SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-12-23

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)

...

Turiu prisipažinti, kad nors paskutiniu metu visai nemažai teko pakeliauti, o pageidaujamų aplankyti vietų sąrašas tik ilgėja, bet Tanžero tikrai nebuvo tarp jų. Apskritai, vis dar nesijaučiu pribrendusi kelionėms į Indiją (šalis manęs kol kas visiškai nevilioja) ir... Afriką. Bet, o didysis likimo piršte, gruodžio pradžioje vis tiek kelioms dienoms atsidūriau Afrikoje, nors ir tik labai jau šiaurinėje josios dalyje.


Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjosi pagelbėti draugei bėdoje - negi išleisi ją vieną į Maroką, maža kas, dar sugalvos tenai pasilikti, todėl mudu su Vilmantu nusprendėme nesnausti - pasinaudoti gera kompanija ir tuo pačiu išnaudoti paskutines likusias atostogų dienas (ach, jų visada per mažai). Skrydžio metas nenumaldomai artėjo, kartu pradėjo kilti šioks toks nerimas dėl to, kaip viskas seksis, ką pamatyti, ko nedaryti. Kad nebūtų viskas taip paprasta, šios kelionės iniciatorė, palinkėjusi smagiai praleisti laiką, dėl pasikeitusių asmeninių planų nusprendė kelionės atsisakyti.


Taip ir vėl likome tik dviese, nusiteikę atrasti Tanžero paslaptis. Senesnių atostogų Egipte patirtis mums kuždėjo, jog lengva nebus - kultūriniai skirtumai, „turisto antspaudas“ ant kaktos bei iš kartos į kartą neištobulinti derybų meno įgūdžiai pavers mus lengvais taikiniais vietinės turizmo rinkos asams.


Jau sugrįžus iš Tanžero galiu pasakyti, kad išsisukome dar gana lengvai - tik kartelį buvome užsodinti ant kupranugarių, namuose atsirado tik vienas kitas nedidukas berberų rankų darbo (na, bent jau taip buvo mums įteigta) kilimas bei koks tai bronzinis kupranugaris. Tuo pačiu stalčiuje atgulė keletas gautų niekam nereikalingų „draugystės dovanėlių“: du raktų pakabukai su Fatimos ranka, veidrodėlis ir dar kažkokia neaiški balabaika.


Supratome, kad marokiečiai labai mėgsta ne tik duoti, bet ir gauti tokias dovanėles; ypatingai mielai dovanoja tokias, kurios jiems asmeniškai nieko nekainuoja, pvz., slapta paimtas (nušvilptas) iš draugo parduotuvės, ir nepasikuklina paprašyti kažko, kas jiems patinka iš tavo turimų daiktų. Taip kelionės pabaigoje teko man atsisveikinti su savuoju skėčiu, nes „tokių Maroke nėra“, o aš vis tiek „galėsiu nusipirkti kitą“. Tas žmogus jau mane buvo gerokai užknisęs, tad pasirodė lengviau atiduoti jam tą skėtį ir atsisveikinti negu tuščiai derėtis ir atsikalbinėti (į kelionės pabaigą manyje jau buvo įsijungęs paaugliškas „whatever, tik atsiknisk“ nusiteikimas). Tuo tarpu Vilmantas pasirodė besąs psichologiškai stiprus ir užsispyręs, tai ir savo skėtį sėkmingai išsaugojo.


Ir kas galėtų pagalvoti, kad skėtis gali būti tokia vertybė Maroke? Juk šias vietas mes siejame su saule, karščiu ir nesibaigiančiomis maudynėmis. Visgi gruodžio mėnesio Maroką, o tiksliau - Tanžerą, reikėtų įsivaizduoti labiau kaip lietaus skalaujamą nei saulės nušviestą miestą.


Žiemos metas, šalimais esantys Atlanto vandenynas bei Viduržemio jūra įneša savo indėlį į Tanžero orų bei kritulių kaitą. Žinoma, sėkmės kriterijus irgi galioja - gali pasitaikyti, kad visos dienos bus saulėtos ir šiltos, o gali būti, kad skėčio nepaleisi iš rankų ir dėkosi dievams, kad avi neperšlampamus batus.


Mums pasitaikė visko, tačiau lietaus šio apsilankymo metu gavome daugiau nei saulės (ir gerokai daugiau nei pageidavome), nors, reikia pastebėti, oro temperatūra buvo visai maloni. Tikrai verta prieš kelionę tikrinti oro prognozes ir ruoštis blogiausiam viliantis, kad sinoptikai klysta. Mūsų atveju, jie neklydo. Už tai kiek laimės teikė kiekvienas dangaus prasigiedrijimas ir skėčio suskleidimas.


Dar viena vertybė lietingame Tanžere - geras viešbutis, t.y. toks, kuriame yra šildymas. Nes, patikėkite, nuostabus vasaros viešbutis nėra lygus nuostabiam žiemos viešbučiui. Tai va, mums teko laimė kelias naktis praleisti būtent tokiame „vasaros“ viešbutyje. Ir tai tikrai nebuvo pati komfortiškiausia patirtis; grįžus po pasivaikščiojimų mus pasitikdavo drėgnas ir vėsus kambarys, drėgni rankšluosčiai, nedžiūstantys drabužiai ir anekdotinės situacijos.


Pavyzdžiui, po ilgos dienos pažindinantis su Tanžeru vakare sugrįžę į viešbutį randame sutvarkytą kambarį ir nei vieno rankšluosčio. Nuėję pasiteirauti į recepciją, kurgi prapuolė rankšluosčiai, gavome atsakymą „visą dieną lijo.“ ... Suprask - neišdžiuvo. Kodėl neišdžiuvo? Nes nepaisant lietaus visi rankšluosčiai buvo išdžiaustyti ant kėdžių terasoje be stogo. Logika?..


Na, jei su skalbinių džiovinimo procesu marokiečiams sunkoka, tai kalbų mokėjimu jie mus tikrai nustebino. Neduočiau rankos nukirsti, kad visi Maroko gyventojai yra tokie poliglotai (būtų keista), bet bent jau kažkiek susiję su aptarnavimo ar turizmo sferomis dažnai puikiai kalba prancūziškai, ispaniškai, angliškai, na, ir arabiškai, kas be ko. O gal ir berberų kalba, nes šiaip jau oficialiai užrašai pateikiami trimis kalbomis - arabiškai, berberų kalba ir prancūziškai. Keliomis kalbomis pramokę kalbėti ne tik suaugusieji (pardavėjai, padavėjai, vairuotojai etc.), bet ir vaikai, kaip kad už gidą mums bandęs įsisiūlyti dvylikametis ar vienkartinių nosinaičių pakelius pardavinėjantys pypliai.


Tiesa, negalėčiau atsakyti, ar moterys taip pat moka keletą kalbų, nes vis dar nemažai jų dirba namų ar virtuvių, skalbyklų ir pan. erdvėse, tad su jomis nebuvo šanso pabendrauti. Tačiau gatvėse matėme daug savarankiškai savo reikalus tvarkančių bei apsipirkinėjančių moterų, nemažą įspūdį padarė eismą reguliuojanti policininkė bei pasienio patikroje dirbančios pareigūnės, tad taip paviršutiniškai žiūrint drįsčiau spėti, kad šioje visuomenėje jos nėra visiškai beteisės. Ir kavinėse jų galima sutikti, nors dažniau su vyru nei su draugių būreliu.


Šiaip jau, tai kavinės Maroke yra vyrų reikalas. Sėdi jie sau prie kavos ar arbatos puodelių ir stebi pasaulį arba futbolą televizijos ekranuose (tiesą sakant, futbolą žiūri masiškai). Apskritai, pavaikščiojus gatvėmis ir pasidairius į kavinių lankytojus bei šiaip stoviniuojančius vyrus kyla įspūdis, kad aplinkui yra labai daug nieko neveikiančių žmonių. Galbūt jie atlieka kokias slaptas funkcijas apie kurias mes nieko nenutuokiam, pvz., tyko priklydusio turisto, kad nuvestų jį į savo draugo-dėdės-brolio-šeimos kavinę ar parduotuvę, o gal restoraną...


Nežinau, ar mums sekėsi, ar Tanžere visur geri virėjai, bet maistu skųstis negalėjome - ar tai būtų tadžinas, ar kuskusas, ar žuvis. Gal tik vienoje vietoje patiekalai pasirodė perdėm "nualyvuoginti" (nurūgštinti), o visur kitur - restorane ar sumuštinių kioske - viskas labai skanu, ką įrodo faktas, kad abu su Vilmantu net nekvestionuodami šveitėme žuvies, kalmarų ir rykliuko salotas su špinatais, nors šiaip jūrų gėrybių nemėgstame.


Dar prieš kelionę kiek pasidomėjome vietomis, kuriose rekomenduoja Tanžere valgyti ar mėgautis arbata. Be abejo, iki vienų net nepriėjome, kitos nesukėlė susidomėjimo, o trečios tapo maloniu atradimu, kaip kad „Saveur du Poisson“ ar „Hafa“. Yra specialių restoranų, skirtų turistams, kuriuose viskas yra įrengta atseit marokietišku stiliumi, net koks muzikantas brazdina savo instrumentą, kol valgai. Tai kaip pasiseks tokiose maitinimo įstaigose - laimės dalykas, nes gali būti skanu, o gali ir nebūti. Viename tokių mums skanu nebuvo. Kitame panašaus stiliaus, į kurį mus atvedė gatvės berniukas, valgėme itin skaniai. Ir žinok dabar, žmogau.


Žuvies restoranas „Saveur du Poisson“ (čia ne reklama, bet tiesiog mums didžiulė įspūdį padariusi vieta), kurioje visi patiekalai - pradedant žuviene baigiant desertu - buvo labai gardūs bei įdomiai patiekiami, nors jo įkainiai Maroko kontekste didoki.


Nustebino, kad užėjus pavalgyti dažnai padavėjai automatiškai nuspręsdavo, kad mes valgysime visą meniu (net nesuteikdavo pasirinkimo galimybės, tiesą sakant), tad, pvz., gaudavome alyvuogių, sriubos arba salotų, „b'stilla“ (arba „pastilla“), kuskusą arba tadžiną, desertą. Nors porcijos nelabai didelės, bet vis tiek jausdavausi persivalgiusi. Iš marokietiškų patiekalų įdomus patiekalas pasirodė jų „b'stilla“ - susuktos tešlos pyragas su viščiuko mėsa viduje (gali pasitaikyti ir balandžio mėsa), apibarstytas cukraus pudra. Jei jis gerai pagamintas, tuomet galit net nesuprasti, kad valgote mėsą; na, ir šiaip toks įdomus skonių derinys.


Kiek toliau nuo centrinių objektų esančios „Hafos“ terasose su vaizdu į Viduržemio jūrą bei Gibraltarą mums labai patiko gerti arbatą, niekaip nesinorėjo iš jos išeiti. Apskritai, nepraleidome progos, kur ištaikę, pasimėgauti mėtų arbata. Marokietiška mėtų arbata yra elementari mėtų arbata su daug cukraus. Tai vat to saldumo buvo kiek perdaug, tekdavo vis prašyti su mažai arba visai be cukraus, ir vis tiek arbata būdavo pakankamai saldi. Bet šios lietingos kelionės metu mėtų arbata mums tapo savotišku saldžiu malonumu, kuriuo nevengėme pasimėgauti.


Tokie mūsų bendri įspūdžiai. Bus daugiau. ;)
...

2016-11-08

Pasakojimai nuo sofos: užburianti upės kilpa (Saarschleife)

...

Visiems aplink, kurie klausėsi ir nesiklausė, išzyziau ausis apie taip, koks nuostabus yra ties medžių viršūnėmis einantis takas netoli Metlacho (važiuojant link Mettlach reikia dairytis nuorodų į Orscholz miestelyje esantį Cloef-Atrium), nuo kurio atsiveria nuostabiai gražus vaizdas į Saro upės kilpą (Saarschleife) bei Saro-Hunsriuko gamtos parką (Naturpark Saar-Hunsrück).


Tiesa, aš pati dar nebuvau ten buvusi. :) 
Tačiau geram pardavėjui tokia smulkmena tikrai netrukdo. Kurie manimi patikėjo ir nuvažiavo, manau, nenusivylė. Galiausiai nuvažiavome ir mes su kompanija.


Kažkaip prieš važiuodama neatkreipiau dėmesio, kad šis 1,2 km ilgio takas (Baumwipfelpfad Saarschleife) lankytojams atsidarė tik prieš keletą mėnesių - 2016 m liepos pabaigoje; dabar man aišku, kodėl viskas taip šviežiai ir naujai atrodė.


Einant 23 metrų aukštyje palei medžius atsiveria reta galimybė pamatyti, kaip atrodo jų viršūnės. Tiesa, kylant aukštyn darėsi vis vėjuočiau, medinė-metalinė struktūra kartas nuo karto lengvai pasiūbuodavo, taip suteikdama šiam pasivaikščiojimui daugiau... emocijų.


Bijantiems aukščio šio tako galbūt ir nerekomenduočiau, bet visiems kitiems - tikrai nebloga pramoga. Net ir vaikams, kadangi beeinant taku iki apžiūros punkto yra įrengta visokių žaidybinių elementų.


Pasiekus 42 metrų aukštyje esančią apžiūros aikštelę (cloef) atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas ne tik į upę, bet ir į rudeniškomis spalvomis nusidažiusį mišką bei kalvas, ir į jų supamus miestelius. 


Tiesa, kad visa šitai pamatytum, tikrai nebūtina pirkti bilietą ir lipti ant atriumo viršaus, viskas labai gerai matosi ir būnant kiek žemėliau. Galima patogiai įsitaisyti ant suoliuko ir mėgautis panorama - vėjo mažiau, patogumo daugiau.


Tačiau paėjėti taku netoli medžių viršūnių paprasčiausiai smagu.
Ir aš tai mielai pakartočiau. ;)
...

2016-11-03

Pasakojimai nuo sofos: auksinis ruduo vynuogynuose (Bech-Kleinmacher - Schwebsange)

...
Nors nejučia prabėgusi vasara mūsų per daug nelepino gražiu ir šiltu oru, tačiau atėjęs rudens metas maloniai nustebino. Netgi sakyčiau, kad spalio mėnuo Liuksemburgui buvo fantastiškai maloningas, leisdamas mėgautis puikiu oru ir nuostabiomis spalvomis.


Tokiu laiku savaitgalius leisti namuose būtų absoliuti nuodėmė, tad atkapstę namuose kažkur užkištas ir vasarą beveik nenaudotas pasivaikščiojimų maršrutų knygeles bei išsitraukę kuprines pasistengėme išnaudoti kiekvieną minutę. Juk niekada negali žinoti, kada atslinks tos pilkosios lietaus persmelktos Liuksemburgo žiemos dienos, ir nebeliks nieko kito, kaip pradėti serialų žiūrėjimo maratonus maloniai įsisukus į vilnonius pledus bei apsikabinus arbatos puodus. Bet iki tol...


Organizmui dar nespėjus perprasti pasikeitusio laiko subtilumų, spalio 30-osios rytą pradėjome gerokai anksčiau nei įprastai (na, bent jau atsižvelgiant į tai, ką mums rodė laikrodis) nepaisant netgi to, kad išvakarėse labai smagiai su draugais gaminę ir valgę kibinus namo grįžome prisikimšę kaip meškučiai, svajojantys ilgai, ilgai miegoti. Kaip bebūtų, saulė nuo pat ryto jau viliojo laukan, tad ilgai nesvarstydami išsiruošėme pasivaikščioti po vynuogynus.


Maršrutą pasirinkome ne baisiai ilgą - apie 10 km nuo Bech-Klainmacherio kaimelio (Bech-Kleinmacher) prie Mozelio link Velenštaino (Wellenstein) ir toliau iki pat Švebsanžo (Schwebsange) bei atgalios.


Ir tai buvo tipiškas sekmadienis Liuksemburge, kada maži miesteliai ir kaimai atrodo tarsi užliūliuoti amžinojo miego - gatvėse nei gyvos dvasios, neskaitant vieno kito pravažiuojančio automobilio ar pernelyg budraus kieme uždaryto šuns. Kurį laiką ėjome vienut vienutėliai; vėliau jau pradėjome sutikti vieną kitą tokį pat vaikščiotoją kaip ir mes.


Nežinau, kokios čakros man tarp tų gelsvai ir žalsvai nusidažiusių vynuogienojų atsivėrė, bet jau seniai vaikščiodama gamtoje nejaučiau tokio džiaugsmo.

Gera.
Gražu.
Tylu.


Nusiraškai kokią užsilikusią nuo skynimo vynuogę, prisėdi karštos arbatos puodeliui iš termoso, paskaitai vieną kitą informacinį aprašą apie vynuogių rūšis ar jų auginimą, galiausiai, tiesiog grožiesi aplinka bei pliurpi, kas ant seilės užeina. Rojus. :)


Pakeliui užtikome netgi sūpynes; gaila tik, kad jos jau buvo atsidūrusios šešėlyje, tai ilgiau pasėdėjus darėsi vėsu, nors sekmadienis buvo ypatingai šiltas - vaikštinėjome po vynuogynus nusimetę visas savo skrandas.


Pakeliui užtikome keletą nuorodų, vedančių į pagundą, bet mes atsilaikėme, nes... niekas neveikė. :) Sekmadienis juk. :)

Praėjome „tuščią kapą“,  žvilgsniais nulydėjome vištų piemenį, nešiną vytele nepaklusniosioms, aptikome „stebuklingą fontaną“ - pirmą rugsėjo sekmadienį vyno šventės metu iš jo trykšta ne vanduo, o nemokamas vynas, ach... ;)


Baigę vynuogynų apžiūrą patraukėme palei Mozelio upę iki Remišo (Remich) - jis tebuvo tik už vieno kilometro, ir čia mūsų laukė netikėtumas - galybė žmonių. Tokios minios, išėjusios pasidžiaugti gražiu sekmadienio oru ir pasižmonėti, jau seniai nebuvau mačiusi. Tai štai kur visi Liuksemburgo žmonės slepiasi saulėtą sekmadienį - „Liuksemburgo Rivjeroje“. :)
...

2016-08-22

Pasakojimai nuo sofos: saldus Zarburgo žavesys (Saarburg, Vokietija)

...
Netoli Liuksemburgo yra toksai nedidelis Vokietijos miestas Zarburgas (Saarburg). Apie jį buvome girdėję ne kartą, tačiau kažkodėl niekaip neprisiruošdavome apsilankyti.


Tiesa, vieną kartą buvome atsidūrę visai prie pat - kitoje upės pusėje, tereikėjo tik pereiti tiltą ir pakilti į kalną. Tačiau taip ir nepasiryžome, nusprendę, kad mums iki soties dviračiu numintų kilometrų. Apie dviračių tempimą per vidurdienio karštį į kalną net galvoti nesinorėjo.

Trumpai tariant, vis dar reikėjo kažkokio postūmio, priversiančio nuvažiuoti į Zarburgą. Ir tuo postūmiu tapo jau ne pirmą kartą Liuksemburge besilankantys mano tėvai; reikėjo sugalvoti, kur čia nuvykus, kad būtų nelabai toli, bet vis dar mums visiems nematyta ir įdomu.


Zarburgas įsikūręs prie Zaro upės (Saar; greičiausiai nuo upės ir miesto pavadinimas kilęs), tad pro jį vis praplaukia garsusis Liuksemburgo turistinis laivas „Princess Marie Astrid“, o aplink kylančiose kalvose auginamos Riesling rūšies vynuogės.

Per miestelį teka mažutė Leuk upė, kurią kerta net keletas nedidelių tiltų, o nuo vieno jų į kitus tiltukus atsiveriantį vaizdą vietiniai pakrikštijo „Mažąja Venecija“. Negali sakyti, kad zarburgiečiai neturi ambicijų. :)


Kiek paėjus iš „Venecijos“ patenki tiesiai į kavinėmis nusėtas ir turistų apsėstas Arklių bei Sviesto turgų aikštes, kurias būtų galima įvardinti kaip miestelio lankytojų traukos centrą.

Prisimindama Zarburgą galiu pasakyti, kad jis man paliko pakankamai dviprasmišką jausmą.


Viena vertus, miestelis pasirodė esąs persmelktas „vokiečių pensininkų estetikos“ stiliumi, kuriame dominuoja tam tikro stiliaus papuošalų ir suvenyrų krautuvėlės, gėlių klombos ir sodo nykštukai. Tiesa, nykštukų nemačiau, bet pagal visą stilistiką, tai jie turėjo būti kažkur netoliese, gal už kampo?

Tokiam persaldinto miestelio įspūdžiui atskiesti nepadėjo net aplink išstatytos kiek modernesnės skulptūros.


Kita vertus, griovyje palei malūną išsiliejantis Leuk upės krioklys natūraliai įneša šiek tiek atšiaurumo į tą nusaldintą miestelio eksterjerą.


Įspūdį dar labiau pagerino kiek toliau ant kalvos išlikę pilies griuvėsiai. Pilies, kurią, beje, 964 metais pastatė toksai garbus grafas Zygfridas Liuksemburgietis.


Nuo Zarburgo pilies (jos viduje nieko ypatingo nėra, išskyrus apžvalgos bokštą ir įsikūrusį restoraną) atsiveria nuostabūs vaizdai į miestą bei Zaro slėnį; jie mane nuginklavo ir atpirko visą erzinantį saldumą.


Iš pilies bokšto pamatėme, kad kiek tolėliau esantys keltuvai kelia „kažkur aukštyn“. Kur jie bekeltų, keltuvais pasivažinėti tikrai nepraleisime progos. Ne tik patys, bet ir svečiams nepavyks išsisukti.


Keltuvai užkėlė iki pat kalvos viršūnės, kur įrengta toboganų trasa („Saar-Rodel“). Iš pradžių pagalvojau, kad gal kiek baugu, bet kai pamačiau, kokiu greičiu jais važinėjasi mamytės ir tėveliai su savo mažais vaikais, supratau, kad būtų gėda neišbandyti. Valdyti tas roges pasirodė gana paprasta, nors kaip pirmam kartui, tai važiavau atsargiai ir kiek lėtokai. Kitą kartą, kadangi jau žinau kaip ir kas, būsiu drąsesnė ir greitesnė. :)


Na, ir aišku, besikeliant keltuvais neįmanoma atplėšti akių nuo Zaro upės slėnio grožio.
...

2016-08-17

Pasakojimai nuo sofos: Žolinės Liuksemburgo kaime

...

Jei diena išaušo saulėta ir šilta, tuomet Greveldanžo (Greiveldeng) kaimas rugpjūčio 15 dieną yra puiki vieta pajusti, kaip vietinių apylinkių gyventojai ir jų svečiai iš visos širdies švenčia Žolines bei derliaus šventę (Léiffrawëschdag).   


Reginys, sakyčiau, kažkuo primena lietuviškus Žolinių atlaidus, į kuriuos susirenka daug žmonių ne tik pasimelsti, bet ir vieni kitus pamatyti bei pabendrauti. 

Taigi, ir Greveldanže iš visų kampų išlenda pasipuošę ir smagiai nusiteikę senukai, kaimo bažnyčioje Šv. Mišių metu šventinama derliaus puokštė (Wësch), gatvelėse apstu prekybininkų bei amatininkų stendų su visokiomis (kartais keistokomis) gėrybėmis, groja muzikantai, vaikai gali pajodinėti asilais ar būti pavėžinti senais traktoriais.


Suaugusieji taip pat turėjo galimybę „prisimatuoti“ jiems tinkamą (ir patinkamą) traktorių. Mes tai jau tikrai nepraleidome tokios progos; negali žinoti, ar kada neteks ūkininkais būti.


Léiffrawëschdag šventė tęsiasi iki pat nakties. Na, bent jau patiems ištvermingiausiems. 

Visą dieną niekas neskuba skirstytis namo - vieni su kitais nepailsdami socializuojasi prie taurės vyno ar kremanto. Juk šiaip ar taip Greveldanžas yra įsikūręs palei Mozelio upę bei apsuptas vynuogynais nusėtų kalvų, tad vietinių vyndarių siūlomo vyno pasirinkimas įspūdingas. Kad galva visiškai nesusisuktų, reikėtų nepamiršti pasistiprinti liuksemburgietiškos virtuvės patiekalais. Tie, kuriems pavyksta tinkamai subalansuoti vyno, maisto ir savo svorio santykį, sėkmingai sulaukia kaimelio šokių, kuriuose gali pademonstruoti, ką moka.


Mūsų kompanija bandė išragauti visą siūlomų vynų įvairovę, nors greitai tapo akivaizdu, kad to geriau nedaryti, jei norime dar tą pačią dieną grįžti namo. Aukščiau minėtų šokių net nelaukėme, nors praeitais metais visai smagiai sukomės ant scenos su kitomis senukų poromis.

Pakeliui į Liuksemburgą dar stabtelėjome kavos pertraukėlei Remiše (Remich), kur vykusiame blusturgyje pamačiau mane be žado palikusią kompoziciją. :) Nors negaliu sakyti, kad ji Žolinių šventei ne į temą. :)


...