai neabejotinai pagerino mūsų nuotaiką. Kadangi Londone esame buvę beveik neatmenamais laikais, nusprendėme pėsčiomis neskubant apeiti turistinius objektus ir "pasitikrinti", kaip jie atrodo; kažkokių specifinių ypatingų dalykų šįkart neieškojome.

Prie Bekingemo rūmų ankstų šeštadienio rytą jau rikiavosi didžiausia turistų minia, o bilietai buvo išparduoti net iki pirmadienio popietės. OK, vadinasi nepažiūrėsim, kaip tie karaliai gyvena. O vėliau dar paskaičiau, kad ten tuo metu buvo eksponuojama Keitės vestuvinė suknia bei kiti vestuviniai dalykėliai – gal todėl tie rūmai tokie apgulti atrodė. Ai, užteko pro tvorą pažiūrėti į gauruotakepurius sargybinius, budinčius prie rūmų. Apsilankysime kada nors kitą kartą.

Toliau patraukėme link Trafalgaro aikštės, bet kad pagrindinę gatvę ruošė lyg ir dviračių lenktynėms, tai mes pasirinkome pasivaikščiojimui St. James parką su visais jo gyventojais. Turi žavesio tie angliški parkai, nepaneigsi.

Kadangi vis dar buvome pilni jėgų, tai neskubėdami žingsniavome link Downing gatvės. Aišku, ji užtverta grotomis ir pas Ministrą Pirmininką taip lengvai nepateksi. Bet užtat pakeliui netyčiomis užtaikėme pamatyti į raitelių sargybos pasikeitimą (mes iš pradžių net nelabai supratome, kas čia vyksta, bet vėliau pasiskaitę turistų vadovą suvokėme, kad čia ohoho, koks turistams "žiūrėtinas" dalykas buvo).

Taip pamažu atpėdinom ir iki Vestminsterio abatijos. Nusprendėme, kad bent jau vieną "karališkąjį" objektą vertėtų apžiūrėti, ir sunkiai atsidusę stojome į eilę.

Gaila, aišku, man tos valandos, praleistos eilėje, bet per tą laiką bent jau įkišau nosį į gretimai esančią šv. Margaritos bažnytėlę. Nors josios išorė atrodė tokia "nieko ypatingo", bet vidus tikrai labai gražus. Dar labai patiko joje esančios "klūpėjimo pagalvėlės" (čia aš jas taip pavadinau). Visai siūlyčiau lietuviškose bažnyčiose jas įvesti. Tikras džiaugsmas keliams būtų. :)

Sumokėję mano akimis absurdišką sumą (16 ar 18 svarų – klaikuma) už galimybę pasivaikščioti po abatiją, šiaip ne taip į ją patekome. Kažkaip pražioplinau užrašą, kad negalima fotografuoti, tai todėl turiu keletą foto iš jos. Bet vėliau man anglas džentelmenas pasakė, kad čia fotografuoti negalima. OK, negalima, tai negalima, ne pasaulio pabaiga.

Aga, tai štai, abatijoje man patiko tik ta jos spalvota dalis su lempomis. O visa kita – taip vidutiniškai. Toje abatijoje tiek visko daug – kur nepažiūrėsi (ant grindų, sienoje, nišose), ten vis kapas ir kapas (pvz., įvairių Anglijos karalių ir karalienių, poetų, keliautojų) ar bent koks nors memorialinis paminklas svarbiems asmenims . Žodžiu, anot mūsų, Vestminsterio abatija ne kas kita, o vienas didelis sandėliukas. Gal skamba ne visai pagarbiai, bet jau toks tas įspūdis, tai ką dabar.

Po abatijos mūsų tikslas buvo "Londono akis" (aišku, prieš tai jau buvo atėjęs metas atsigaivinti anglišku alumi). Nežinau, ko mano durna galva tikėjosi iš tos panoraminės apžvalgos, bet kažko toookio. O kai ko labai tikiesi, tai dažniausiai šnipštas gaunasi. Voila.

Prieš lipdami į apžvalginę kapsulę pažiūrėjom kelių minučių 4D (ketvirtoji dimensija matyt buvo mūsų apipurškimas vandeniu bei padrabstymas sniegu) filmą iš serijos "koks nuostabus vaizdas iš to apžvalgos rato".

Apsukom mes tą apžvalgos ratą. Pasižiūrėjom į Londono panoramą iš viršaus – na, nieko ypatingo, tikrai. Geriausiai man atrodė žmogeliukai-skruzdėliukai apačioje. Galbūt saulėtą dieną vaizdas būtų kitoks. Arba gal verta keltis jau sutemus, kai Londone įsižiebia šviesos – tada turėtų būti gražu. Dar, įsivaizduoju, gražu galėtų būti, kai Londonas visas apsnigtas.

Tolesnis maršrutas vedė link Pikadilio aikštės su Eroso skulptūra. Tenai ir vėl mane pribloškė žmonių masė. Iš kur jų ten tiek daug??? O dar, sako, daug turistų atšaukė savo keliones išsigandę neramumų Londone. Esant Pikadilio aikštėje labai sunku tuo patikėti.

Bet šiaip ne taip tenai (durnesnės vietos susitikimui sugalvoti, matyt, negalėjome) susitikome su gera mūsų drauge Marija Andžela ir ta proga patraukėme link Soho. Nerealus man tas rajonėlis. Ir dėl žmonių, ir dėl savo pulso, ir dėl parduotuvėlių. Pvz., akis traukė erotinių prekių knygynai vos ne ant kiekvieno kampo. Taip pat su Marija Andžela užtikome visiškai nerealią batų parduotuvėlę (batų dauguma, mano akimis, tokie sunkiai nešiotini, bet labai spalvingi ir juokingi, tokie keliantys ūpą). O ko vertas Priscilos batelis, reklamuojantis transeksualų spektaklį.

Visgi Soho labiausiai norėjosi pasėdėti ir paplepėti angliškame bariuke. Kad vėliau netektų vaikytis baltų arklių, geriausia taktika yra pradėti vakarą būtent nuo baltų arklių, ar ne? Todėl ir pasirinkome „White Horse“ pub‘ą. O jau praalkę nusprendėme susirasti vietelę normaliai užkąsti. Ir čia nudegėme nagus. Ech.

Aš buvau radusi "Visit London" tinklalapyje tokį išreklamuotą Maroccan Gardens. Pagalvojome, kad kokio nors tokio maisto mes labiausiai ir norėtume. Susiradome tą restoraną, palankiai įvertinome jo vidų (kažkas tarp rytų ir Audrey Hepburn elegancijos), tačiau gavę meniu vos neapsivožėme. Tarp pagrindinių patiekalų – nieko, absoliučiai nieko, kas būtų bent kiek panašu į marokietišką-libanietišką-pakistanietišką-etc. maistą.

Klausiam padavėjo, tai kur čia jau tieji Maroko įkvėpti patiekalai. Oi, sako, tai čia tik užkandžiai prie gėrimų, o patiekalų nėra. Ups... Ką gi, išsirinkome jau tai, ką radome, bet viskas buvo taip labai ir labai nieko ypatingo. Tuo tarpu tik pasukę už kampo beveik nosimis įsirėmėme į sausakimšą būtent tokio maisto, kaip ir ieškojome, restoraną. Na, ar ne kiaulystė?

Bet nieko, kitoje vietoje nuoskaudą nuplovėme vynu ir nuvargę, bet patenkinti parsiradom į viešbučius. Reikėjo atgauti jėgas, nes laukė ilga sekmadienio diena ir milijonas planų. :)

...

P.S. Dar dėl butoh šokio...

2011-08-31T11:15:00.000+02:00

...

Kaip reakciją į mano reakciją į buto (butoh) šokį, man atsiuntė štai šią nuorodą, kur susijungia Kazuo Ohno šokis ir "Antony and the Johnsons" muzika. Ir tikrai, tai, ką pamačiau, visai patiko, kadangi muzika, šokis ir žodžiai susiliejo įprasmingą visumą (bent jau asmeniškai man).

...

Pabambėjimai nuo sofos: skulptūra be komentarų.

2011-08-30T07:00:00.001+02:00

...

Ką tik aptikau štai tokią skulptūrą prie Liuksemburgo Šiuolaikinio meno muziejaus. Norėjau rašyti - "be komentarų", bet negaliu iškęsti nepasakius, kad detaliau turbūt sunkiai įmanoma. :)

...

Pabambėjimai nuo sofos: kartais taip sunku suprasti šiuolaikinį meną...

2011-08-28T13:45:00.001+02:00

...

Vakar nusprendžiau, kad nesuprantu aš to šiuolaikinio meno. Nors ne, toks pareiškimas gal kiek per griežtas. Turbūt reikėtų sakyti, nelabai suprantu. O dar geriau būtų eiti "šviestis", kad vis labiau suprasčiau tą šiuolaikinį meną. Apie ką aš čia..?

Aha, taigi vakar teko sudalyvaut tokioje vieno Liuksemburgo viešbučio saviprezentacijoje per labai eksperimentinius ir labai šiuolaikinius (populiarus žodis, kai kalbama apie meną) muzikos ir šokio pasirodymus. Tas viešbutis įsikūręs Liuksemburgo ES institucijų rajone visai greta Šiuolaikinio meno muziejaus bei Filharmonijos. Galbūt tai ir įtakojo būtent tokio savęs pristatymo formato pasirinkimą. O į tą prisistatymą pasauliui mane atginė ne kas kitas kaip smalsumas.

Viskas prasidėjo nuo muzikinės dalies. Ir nors muzikinės instaliacijos bei grojimas mane ne tiek domino, tačiau šio pasirodymo vis tiek niekaip negaliu pamiršti. Negaliu dėl to, kad niekaip, tą nuoširdžiai prisipažįstu, nesuprantu, kaip rimtas suaugęs vyras gali susikaupusiu veidu ilgiausiai barbenti visokius ten būgnelius, keptuves, dar ten kažką, galų gale būgno lazdelėmis mušti sieną vis paskyrai pašūkčiojant visokias frazes. Nu, sakau jums, nesuprantu aš tokio šiuolaikinio meno. Man tai iš šono viskas atrodė labai juokingai. Tik nesuvokiau, kodėl pats atlikėjas bei keletas tokios (eksperimentinės???) muzikos gerbėjų buvo tokie rimti. Ryškiai aš kažko tame jo pasirodyme neišjaučiau, ne kitaip.

Bet pagrindinė priežastis, kodėl aš atėjau, buvo noras pamatyti gyvai atliekamą šiuolaikinį japonų šokį buto (rašosi butoh). Apie jį buvau jau truputį girdėjusi iš kolegės, paskaičiusi ir mačiusi jutūbėje, bet labai norėjosi pamatyti atliekamą gyvai. Buvo įdomu, ar paliks tokį pat įspūdį, kaip pažiūrėjus internete, ar persmelks kažkokie nauji pojūčiai, o gal koks naujas supratimas aplankys. Žodžiu, buvo įdomu ir smalsu. Ką galiu pasakyt? Tik kad Baisiai Keistas Šokis. Jisai tikrai gerokai sukrečia turimą šokio bei estetikos suvokimą (bent jau mano).

Kas nieko negirdėjo apie buto šokį ir tingi skaityti didįjį informacijos šaltinį Vikipediją, pasakysiu, kad šis šokis atsirado Japonijoje po II Pasaulinio karo sekusiu laikotarpiu kaip tam tikra maišto forma, nusistovėjusių galios santykių griovimas, protestas prieš vakarietiškojo modernaus šokio mėgdžiojimą bei tradicinį japonišką šokį-spektaklį noh. Maždaug taip. Laikoma, kad buto šokis griauna tradicines konvencijas apie šokį, jis neatsiejamas nuo grotesko, tabu, tamsos, nuopuolio, mirties, pasąmonės, absurdo temų, svarbus vaidmuo tenka jausmams bei pojūčiams, asmeninei patirčiai. Šokdami šokėjai neretai būna baltai nubalintais veidais/kūnais, jų atliekami judesiai labai lėti ir kontroliuoti, o kartais judesio ir visai gali nebūti. Buto šokis siejamas su japonais šokėjais Tatsumi Hijikata ir Kazuo Ohno. Pastarasis teigė, jog svarbu, kad jo šokis žiūrovą priverstų apsiverkti, tačiau žiūrovas nebūtinai turi suprasti, ką šokėjas daro – esmė, kad šokis priverstų žiūrovą reaguoti. Va tiek žinių iš Viki, kam įdomu bus – pasiskaitys daugiau.

Žodžiu, vakar tokiam buvusių įtvirtinimų siaurame tunelyje skambant keistai muzikai pirmą kartą pamačiau gyvai atliekamą buto. Buvo labai įdomu. Ir labai keista. Visiškai nesupratau, ką ta keista laiptais nusileidusi japonė savo judesiais vaizduoja. Toks jausmas, kad ji visiškai įsijautusi į šokį. Ji šoko, o žiūrovai tiesiog turėjo trauktis į šalis. Jos judesiai su pagreitėdavo, tai sulėtėdavo, ji tai voliodavosi ant žemės, tai spaudėsi prie sienos, o veide keitėsi visokios grimasos. Galų gale bešokdama pasiekusi tunelio galą ji išbėgo į šviesą plasnodama rankomis. Laisvė? Išsivadavimas? O gal dar kas nors? ...

Negaliu pasakyti. Bet n-tąjį kartą pasikartosiu, na, tikrai labai keistas šokis tas buto. Ar norėčiau jį šokti? Nea. Ar eičiau pažiūrėti į kitus šokančius? Manau, kad taip. Ne todėl, kad man gražu, bet todėl, kad tas šokis mane truputį sujudina ir priverčia pamąstyti. Visgi neprižadu, kad ilgą buto šokio pasirodymą išžiūrėčiau iki galo.

Šokio pvz. galima pažiūrėti čia, čia, čia ir daug kur kitur, o išvadas jau pasidarykite patys.

...

Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (III)

2011-08-10T20:12:00.000+02:00

...

Faktas kaip blynas, kad šiemet vasaros mūsuose nėra, bet užtat jūra - yra. Tad praeitas sekmadienis prasidėjo galima sakyti, kad visiškai įprastai - ankstų rytą senoviniu Liuksemburgo ekspresu riedant į Blankenbergę.

Oro prognozės nežadėjo nieko gero, bet neapleido viltis "o gal prie jūros visgi nelis..." Likus keletui kilometrų į Blankenbergės stoties prasidėjo tokia liūtis, kad jau beveik ir patikėjau, kad visą sekmadienį iki išvykimo atgal leisime vaikščiodami iš vienos kavinės į kitą. Tačiau mano (o kartu ir absoliučios daugumos traukinio keleivių) džiaugsmui išlipus iš traukinio nebelijo. Kartu buvo visiškai aišku, kad šį kartą į jūrą greičiausiai neįmerksiu anei mažojo kojos pirštelio. Deja...

Nors mieste žmonių netrūko, bet pajūris buvo tuštokas - tušti gultai ir po pliažą smagiai šeimininkaujantys paukščiai. Nesakau, kad tai blogai, nes, o kam jau čia labai patinka grūstis? Žinoma, žmonių irgi buvo - vedžiojančių vaikus, šunis, bėgiojančių ar šiaip, slampinėjančių ar kažką veikiančių (pvz., skraidinančių aitvarus). Mes prisijungėme prie tų "slampinėjančių" lėtai pajūriu. O karts nuo karto palašnojantis lietus vis nukreipdavo mus nuo kurso palei pajūrį ir skatino pasidomėti kavinių siūlomomis gerybėmis.

Po vieno tokio pasisėdėjimo šovė tiesiog genialiai geniali mintis - reikia ir mums skraidint aitvarą.

Nulėkėme link artimiausio kioskučio, prekiaujančio pliažui reikalingomis gėrybėmis, ir kiek padiskutavę išsirinkome mūsų nuomone patį puikiausią aitvarą. Entuziazmas kiek išblėso, kai jį išpakavę radome milijoną šniūrelių ir...jokios instrukcijos. Tik nereikia juoktis, aš, pavyzdžiui, dar niekad nesu leidusi aitvaro, jau nekalbant apie jo "parengimą" skrydžiui. Na, bet kažkaip kažką suraišiojome ir ėmė bandyti savo agregatą pakelti į dangų. Ir, žinoma, tapome viso pliažo pažibomis.

Nes jei kitų aitvarai leisdami visokius garsus puikiausiai sukiojosi danguje, tai mūsų "nuostabusis" aitvaras skristi visai nenorėjo. Ką jau ten, jam daug labiau patiko suktis vilkeliu ir taip suraizgyti visas virvutes. Bet mes buvome kantrūs ir vis bandėme-bandėme-bandėme pakelti aitvarą į dangų. Galų gale išvesti iš kantrybės nusprendėme, kad mūsiškis aitvaras yra "kažkoks brokuotas ir jį reikia pakeisti. Nes negi leidėjai kalti, kad aitvaras nekyla??? Ane??? :) Ne, bet rimtai, ten trūko tokios detalės, kuri greičiausiai ir neleido mums užsirekomenduoti kaip šauniems aitvarų leidėjams. Tik dėl to, tikrai, tikrai.

Planas "pakeisk aitvarą" geresniu pavyko. Geresniu ta prasme, kad jame buvo visi raišteliai suraišioti, jokių detalių netrūko ir netgi kišenėje slėpėsi instrukcija. Tačiau naujojo aitvaro estetinis vaizdas buvo prastesnis (ir dėl dydžio, ir dėl spalvinės gamos). Ai, bet nesvarbu, juk svarbiausia, kad šis aitvaras skrido!` Ir jei mūsų vyrukams labai greitai ir sklandžiai pavyko įvaldyti aitvaro leidimo subtilumus, tai merginoms teko kiek ilgėliau paplušėti, tačiau galų gale pavyko ir mums!!!

Dabar, sakyčiau, jaučiuos beveik aitvarų leidimo profesionalė. :)

...

Pasakojimai nuo sofos: savaitgalis, Kelnas, lietus

2011-07-31T00:00:00.003+02:00

...

Praeitas šeštadienis prasidėjo tradiciškai - 6-os valandos traukinyje. Tik šį kartą mūsų tikslas buvo ne jūra, o Kelnas. Pasirinkome jį be jokios ypatingos priežasties, jei priežastimi nelaikytume smalsumo. Na, mes norėjome tiesiog pasižvalgyti po Kelną ir tiek. Be jokių didingų tikslų.

Bet už tai dar nespėjus išeiti iš stoties savo didybe mus bandė priblokšti Kelno katedra. Nors ir nukentėjusi per II Pasaulinį karą, tačiau atstatyta ir vėl masinanti turistus. Bet josios dydis - tikrai įspūdingas. Nors negalėčiau pasakyti, kad mane sužavėjo jos vidus, tačiau bevaikščiodami josios viduje aptikome visokių įdomių dalykėlių. Pavyzdžiui, grafo fon Gotfrydo kapą su kojūgaly sutūpusiais šuniukais-baubukais, Lenkijos karaliaus žmonos kapą.

Taip pat Katedra siūlo ir vieną pramogą, ant kurios aš visai žioplai pasimoviau. Trumpai tariant, galima pakilti į Katedros bokšto viršų. Kodėl gi ne, kai pagalvoji. Nusiperki bilietuką ir eini patenkinta. Prasideda laiptai. OK, lipi, lipi, lipi ir jau tikiesi pasiekti liftą, kol galų gale supranti, kad lifto tai NĖRA!!! Mamamia, tai reiškia, kad teks kopti 150 metrų į viršų pačiai?! Nu nieko sau košmaras (toks nutinka tokioms kaip man, kurios nepaskaito prieš pirkdamos bilietą, kad lifto tai nėra; gal būčiau vis tiek lipusi, bet moralinis nusiteikimas vis tiek būtų buvęs kitoks). Bet ką darysi, kad jau pradėjau, teko lipti.

O laiptai tik sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi...

Bet užlipau. :) Ir panorama visai graži atsivėrė, ir visokios detalės jau normaliai žiūrėjosi, kai vėl atgavau normalų kvėpavimą. Bet kol užlipi, tai tikrai yra ką paveikti. Juo labiau, kad ten taip siaura - vieni lipa aukštyn, kiti žemyn. Nekartočiau.

Tačiau pora kitų aplankytų bažnyčių man (ir Vilmantui) paliko kur kas didesnį įspūdį nei Katedra. Na, kad ir šv. Geronimo (jei gerai pamenu pavadinimą) su savuoju labai keistu išplanavimu. Deja, jąja tik pasigrožėjome, bet nefotografavome.

Kita, sukėlusi net tokį, sakyčiau, nerealumo jausmą, buvo šv. Martyno bažnyčia. Ne josios išorė, bet asketiškas pilkšvų atspalvių vidus, pilkai spalvoti vitražai ir baltai apsirengusi besimeldžianti vienuolė. Viduje turistų buvo visai nedaug, o visa atmosfera tokia keista, kad norėjosi tik tyliai stypčioti ant pirštų galiukų, be to, vis neapleido "įsibrovėlio" jausmas.

Apskritai, Kelnas toks keistas miestas. Jame galima rasti ne tik bažnyčių, vyskupų, bet ir labai keistų "angelų".

O netoli Šokolado muziejaus ir esama nuostabiausių laiptų į dangų. Tai ir pasinaudojome galimybe ten apsilankyti. Danguje, ne muziejuje. :)

Tuo tarpu socialinio nacionalizmo muziejus, įrengtas EL-DE pavadintame pastate, kur II Pasaulinio karo metais buvo tardomi įtariamieji, labai stipriai nuleido ant žemės. Ir netgi po žeme.

Mažytės kameros, ten laikytų žmonių palikti įrašai, liudijimai ir foto pasakojo skausmingas istorijas. Nors jeigu jau būti visai atvirai, tai vis tiek apsilankymas Vilniuje KGB muziejuje (įrengtame buvusiame KGB kalėjime) mane sukrėtė labiau nei šis. Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad naciai buvo švelnesni ar pan., ar kad kankino mažiau. Tikrai ne. Bet gal, kad jau maždaug žinojau ko tikėtis, gal kaip, įspūdis nebuvo toks stiprus. Bet tai nereiškia, kad neskausmingas.

Kai matai ekspozicijos salėje nuotraukas, o ypač mažų vaikų, mirusių koncentracijos stovyklose, tiesiog negali nereaguoti. Tačiau muziejuje pateikti ne tik aukų, bet ir nacionalsocialistinio laikotarpio vaizdai - nacių vadovai, visokie hitlerjugendai, edelvaiso maištininkai ir pan. Ir tada supranti, kad tai ir dabar gyvenančių vokiečių istorija, kad jie visi vienaip ar kitaip su tuo susiję. Na, ir kad negali jie labai kritikuoti savo praeities.

Kitas, visai kitoks muziejus, kuriame praleidome beveik visą dieną (ir tai išsigelbėjimas), nes visą sekmadienį ištįsai pylė lietus, yra Ludwig šiuolaikinio meno muziejus. Ir jis žiauriai man patiko. Ne tik todėl, kad turi šaunią Popart meno kolekciją, bet ir daugiau įdomių darbų. Pvz., skirtų Fluxus judėjimui. Tarp jų aptikome ir Jono Mačiūno bei Jono Meko filmus. Arba trečią pagal dydį pasaulyje Pikaso darbų kolekciją.

Gėris yra tai, kad šis muziejus turi tokį gerą dalyką kaip dienos bilietą. Ateini, pasižiūri meno darbų, išalksti, išeini kur nors į miestą pavalgyti, tada vėl gali sugrįžti su tuo pačiu bilietu. Nugi labai patogu.

Ir dar vienas puikus dalykas, ypač naudingas tokiems keliauninkams kaip mes, kad muziejuje yra skirtos spintelės pasidėti daiktams. O muziejus tai prie pat stoties. Ateini, pasirenki spintelę, palieki savo daiktus, užrakini paaukojęs 50 euro centų ir gali maklinėti po miestą nesitąsydamas visų daiktų kol nueisi į viešbutį arba kol bus traukinys. Šaunus daiktas, ane? :)

Dar vienas sekmadienio atradimas, tai apskritai nerealus. Besitąsydami po Ludwig muziejų praalkome, tad išsiruošėme į tikrą vokišką knaipę (gerai jau-aludę) pavalgyti. Vieną tokią buvome nusižiūrėję dar šeštadienį - ir patiekalai skaniai atrodė, ir alus skanus, ir žmonių daug. Tai va, įsivaizduokite sekmadienį, kažkur pirmą valandą dienos. Ateinate jūs papietauti į barą. Ko jūs tikėtumėtės? Jaučiu, vis tiek ne to, ką radome...

Tik pravėrus baro duris mus užgriuvo garsiausia muzika ir žmonių šurmulys. Toks jausmas, kad pataikėme į tūsą. Bet sekmadienį pirmą dienos??? Žodžiu, sėdi sau a la roko, a la vokiško popso grupelė (tokia jau pagyvenus) vidury baro, o palink siautėja pagyvenę (ir ne tik) vokiečiai ir vokietės - ir porelės, ir draugų kompanijos, ir besipagiriojantys (ar ir toliau geriantys) bernvakarių dalyviai, ir t.t.

Na o mes, susiradę stalą kiek tolėliau nuo "veiksmo", ne tik skaniai pavalgėme (porcijos buvo nerealaus dydžio, ypač Vilmanto užsisakytoji karka), atsigėrėme - vietinis Kelno alus buvo patiekiamas 0,2ml talpos stiklinaitėse (pasirodo, čia tokia tradicija - vietinis alus, kurio nėra pirkti parduotuvėse, baruose patiekiamas būtent tokiuose induose), bet ir pasižiūrėjome kaip vokiečiai linksminasi. Jau vien dėl tos knaipės vertėjo važiuoti į Kelną.

Bet Kelnas ne vien tik pramogomis gyvas. Jame svarbūs ir jausmai. Pavyzdžiui (kažkaip šiame įraše labai naudoju žodį "pavyzdžiui", hmmm...), meilė. Štai prie Rotušės, kaip liudijo tam tikri šventiniai likučiai, gali oficialiai įforminti šį jausmą.

Tuo tarpų vyriškos mėilės megėjai apsipirkę kiek tolėliau nuo centro ir Rotušės esančiose specialiose krautuvėse gali nueiti į gretimai esantį spec. (?) viešbutį ir...

O vat ant tilto, meilę galima išreikšti ir kiek kitaip - pakabinant savo meilės spynelę. Net neįtikėtina, visas tiltas nukabinėtas tokiomis "meilės" spynelėmis. Dauguma jų tradicinės formos arba skirtos pririšti dviračiams, tačiau galima rasti ir originalesnių "meilspynių". Kaip man sakė bendradarbė, šis spynomis nukabinėtas tiltas net savo feisbuko puslapį turi, o savąją meilės spyną gali pakabinti net per atstumą - tereikia užsisakyti tokią paslaugą. Visgi savo spynos ant tilto neussigundėm pakabinti - mūsų kuklia nuomone, meilei nereikia nei raktų, nei spynų, o tik laisvės.

Beje, būnant prie to tilto labai puikiai galima stebėti traukinius, nes traukinių stotis yra visai gretimai.

Nu va, atrodo, kad viską išpasakojau. Galbūt dar vertėtų pasakyti, Kelnas (kas angliškai, prancūziškai būtų Cologne) turi labai artimų sąsajų su odekolonu. Na, patys pažiūrėkit: Kelno vanduo yra "Eau de Cologne", o jeigu parašyt kaip tariasi - tai "o de kolon" - odekolonas. Voila. :)

Na ir dar pasakysiu, kad nėr bjauriau, kai visą dieną lyja. Tąkart mūsų išsigelbėjimas buvo ne tik muziejus, bet ir kavinukės. Taip laiką mes ir leidom prieš važiuojant atgalios.

Akivaizdu, vasaros pas mus vis dar nėra. Bjauru. Nors, jei pasinaudot Kelno siūlomomis patarlėmis-patarimais visoms gyvenimo situacijoms, tai galima sakyti, kad:

Nors nėra taip, kaip tikėjaisi.

O yra kaip yra.

Tai vis tiek viskas yra visai neblogai.

P.S. Gal ne visai pažodžiui, bet kažkaip panašiai.

P.P.S. Persiprašau (ir vėl) už ilgą įrašą. Reikia išmokti mažiau pliurpt.

...

Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (II)

2011-07-20T10:02:00.003+02:00

...

Pirmiausia, kaip tikra lietuvė, pradėsiu nuo pasipiktinimo ir moralo (tam brendau jau kurį laiką, nes vis negaliu pamiršti). Ir jis nebus apie jūrą. Ir net apie vasarą. O apie skrydžius ir lagaminus. Mieli žmonės, draugai, giminaičiai, skaitytojai ir šiaip per klaidą užklydę, daug keliaujantys ir išsiruošę pirmą kartą, būkite malonūs, dėmesingi ir sugebėkite atskirti savo lagaminus, besisukančius ant konvejerio. Nepatingėkite kaip nors išskirtinai pažymėti savo lagamino, o jei ne, tai pasiėmus atsegti ir pasitikrinti (net jei ir esate 100% tikri), ar jis tikrai yra jūsų.

Jaudulys, nuovargis, noras susitikti su pasitinkančiais - gali būti, kad iš to džiaugsmo ar/ir skubėjimo iškeliausite ne su savo lagaminu (oho, nuskambėjo, kaip iš kokios vaistų reiklamos). O ką daryti tikriesiems lagamino savininkams? Keikti žioplius, kaip kad darėme mes. OK, nebuvo mūsiškiame lagamine lobių, bet likęs kažkieno lagaminas su cigarečių pakeliais, liemenėlėmis, rankinukais ir kelnaitėmis mūsų visai nesužavėjo. Tik privertė ilgiausiai "tūsintis" prie pamestų ir rastų lagaminų langelio, pergyventi, kad per tai nespėsime į autobusą ir spėlioti, kažin kada (jei apskritai) teiksis atsirasti ne savo (MŪSŲ) lagaminą pasičiupęs asmuo. Tikiu, tikiu, visiems taip gali nutikti, deja, nuo šito supratimo bent jau man nei atjautos, nei supratimo tokiems apsirikėliams nepadaugėjo. Nes aš norėjau SAVO LAGAMINO dabar pat.

Gerai, išsiliejau. ;)

...

O dabar - ir vėl apie jūrą.

Įkvėpti savo pasibuvimo Ostendėje, kitą savaitgalį ir vėl klaikiai ankstų šeštadienio rytą važiavome prie jūros. Ir vėl į Belgiją, bet šį kartą jau į Blankenbergę. Na, toks buvo planas, kad truputį pabūsim Gente, o kitą dieną - prie jūros Blankenbergėje. Planą ne visai įgyvendinome, nes laiko pabūti Blankenbergėje kažkokiu būdu liko visai mažai.

Ir dabar dėl to kiek gaila, nes paskutiniu metu čia, Liuksemburge, net nepanašu, kad būtų vasaros metas; greičiau koks ruduo ar pavasaris su +16 ar +20 laipsnių (nesuprantu, kur tos mistinės karščio bangos besiritančios per Europą???). O tada buvo dar visai šilta ir tos šilumos mes, aišku, pilnai neišnaudojome. Bet guodžiuos, kad visko juk neapžiosi, tad reikia džiaugtis tuo, kad išvis ten bent trumpai pabuvome.

Kažkada jau pasakojau, kaip atrodo Blankenbergė, tad šį kartą labai neišsiplėsiu ir nesikartosiu. Bet vienas ir labiausiai mane šį kartą nustebinusių dalykų - tai žmonių kiekis šiame miestelyje. Košmaras kažkoks - minių minios plaukė link ir nuo pajūrio, malėsi po parduotuves, sėdėjo kavinėse. Kažkaip nesupratau, iš kur jų čia tiek daug. Reikėtų pasidomėti, gal Blankenbergė tapo (yra? buvo nuo seno?) supermadingu kurortu "ant Belgijos" krašto..?

O šiaip, tai viskas po senovei - smėlis, jūra, raudoni gelbėtojai su dūdomis, aitvarai ir malonus tingesys.

Dar ir tradicinis smėlio skulptūrų festivalis, kurio šiųmetinė tema buvo "Paryžiaus Disneilandas". Žmonių jame buvo daug, bet pačios skulptūros tikrai nebuvo tokios įdomios kaip pernai, bet to, man pasirodė, kad skulptūrų daug mažiau.

"Suprastėjo" (čia taip tyliai pagalvojau; leidau sau pabūti bjauria burbančia boba), bet Vilmantui skulptūrų visuma (nors ne jų tema) visai patiko, bet jis gi matė pirmą kartą ir neturėjo su kuo palyginti. Žinoma, peržiūrėjus visą ekspoziciją taurė vyšninio šalto kryko (gerai jau, alaus) kažkaip pagerino ir mano bendrą įspūdį, bet vis tiek manau, kad praeitais metais buvo fainiau.

Nors, mano didžia asmenine nuomone, "Alisos Stebuklų šalyje" veikėjai gerokai pagerino bendrą ekspozicijos vaizdą. :)

...

Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (I)

2011-07-07T12:10:00.000+02:00

...

Atėjus vasarai nepalieka noras pabūti prie jūros. Tik maža problemėlė - kaip jau kažkada rašiau, Liuksemburge jūros nėra. Kita, bet jau labiau asmeninio pobūdžio bėda, kad atostogų dienų man irgi nebeliko (kaip kokia apžora, jau visas sunaudojau). O betgi vis tiek norisi prie jūros - ir nors tu ką.

Taigi, norui neslopstant praėjusį savaitgalį buvom pilni pasiryžimo atsikelti anksti šeštadienį ir nepaisant ilgos kelionės (kokių 4-5 valandų traukinyje) važiuoti į Belgijos pajūrį. Šį kartą savo pajūrio miesteliu pasirinkom Ostendę, nors prieš kelionę iš bendradarbių girdau ne itin palankių šio miestelio vertinimų.

Bet mūsų pasirinkimą labiausiai nulėmė tai, kad tiesiai iš Liuksemburgo tam tikromis valandomis į Ostendę važiuoja vadinamasis "ekspresas". Tai nereiškia, kad traukinys mažai kur stoja ar greičiau važiuoja, tačiau didžiulis jo pliusas - iki pat tikslo niekur nereikia keisti traukinio. O tai, bent jau mums, reiškia, kad išvažiavę anksti galėsime be jokios įtampos miegoti traukinyje.

Tad šeštadienį 6.20 jau sėdėjome traukinyje. O 10.50, kiek nusnaudę, kiek užkandę, pasiekėme Ostendę. Nuo stoties iki pajūrio - visai netoli. O pakeliui dar ir į žuvų turgų galima užsukti (labiau iš smalsumo, žinoma, nes ką šiltą dieną prie jūros gali veikti su nusipirkta šviežia žalia žuvimi?), žvejų laivus apžiūrėti. Man ypač įstrigo žvejų laivas, kurio pirmagalį puošė ne kokia undinė, deivė ar jūrų arkliukas, bet pliušinis mikimauzas. Sakyčiau, šiuolaikiška ir inovatyvu. :)

Priartėjus prie jūros pamatytas vaizdas manęs nesužavėjo - mintyse pagalvojau, kad turbūt teisūs tie, kurie patarė vietoj Ostendės rinktis kitą miestuką.

Tačiau kiek paėjus pamatėme, kad tolėliau viskas tvarkoje, jokių statybų nevyksta, paplūdimys vis labiau okupuojamas žmonių. Na, didžiuliai betoniniai namai prie pat jūros grožio neprideda, bet jei žiūri į jūrą jiems atsukęs nugarą, tai po kurio laiko apie juos galima ir pamiršti.

Nusiraminę nutarėme, kad pats laikas kavos puodeliui ir nedidelio miestelio centro apžiūrai. Bažnyčia, centrinė aikštė su vykstančiu turgumi, kavinukės, parduotuvės - viskas kaip ir turi būti.

Įsidienojus sugrįžome prie jūros. Atėjo laikas saulei, maudynėms ir tinginystei.

Dar, tiesa, Vilmantas smėlyje rado lobį - visokiomis mėlynumo spalvomis tviskantį žiedą. Tikrai neprastesnį nei Keitė Midelton gavo sužadėtuvių proga nuo savojo princo. Pasirodo, manasis princas irgi ne iš kelmo spirtas. :)

Vakarėjant persikėlėme iš paplūdimio į mažą kavinukę, kur besėdėdami galėjome stebėti ne tik jūrą, bet ir praeivius. Visai geras užsiėmimas, tikrai. O ta kavinė tokia gera, truputi meniška, truputį pankiška, tokia "nenulaižyta". Pats tas.

Negaliu pasakyti, ar Ostendėje yra ką veikti vakare, nes nakvoti išvažiavome į Briugę. Tačiau dienos metu geru oru Ostendės smėliukui, jūrai ir bendrai infrastruktūrai jokių priekaištų neturiu. Na, vaizdai - taip, tikrai ne Kuršių Nerija, nes daug betono ir mažai gamtos, bet juk reikia žinoti, į kurią pusę žiūrėti, o kam atsukti nugarą, ane? ;)

Sofos netikėtumai: oranžinės spalvos beieškant...

2011-06-30T22:26:00.002+02:00

...

Ir vėl kvailioju; šį kartą neištvėriau nepažaidusi spalvų žaidimo, kurį radau aprašytą Knopkiniukų tinklaraštyje. Ir, žinoma-žinoma-žinoma, iškart užsimaniau, kad man paskirtų kokią spalvą. Smalsu buvo ne tik, kiek daikčiukų būtent tos spalvos (o reikėjo jų nei daug, nei mažai - 9) rasiu namuose, bet ir kokią spalvą gausiu. Ogi...

...ORANŽINĘ!!!

Buvo netikėta, bet ką aš žinau, gal ir kokia kitokia spalva būtų ne mažesnė staigmena. Visgi smalsu, o kodėl man kliuvo oranžinė? Hmmm...

(kaip visada, paspaudus ant foto - pasididina)

Pražioje pagalvojau, kad nelabai mūsų namuose yra tos oranžinės spalvos, bet įdėmiau pasidairiusi aptikau, kad visokiausių oranžinių ir pseudo oranžinių daiktų daiktelių yra kur kas daugiau nei 9, tad turėjau prabangą pasirinkti...

Pirmiausiai kažkodėl pagalvojau apie siurblį bei apie virtuvėje gulinčius niekaip nesuvalgomus apelsinus. Vonioje savo žvaigždžių valandos laukė svarstyklės, šampūnas ir dušo želė. Kiek pagalvojusi išsitraukiau kario miltelius bei milijoną metų turimą CD dėklą. Knygos bei dėklai žurnalams buvo visai lengvas grobis, nes nuolat yra "ant akių". Vėliausiai "pagavau" ant lempos kabantį stiklinį paukštuką, nes nelabai sugebėjau apibrėžti jo spalvą - gal kokia tamsiai oranžinė su rudos spalvos prieskoniu..? Na, o spalvos ieškojimo nuotaikai perteikti parinkau linksmąją liūtuko kepurytę, kurių net dvi guli mūsų spintoje.

Įdomiausia, kad apsidairiusi darbo kabinete irgi pastebėjau nemažai oranžinės spalvos daiktų. Čia tai man buvo visiškas siurprizas. Stalčiuose voliojosi kažkada dovanų gautas veidrodėlis bei kita proga gautų dovanų maišelis. Ant lango oranžiniame vazone auga maniškiai "stebuklingi varpeliai". Ant sienos oranžine spalva šviečia iš Romos parsivežtas atvirukas bei kalendoriuje pažymėtos laisvos dienos. Įkomponavau ir porą tradicinių biuro atributų - oranžinį markerį bei tam tikrų dokumentų važtaraščiams skirtus "a la" oranžinius lapus. Dar atradau, kad stalčiuje laikomų dokumentų dėklai taip pat yra oranžiniai (iki tol nebuvau atkreipusi dėmesio į spalvą). Na, o apelsinų sulčių stiklinė jau tapo beveik tradicija pradedant dieną darbe.

Iš oranžinės spalvos paieškų darbe bei namuose darau išvadą, kad mano gyvenime oranžinės spalvos yra visai nemažai. Ačiū, Knopkiniukams, kurie paskatino mane nors trumpam kitaip (o ne kaip visada) pažvelgti į kasdienius daiktus savuose namuose. Buvo "fun". ;)

...

Pabambėjimai nuo sofos: zoologijos sodo čiūdikai (ir mes)

2011-06-05T21:15:00.001+02:00

...

Visai netoli Liuksemburgo, bet jau Prancūzijoje, yra toks nemažas Amnevilio (Amneville) zoologijos sodas, kuriame visai neseniai teko apsilankyti. Įėjimo bilietas, tiesa, iš pradžių pasirodė nepigus (27 eurai suaugusiam), tačiau įvertinus tai, kad šis zoosodas išsilaiko pats (negauna jokių dotacijų iš valstybės), jo dydį, gyvūnų įvairovę bei jų laikymo sąlygas (o kad Kauno zoologijos sodo gyvūnams tokias sąlygas, ech...), siūlomas pramogas (gyvūnų pasirodymus), tai bilieto kaina nebeatrodo per didelė.

Turim prisipažinti, kad mums - man ir Vilmantui - labai, labai, labai patinka visokie "čiūdikai" (žmonių kalba - gyvūnai), pvz., skruzdėdos ar baltosios meškos, kuriuos gyvai galime pamatyti tik zoosode (jei tik nesi kokių "Animal Planet" ar "Travel", ar "National Geographic" darbuotojas). Na, įdomūs jie mums; o gal ir mes jiems??? Nors dėl mūsų įdomumo, tai abejoju.

Kadangi į zoologijos sodą važiavome ne vieni, tai dabar darbo koridoriuose jau sklando pasakojimai, kaip Neringa (t.y., aš) povui suklikus vis lakstė žiūrėti, ar jis (povas) neišskleidė savo uodegos. Ne, rimtai, o ką daryti, jei gyvai (t.y. ne per televizorių) aš dar nemačiau tokio reginio?..

Tuo tarpu Vilmantas pagarsėjo savo bandymais susikalbėti su tais pačiais povais, tigrais ir pan. "draugeliais". Tiesa tokia, kad zoologijos sode mes ir vėl virstam šešiamečiais; be to (o gal todėl), zoologijos sode laisviausiai galime praleisti visą dieną ir visus kitus (na, kas turi ne/laimės palaikyti mums kompaniją) nuvaryti nuo kojų.

Grįžtant prie zoologijos sodo, tai man tikrai padarė įspūdį, kad jis toks didelis ir gyvūnai savo aptvaruose turi visai nemažai vietos. O gyvūnų yra pačių įvairiausių: nuo didžiųjų žolėdžių (dramblių, žirafų, raganosių, begemotų) iki plėšrūnų (liūtų, meškų, vilkų, tigrų, panterų, gepardų etc.), nuo visokiausių beždžionių iki visai smulkučių jų atmainų - tamarinų (kurie man labai patiko) bei visokių kitokių besikarstančių po medžius gyvių, pvz., lemūrų, lūšių, laukinių kačių ir pan. Pakanka ir smulkesnių graužikų, įvairių paukščių bei šaltakraujų roplių.

Tam tikromis valandomis rengiami papūgų, pingvinų, ruonių, plėšriųjų paukščių, baltosios meškos pasirodymai-mini spektakliai.

Tai jei plėšriųjų paukščių ar papūgų pasirodymai tikrai panašėjo į spektaklius, tai ruonių pasirodymą (man asmeniškai) nustelbė ilgas ir nuobodus jų dresuotojų kalbėjimas apie tai, kaip šiukšles reikia mesti į šiukšliadėžes, o pingvinai - na, o ką jie gali parodyti? Zoosodo darbuotoja tiesiog maitino juos žuvytėmis ir pasakojo apie šią pingvinų rūšį. Ne visus spektaklius/pasirodymus mačiau, bet geriausiai įvertinčiau būtent plėšriųjų paukščių pasiskraidymus virš galvos.

Apibendrinant, tai geras tas Amnevilio zoologijos sodas, verta užsukti, turint laiko, noro ir nusiteikimo. Be to, jame nesmirda (na, beveik...). :)

Pasakojimai nuo sofos: bomžų ir grafo Montekristo kaimynystė. Ir jokių levandų.

2011-06-01T09:36:00.000+02:00

...

Taip, ir vėl Provansas.

Tęsiu pažadą dar papasakoti (parodyti apie jį).

Juo labiau, kad ir vėl pasitaikė proga ten apsilankyti.

Ir vėl apsistojome Marselyje, tačiau šį kartą kiek kitoje miesto vietoje - senamiestyje, vadinamame Le Panier (išvertus - krepšys) kvartale.

Viena vertus, buto vieta buvo, sakykime, visiškai nestebuklinga: pro langus matėme ne tik vaisių, daržovių bei kitų produktų krautuvėlę, bet ir vietinio valkatėlės guolį, o naktimis girdėjome minėto bomžiuko kosėjimus (ir ne tik) bei šiukšlių mašinos darbą. Beje, tas valkatėlė ne šiaip sau (gaila, bet nesusimasčiau nufotografuoti): visada su kostiumu, kaklaraiščiu (kurį nusiimdavo prieš eidamas miegoti) ir buteliu rankoje. Bomžiukas su stiliumi. :)

Beje, ir pati mūsų namo laiptinė prabanga visai nedvelkė. Įėjusi į laiptinę iškar prisiminiau prancūzišką filmą "Moterys iš 6-ojo aukšto", bet vyliausi, kad mūsų gyvenamasis būstas atrodys padoriau. Ačiūdie, atrodė.

Tačiau kita vertus, senamiestis buvo geografiškai patogioje vietoje - visai netoli Senojo uosto. Be to, man pasirodė, kad visas senamiesčio kvartalas su siauromis gatvelėmis, išdžiaustytais skalbiniais, medinėmis spalvotomis langinėmis, mažytėmis parduotuvėmis ir bariukais, vietiniais gyventojais yra išties žavingas ir turintis daug tokio "provansiško" kvapo. (tokio, kokio ir tikimės, ir kokio ieškome atvykę). Na, išskyrus mūsų gatvelę, nors kvapo - tiesa, kiek kitokio, joje netrūko. Betgi ne viskas ir Provanse levandomis kvepia, tiesa?

Apskritai Le Panier, arba Krepšio (ne krepšinio), kvartalas istoriškai - nuo XVII a. - buvo vargšų, neturtingųjų, benamių ir imigrantų prieglobstis. Jiems buvo pastatyta net speciali prieglauda (La Veillle Charité), kuri šiuo metu veikia kaip muziejus ir yra laikoma vienu gražiausiu bei išskirtinų Marselio pastatų.

Ir vėliau šiame kvartale apsigyvendavo jūrininkai ar kitaip su jūros darbais susiję žmonės, kurie vargiai galėtų būti priskirti vidurinei klasei. Todėl gal ir nereikėtų stebėtis šio kvartalo kontingentu. Nors šiuo metu, čia jau taip spėju, šis kvartalas tampa vis madingesniu tarp vietinių, populiarėja ir tarp turistų. Be to, jame galima aptikti nemažai vis dar rodomo serialo "La plus belle la vie" ženklų.

Tai tiek apie Krepšį.

Kadangi gegužės pabaigoje oras Marselyje buvo pakankamai karštas, tai nenustebisniu pasakydama, kad pasiplaukiojimai laivu bei pasimaudymai Viduržemio jūroje jau buvo įtraukti į mūsų "must do" planus.

Be jau tampančio tradiciniu plaukimo pasigrožėti kalankomis (ir vėl plaukėme, ir vėl buvo labai gerai ir gražu) bei būtinai-neišvengiamai-privalomo apsilankymo mano bei Vilmanto naujoje meilėje - Cassis - bei pakopinėjimo ant uolų, šį kartą dar išbandėme maudynes vienoje kalankų. Vanduo šaltokas buvo, tačiau koks grožis...

Taip pat nusprendėme pasižvalgyti po visai netoli Marselio esančias Ifo bei Frioul salas. Žinoma, labiausiai turistus traukia Ifo sala, kur stovi tvirtovė-kalėjimas, labiausiai išgarsinta Aleksandro Diuma romano "Grafas Montekristas". Ir nors realybėje tokio kalinio nebuvo, tačiau tvirtovėje-kalėjime galima rasti vienutes, kur menamai kalėjo Edmonas Dantesas (aka Montekristas) bei abatas Farija.

Tačiau ši tvirtovė ir iš tikrųjų funkcionavo kaip kalėjimas - jame laikė politinius kalinius, pvz., Prancūzijos karaliaus Liudviko IV brolį. Kadangi sąlygos kalėjime buvo atšiaurios, tai daugiau šansų išgyventi turėjo turtingi kaliniai, kurie galėjo sau leisti išsipirkti geresnes vienutes, pvz., su židiniu. Kitiems gi taip labai nepasisekdavo; kai kurie savo vienutėse netgi buvo sudeginti gyvi. Be to, nežinomas nei vienas atvejis, kad kaliniui būtų pavykę iš jos pabėgti.

Frioul salos (sakau salos, nes jų yra dvi, sujungtos pylimu-tiltu) mažiau įspūdingos ta prasme, kad jose be uolų, skurdžios augmenijos, apgriuvusių karinių sutvirtinimų bei kelių barų lyg ir nebūtų ką žiūrėti. Tiesa, dar nuskilo laimė surasti vabzdį maldininką ir jį igelbėti nuo sumindžiojimo. Pasijutau tikra skriaudžiamųjų gelbėtoja... :)

Tačiau šiose salose yra nuostabios įlankėlės-pliažai, kuriose besimaudydami jautėmės tarsi būtume kokio romantiško filmo herojai. Į šias įlankėles savo kateriukais bei jachtomis mėgsta atplaukti ir vietiniai Marselio gyventojai, o tada nuleidus inkarą degintis savo laiveliuose, nardyti ar piknikauti. Tokia visiškai vasariška palaima... O, tiesą sakant, ką kitą toje kaitroje gali veikti?

Tiesa, galima važiuoti, pvz., į Aix-en-Provence miestą. Tai toks nedidukas, mielas, gražus "provansietiškas" miestelis. Labai mylimas turistų (todėl vis kirba abejonės, kiek to provansietiškumo dirbtinai "padaryta" būtent turistams). Jame nėra kažko "tokio" pažiūrėti ar aplankyti, bet išties malonu po jį neskubriai vaikštinėti, dairantis į namus, fontanus, parduotuvių vitrinas, užsukant į kavines, uostant, ragaujant, čiupinėjant visokius gražius daikčiukus bei tiesiog mėgaujantis šia akimirka ..............................................

......................................................................................

P.s. Tik svarbu mėgaujantis akimirkomis neužsimiršti. Mes, matyt Palangos tradicijas prisimindami, sekmadienio vakarą nusprendėme sau "pasidaryti romantiką" ir viename Marselio pliažų palydėti saulę. Romantika greitai išgaravo, kai atėję į autobuso stotelę pamatėme, kad paskutinis autobusas išvažiavo prieš pusvalandį (na, kažkur 20.40), todėl visą kelią iki namų - kokius 7-8 km - teks eiti pėsčiomis... Ir ką? Ką, ką... Ėjome. :)

Pasakojimai nuo sofos: vis dar Andalūzija (Nerja, Ronda) + Gibraltaras

2011-05-20T15:00:00.001+02:00

...
Vis dar nerimstu ir grįžtu prie Ispanijos pietų.

Viena vietų, kur sugalvojome apsilankyti, buvo Nerchos (Nerja) urvai. Jie ypatingi tuo, juose buvo surasti itin seni (maždaug 25000 - 3600 m. pr. Kr.) piešiniai ant uolų (arkliai, elniai, ožkos, ruoniai, paukščiai) + yra gausu stalaktitų-stalagmitų. Na, stalaktitai-stalagmitai mane jau nelabai domino, pakako, kiek jų mačiau viešėdama JAV, tačiau žiauriai norėjosi išvysti tuos piešinius ant uolos. Bet taip žiauriai.

Tačiau norai sau, o realybė... Ji irgi sau. Taigi, nors tie piešiniai ir plačiausiai-labiausiai-garsiausiai reklamuojami, bet turistai į tą urvą, kuriame jie yra, patekti negali – jis paliktas moksliniams tyrimams. Na taip, puikiai suprantu piešinių svarbą mokslui ir t.t., tačiau vis tiek labai nusivyliau.

Nuotaiką kiek pagerino pietums suvalgyta šviežutėlė žuvis bei nedidukė ekskursija į gretimą Maro miestuką. Ir vėl akis malonino namai, dekoruoti margiausiomis plytelėmis bei apskritai miestelio architektūrinis stilius, tačiau šį kartą pats smagumas buvo "neparadinė" miestelio pusė – t.y., kai bandydami nukeliauti iki jūros užtaikėme į šiltnamius ir daržus. Jums ką, būtų nesmalsu, kas ten šiltnamiuose auga??? Mums tai labai. :)

O ir pats priėjimas prie jūros tapo tokiu "laukininkai romantišku": norėdami patekti prie vandens, turėjome leistis toli žemyn, kur plytėjo uolų įrėminta įlankėlė bei sėdėjo romantiškai nusiteikusi porelė. Besileidžiant vienas iš mūsų – gurmanas – užkando kaktuso vaisių, o šis procesas baigėsi tuo, kad paskui iki vakaro traukiojom kaktuso dyglius iš to paties gurmano rankų pirštų...

Nusileidę prie vandens patogiai įsitaisėme ir buvom besiruošią mėgautis "romantika",

bet kad labai neįsijaustume, profilaktiškai gavome 10 minučių stipraus lietaus, todėl praktiškai išbandėme, kaip gerai nuo lietaus gali apsaugoti (arba neapsaugoti) aplink augusios nendrės-smilgos. Atsakymas – tiesą sakant, tai nelabai, bet jei turi dar ir skėtį, tada viskas liuks.

Kitas miestas iš norimų aplankyti bei netoliese esančių vietovių sąrašo buvo Ronda. Dar ir todėl, kad prieš kelionę labai daug prisiklausiau apie tai, kaip tenai puiku, įdomu, gražu ir t.t., ir t.t. Ne tik prisiklausiau, bet beveik ir patikėjau dar nemačiusi. Visgi tose žavesio kupinose kalbose buvo tiesos. Tikrai buvo.

Jau vien tik kelias į Rondą ko vertas: serpentinais vis kyli ir kyli aukštyn į kalną. Taip aukštai, kad net gali matyti Gibraltarą bei Afrikos šiaurinį krantą. Važiuojant į Rondą labai džiaugiausi, kad nesu vairuotoja, o tik paprasta keleivė. Brrr... Bet smagu.

Visgi Rondoje dar liko daug kas nepamatyta. Vienas neaplankytų dalykų – Koridos , o gal būtų teisingiau sakyti - bulių kautynių - muziejus įrengtas jau seniai - nuo 1785 m. - stovinčioje Plaza de Toros arenoje.

Kitas dalykas, apie jį net nežinojau, kad Rondoje laiką labai mėgo leisti garsus rašytojas Hemingvėjus. Čia jis ir "Fiestą" parašė, ir dalis veiksmo iš "Kam skambina varpai" vyksta. O aš ne nenutuokiau (tikra varna; čia aš apie save). Tai grįžusi pagalvojau, kad mano kojos gal net tas pačias grindinio plyteles mindžiojo... Parašiau dabar ir pagalvojau, kad visai norėčiau vėl ką nors Hemingvėjaus paskaityti...

Kuo Ronda žavi? Savaime aišku, kad savo senovinėmis gatvelėmis, namais, bažnyčiomis ir parkais. Ir dar grioviais. Kadangi Ronda yra įkurta ant uolos ir viename miesto šone labai gerai jaučiasi visas tas aukščio skirtumas + atsiveria gražūs vaizdai į tolumą.

Be to, griovys dalina Rondą į dvi dalis, todėl buvo pastatyti net du tiltai - Senasis (Puente viejo) ir Naujasis (Puente nuevo, statytas 18 a.),- kad palengvintų miesto gyventojams (o dabar, tai ir turistams) patekimą iš vienos miesto dalies į kitą. Įspūdingai griovys žiūrisi nuo Naujojo tilto. Tas tiltas ir vaizdai į jį bei nuo jo jau tapę tarsi vizitine Rondos miesto kortele. Bet tai suprantama, nes tikrai gražu. O būtų dar įspūdingiau, jei mūsuose – Liuksemburge – nebūtų panašaus griovio; tik va tokio impozantiško tilto Liuksemburge visgi nėra.

O šiaip kažko ypatingo apie Rondą pasakyti negaliu. Apskritai, malonu po šį miestą maklinėti, kada nėra labai karšta, bet prie kokių +30, aš jau nelabai norėčiau šiame mieste būti. Nors geriau pagalvojus, vakare, po siestos, kai atgyja miestas... Hmmm, gal visgi ir neblogai būtų... Tik va, jūra tolokai... Žodžiu, patiko man miestukas, tačiau kelias į jį bei iš jo kažkodėl paliko didesnį įspūdį.

Na ir dar viena įdomi vieta, kurioje apsilankėme – tai Ispanijos geidžiamas, bet Anglijos turimas, apie nepriklausomybę pasvajojantis Gibraltaras, kuriame vietiniai save vadina gibraltariečiais, kalba spanglish (anglų ir ispanų kalbų mišiniu), turi savo Gibraltaro svarą ir kasdien (na, kai nebūna rūko) mato Afrikos krantus.

Iš esmės, Gibraltaras yra didžiulis uolėtas kalnas (vad. Rock of Gibraltar), nes žemės jo papėdėje visai mažai, o ir tosios didžioji dalis pamažu atkovota iš jūros. Visas Gibraltaro plotas - 6843 kvadratiniai metrai. Į jį visai lengva patekti pėsčiomis arba mašina iš Ispanijos Linea miesto.

O toliau po Gibraltarą galima turistauti pagal savo tingumą, piniginės storį ir turimą laiką - pėsčiomis, mašina, taksi autobusiukais su gidu, keltis keltuvais į kalną arba lipti į jį pėsčiomis. Mes dėl keleto priežasčių rinkomės taksi autobusiuką su gidu, bet jei būčiau antrą kartą ir turėčiau visą dieną, tai pirmenybę atiduočiau vaikščiojimui pėsčiomis bei keltuvams.

Karo metais (pvz., 1779-1783 tarp Ispanijos ir Anglijos; II Pasaulinio karo metais) uolos buvo sprogdinamos ir kasami tuneliai, kur gyveno kareiviai, veikė ligoninė ir pan. Pagyvenus tuose drėgnuose tuneliuose, tai nė karo nebereiktų, ir taip greitai nuo drėgmės nusibaigtum. Beje, įdomu tai, kad 18 a. gręžti tuneliai yra daug patvaresni nei tie, kurie daryti II Pasaulinio karo metais. Dabar šiais tuneliais vaikštinėja turistai.

Dar viena atrakcija, kurios nepamiršta paminėti visi buvę Gibraltare – tai pusiau laukinės beždžionės (beberų makakos?), kažkada atkakusios iš Šiaurės Afrikos. Sakoma, kol neišnyks šios beždžionės, tol Gibraltaras priklausys Anglijai. Kaip ten su tų mamakų gyavimu toliau bus, aš nežinau, bet paskutiniame referendume gibraltariečiai pareiškė norą likti priklausomi nuo Anglijos, todėl, manau, dabar gali nesiskųsti, kad Ispanai nesutinka, kad jų vietinė futbolo komanda dalyvautų UEFA varžybose.

Kitas įdomus dalykas Gibraltare – oro uosto takas, kuris kerta pėsčiųjų ir mašinų kelią. Kai lėktuvas leidžiasi, tada kelias uždaromas, o paskui ir vėl galima eiti skersai nusileidimo tako. Gaila, bet mums neteko patiems išvysti, kaip leidžiantis lėktuvui yra sustabdomas mašinų ir pėsčiųjų eismas. Be to, jau statomas kitas nusileidimo takas ir šis, įdomusis, jau nebebus naudojamas. Deja...

Kai nelaipioji po Gibraltaro uolą, galima lankytis angliško stiliaus pub'uose bei kavinukėse (vienoje jų valgėm neįtikėtinai šviežius, traškius ir skanius Fish and Chips), vaikščioti palei pakrantę, po parduotuves ar kultūrintis, pvz., apžiūrinėjant bažnyčias. Įkišę nosį į katalikišką bažnyčią Gibraltare aptikom pažįstamą Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją – jo originalas kabo šv. Trejybės bažnyčioje, dar vad. Dievo Gailestingumo šventove, Vilniuje (ir čia tas pats paveikslas, dėl kurio lietuviai su lenkais pešėsi).

Tiek tos Ispanijos pamatėm, nors mintyse dar sukosi - noriu į Seviliją, noriu į Grenadą, noriu į... Ai, geriau paklauskit, kur nenoriu...

...

Pasakojimai nuo sofos: kai pasiilgsti saulės ir šilumos. Andalūzija.

2011-05-05T06:00:00.001+02:00

...

Dažniausiai po kelionės man būna nepaprastai lengva dalintis savo įspūdžiais ir nuotaikomis iš jos bei apie ją. Tačiau nutinka ir taip, kaip kad šįkart, kada visą kelionės gerumą norisi pasilaikyti sau, niekam nepasakojant, nes atrodo, kad nei jausmų, nei kvapų, nei nuotaikos paprasčiausiai nepavyks perduoti. Bet kad nepavirsčiau išpampusiu voru, kuris savo maistą tvirtai apvynioja voratinkliu ir vienas pats sau mėgaujasi juo, pabandysiu pasidalinti su jumis fragmentais iš palyginus dar šviežio pasibuvimo Andalūzijos apylinkėse prie Viduržemio jūros.

Nors vis dar nežinau, kaip perduoti šviečiantį miestelių ir kaimų namų baltumą, akis traukusio arabiškojo (gal net būtų galima sakyti mauriškojo) architektūrinio stiliaus elementus, svaiginančiai stiprų žydinčių ir tuo pat metu vaisius vedančių apelsinų kvapą (toooks malonumas po tokiu medžiu uosti žiedų kvapą), jūros vėjo gaivą bei apėmusį atostoginį tingulį...

Ne, bet tikrai, po intensyvios kelionės, man visada būna labai lengva pasakoti apie matytus objektu, sutiktus žmones ar valgytas sriubas. O kada labai nelakstai, bet tik paprasčiausiai atostogiškai būni, tada žiauriai sunku išreikšti patį tokio buvimo gerumą, o kartais, tenka pripažinti, ir nelabai norisi (vis tas egoizmas...).

Šio pasibuvimo Ispanijoje metu mes ir šį bei tą pamatėme, ir tiesiog patingėjome. Visgi neerzinsiu pasakojimais apie kokteilių skanumą bei masažo malonumą lepinantis paplūdimyje. Arba koks gėris yra kaitinant popietinei saulei gurkšnoti Sangriją su ledukais tarsi būtum vietinis gyventojas...

Bet už tai pasakysiu, kad atostogaudami Ispanijos pietuose kovo pabaigoje pasijutome patekę į pensininkų "atostogas". Labai juokinga buvo, kai savo viešbutyje nuėję į kavinę vakarienės apsidairėme ir pamatėme, kad visiškai iškrentame iš dominuojančios amžiaus kategorijos. Netgi, sakyčiau, bjauriai akis badėme... Ne, bet rimtai, labai keistas jausmas, kai aplink tave didžioji dalis turistų yra pensininkai.

Prieš išvykdama visiems labai aiškinau, kaip mes važiuojame į Malagą. Nepamelavau bent tiek, kad mes tikrai vieną popietę buvome įkišę nosį į šį miestą. Ir mane ištiko kultūrinis šokas, nes aš iki tol neįsivaizdavau, kad Malaga toookia didelė. Ir toli gražu nepanaši į kurortinį miestelį, nes tai visas didžiulis, rimtas miestas. Tik tiek, kad palei jūrą.

Malagoje, kaip ir minėjau, praleidome visai nedaug laiko, tad nieko ypatingo nespėjome nuveikti. Visgi sugebėjome nuo ant kalno esančios (buvusios) maurų pilies panoramiškai apžvelgti miestą. Į akis iš karto krito arena, kurioje vyksta korida, bei dominuojanti didžiulė katedra.

Nusileidę nuo kalno dar nuėjome iki Katedros, deja, visos jos durys buvo užrakintos. Tai pavaikštinėjome po senamiestį, kuris vakarėjant vis labiau šurmuliavo (ne tik nuo ispaniško vakarinio gyvenimo ritmo, bet ir nuo vykusio kino festivalio). Žodžiu vienu žodžiu, apie Malagą nieko rimto bei nerimto negaliu pasakyti, nes mes joje beveik kaip ir nebuvome.

O apsigyvenome tokiame miestelyje, kuris vadinosi Calahonda ir kuriame nieko nėra. Na, tas "nieko" toks sąlyginis, aišku, nes buvo ir namų, ir viešbučių, ir keletas parduotuvių, ir koks penketas gatvių. Be to, naktį tik atskridę ieškodami savo viešbučio net ir pasiklysti šiame miestelyje sugebėjome, nors paskui niekaip nesupratome, kaip... Sakydama "nieko" turiu galvoje "nieko, ką būtų įdomu pamatyti, kur pasivaikščioti ar pasižmonėti".

Todėl atostogauti Calahondoje neturint mašinos būtų žiauriai (visiškai neperdedu) nuobodu, nes net ir normalesnį paplūdimį pasiekti reikalinga mašina. Pvz., pavažiavus nuo Calahondos keletą kilometrų yra toks gražiai sutvarkytas paplūdimys "Cabo Pino", kur ne tik smėlis nusijotas ir auga palmės, bet esant vėjui galima grožėtis susirinkusių kaituotojų pasimaivymais.

Iš Calahondos galima iki minėtojo paplūdymio nueiti pėsčiomis palei pajūriu, bet tai nėra taip malonu, kaip galima būtų pagalvoti, nes atstumas visgi nemažas susidaro. Bet aišku, jeigu žmogaus pilnai laimei pakanka saulės, viešbučio baseinėlio ir gulto – tada viskas puiku ir nekeliant kojos iš Calahondos.

Man (ir ne tik man) atrodo, kad gyventi ir atostogauti būtų daug smagiau Marbėjoje (Marbella). Marbėja mums patiko ne tik todėl, kad tas miestelis daug labiau sutvarkytas, turi nuostabų mažiuką senamiestį bei ilgą paplūdimį su pakeliui išsimėčiusiomis kavinėmis, ledainėmis bei čigiritomis (isp. k. chiguirita – paplūdimyje įsikūrę bariukai), bet ir todėl, kad būtent jame iš tiesų pasijutome kaip tikri "atostogautojai".

Šio miestelio miniatiūrinis senamiestis labai žavus ne tik savo architektūra, bet ir verdančiu gyvenimu – klykauja žaidžiantys vaikai, pavėsyje sėdinėja vietiniai gyventojai, aplink maklinėja turistai, o oras nešioja žydinčių apelsinmedžių kvapą.

Kadangi gal nebuvau atkreipusi dėmesio, o gal jau ir primiršusi, tai mane ypač stebino ispanų tradicija savo koplytėlėse ir bažnyčiose gausiai aprengti ir išpuošti šventuosius.

Aplankėme ir bonsų muziejų (pasirodo, Marbėjoje ir toks yra),– na, nėra jis didelis, bet kas nustebino, tai kaip tame muziejuje atsirado 500 ar kad ir 100 metų senumo bonsai. Turiu galvoje, na, iš kur kažkas žino, kad tam medeliui jau 500 metų ir kaip jį galėjo išsaugoti..? Nelabai suvokiu...

Beje, teko girdėti, kad Marbėja labai mėgstama lietuvių sportininkų ne tiek kaip atostogų, kiek kaip gyvenamoji vieta. Tad jeigu pasiseks, pro šalį prabėgdamas "vietinis" lietuvis ar lietuvė, išgirdęs šnekant lietuviškai, ne apsimes, kad nieko nesupranta, o pakalbins, parekomenduos geriausią tapų barą mieste, papasakos kaip "Diegai čia tingi dirbti" ir viskas tampa "un gran problema", parodys keletą gražesnių vietelių. Na, bent jau mums tuo klausimu pasisekė.

Dar buvome užklydę į Marbėjos prabangųjį Puerto Banus'o uostą, kuriame supuojasi daugybė brangiausių jachtų, iki pat vakaro atidarytos visokių garsių "ženklų" parduotuvės bei vis pravažiuoja prašmatnūs automobiliai. Nepamenu kur buvau radusi tokį Porto Banus apibūdinimą - tai vieta kur rolsroisai susitinka su jachtomis. Taikliai nusakyta. Ir ten bevaikštant, nors akis maloniai glostė jachtų+jūros grožis, bet niekaip nepaliko jausmas, kad esu kažkokioje kitoje planetoje, kuriai garantuotai nepriklausau. Bet širdgėlos dėl to irgi nejutau. ;)

Pabambėjimai nuo sofos: ančiukų lenktynių dalyviai

2011-04-30T21:18:00.004+02:00

...

Šį šeštadienį už lango šviečiant saulei, šurmuliuojant praeiviams, žydint alyvoms ir kaštonams, namuose visiškai nesisėdėjo. Be to, aplinkui vyko visokių įdomybių.

Visų pirma, baigė restauruoti mūsų panosėje esantį neobarokinį pastatą ir šios džiugios dienos proga (nes jį restauruoti pradėjo dar 2006 m.) surengė atvirų durų dienas. Žinoma, kad mes nepraleidome progos pamaklinėti po šį gražų pastatą, pavadintą Cercle-Cité, kuris senesniais laikais buvo naudojamas atvykusių karalių, politikų ir pan. priėmimams, įvairiems baliams, nacionalinės loterijos lošimams, sutarčių pasirašymui etc., o dabar vyks jame įvairūs kultūriniai renginiai.

O visų antra, tai mūsų didysis šiandienos planas buvo sudalyvauti jau beveik jubiliejinėse - dešimtosiose - ančiukų lenktynėse.

Šiose lenktynėse varžosi ne gyvi, o guminiai ančiukai. Nusiperki už 5 eurus bilietuką su numeriu ir "taviškiu" tampa ančiukas, ant kurio užklijuotas tavojo bilietėlio numeris. Varžybų pradžioje visi ančiukai tiesiogine to žodžio prasme suverčiami nuo tiltelio į siaurąjį Petrusės upeliūkštį + pastiprinama jo srovė, na, ir plaukia ančiukai galvom ar uodegom į viršų. Vyksta visiškai bekompromisė kova. :)

Palei krantą dar bėga grėbliais ekipuoti lenktynių padėjėjai besirūpinantys, kad nei vienas ančiukas neįstrigtų pakrantėje ir visi jie pasiektų finišą. Tie laimingieji, kurių ančiukai sugebėjo atplaukti pirmieji, turėjo šansą laimėti automobilį ar mažesnius prizus - vakarienę, vyno butelius, fotoaparatą, pasportavimą fitneso centre ir pan. Visi už ančiukus-plaukikus surinkti pinigai atiteko labdarai, bet vis tiek smagu būtų laimėti (kas yra visiškai nerealu - pažiūrėkit į ančiukų kiekį...).

Mūsiškio ančiuko numeris buvo 7850. Gaila tik, kad mums neteko jo pačiupinėti, tai negalėjom išglostyti ar kokį motoriuką užpakalin įtaisyti... O kai plaukia visas tuntas geltonų ančiukų, tai jokių šansų atpažinti, kuris ten taviškis. Bet mes kažkaip tikimės, kad jis buvo galvotas, tad palei krantus nesišlaistė, o lėkė tiesiu taikymu į finišą ir garantuotai papuolė į pirmą lyderių šimtuką. Nors mašinos greičiausiai nelaimėjo... O galėjo gi... :)

Pasakojimai nuo sofos: 3 dienos Provanse. Cassis ir fiordai.

2011-03-17T18:00:00.017+01:00

Tik atvykę į Marselį nusipirkome 3 valandų pasiplaukiojimą po Viduržemio jūrą apžiūrinėjant kalankas (pranc. k. calanques) – a la Viduržemio jūros fiordus. Nors buvo dar tik vasaris, tačiau tą dieną oras buvo visai dėkingas pasiplaukiojimui - ir saulė švietė, ir vėjas nebuvo baisingai stiprus. Be to, turėjome su savimi pirštines bei kepures.

Praplaukėme Beždžionių paplūdimio restoraną, Ifo salą – kas gi nežino, kad ten kalėjo, o vėliau pabėgo grafas Montekristas (kas, kad tik knygoje),– ir toliau neskubėdami plaukėme į skirtingas įlankėles, apsuptas aukštų, stačių uolų ir turinčias įmantrius pavadinimus: Sormiou, Morgiou, d'En-Vau, Port-Pin, Sugiton...

Sakyčiau, bent jau iš laivo, tai tos įlankos atrodė tokios romantiškos. Lengvai galėjau įsivaizduoti įvairias romantiškas filmų scenas...

Vienos įlankos didesnės, kitos mažesnės, vienos gyvenamos, kitos – nelabai. Bet, o koks skirtumas, svarbiausia, kad akys mėgavosi saulės apšviestomis baltomis uolomis ir jūros mėlynumu. Na ir kas, kad bangos kartais laivuką oho, kaip pasupdavo. :)

O dabar šiek tiek peršoku į kitą dieną...

Kol nemačiau ištraukos "Cassis vasara" iš Jono Meko filmo "Notes for Jerome No.48" - iš jos geriausiai prisimenu šiltą vasaros dieną ir lėtai įplaukiančius bei išplaukiančius laivukus (jachtas) – Malonumo uosto (Port de Plaisir) ir Cassis miestelio pavadinimai man nieko nesakė. Bet atvykę į Marselį apie jį jau šį tą žinojome, o plaukiodami laivu netgi iš tolo pamatėme, todėl užsimanėme jame apsilankyti.

Visgi kaip turistai, turintys mažai laiko, tačiau norintys pamatyti labai daug, tai nusprendėme šiam miesteliui skirti pusdienį: iki pietų pasidairome po Cassis, o popiet važiuojam į Aix-en-Provence miesteliuką, kuriame, sako, irgi labai gražu.

Sudėtingoji mūsų plano dalis buvo patekti į Cassis, nes traukiniai važiavo ne pagal mūsų norus ir planus: arba per anksti, arba per vėlai. Tačiau visagalio interneto dėka atradome, kad ten važiuoja ir autobusas. Liko viena maža ir visai menka detalė – surasti mums reikiamo autobuso stotelę. Viskas būtų paprasta, tačiau toje gatvėje, kur jis turėtų stoti, autobuso stotelės nė ženklo. Gali eiti į visas keturias puses – gatvės ilgos, plačios.... Tiesą sakant, taip ir darėm. Ėjom...į visas keturias puses. Bet be rezultatų.

Susirūpinę, kad pražiopsosime savo autobusą, pradėjome intensyviai klausinėti aplinkinių. Iš kažkelinto sulaukėme išsamaus atsakymo: "autobusas stoja tokioje štai gatvėje prie telefono būdelės". Geras atsakymas, ane, kai šitaip nusakomos koordinatės antrame pagal dydį Prancūzijos mieste?!

Nieko, mes ne iš kelmo spirti, susiradome tą telefono būdelę (na, bent jau tikėjomės, kad tą...), tačiau prie jos-aplink ją-virš jos-po ja nei mažiausio ženklo, kad čia galėtų stoti koks nors autobusas. Bet pasirinkimo nebeturim, taigi laukiam... Tačiau truputį neramu...

Pamatę netoliese stoviniuojantį vyrą, priėjome dar ir jo pasiklausti. Taip, taip, čia ir stoja, jis kaip vietinis iš mažo Cassis kaimelio (une petite village) tikrai tai žino, nes dažnai šiuo autobusu naudojasi. Vyriškis dar liepia paprašyti autobuso vairuotojo važiavimo grafiko, pasakoja, kad Cassis gyventi daug geriau nei Marselyje ir kad mes jame užtruksime visą dieną. Kur gi, kur gi, galvoju mintyse, bet mandagiai tyliu ir maloniai šypsausi.

Pagaliau ir autobusas. Visgi tiesa, jis tikrai stoja vidury nieko – prie telefono būdelės. Jei prireiktų, taip ir žinokite. :) Bet vertėjo rinktis šį autobusą, nes juo važiuojant pro langus vėrėsi nerealūs vaizdai, o jausmas – tarsi važiuotume serpentinais. Žiauriai smagi kelionė išėjo; kilom ir kilom visokiais keliukais į viršų, nosis prispaudę prie langų. Ai, dar ir pafotografuodami pro langą truputį.

Tik atvykus Cassis pasirodė toks provansietiškas ir ramus: langinės, dailūs spalvoti laivukai, žvejai parduodantys jūros ežius, kavinėse prieš rytmetinę saulę sėdintys žmonės. Ojėėė...

O nuėjus prie jūros mus aplankė akivaizdus supratimas, kad niekur iš čia šiandien nevažiuosime. Visi mūsų dienos planai ir turistiniai objektai pasidarė visiškai nebeįdomūs ir nesvarbūs. Tesinorėjo būti dabar ir čia...

Jūra, saulė, akmenuotas krantas, mažai žmonių. Ramybė, kai niekur nebesinori lėkti. Prisėsti, pasėdėti ir dar pasėdėti... Ir dar... Tada pasirankioti akmenukų... Pamėtyti juos į vandenį... Netgi pabraidyti... (Buvo su manimi vienas toks "ekstremalas", kuriam įbristi į jūrą vasario pabaigoje atrodė visai nieko tokio... Nors vėliau prisipažino, kad vanduo žiauriai šaltas. Kur gi ne, juk žiema visgi...)

Pasibuvę prie jūros ir prisižaidę su akmenukais, pailsėjome kavinėje prieš saulę, o tada jau išsiruošėme pakopinėti ant "kalankų" uolų viršaus. Tai yra pažiūrėti iš viršaus į tai, ką matėme iš apačios (plaukiodami laivu). Na, šios pramogos nemėgstantiems vaikščioti ir dėvintiems sportbačius plonais padais nerekomenduočiau. Pati vaikščioti labai mėgstu, bet, va, batų padai pasirodė per ploni. Po kurio laiko ėmiau justi visus akmenų nelygumus. Kad tai smagumo nesuteikia, tai faktas. Bet užtai kokie vaizdai į jūrą ir fiordus atsiveria iš viršaus... Mmmmmmm...

Priėjus prie uolų su gražiu vaizdu galima ir pagulėti saulutėje, ir užkąsti, ir nusnausti, ir prisėdus ant krašto pamakaluoti kojomis įsivaizduojant, kad sėdi ant pasaulio krašto. Tarsi tie herojai iš vaikystės filmuko, kur pasaulio krašto ieškojo. Visa tai ir veikėm neskubėdami. Buvo nepaprastai gera. Deja, bet nemoku tada jaustos pilnatvės nusakyt žodžiais. Už tai vis atidėliojau įrašą. Bet, ir vėl pasikartosiu, buvo labai-tobulai-nenupasakojamai gera...

...

Sofos netikėtumai: naminė duona

2011-03-03T11:54:00.001+01:00

...

Duonos skonis, kvapas ir poreikis nuo mažumės įaugęs lietuvių kraujyje. Gal ne visų, bet mūsų su Vilmantu, tai tikrai. Tas duonos "badas" ypač pasijaučia gyvenant užsienyje: kiek bebandytume, visos duonos (jei jų apskritai pavyksta rasti) atrodo "ne tokios" ir viskas.

Todėl, kai atvykstantys svečiai paklausia, ko atvežti, kažkaip net nereikia galvoti - žinoma, kad duonos. Lygiai taip pat kas kartą grįžtant iš Lietuvos kuprinėje ar lagamine puikuojasi toks, na, solidaus dydžio ir svorio duonos kepalas.

Kaip jau kažkada minėjau (o ir šiaip beveik visi žino - anokia čia paslaptis), virtuvė tikrai nėra mano svajonių vieta, kur mielai leidžiu laiką. Nors kitų virtuvinius rezultatus labai vertinu, labai :) Bet kartais ima ir panyžta nagai, ypač kai ne tik aplinkui girdžiu, kad kažkas kepė duoną namie, bet ir gaunu jos paragauti ...

Paprastai tariant, neatsilaikiau. Iš gerų bei supratingų draugų gavau ne tik raugo, bet ir patarimų (ir dar šio to), paaukojau šiek tiek laiko ir štai turiu rezultatą (žr. foto). Be to, dar sužinojau, kaip rankos kvepia duona ir koks malonumas raikyti pačios keptos duonos kepaliuką. Malonu ir valgyti, nes, ai, nesikuklinsiu, duona išėjo tikrai skani. :)

...

Pasakojimai nuo sofos: 3 dienos Provanse. Avinjonas.

2011-03-01T14:15:00.005+01:00

...

Mano galvoje Avinjonas buvo užsifiksavęs kaip svarbi vieta. Kodėl? Neturiu jokio supratimo. Bet vis tiek atrodė, kad jame vyko kažkas svarbaus (nesvarbu, kad neprisiminiau), jis kažkuo reikšmingas ir jį būtina aplankyti. Ypač jei esi netoli. O nuo Marselio iki Avinjono tik valanda kelio traukiniu. Atsakymas aiškus, ane?

Tai sekmadienio rytą nepatingėjome atsikelti ir kelios minutės po devynių jau sėdėjome traukinyje į Avinjoną. Ką aš apie jį žinojau... Hmmm... Kad jame gražu. Kad jo visas centras vis dar aptvertas viduramžius menančia siena. Kad jame yra didžiuliai popiežių rūmai (Palais des Papes). Kad jo senieji pastatai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Kaip ir pakanka, ane?

Dar buvau paskaičiusi, kad vasaros metu šiame mieste būna karšta + ankšta nuo turistų. Galbūt, bet vasario mėnesio sekmadienio rytą nebuvo ne to, nei to. Bet tai ne trūkumas, tikrai.

Kaip tik maloniai išgėrėme vietinėje kavinukėje kavos... Pasivaikščiojome po, nebijosiu to žodžio, mielas senamiesčio gatveles... Užsukome į turgų, iš kurio išėjome nešini kroasanais ir makaronais... Vėl vaikščiojome... Viskas vyko taip lėėėtai ir tingiai... Tingėjome net fotografuoti... Tikras sekmadienis. ... Lėėėtai ir tingiai...

Taip lėtai vaikščiojant ir tingint akis vis patraukdavo štai taip įdomiai išpaišyti namų fasadai, o tiksliau - langai:

Pajutę, kad virš galvos visai nedraugiškai ima kauptis debesys, žadantys lietų, nusprendėm, kad pats laikas užsukti į Popiežių rūmus. Tokius didžiulius, didžiulius, kad šalia jų jautėmės kaip maži skruzdėliukai.

Teko girdėti, kad vasarą - turistų antplūdžio metu - į šiuos rūmus patekti ne taip ir lengva, nes reikia ilgokai stovėti eilėje. Mūsų buvimo sekmadienį eilės visai nebuvo, tad vienas du mes jau ir rūmuose. Vienas du ir pradėjo pilti lietus. Pasisekė mums.

Pasiėmėm audiogidus, bet, jaučiu, visai be reikalo. Tik iš gobšumo - duoda, tai imk. Nes jei klausytumeis visko (ir, o stebukle, tau tai nenusibostų), tai po tuos rūmus vaikščiotum turbūt parą. Man paprastai kantrybės užtenka, na, kokiems penkiems pasiklausymams. Visą kitą laiką audiogidą prasinešioju tarsi privalomą "krūto turisto" aksesuarą. Tai dabar labai stengiuos, pratinu ir drausminu save neimti šio daikto.

Popiežių rūmai (1316-1403m. juose spėjo pagyventi net 7 popiežiai ir 2 antipopiežiai) dar nėra iki galo sutvarkyti ir parengti turistų landžiojimams, nes jie tikrai gigantiški. Bet keletas ekspozicijų pasirodė visai nieko.

Man kažkaip įstrigo to bokšto, kuriame gyveno popiežiai, skersinis pjūvis, nes viskas atrodytų maždaug taip: apačioje lobynas, virš jo - popiežiaus kamerdinerio kambarys, dar aukščiau - popiežiaus - kambariai, o virš jų - vėl lobynas. Visi lobiai vienoj vietoj, taip sakant. :)

Popiežių gyventi kambariai mums pasirodė ne itin jaukūs. Buvo rūmuose ir geresnių vietelių. Bet gal čia tik tokių šių laikų prašalaičių akims, tuo tarpu viduramžiais, kai jie buvo statyti, tai buvo super komfortabilūs ir puikūs apartamentai.

Nuo rūmų stogo terasų atsivėrė visai gražūs vaizdai į miestą:

Iš viršaus neblogai matėsi prie pat įėjimo į rūmus ant straublio stovintis dramblys. Beje, jis neuri jokios kitos reikšmės, nebent, estetinę.

Dar Avinjonas garsus savo viduramžių laikotarpiu statytu tiltu (Pont d'Avignon arba Pont Saint-Bénezet). Nedaug kas iš jo telikę, o kažkada jo ilgis buvo net 900 metrų. Dar net populiari liaudies dainelė apie jį yra išlikusi - Sur le Point d'Avignon. Ją, kaip patikino mane mano kolegos, mokykloje mokęsi prancūzų kalbos, ir jiems teko dainuot.

Aplankę tuos jau privalomus objektus, vėl džiaugėmės spėjusia išlįsti saule. Tingiai sėdėdami kavinukėje lauke greit pamiršome, kad apskritai lijo, ir vėl mėgavomės tingia sekmadienio popiete....

Tingiai...

Lėtai...
...

Pasakojimai nuo sofos: 3 dienos Provanse. Marselis.

2011-02-24T09:52:00.001+01:00

...

Kažkada skrisdama lėktuvu į kažkur kažkokiame žurnale paskaičiau straipsnelį apie Marselį. Ir iškart tiesiog nenormaliai stipriai užsigeidžiau jame apsilankyti. Nesuvedžiau savo galvoje tada, kad Marselis - tai kartu ir Provanso dalis. Man Marselis paprasčiausiai siejosi su saule, jūra, dryžuotomis jūrininkų palaidinėmis ir Marseliete. Ir dar atostogomis (kad ir trumpomis).

Artėjant kelionei vis panaršydavau internete ieškodama informacijos apie Marselį. O beieškant, kaip tyčia, užtikau ganėtinai daug neigiamų turistų komentarų ir atsiliepimų apie šį miestą - kiek ten daug arabų ir juodžių, kaip ten kabinėjasi prie žmonių, kaip nesaugu etc. Tada jau tyliai pradėjau būgštaut: "kur mane velnias neša?"

Dabar galiu pasakyti - na, nėra ten taip. Ar bent jau mums nepasitaikė. Taip, yra arabų, taip, yra juodaodžių, taip yra visokių elgetų ir prašinėtojų, bet, kadangi mes nesimalėm po neaiškias ar nuo centro labai nutolusias vietas, tai to nesaugumo nepajautėm (tik jis, bjaurybė, po tų visų paskaitytų komentarų buvo apsigyvenęs mūsų galvoje ir kartais priversdavo baimingai apsidairyti - šlykštus jausmas).

Be to, reikia suprasti, kad Marselis yra antras didžiausias po Paryžiaus miestas + uostas, tad taip, visokio plauko žmonių koncentracija jame tikrai didelė. Ir tikrai yra labai varganų bei pavojingų rajonų, kur geriau nekelti kojos. Mums visai pakako centrinės miesto dalies. Kadangi, mūsų nuomone, miesto viešasis transportas gerai išvystytas, tai mes juo ir naudojomės - autobusais, metro, tramvajumi. Dar ir traukiniais. Ir jautėmės visai saugiai.

Viso Marselio nepavyko mums išlandžioti, nes netoli nuo šio miesto buvo daugybė kitų viliojančių objektų.

Kas įstrigo iš Marselio?

Visų pirma, tai senasis uostas (Vieux Port). Mėlyna jūra, daug nedidukų laivelių, jaukus šurmulys - ar gali norėti kažko daugiau, ypač jei esi atskridęs iš ten, kur tuo metu buvo nulinė ar minusinė temperatūra. Tada dar kartą pajunti, koks gėris yra va taip prisėdus ant molo mėgautis žiemine Provanso saule ir grožėtis jūra...

Gracingai tos jachtos atrodo, gracingai... O ir šiaip laivukai tokie mieli. Ir traukia jie visų akis. Kiek pavaikštinėję ėmėme svarstyti, kažin kokio laivuko mes norėtume, koks čia mums tiktų ir ką mes su juo veiktume??? Žodžiu, labai greitai įsijautėme... :)

Beje, vakare senasis uostas irgi labai maloni vieta pasivaikščioti.

O koks gi uostas be žvejų? Pardavinėja jie ant kranto visokias bjaurybes. Ups, atsiprašau, visokias žuvis ir kitus gyvius.

Na, žuvies entuziastams visi šie "gėriai" turbūt atspindi rojų žemėje, bet man apetito visiškai nesužadino. Bet taip visiškai...

Netoli uosto yra toks senas (jo pirmi akmenys padėti gal kokiame 12 amžiuje) Šventojo Žano fortas (Fort Saint Jean), aplink kurį gali pasivaikščioti, dienos metu pasėdėti ant suoliuko, o vakarop, kiek užmačiau, jį vis labiau okupavo žvejai.

Tęsiant vandens tematiką, kiek už miesto (o gal dar galima laikyti, kad ir pačiame mieste) yra keletas pliažų. Kaip jie atrodo vasarą ir kokia "publika" juose renkasi, tikrai negaliu atsakyti. Bet vieno vasario mėnesio penktadienio vakarą pliažas atrodė netgi labai neblogai. Gal net, sakyčiau, romantiškai..?

Be to, iki pliažo veda ir labai gražus kelias (vad. Cornische - Président Kennedy) palei jūrą. Čia tiems, kas netingi ir mėgsta vaikščioti. Kitiems - na, juk visada galima važiuoti autobusu.

Pakėlus galvą nuo Viduržemio jūros link dangaus, akiratin patenka beveik iš bet kurios miesto vietos matoma (nes stovi aukštai ant kalno) Mūsų Mergelės Globėjos bazilika (Basilique Notre Dame de la Garde).

Tokia labai įdomi bažnyčia, nes jos viduje pilna laivų paveikslų, laivai kabo ir ant virvučių, einančių nuo lubų. Ir net už Mergelės Marijos skulptūros, bažnyčios lubas puošia laivas; aišku, visgi Marselis yra jūrininkų miestas. Nustebino, kad bažnyčios interjeras - sienos, lubos - yra daugiau bizantiškojo puošybos stiliaus (raštai, blizgesys) nei provansiškojo. Bažnyčios viduje dalis sienų (o ir lauke taip pat) išmūrytos įvairiomis "padėkos" plytelėmis - už sugrįžusį vyrą, už išgijimą, už išlaikytą egzaminą, už atrastą meilę ir pan.

Na, o nuo bažnyčios papėdės atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai į Marselio miestą. Pasijunta ne tik jo grožis, bet ir dydis. Kai mes buvome užkopę, viršuje buvo itin vėjuota: nors ir švietė saulė, tačiau mistralis (rytinis vėjas, kuris žiemos metu "kankina" prie šilumos įpratusius provansiečius,- šitai sužinojau iš knygos "Metai Provanse") siautėjo kaip reikalas - galėjome beveik skristi. Tik noro kažkodėl nebuvo. :)

Va, o kai kam, tai turbūt įdomu, kaip ten Marselyje su vakarinėmis-naktinėmis pramogomis. Žinoma, aplink senąjį uostą yra visokių žuvies ir ne žuvies restoranų, kurie labiausiai orientuoti į turistus. Bet šįkart mūsų šie restoranai nedomino ir netgi likome neišbandę ypatingojo Marselio patiekalo "bouillabaisse" (anglų k. smulkiau + receptas, žr. čia ). "Bouillabaisse" lietuviškai turbūt žuvienė+žuvis???

Užtat mūsų atradimas buvo kelios grafiti išpaišytos gatvelės su tokiais magiškais pavadinimais kaip "Trois rois" (Trys karaliai), "Trois mages" (Trys magai), "Trois frères" (Trys broliai). Ir nežinodamas net nepagalvotum, kad jose pilna visokių restoranų bei barų. Bet, pasirodo, Jean Jaurès aikštė ir aplink esančios gatvelės (tarp jų ir ką tik paminėtos) yra "trendy" vieta Marselyje.

Tai va, penktadienio vakarą mes išbandėme vieną iš šio rajonėlio bariukų, kur greit susiradom draugą iš Ruandos (tokį jau nelabai stovintį ant kojų), kuris Vilmantą vadino savo broliu (mon frère), o aš tapau jo laukine meile (l'amour sauvage). Štai kaip viskas paprasta. :)

Sekmadienio vakarą mes ir vėl atsidūrėme "Trijų karalių" gatvėje, bet šį kartą turėjome aiškų tikslą - pavakarieniauti. Ir kaip mes galėjome pamiršti (na, kaip gyvenantiems Liuksemburge, tai visai neatleistina), kad sekmadieniais veikia labai mažai restoranų. Tai mes iš nevilties pasirinkome tokį visiškai keistą rožine spalva išdažytą, o viduje pūkeliais, lempučių girliandomis ir klounais išpuoštą restoraną prašmatniu pavadinimu "La villa" (Vila).

Tikrai nežinojome ko tikėtis, pvz., ar maistas bus bent jau valgomas. Vylėmės, kad taip. Padavėjas (o gal savininkas?) pasirodė keistokas - su džinsiukais, bliuzonu, žodžiu, "casual" stiliumi. Visgi nusprendėme surizikuoti, nors tuo metu tebuvome vieninteliai klientai (kartais tai būna blogas ženklas, o kartais - pranašumas). Užsisakėme itališkos minestronės (minestrone) sriubos, vyno padaže troškintą auksaspalvį sparą (o, nu ir pavadinimas; trumpiau pranc. k. ši žuvis vadinama daurade) ir dar desertą. Ai, ir namų vyno, aišku.

Ir pradėjome laukti kiek nerimaudami. ... ... ... ... ...

Pasirodo, nerimas buvo be reikalo - gavome skaniausią sriubą (po kurios galėjai apsilaižyti pirštus), šviežią žuvį su bulvių ir cukinijų koše ir gerą desertą. Plius dar papildomai pusę litro vyno nemokamai kaip dovaną nuo šeimininko. Pasisekė šį kartą, ane?

Tiek apie Marselį iš manęs.

Vėliau papasakosiu truputį ir apie Avinjoną... Greičiausiai... ;)

Pasakojimai nuo sofos: suformatuota Roma (nutinka...)

2011-02-04T18:00:00.001+01:00

...

Keletas pastebėjimų iš pasidairymo po Romą

(visai nebūtinai tarpusavyje susijusių):

* Koks gali būti didžiausias šiuolaikinio turisto, ginkluoto fotoaparatu, košmaras? Pavyzdžiui, netyčiom suformatuota fotoaparato atminties kortelė su daugybe nuotraukų... Kaip jums toks variantas? Bent jau mums taip ir nutiko priešpaskutinės dienos Romoje pavakarę. Pradžioj buvo pikta-apmaudu-gaila, bet kurio laiko, pasėdėjus Trasteverės rajonėlio vyninėj, viskas pasidarė labai juokinga. Ir nebegaila. Tiesiog NUOTYKIS Romoje, ne kitaip. :) Roma juk saugo savo paslaptis!

Bet tai nereiškia, kad nieko nepapasakosiu apie prailginto savaitgalio pabėgimą į Romą. Arba, kad nieko neparodysiu. Visgi šiuolaikinės technologijos leidžia netgi iš suformatuotos kortelės - kai fotoaparate matai tuos baisius žodžius "No image" - atgauti jau ištrintas nuotraukas. Ne visas, bet šį bei tą įmanoma. Na, čia jei kam būtų aktualu ateityje... ;)

* Ką tikrai vertėtų nuveikti Romoje? Variantų begalybė ir vieno recepto nėra, tačiau tikrai verta nepagailėti vieno kito euro + kojų, ir esant galimybei pasižvalgyti į miesto vaizdus iš viršaus. Mums žiauriai patiko vaizdeliai nuo Viktorui Emanueliui II skirto monumento stogo. Neblogai ir iš kitos pusės - nuo šv. Petro bazilikos kupolo ar Švento Angelo pilies viršaus (lipom ant stogų ir čia).

Be to, belakstant po visokius turistus masinančius objektus, kartais gali atrasti įdomių perliukų. Štai, kad ir Šventos Angelų Marijos bei kankinių bažnyčia (Santa Maria degli Angeli e dei Martiri) bažnyčia, kurios grindyse yra sukonstruota meridiano linija su zodiako ženklais + mūsų lankymosi metu veikusi Galilėjaus garbei paroda (žinia, juk pati bažnyčia jį nuteisė sudegint ant laužo už ereziją, kad žemė sukasi aplink savo ašį), kur teigiama, kad jis buvo ne tik gabus mokslininkas, bet ir labai tikintis žmogus. Na va...
Žinoma, ir daug kitų dalykų mums labai patiko, bet...nežinau, ar verta pasakoti, nes įrašas taptų varginančiai-baisingai ilgas. :P

* Ieškant naktinio gyvenimo. Dar galima ieškoti naktinio gyvenimo... Būtent, ieškoti. Nes paskaičius mažą knygelę apie Romą, kur parašyta, kad Trasteverės rajone tiesiog verda naktinis gyvenimas, pilna žmonių, nereiškia, kad taip bac ir pataikysi į tą kunkuliuojantį šurmulį.

Mums su draugais, paklausiusiems vietinės romietės patarimų, to naktinio gyvenimo ir žmonių teko gerokai paieškoti - na, taip kokią valandą. O kai esi juodai nuvargęs nuo visos dienos "ekskursavimo" po Romą, kiekvienas žingsnis link išsvajotos "birerijos" ar "ristorančio" atrodo neapsakomai ilgas. Jau buvome beveik beprarandą viltį, bet tuomet netikėtai išlindę iš už vieno iš daugelio posūkio iš tiesų radome žmones, armonikierius ir visokiausius barus bei restoranus. Jėga! :)

Na, mūsų akimis žiūrint, alus ten tikrai brangokas (pvz., 5-6 eurai už 0,33l butelaitį), bet kai esi pavargęs, jo daug ir nereikia. O apie pirmą - antrą valandą nakties ir tikrai pasijuto, kad čia verda naktinis gyvenimas. Tai visgi vertėjo jo paieškoti. ;)

* Vietiniai Romos gyventojai... Kad atsižvelgiant į Romos populiarumą, turbūt net ir turistus (kurių būna nuolat; jų net šio - žieminio neturistinio - sezono metu buvo apstu) reikėtų laikyti visiškai įprasta ir normalia Romos gyventojų dalimi. O ir jau tie visai "vietiniai" vietiniai negali būti nusakyti vienu žodžiu. Be to, šįkart aš jų labai ir nestebėjau.

Tačiau keletą dalykų visgi paminėsiu. Kas krito į akį tai, kad treningai bei kailiniai yra mėgstamos ir populiarios aprangos detalės; kad dirbantys tose vietose, kur lankosi turistai, nebijo pademonstruoti savo abejingumo, galios ir arogantiškumo (kas visiems būtų aišku, kas čia vadovauja); kad paklausti patarimo (arba net ir neklausti) mielai parodys kryptį bei patars, tačiau, kaip parodė bent jau mūsų patirtis, nepaisant jų gerų norų, savo patarimais greičiau jau suklaidins nei padės.

* Vatikanas. O ką Vatikanas? Jei jau esi Romoje, reikia ir ten apsilankyti. Nemanau, kad kas nors nusivylė Šv. Bazilika, jos lobynu ar Vatikano muziejumi bei Siksto koplyčia (kuri yra muziejuje), nes jie, paprasčiausiai, įspūdingi, o muziejų ekspozicijos - įdomios. Aišku, mes padarėm klaidą, kad sumanėm į Vatikaną ir jo muziejus eiti būtent paskutinį mėnesio sekmadienį, nes žmonių buvo daugybė, valandą stovėjome eilėje prie įėjimo į muziejų (vidun galėjai patekti tik tarp 10 ir 12.30 valandų), o ir dirbo jis trumpiau. Kas, kad įėjimas buvo nemokamas. Geriau jau sumokėti, bet pavaikščioti ramiai, nesigrūdant, neskubant...

Bevaikščiojant po Vatikano muziejų, kur sukaupta daugybė antikinių skulptūrų buvo labai smagu registruoti moteriškų šukuosenų įvairovę. Tai va, kiek pavyko atgauti jau "ištrintų" nuotraukų, tiek ir demonstruoju. Tiesa, apatinėje eilėje per vidurį įdėjau ir porą įdomesnių vyriškų šukuosenų.

Na ir dar vienas dalykas, kurio negaliu nutylėti... Iš visų Vatikane muziejuje esančių skulptūrų labiausiai "nepasisekė" nuogus vyrus ar dievus vaizduojančioms skulptūroms, nes jų "nepadorūs" ir nederantys tokioje vietoje" vyriški pasididžiavimai buvo arba užklijuoti klevo lapu, arba nudaužti (nupjauti?)...

* Dar bebūnant Romoje mane sutrikdė klausimas, ar tai gražus miestas? Net nežinau ką atsakyti... Įdomus - taip. Turtingas praeitimi - taip. Gražus? Tiesą sakant, nelabai. Čia jau tokia mūsų labai subjektyvi nuomonė. Ne todėl, kad Roma būtų kokia purvina (bet visgi kiek apšiurusi) ar apstatyta negražiais pastatais, tikrai ne. Man kaip tik buvo labai gražūs ochros spalvos pastatai.

Bet tai toks miestas, kad kur spjausi - ten istorinis griuvėsis ar liekanos. Na, kam griuvėsiai gražūs - tada gražus. Mums griuvėsiai gal labiau įdomūs... Tiesa, tada mums pasako - bet jūs nebuvot, kai viskas žalia, šilta, žydi. Galbūt... Bet mes ir vėl atvažiuosim, nes šiaip jau Romoje mums tikrai patiko. Gal po kitos kelionės pakeisime nuomonę ir apie miesto grožį, kas žino?..

...

Pabambėjimai nuo sofos: beprasmis (beveik) tunelis po miestu

2011-02-01T15:30:00.000+01:00

...

Ką galima veikti pilką ir šaltą žiemos savaitgalį mieste, kuris šiuo metu gyvena miegančios meškos ritmu... Nejučia ir pats imi virsti meška... Tokiu atveju telieka apsiauti botus ar kokius kitus neperšlampamus batus ir eiti į pagrindinę tos dienos viso miesto pramogą - pavaikščioti tuneliu, esančiu po Liuksemburgu.

Aha, jei įsivaizduojate, kad tunelis visada atrodo taip, tai labai klystate. :) Toks jis būna tik ypatingomis progomis - vieną kartą per metus ir tik trims valandoms.

O šiaip jis atrodo štai taip - visai neišsiskiriančiai:

(foto šiam koliažui paimtos iš šio puslapio)

Todėl neveltui minios Liuksemburgo gyventojų - su vaikais ir be jų (ir mes, žinoma) - nepatingėjo išsiruošti, nusileisti į "griovį" ir netgi pastovėti eilėje (kiek girdėjau iš bendradarbių, kai kuriems jų teko "laimė" prie įėjimo į tunelį pastovėti net gerą valandą, na, o mums pasisekė - telaukėme kokias 10 minučių).

Viduje buvo įrengta visokių mokomųjų "pramogų" - stendų, ekspozicijų etc., kurios buvo skirtos daugiausiai vaikams. Taigi, ne mums. Ir jei buvo kažkokie pasakotojai, aiškinę, kas vienam ar kitam stende yra ir kodėl, tai jie kalbėjo liuksemburgietiškai. Tai irgi ne mums. A, maisto staleliai tunelio gale jau būtų tikę ir mums, bet ir vėl bėda - nebuvome praalkę.

Tad mums teliko viena pramoga - dairinėjantis tiesiog praeiti tuneliu ir tiek.

Šis tunelis buvo pastatytas 1961-1963m. ir sujungė Petrusės slėnį su Pfaffenthalio slėniu. Kokia to 900m ilgio tunelio, esančio 64m gylyje po miestu, paskirtis? Kaip ir jokia. Buvo galvota, kad galėtų tarnauti kaip bunkeris nuo atominio sprogimo, bet jis nebuvo kaip toks naudojamas. Šiaip, jis buvo visuomenei beveik visą laiką uždarytas. O praeitą sekmadienį kaip tik buvo viena tų retų progų po jį pavaikštinėti ir, pvz., pažiūrėti, kokio gylio buvo senosios tvirtovės šuliniai... Todėl ir sakau, kad tai yra beveik beprasmis tunelis...

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas probėgšmiais

2011-01-25T00:06:00.000+01:00

...

Taigi, į Stambulą atskridom jau vėlai vakare, todėl buvo kiek neramu, kaip tamsoje pavyks susirasti kelią link savo viešbučio. Visgi prie oro uosto gana greitai užtikom reikalingą autobusą, vežantį į Stambulo centrą, toliau kiek paklaidžioję Taksim rajone susiradom funikulierių, o tada – metro, ir štai mes jau beveik vietoje – šiek tiek už senamiesčio (kuris vadinamas Sultanhamet). Teliko paėjėti pėstute, kas tamsoje nebuvo labai jauku, nes atrodė, kad einame kažkokiomis apšiurusiomis gatvelėmis pilnomis įtartinų tipų – mamamia, kur mes papuolėm??? Na taip, pirmą vakarą mano akys buvo baimingai didelės, kaip kad būna, kada dar nelabai supranti, kur esi, kas čia vyksta ir kokios žaidimo taisyklės šioje smėlio dėžėje... Bet pasiekę viešbutį lengviau atsikvėpėm ir viską pamiršę įsijautėm į nerūpestingų turistų vaidmenį.

Tiesa, ir ryte dar reikėjo įveikti nedidukę kliūtį – susirasti savo autobusą, nes kažkodėl mūsų nepriėmė į didįjį turistinį autobusą. Hmmm... Laimei, pasirodo, esama ir kito – mažesnio – autobusiuko, kuriame ir yra mums skirtos vietos. Įsitaisę (ir vėl lengviau atsipūtę) ėmėme slapta apžiūrinėti savo būsimuosius keliondraugius. Žinoma, lygiai taip pat jie apžiūrinėjo ir mus. Prisistatęs žvitrus ir smagiai nusiteikęs gidas Šenol‘as pareiškė, kad dar reikia sulaukti poros pakeleivių ir galėsime vykti. Ir štai, pasirodo jos. Tokio natūraliai išdidžiai paniekinamo įėjimo į mūsų mažąjį autobusiuką galėtų pasimokyti visi aktoriai: „NIEKAD gyvenime AAAAAAAŠŠŠ nevažiavau tokiame mažame autobuse!!! KODĖL mus sodina į šį autobusą?! Kas čia per nesąmonės?!“ (gaila, bet negaliu perduoti intonacijos, o mūsų savijautą klausantis jų galite įsivaizduoti). Ir tada tokios nepatenkintos atsisėdo, tačiau pirmai progai pasitaikius atsisakė vaikščioti po turistinį objektą su mumis, o visos nelaimingos laukė „Didžiojo autobuso“ grupės. Tai pamatęs gidas priėmė genialų ir mus visus pradžiuginusį sprendimą – perkėlė jas į tą jų išgeistą „didelį“ autobusą, ir, kaip paaiškėjo vėliau, mes visi buvome išties dėkingi už tai. :)

Taigi, pirmas dalykas, ką savo išplėstomis akimis pamatėme Stambule – tai didžiuliai Topkapi rūmai (Topkappi Sarayi). Tai didžiulis Otomanų valdymo laikotarpiu statytas rūmų kompleksas skirtas sultonui. Jame galėjo gyventi apie 4 000 žmonių. Rūmai sudaryti iš keturių kiemelių, į kuriuos sultonovaldymo laikas galėjai patekti priklausomai nuo rango. Pavyzdžiui, į antrąjį – ceremonijų – kiemelį, kuriame vykdavo ambasadorių priėmimai, priesaikų davimo ceremonijos, visi privalėdavo įeiti pėstute ir tik vienintelis sultonas turėjo teisę įjoti ant arklio.

Antrajame kiemelyje buvo ir nedidukas divan‘as – sultono vyriausybės susitikimų, pasitarimų, darbo vieta, archyvas bei Didžiojo vizirio darbo kambarys. Ten yra įėjimas ir į haremo patalpas, bet mes jose neapsilankėme, todėl negaliu papasakoti, kaip ten tos karališkosios žmonos, meilužės, odaliskos, eunuchai ir kiti gyveno.

Iš trečio kiemelio sultono valdymo laikais buvo galima patekti į audiencijų paviljoną, kur sultonas priimdavo užsienio ambasadorius sėdėdamas soste su baldakimu, taip pat buvo bibliotekai bei asmeninei sultono sargybai skirtis patalpos, mečetė. Dabar iš šio kiemelio galime įeiti į patalpas, kur eksponuojamos įvairios karališkosios brangenybės – ten prisižiūrėjau ir atsižiūrėjau visokių brangakmenių ir jais bei auksu išpuoštų indų, ginklų, papuošalų, kitose patalpose, kur muezinas skaito Korano ištraukas, sudėtos įvairios musulmonams šventos relikvijos (pvz., Šventojo pranašo apsiaustas, kardas), saugomos durys bei skląsčiai iš Kaabos, kitų įvairių šventųjų bei valdovų rūbai, daiktai ir šventųjų pranašų barzdos plaukai. Na, barzdos plaukus vėliau matėme dar ne kartą, bet kas ir kaip juos išpešė iš seniai mirusių pranašų (juolab, šventų) barzdų, man taip ir liko didi paslaptis.

Ketvirtajame kiemelyje skirtinguose lygmenyse esančios terasos atveria gražius panoraminius vaizdus į Bosforą ir Marmuro jūrą; sėdėčiau ten visą dieną ir dairyčiaus.

Reikia prisipažinti, kad rūmus apžiūrėjome „greituoju“ būdu – buvo duota ne itin daug laiko, todėl planavome vėliau, jau pasibaigus mūsų ekskursinei kelionei, dar kartą ateiti į rūmus ir neskubant po juos pavaikštinėti. Deja, mums to noro taip ir nepavyko įgyvendinti – pritrūko laiko. Žinoma, rūmuose buvo pilna turistų, bet tai tokių kelionių neišvengiamybė. Mes buvome ne kitokie – irgi turistai, tai visi draugiškai ir grumdėmės alkūnėmis prie kai kurių eksponatų ar geresnio vaizdo.

Kitas pagal planą numatytas objektas – Mėlynoji mečetė (Sultan Ahmet Camii), pastatyta tarp1609 ir 1616 m. kaip konkurentė to meto labiausiai gerbtai Hagia Sofijos mečetei. Šios mečetės statytojas norėjo, kad ji prilygtų didžiajai Mekos mečetei, todėl padarė šešis minaretus; na, savaime aišku, dėl to kilo konfliktas, ir kad jį išspręstų, sultonas liepė Mekos mečetei pristatyti septintą minaretą. Kodėl ji vadinama mėlynąja? Mečetės sienas puošia daug mėlynos spalvos rankų darbo keraminių plytelių, o į jas atsimušus pro 260 langų krintančiai šviesai atsiranda, esančiajam atsiranda keistas „nerealumo“ jausmas.

Jei net popiežius Benediktas XVI 2006 m. aplankė šią mečetę bei joje sukalbėjo „Tyliąją maldą“, tai kur jau joje neapsilankysime ir mes. Mečetėje yra netgi atskiras įėjimas, skirtas specialiai turistams. Nusiauni batus, įsimeti juos į maišiuką ir pirmyn. O jei esi moteriškos lyties, tai dar apsigobi galvą skara (nebūtina, bet mandagu ir to tikimasi), be to, jei vilki trumpu sijonu ar šortais, tuomet ant viršaus jų apsiriši duota skara ir pirmyn.

Pirmas įspūdis mečetėje aukštis, erdvumas, spalvoti ornamentai ir labai gražios lempos. Tokio tipo lempos iki šiol vis iškyla prieš akis – baisiai jau jos man patiko. Ir ne, neparsivežiau nei vieno tokio „lempinio“ suvenyro, nes kas gražu jų „originalioje“ aplinkoje, nebūtinai bus gražu mūsų nedideliame bute. Tuo tarpu keraminių plytelių mėlynumas man kažkaip visai neįstrigo. Kaip bebūtų, pasidairę joje ir paklausę gido pasakojimo nusprendėme, kad čia vertėtų sugrįžti.

Va šitai mums vėliau pavyko įgyvendinti (valio!): atėjome vakarop, žmonių buvo nedaug, todėl galėjome ramiai „gerti į save“ šią mečetę. Tikrai gražu joje. Ir ramu...

Ir labai įspūdingai ji atrodė sutemus bei įsižiebus šviesoms. Net mėnulis atrodė kaip išimtas iš Turkijos vėliavos ir specialiai pakabintas. :)

Greta mečetės esama vietos, kuri turistiniuose aprašymuose vadinama Hipodromu (At Meydanni). Bet kaip nusivilsite, jeigu leisitės savo vaizduotės nešami ir įsivaizduosite kažką panašaus į senovinį hipodromą. Padariau tokią klaidą ir aš... Galite įsivaizduoti mano nuostabą, kuomet Hipodrome nepamačiau jokio hipodromo, bet už tai (gal kaip kompensacija) aikštėje stovėjo egiptietiškas obeliskas ir dar pora kitų į jį panašių stulpų.

Na gerai, hipodromas kadaise buvo ir funkcionavo kaip Konstantinopolio sporto bei socialinis centras, bet dabar jo jau nėra. O jame stovintys trys „stulpai“ – tai Konstantino kolona, skirta ją pastačiusiam ir bronzos plokštelėmis išpuošusiam Konstantinui (arba „sieninis“ obeliskas), spiralės formos gyvatės kolona, atvežta iš Delfų Apolono šventyklos ir obeliskas, anksčiau puošęs faraono Tutmozio III kapą Karnake, Egipte.

Netoliese dar esama 1895 m. Turkijos sultoną aplankiusio Vokietijos imperatoriaus Guillaume II (kitų šaltinių duomenimis – Wilhelm II) garbei pastatytas fontanas. Toks visai dailus fontanas, sakyčiau.

Na, jei hipodromas man jokio įspūdžio nepaliko, už tai buvau maloniai nustebinta Cisternų bazilikos (Basilica Cistern, Yerebatan Saraj). Tai dar 527-565 m. Bizantiją valdžiusio imperatoriaus Justiano įsakymu pastatytas didžiulis požeminis vandens rezervuaras su net 336 9 m aukščio kolonomis, užėmęs 9 800 m² ir talpinęs 1000 000 tonų vandens. Manoma, kad jo statyboje dalyvavo apie 7 000 vergų. Bazilikos pavadinimas „prilipo“, kadangi rezervuaras buvo įrengtas po miesto aikšte, kuri vadinosi Stoa Basilica.

O dabar ten tiesiog gražu. Ir tamsoka bei drėgna, bet klaustrofobijos tikrai nekelia; atvirkščiai, ten daug erdvės, žuvytės plaukioja ir net muzika skamba. Ir salės gale guli dvi medūzų galvos, ant kurių stovi kolonos. Vis nesutariama, iš kur tos medūzų galvos atvežtos bei kokiu tikslu (negi tik kaip kolonoms laikyti?), tačiau jos laikomos romėniškojo periodo meno darbais. Jos tokios lyg ir nieko ypatingo, bet... ai, ką aš žinau.

Va tiek ir tebūtume pamatę Stambulo, jei nebūtume nusprendę po ekskursijos po Turkiją dar kelias dienas praleisti šiame didžiuliame, 14 mln. gyventojų turinčiame mieste. Oi, neveltui, jis buvo viena iš Europos kultūros sostinių. Nes kultūros jame, tai ojoj kiek, ir visokios. Pavyzdžiui, šis miestas buvo Romos imperijos sostinė (330–395), Bizantijos imperijos (395–1204 bei 1261–1453), Lotynų imperijos (1204–1261) beigi Otomanų imperijos (1453–1922), o Turkijos Respublika savo sostinę perkėlė į Ankarą.

Bet apie visa tai ir visą kitą – vėliau.

Sofos netikėtumai: mes esame stilingi, ot!

2011-01-21T20:09:00.001+01:00

...

Kada kažkas iš tinklaraščio lankytojų ir savų tinklaraščių turėtojų paskiria tau "stilingo blogo" apdovanojimą, tai juk faina, ane? Nosis iškart užsiriečia viršun, galvoje nejučia pradeda skambėti štai ši melodija, pasijunti tokia reikšminga... Nes juk jei blogas stilingas, vadinas, ir jo rašytojas kažkiek stilingas, negi ne? Na, nors truputį, ką..?

Aš, kaip šiuolaikinio pasaulio atstovė esu neišvengiamai paveikta po kultūros bei Petruškevičių-Statkevičių-"Žmonių", todėl negaliu juk į tai žiūrėti abejingai - aš noriu būti stilinga! O jei ne aš, tai bent sofutę norisi turėti tokią ne bet kokią, o stilingą... Nes... nūūū... tai irgi stilius, ane?

Na, gerai, o jei rimtai, tai esu dėkinga, kas šį blogą (ir mane, vadinas, nūūū...) prisiminė, kad kažkam vis dar įdomu paskaitinėt mano parašinėjimus ir pakeliaut drauge. AČIŪ!

Ačiū ir komentuojantiems, ir tyliai skaitantiems, nes ką čia neigsi, kiekvienam didžiam rašytojui reikalinga auditorija (tame tarpe, žinoma, ir man, nūūū...)

O dabar "privalomoji" dalis, parašyti 7 dalykus apie save... Tai gal man pati smagiausia gauto apdovanojimo dalis, nes man tikrai smalsu paskaitinėt visokių įdomių dalykėlių apie mano mėgstamų tinklaraščių autorius. Tai gal kam nors bus smalsu ir apie mane... (visgi esu stilinga, nūūū...)

1. Man patinka keliauti. Bet tai niekam ne paslaptis, ane? Tiesa, "prieškelioninė" dalis - maršruto planavimas, viešbučių paieška etc. - ne itin mane žavi ir aš ją stengiuos "perleist" kitiems...

2. Visai patinka ir rašyti (ypač, kai niekas manęs neverčia) - apie įspūdžius, matytus dalykus, sutiktus žmones, išgirstas istorijas ir t.t. (bet ne apie jausmus; jausmai - mano itin saugoma privati teritorija). Gal neveltui kažkada senų senovėje buvo kilusi mintis (bet ji praėjo) studijuoti žurnalistiką...

3. Dar man labai patinka žmonės, bendrauti su jais ar tiesiog stebėti juos. Žiauriai įdomu. Gal net sakyčiau, kad man gyvybiškai reikia žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad nemėgstu pabūti viena, bet...neilgam.

4. Nepakenčiu mėgstančių moralizuoti - esu tvirtai įsitikinusi, kad jie veidmainiai ir despotai, todėl, nors šiaip esu taikus žmogus (mane žiauriai sunku supykdyti), tačiau moralistams lengvai galiu pasakyti ką nors bjauraus. Ir be jokios sąžinės graužaties.

5. Dievinu obuolius: saldžius, rūgščius, kietus, minkštus, prie sumuštinių su dešra, kotleto, žuvies, sūrio, vienus - jokio skirtumo, man jie tinka prie visko.

6. Esu ant asfalto išaugęs vaikas, todėl visokie augalai, jų ypatybės, sodinimai, ravėjimai ir pan. man yra neatrastos planetos. Ir iki šiol nuoširdžiai stebiuosi, kad yra tokių gėlių, kurios pas mane sugeba išgyventi.

7. Kai už lango blogas oras, mėgstu pažiūrėti filmą "Love actually". Nors mačiau jį jau n kartų. Bet man tiesiog gražu. Čia turbūt tie reti atvejai, kai prabyla mano "romantiškoji" dalis, nes šiaip aš esu labai "žemiška".

Tai štai, dar viena su apdovanojimu susijusi dalis yra parašyti 15 tinklaraščių, kuriems skirčiau šį apdovanojimą. Nors, kaip supratote, aš pati nelabai suprantu, ką tiksliai norima pasakyti įvardinimu "stilingiausias blogas", bet jei tai reiškia, kad įdomu ir malonu tuose tinklaraščiuose lankytis, tai tokių kategorijai priskirčiau visus, kuriuos seku bei po kuriuos mėgstu pasidairyti (jų daugiau nei 15, ir ne visi įtraukti į sąrašiuką kairėje manojo tinklaraščio pusėje - vis neprisiruošiu šio sąrašo atnaujinti bei papildyti).

Todėl jiems visiems ir kiekvienam atskirai šią nominaciją perduodu ir skelbiu: "jūs esate nominuoti kaip "stylish blog", todėl jauskite atsakomybę ir atsiimkite apdovanojimą (prašyčiau nedelsti, nūūū...).

;)