SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2017-07-31

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

...


Mėgstantiems aukštį turėtų patikti virš Hunsriuko slėnio (Hunsrück; tarp Sosberg ir Mörsdorf) kabantis 360 metrų ilgio „Geierlay“ tiltas (Hängeseilbrücke Geierlay). Jis įspūdingai atrodo tiek iš apačios, tiek ant jo užlipus.


Šis 100 metrų aukštyje esantis tiltas tituluojamas vienu ilgiausių ir gražiausių visoje Vokietijoje. Ir tikrai, nors palyginus paprastas, jis taip elegantiškai linguoja nuo juo einančiųjų žingsnių. Ir, greičiausiai, vėjo.


Kabantį „Geierlay“ tiltą sugalvojo šveicarų inžinierius Hans Pfaffen, įkvėptas Nepale esančių panašios struktūros tiltų. Jo mintis virto „kūnu“ palyginus visai neseniai - tik 2015-ųjų spalį. Todėl galite būti tikri, kad lentos nesutrūnijusios, o lynai vis dar tampriai įtempti - ir drąsiai lipti ant jo.

Visgi vienas penktadalis iki tilto atėjusių taip ir nepasiryžta ant jo užlipti; tiesiog pasigroži saugiai iš tolo. 


Tuo tarpu mums nelabai norėjosi nuo jo nulipti. Besiveriantis vaizdas į tolius ir eglių viršūnes bei galimybė žemyn numesti vieną kitą iš anksto į kuprinę apdairiai įsidėtą kankorėžį ant tilto mus užlaikė netrumpam.


Tuo tarpu pro šalį žingsniavo nenutrūkstantis srautas didesnių ar mažesnių drąsuolių.


Atvažiavus į Morsdorfo kaimelį, kuriame yra įsikūręs informacijos centras, prie tilto galima patekti dviem keliais - tiesiai arba per aplinkui. Prie pat tilto privažiuoti vis tiek nepavyks, tad nori nenori teks truputį paėjėti.


Mūsų kompanija niekur neskubėjo ir buvo buvo nusiteikusi kiek pahaikinti, todėl rinkomės eiti prie tilto aplinkiniu keliu per mišką, nusileidžiant iki pat Mörsdorfer Bach upelio, o vėliau vėl pakylant į viršų.


Per tą laiką spėjome išalkti, todėl perėję tiltą nusprendėme apsilankyti Kastelauno (Kastellaun) miestelyje  pietų-vakarienės. Pagalvojome, kad bus mažiau žmonių, nes, patikėkite, tas gražuolis pasižymi lankytojų gausa.


Kastelaune susiradome užeigą prie pat viduramžių laikų pilies griuvėsių, tad ne tik skaniai pavakarieniavome, bet dar ir pasigrožėjome apylinkių vaizdais.


Pasisotinę dar trumpam užmetėm akį į miestelio centrą bei architektūrą - dauguma namų pasižymėjo labai keistais stogais, ir patraukėme atgal.


Važiuojant atgalios negalėjome akių atitraukti nuo vėjo malūnų ir gražaus dangaus.


Trumpai tariant, puikiai praleidome dieną 
(seniai nemačiau tiek išsišiepusių veidų vienoje vietoje)
ir labai rekomenduojame ant to tilto pavaikštinėti.

...

2017-05-19

P.S. Atvirų durų pavilioti...

...

Kartas nuo karto ES institucijos Liuksemburge surengia atvirų durų dienas. Jos niekada manęs (ir Vilmanto) nesudomindavo - užmesdavom akį, kad toks renginys nusimato, ir tiek. Kurių galų dar ir savaitgalį lankyti vietas, kurios tau vienaip ar kitaip siejasi su darbu?


Todėl pašto dėžutėje rastas kvietimas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo atvirų durų dieną buvo abejingai nužvelgtas ir beveik išmestas, tačiau paskutinę minutę dėl visa ko atidėtas į šalį, jeigu netyčia susigundytume užsukti. Iki šiol per visus dešimt Liuksemburge praleistų metų toks noras dar nebuvo kilęs.


Visgi išmušė ta valanda - nusprendėme pasivaikščioti ir tuo pačiu trumpam užsukti į Teisingumo Teismą. Galvojom, pasidairysim pusvalandį jame ir tiek toks pramogos.


Net įsivaizduoti negalėjau, kad šis renginys sulaukia tokio populiarumo. Atkakę likus valandai iki atvirų durų pabaigos radome visą būrį norinčių patekti vidun. Net prie kelių įėjimų buvo išsirikiavusios eilės; į vieną jų teko stoti ir mums.


Man tai buvo didelis netikėtumas; kažkodėl įsivaizdavau, kad susidomėjusių bus visiškai nedaug. Pasirodė, kad labiau klysti negalėjau. Teismo viduje taip pat šurmuliavo žmonių minia.

Praėjus apsaugos patikrą ir prie atlapo prisiklijavus lankytojo lipduką galima buvo rinktis, kaip elgtis toliau - patiems vaikštinėti po paprastiems mirtingiesiems retai atveriamas vietas ar susirasti gidą ir po pastatą keliauti su juo ar ja.


Mes nusprendėme rinktis gidą tikėdamiesi išgirsti įdomių pasakojimų. Daug įdomaus neišgirdome, bet tai turbūt priklauso nuo to, koks gidas pasitaikys - ar teisėjo kabinete dirbantis asistentas, ar patsai generalinis advokatas (taip, taip, buvo ir tokių gidų).


Ką aš galiu pasakyti, niekad nebuvus Teismo pastate, tikrai verta pasinaudoti proga ir pasižvalgyti po jo vidų. O netgi ir buvus, per atvirų durų dienas yra atveriamos ne tik Teismo salės, bet ir tokios patalpos, kur taip paprastai nepateksi, pvz., kur vyksta teisėjų pasitarimai bylų klausimais ir sprendimų priėmimas.


Be to, kas gali atsispirti galimybei pasikelti į 24-ą aukštą ir iš ten pasižvalgyti į platųjį pasaulį.


Į vieną pusę... Į kitą pusę...


Ir ką, ne tik kad pusvalandžio, bet ir valandos per mažai, kad viską spėtum apžiūrėti, paskaityti, paklausyti. Trumpai tariant, Teismo atvirų durų diena mums labai patiko - buvo daug įdomiau nei įsivaizdavau, kad gali būti.


...

2017-04-29

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (II) (Florencija, Italija)

...

Antrąją dieną Florencijoje (pirmosios dienos įspūdžiai - čia) visą dėmesį sutelkėme į skanius pusryčius ir į Katedros aikštėje (Piazza del Duomo) esančių pastatų lankymą: į katedrą buvo galima patekti nemokamai, bet į krikštyklą, varpinę bei katedros kupolą jau teko įsigyti bilietą.

Juos visus tiesiog būtina pamatyti, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad būdami UNESCO Pasaulio paveldo sąraše ir pačioje Florencijos širdyje jie yra itin „aplipti“ miesto lankytojų. Visgi bilietas  į juos galioja net keletą dienų, todėl nebūtina verstis per galvą bandant viską apžiūrėti per vieną dieną. Taip ir būtų geriausia daryti, bėda tik, kad mes neturėjome kelių dienų – tik tą vieną.


Pirmiausia užsukome į Katedrą (Cattedrale di Santa Maria del Fiore arba tiesiog Il Duomo di Firenze), kurios baltos, žalsvos ir rausvos spalvų marmuru dekoruotos sienos (eksterjeras užbaigtas tik XIX a.) yra išskirtinai puošnios, tuo tarpu gotiškas bažnyčios interjeras – asketiškai santūrus. Toks santūrumas tik dar labiau išryškina Filipo Bruneleskio (Filippo Brunelleschi) kurtą Katedros kupolą, kuris net ir praėjus 600 metų po jo užbaigimo tebėra didžiausias iš plytų ir kalkių skiedinio pastatytas kupolas (duomo).


Visuomenės paaukotų lėšų dėka XV amžiuje iškilusi katedra net ir po šimto metu negalėjo pasigirti turinti kupolą, tad neapsikentus buvo paskelbtas konkursas jam suprojektuoti. Iš visų pateiktų projektų gausybės buvo pasirinktas Bruneleskio pasiūlymas, kadangi jis pateikė aiškų inžinerinį sprendimą, kaip sukomponuoti tokį didžiulį kupolą, kuris atlaikytų didžiulį svorį ir nesugriūtų: kupolą padaryti dvisluoksnį, kurių antrasis, laikomas ketverto grandinių, sutvirtintų akmenimis, funkcionuotų kaip atrama išoriniam.
Į katedros kupolą galima užkopti, tam tereikia įveikti tik kokius keturis šimtus ar panašiai siaurų laiptelių su daugybe kitų kopiančių viršun žmonių kompanijoje ar prasilenkti su besileidžiančiais žemyn. Liftas? Koks dar liftas, pamirškite. Tas tai tikrai nebuvo smagioji dalis, nes „laiptinė“ ankšta ir tvanki, o mūsų lankymosi metu netgi nebuvo turistinis sezonas. Kas darosi lipant karštuoju metų laiku, brrr, nenoriu apie tai net pagalvoti.


Tačiau už kančias būna atlyginta. Visų pirma, galima iš arti pasigėrėti nuostabiuoju kupolu ir ant jo išpaišytomis Paskutiniojo teismo scenomis. Tiesa, kadangi praėjimas labai siauras, tai už tavęs einantys žmonės neleidžia kaip reikiant įsijausti į grožėjimąsi. Ir tai tikrai nervina. Tiek ilgai lipus aukštyn, norisi pasimėgauti neskubant.
O pažiūrėti yra į ką, juk Džordžo Vazario (Giorgio Vasari) sukurta freska yra milžiniško didumo – net 3600m². Šeši koncentriniai apskritimai tematiškai užpildyti įvairiomis biblinėmis ir alegorinėmis figūromis. Tiesa, Vazaris mirė neužbaigęs freskos, jo darbus perėmė Federikas Zukaris (Federico Zuccari) su pagalbininkais. Būtent todėl freskos kokybė įvairiose vietose skirtinga – prie jos darbavosi skirtingi menininkai, naudoję skirtingas piešimo technikas. Zukariui nepatiko Vazario „fresco“ stilius, todėl jis bandė įtvirtinti savąjį bei vietoje, skirtoje to meto asmenims, nepamiršo įkomponuoti savęs bei savo artimųjų. 


Visų antra, užlipus galima apžvelgti Florencijos panoramą. O ji graži. :)
Toliau eilė atėjo apsilankymui Švento Jono krikštykloje (Battistero di San Giovanni), stovinčioje keli žingsniai nuo katedros. Kadangi Pizos krikštyklos viduje taip ir nepabuvome, buvo labai įdomu išsiaiškinti, kas per „daiktas“ toji krikštykla ir kam ji reikalinga kaip atskiras pastatas.
Pasirodo, romaniškojo stiliaus krikštykla yra vienas seniausių Florencijos pastatų (XI a. vid. - XII a. vid.) ir turi Mažosios bazilikos statusą. Iki pat XIX amžiaus pabaigos visi katalikų tikėjimo florentiečiai buvo krikštijami būtent čia. Florencijos krikštykla garsėja savo bronzinių durų dekoru, nors iš dabar esančio trejeto tik vienos yra originalios – kitos dvi šiuo metu saugomos muziejuje, jų vietoje įdėti pakaitalai.


Krikštykla yra aštuonkampio formos (įdomu, kad nuo ankstyvosios krikščionybės krikštyklos dažniausiai būdavo būtent aštuonkampės), akį traukia mozaikinės lubos, scenos iš Biblijos ant sienų. Jos interjero baltai žaliame dekore susipina įvairūs stiliai – rytietiškas, romėniškas, krikščioniškas. Trumpai tariant, vidus tikrai įspūdingas.


Mums išėjus iš krikštyklos supratau, kad reikalinga pertrauka; jei negausiu kavos puodelio dabar pat kur nors jaukioje kavinėje, fizinių anei moralinių jėgų užlipti į varpinę tikrai neturėsiu. Ir gal net kokia nuovargio isterija netikėtai gali apimti. Pauzės reikalingos visame kame, ane?
Pasimėgavus kavos puodeliu jau galima šturmuoti katedros varpinę (Giotto’s Campanille) - Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) kūrinį. Varpinė būdama puikiu Florencijos gotiškosios architektūros pavyzdžiu harmoningai papildo katedros ir krikštyklos duetą. Vėl kokie keturi šimtai su viršum laiptelių siauroje laiptinėje su krūva žmonių (neįsivaizduoju, ką daro žmonės, turintys klaustrofobiją), beveik 85 metrai ir mes vėl viršuje. Jėėė!


Tiesą sakant, kiek abejoju, ar taip jau būtina lipti ir į duomo, ir į varpinę, jeigu domina tik Florencijos panorama. Žinoma, visai smagu užlipti į abu – iš vieno gražiai matosi katedros kupolai, kitame galima iš arčiau apžiūrėti kupolo vidaus piešinius, bet gal visgi tai reiktų daryti bent jau ne tą pačią dieną. Kojos jums už tai tik padėkos. Man asmeniškai gal maloniau lipti buvo į varpinę, bet čia labai jau subjektyvu.


Nusileidę žemyn pasijutome kamuojami alkio. Teko ieškoti kuo čia patenkinus savo kūnų poreikius prieš einant į Katedros meno muziejų. Taip besidairydami aplink, kur ir ko čia užkandus, susigundėme pannini con lampredotto, nes visur jie buvo kišami kaip puikus užkandžio pasirinkimas. Iš karto galiu pasakyti, kad šio vietinio „skanėsto“ skonis buvo pusė velnio, bėda, kad pamatėme, kaip jis daromas – verdamas jautienos ar karvės „kažkas“ su lašiniu ir skūra – ir tai atrodė tikrai labai „viaukt“.

Minėtieji lampredotto yra tradicinio Florencijos valstiečio patiekalo pavyzdys. Jie gaminami iš paskutinio, ketvirtojo, karvės skrandžio. Pasirodo, toks skrandis susideda iš liesesnių ir riebesnių dalių (atitinkamai gala ir spannocchia), ir užsisakant tokį sumuštinį galima (ir gal net būtų protinga) prašyti nuimti tą riebesnę dalį, nors tikri žinovai tokį pasirinkimą laiko beveik lampredotto išniekinimu. Bet tada mes, žinoma, dar nežinojome tokių subtilybių. Taigi, skrandis verdamas kartu su pomidorais, svogūnais, petražolėmis ir salieru, tuomet uždedamas ant traškios bandelės sulietos virimo skysčiu ir pagal skonį pagardinamas specialiu padažu padažu, druska ir pipirais. 
Kadangi jau užsisakėme, tai nedrįsome pabėgti, pasiėmėme ir valgėme atbulais dantimis. Tačiau šiuo atveju net ir aštuoni metai skonio lavinimo Liuksemburge nepadėjo; dalį suvalgėme, dalį išmetėme ir patraukėme ieškoti kokakolos saviesiems lampredotto paniniams nuplauti.


Išgyvenę šį kulinarinį nuotykį buvome pasiruošę muziejaus šturmui. Katedros meno muziejus (Museo dell'Opera del Duomo) įsikūręs netoli katedros esančiame pastate, taigi, ranka pasiekiamas. Muziejus nėra didelis (tokio, kaip aš sakau, „protingo“ dydžio), tačiau jame laikomi įvairių meno kūrinių originalai, perkelti iš katedros, varpinės bei krikštyklos. Tarp jų galima rasti Pizano, Donatelo, Mikelandželo darbų, pagarsėjusias Giberčio kurtas duris, pramintas „Rojaus vartais“. Todėl tikrai verta šiam muziejui skirti bent šiek tiek laiko.


Apibendrinant, dienos Florencijoje buvo intensyvios ir užimtos. Taip norėjosi kuo daugiau visko pamatyti ir aplankyti, nes labai gi įdomu. Tikrai norėčiau dar kokį kartą ten nuvykti – tiek gerų muziejų laukia. O ir vienuolių giesmės liko neišgirstos. Ir skani kava iki galo neišragauta. Na, ir šiaip miestas fainas, apgaubiantis savita aura. :)

...

2017-04-10

Susitikimo vietos pakeisti negalima. Paryžius.

...

Kol kas paskutinis įrašas iš trumposios „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ serijos. Juokingiausia, kad jį parašyti prisiruošiau po gerų pusės metų. Paskutiniu metu kelionės mane kažkokiu keistu būdu ištinka greičiau nei spėju parašyti įrašus apie jau praėjusias, todėl nusprendžiau, kad šiame etape bus lengviau gyventi laikantis šūkio „Geriau vėliau, negu niekada“, o ne graužiant save, kad kažko neparašiau, nors rašyti man labai smagu. Kiek prisibijau, kad šis tinklaraštis man nepavirstų prievole ar nemielu darbu, todėl nusprendžiau atsipalaiduoti ir leisti įrašams dėliotis savo ritmu.

Ir visiškai atsipalaidavusi pagaliau pasakoju apie smagų savaitgalį Paryžiuje (Paris)... spalio mėnesį. ;)


Kai buvau pakviesta prisijungti prie šaunios kompanijos Paryžiuje, net nesuabejojau. Kur jau aš nesutiksiu! Juk šiam miestui kaip ir draugėms neįmanoma pasakyti „ne“. Buvau išsiilgusi savo Jurgos, be galo seniai bemačiusi kitą Jurgą ir net nepažinojau (koks apsileidimas) Aldonos. Paryžius ir dviejų kambarių butas labai greitai padėtį ištaisė. 

Visų jau įvykusių mano susitikimų kontekste pagalvojau, kaip puiku, kad mano draugės keliauja ir dar puikiau, kad pasiima mane kartu. :)


Savaitgalio rytas Paryžiuje neįmanomas be ilgų pusryčių kavinėje, kada parimus prie kavos puodelio sau leidi neskubant plėšyti minkštutėlį kruasaną, žvalgytis į praeivius, klausytis arba plepėti kaip tik mes, moterys, temokam - vienu metu ir apie viską.


Lygiai taip pat Paryžius neįmanomas be popiečių ir pavakarių kavinėse, nes negali vien tik vaikštinėti ir dėti varneles pamatytų objektų sąraše. Reikia ir kojas pailsinti. Dar reikia pasidairyti vieno kito suvenyro, užsukti į kepyklą išsirinkti pačio skaniausio makaronso, nepraeiti pro namų dizaino parduotuvę... Iš pastarosios išėjome pilnomis rankomis molinių kaktusų, rėmelių su paparčiais ir vabalų lentynėlių. Na ir kas, kad visai nelogiška dar pusę dienos tampytis su šiais daiktais. :)


Kaip tame tarpe mes dar sugebėjome įkišti nosis į vieną kitą galeriją, aplankyti Pikaso muziejų (Museé National Picasso-Paris), pavakarieniauti ir po to dar užsikarti iki Šv. Širdies bažnyčios (Sacré Coeur) man iki šiol lieka mįslė.


Kita diena buvo skirta pasivaikščiojimams ir... muziejų lankymui. Kiek tą dieną numynėme kilometrų, man jau ir sunku atsakyti. Pirmiausiai priartėjome prie Luvro  ir net per storas jo sienas, saugomas automatų, galėjome justi jo viduje sukauptų meno lobių bangas. Visgi į Luvrą (Musée du Louvre) nėjome, nes jis yra savotiška „juodoji skylė“ - praleidi visą dieną, pamatai tik mažą dalį, prisimeni dar mažiau, bet išeini su didžiai skaudančia galva. Tikrai nesakau, kad neverta - net labai verta jame apsilankyti, bet idealu, jei pavyksta, šio muziejaus kolekcijas ragauti nedidelėmis dozėmis.


Per saulės nušviestą Tiuilri parką (Jardins des Tuileries), besigėrėdamos paukščiais, praeiviais ir Eifelio bokštu (Tour Eiffel) pasiekėme Oranžerijos muziejų (Musée de l'Orangerie), kuris yra visai nedidelis, bet slepia didelį turtą - aštuonetą didelių Klodo Monė „Vandens lelijų“ panelių („Nymphéas“ du Claude Monet). 


Neįmanoma atsispirti tokio dydžio grožiui - norisi tik tyliai sėdėti išplėtus akis ir bandyti savyje išsaugoti bent dalelę to įspūdžio. Tikrai verta šiam muziejui skirti dalį savo laiko ir pamatyti šiuos paveikslus. Aš pati, turėdama galimybę, tikrai grįšiu čia dar kartą. Ir dar.


Iš Oranžerijos muziejaus neskubėdamos nupėdinome iki Rodeno muziejaus (Musée Rodin), kurio sode išdidžiai įsitaisęs garsusis „Mąstytojas“ (le Penseur).


Čia apsilankius, beje, galima nušauti du zuikius - ir mąstytoją pamatyti, ir Eifelio bokštą. Man labai patiko, kad muziejus savo ekspoziciją yra išdėliojęs lauke - savotiškame parke - ir viduje - erdviuose l'hôtel Biron kambariuose.


Saulėtą dieną ypač gražiai atrodo Rodeno darbai namo viduje - pro didžiulius langus krintantys saulės spinduliai juos pagyvina ir sukuria ypatingą nuotaiką. Be to, ten pilna didžiulių veidrodžių, kurie lankytojus taip pat gali paversti netikėtais eksponatais. ;)


Paryžiuje man patiko viskas, ką veikėme ir kur buvome, bet Rodeno muziejus buvo vyšnaitė ant torto - įdomi, bet ne per didelė ekspozicija, jaukus interjeras, gražus parkas pasivaikščiojimui ir jame veikianti kavinė kojų pailsinimui bei skrandžio pamaloninimui.


Apibendrinant, Paryžius buvo nuostabus, kartu buvusi draugija -  dar nuostabesnė, bet kaip kad tokiose kelionėse nusitinka, atrodė, kad ir vėl laikas pralėkė akimirksniu. Bet gal čia ir slypi visas žavesys, būtent taip užgimsta nostalgija ir kyla noras sugrįžti.

P.S. Jeigu kažką svarbaus paminėti pamiršau, mielos keliondraugės, prašau pridėti nuo savęs. :)
...

2017-03-30

Susitikimo vietos pakeisti negalima. Barselona.

...

Barselona (Barcelona) yra puikus pavyzdys miesto, kur man smagu sugrįžti dar kartą ir dar kartą. Sako, kad gyvenimas per trumpas, kad važiuotum vis į tą pačią vietą, kai pasaulyje yra tiek daug verto pamatyti, bet  kodėl gi ne? Juk kiekviena kelionė vis kitokia - kažkada tai buvo studentiška kelionė į naujametį Taizé renginį, vėliau - Barselonos ir jos apylinkių tyrinėjimai dviese su Vilmantu, o dabar štai - susitikimas su savo draugių kompanija iš Lietuvos.


Nors vienu metu man atrodė, kad bandydama nusigauti į Barseloną praleidau daugiau laiko nei pačiame mieste, tačiau kiekviena minutė buvo to verta. Mėgavomės miestu, viena kitos draugija ir nuostabiu oru. Tik pagalvoju apie tas dvi dienas ir vieną naktį katalonų krašte ir sišiepiu iki ausų. Buvo fantastiškai smagu. Jau nepamenu, kada tiek daug juokiausi ir kvailiojau. Turėjo praeiti tiek daug laiko, kad mes visos ir vėl susitiktume ne Lietuvoje. 


Štai ką reiškia, kai atsiduri savo mylimiausių klasiokių kompanijoje, kurių draugijoje tiek daug visko praeita ir nuveikta. Būtent su šiuo trejetuku pirmą kartą keliavau į užsienį. Tuo metu Ryannair nebuvo, finansai irgi nelepino, tad norint pamatyti pasaulį (o man tai buvo pirmasis užsienis), teko keletą dienų praleisti autobuse apsirūpinus sumuštiniais bei konservais ir bandant atrasti patogią padėtį nusėdėtam užpakaliui. Bet tai tikrai nebuvo problema, svarbiausia buvo kelionė ir jos keliamas jaudulys.


Na, bet grįžkime prie Barselonos reikalų.
 
Kadangi atvykau viena diena vėliau, mano draugės jau buvo suspėjusios aplėkti ir apžiūrėti pusę Barselonos (nežinau, gal ir daugiau), nusižiūrėti vieną kitą jachtą ir atrasti neblogų vietelių pavalgymui.

Patikėkite, atrasti vietas, kur Barselonos centre galima skaniai ar bent jau pakankamai neblogai pavalgyti, yra nepaprastai svarbu. Mudviejų su Vilmantu ankstesnės kulinarinės patirtys Barselonoje nebuvo labai džiugios; atrodytų, kad šiame mieste ypatingai gajus mąstymas, jog alkanas turistas suvalgys bet kokį š...


Tik susitikusios ir atsiglebėsčiavusios pajutome, kad pats metas ankstyviems pietums, kitaip tikrai neturėsime nei fizinių, nei intelektualinių jėgų apžiūrėti Antoni Gaudi šedevro - Šv. Šeimynos bažnyčios, dažniausiai vadinamos tiesiog Sagrada Familia (Basílica i Temple Expiatori de la Sagrada Família).

Turiu pripažinti, kad iš išorės ši bažnyčia neatrodo tokia jau įspūdinga. Ateini su didžiausiais lūkesčiais apžiūrėti UNESCO pasaulio paveldą, pamatai tą nebaigtą lipdyti bažnyčią, kurios bokštų siluetai pinasi su statybinių kranų, ir nesupranti, ko visi dėl jos alpsta. Kur tas „vau!“ momentas? Ta patvirtino ir mano keliondraugės prisipažindamos, kad prie jos atėjus vakare garsioji bažnyčia pasirodė visai neįspūdinga, nors eksterjere sutalpinta daugybė biblinių ir bendrakrikščioniškų elementų bei motyvų - akys net raibsta.


Asmeniškai man didžiausia paslaptis, kaip pasakytų Mažasis Princas, slypi širdyje, šiuo atveju - bažnyčios viduje. Įeini ir patenki į kažkokį magišką spalvų ir formų pasaulį (ir pamiršti, kad tai bažnyčia), pats tampi spalva ir bandai ją sugerti į save, kad išsaugotum prisiminimą. Galima mėgti Gaudi architektūrą, galima - ne, bet kažkodėl tikiu, kad Sagrada Familia bažnyčios interjeras nei vieno nepalieka abejingo ar drungno.

Įdomu, kad nors 2010 metais Šv. Šeimynos bažnyčią pašventino pats popiežius (Benediktas XVI), tačiau Šv. Mišios bažnyčioje nėra reguliariai aukojamos. Tais retais atvejais, kai Šv. Mišios vyksta, bažnyčios tinklalapyje galima rasti nurodymus, kaip gauti kvietimą į jas. Neturi kvietimo - nebus tau ir šv. Mišių.


Bet negali gi viskas būti gražu ir saulėta. Kaip prašoma tame rengtame 50% pozityvo ir 50% negatyvo įstatyme (na, turbūt apie jį negirdėjusių nelabai yra), vardan pusiausvyros krestelsiu ir aš šaukštelį deguto.

Kaip itin patyrusios ir apdairios keliautojos nusprendėme nerizikuoti ir pabandyti išvengti eilių prie bilietų įsigydamos juos internetu. Ir kad pajustume jau visą šimtaprocentinį gėrį, nusprendėme pirkti visą komplektą, t.y. įėjimo bilietą + audiogidą + pakilimą į vieną iš veikiančių bažnyčios bokštų (galima rinktis iš dviejų - Kristaus Gimimo (Nativity) ir Kančios (Passion)), iš kurio atsivertų graži panorama.


Iki nusibodimo atsiklausiusios audiogido ir prisižiūrėjusios bažnyčios nutarėme, kad būtų pats metas suvalgyti tą vyšnią ant torto - pasikelti į bokštą. O tada ir paaiškėjo, kad mūsų pasirinktasis bokštas (kuris aprašyme buvo pateiktas kaip įdomesnis) jau kelios savaitės kaip uždarytas remontui. Cha! Tačiau Sagrada Familia tinklalapis to nepaisydamas vis tiek pardavinėja bilietus į jį. Ispaniškos kiaulės, dievaži.

Po tokio nepavykusio pasikėlimo į bokštą nuotaikai praskaidrinti ir įspūdžiams pasidalinti greitai susiradome vietelę, kuri siūlė ir gražų vaizdą į bažnyčią, ir skanius desertus. Kavos puodelis ir padidėjęs cukraus kiekis kraujyje neleido mums per daug liūdėti suteikdamas naujų jėgų Barselonos šturmui.


Tai mes vaikščiojom, vaikščiojom, vaikščiojom, pažindinomės su miestu, plepėjom, valgėm, juokėmės ir kitaip lengvai kraustėmės iš proto. Kažkuriuo metu susipratome, kad kojos vis labiau paskausta ir jau būtų pats metas išbandyti viešbučio lovos minkštumą - rytoj laukia nauja ir intensyvi diena.

Ankstyvi pusryčiai ir mes jau pakeliui į Guelio parką (Park Güell). Taip, taip ir vėl kyšo Gaudi ausys. Kažkaip šį kartą mes be jo neapsiėjom.

XX a. pradžioje Eusebijus Guelis (Eusebi Güell) panoro sukurti įdomią turtingų žmonių gyvenvietę-parką su puikiu vaizdu į miestą bei jūrą. Gaudi ėmėsi šio darbo, ir dabar turime dar vieną traukos objektą Barselonoje. Reiktų nepamiršti, kad šis parkas taip pat „sėdi“ UNESCO pasaulio paveldo objektų sąraše.


Guelio parkas nemažas ir dalis jo nemokama - galima smagiai vaikštinėti takeliais aplink nardant žalioms papūgėlėms ir balandžiams. Visgi norint pakliūti prie gražiųjų namukų, driežo („el drac“) ir kitokių įdomybių, neišvengiamai teks pastovėti eilėje ir įgyti bilietą. Šį kartą mes nebuvome pakankamai gudrios, todėl neišvengėme nei eilės, nei pusantros valandos galimybės susipažinti su nemokama parko dalimi, kadangi įgyjant bilietą kartu paskiriama ir valanda, kada galima patekti į mokamą parko dalį.

Gal jau esu minėjusi (o gal ir ne), kad nesu didelė šio parko gerbėja - mane kiek erzina žmonių masė jame, be to, vieną kartą jame pabuvus, antrą kartą nieko naujo nebeatrandi, tačiau su draugija visur smagu. Užsidedi akinius nuo saulės ir varai. Iš parko atsiverianti Barselonos panorama taip pat netrukdo.


Kitas nusižiūrėtas Barselonos objektas - spalvoti šokantys fontanai (Font màgica de Montjuïc). Šie fontanai buvo inžinieriaus Carles Buigas sukurti specialiai Barselonoje vykusiai tarptautinei parodai „Expo 1929“, kardinaliai atnaujinti 1992 m. Barselonos olimpinėms žaidynėms ir iki šiol savaitgaliais (tiksli valanda priklauso nuo metų laiko - geriausia datas ir laiką pasitikrinti tinklalapyje) džiugina Barselonos gyventojus ir turistus. Įdomu, kad fontanai nešvaisto vandens - naudojamas perdirbtas.

Montjuïc kalnas yra beveik Barselonos muziejų meka: Miro (Fundació Joan Miró), etnologijos (Museo Etnológico de Barcelona), archeologijos (Archaeology Museum of Catalonia), sporto (Museu Olímpic i de l'Esport Joan Antoni Samaranch), meno (Museu Nacional d'Art de Catalunya), architektūros (Poble Espanyol) - visus juos galima rasti šioje vietoje. Mielai būčiau aplankiusi net keletą iš paminėtų, tačiau oras buvo paprasčiausiai per geras muziejams.


Prie fontanų atkakome kiek per anksti, todėl kiek pasigrožėjusios nuo Palau Nacional atsiveriančia Barselonos panorama, nusprendėme pavaikštinėti aplink ir susirasti kokią vietelę pavakario pietums.

Tai nepasirodė lengvas uždavinys; veikiančių užeigų bei restoranų aplink buvo visai mažai, o iš aptiktos - nesužavėjo. Kažkuriuo momentu visiškai atsitiktinai pamatėme venecijietišką tratoriją „Xemei“. Kiek paabejojusios, ar čia jau bus geriau nei ankstesnėse, įkišome nosį į vidų ir - pamačiusios skaniai valgančius vietinius Barselonos gyventojus bei jų lėkščių turinį - supratome, kad iš šios vietos mes tikrai niekur nebeisime. Jau vėliau išsiaiškinome, kad ši tratorija yra puikiai įvertinta ne vieno lankytojo (Tripadvisor) ir įvardijama kaip viena geresnių valgymo vietų Barselonoje. Ką galiu pasakyti, pasisekė ir mums, ir mūsų skrandžiams.


Pietauti baigėme kaip tik prieš prasidedant fontanų šou. Buvo gražu, bet, jeigu mano atmintis neapgauna, kokius septyniolika metų atgal šis šou buvo dar įspūdingesnis, nes spalvas keitė ne vienas, bet keletas fontanų.

Kaip bebūtų, daug laiko jais pasigrožėti neturėjau - teko skubėti į traukinį ir į oro uostą. Nesuprantu, kur tas laikas dingo? Atrodo, tik spėjau pasisveikinti, o jau teko atsisveikinti - ir su draugėmis, ir su Barselona. Tačiau nors trumpai, bet buvo jėga.


...