SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2014-10-05

P.S. "Plieno katedra": Industrinis baletas, kuris visai ne baletas

...

Afišoje pamačius užrašą „ballet choréographique“, jo pavadinimą – „Cathédrale d‘acier“ (Plieno katedra), dedikaciją kasyklų darbininkams bei nuo kažkokio ekskavatoriaus kaušo žemyn kabančio žmogaus žemyn galvą nuotrauką, galvoje iš karto kilo milijonas klausimų. O tai ką, būna nerežisuotų baletų? Koks ryšys tarp baleto ir ekskavatoriaus? Negi kokie darbininkai šoks baletą? Ir taip toliau, ir panašiai.


Supratau, kad būtinai reikia pamatyti šitą, kaip aš pavadinau, industrinį baletą. Teliko susiorganizuoti kompaniją, prieš tai ją ypatingai suintrigavus reginiu – maždaug, trūks plyš ir jums reikia pamatyti. Planas pavyko, ir mes atsidūrėme Dudelanže (Dudelange), kur visą valandą galėjome stebėti šį „baletą“. Beje, spektaklį įvertinčiau visai neblogai – nors ir nealpėjau nuo grožio ir įdomumo, bet nuobodu irgi nebuvo. Tiesa, jeigu oras būtų buvęs bjaurus – labai šalta ar lytų, tuomet reginys nelabai džiugintų, bet kaip tik pasitaikė šiltas spalio ketvirtosios vakaras.

Turbūt jau aišku, kad tai nebuvo joks baletas; artimiausia turbūt būtų gatvės spektaklio ir modernaus šokio žanrui. Nors pagal aprašymą turėjo dalyvauti trys šokėjai, tebuvo jų tik du, iš kurių vienas mums pasirodė labiau akrobatas, o kitas – labiau šokėjas. Tai va būtent jie ir šoko. Taip pat spektaklyje dalyvavo du buvę kasyklų darbuotojai, kurie ten kažką veikė, t.y. vaidino, kad dirbo, bei viena mašinos operatorė, kuri, aišku, valdė aparatą. Tą patį „kažką“ (nes tai nebuvo ekskavatorius, kaip kad buvau pagalvojusi tik išvydusi nuotrauką), nuo kurio žemyn galva vis pakibdavo tai vienas, tai kitas šokėjas. 


Spektaklio esmė, anot atlikėjų kompanijos „Osmosis cie“ vadovo, šokėjo ir spektaklio režisieriaus Ali Salmi, tyrinėjant mašinos (technikos), žmogaus (kūno) ir darbo (veiksmo) santykį pagerbti žmones, dirbusius metalurgijos fabrikuose bei kasyklose – ar tai būtų Liuksemburge, ar Pietų Korėjoje, Prancūzijoje ar Pakistane. O Liuksemburge kasyklos ir metalurgija ilgai vaidino svarbų vaidmenį (tiek ekonominiu, tiek kultūriniu bei socialiniu aspektais) šalies gyvenime.
...

2014-09-23

P.S.: Nauja + sena = Liuksemburgo miesto savivaldybė ir Rotušė

...

Kadangi Liuksemburgo savivaldybė (tiksliau - administracija) visai neseniai persikėlė į renovuotas, gražius 22 mln. eurų kainavusias patalpas prie pat Rotušės, tai pamačiusi skelbimą apie atvirų durų dieną jose nė kiek nesudvejojau - noriu. Dar, žinoma, reikėjo įsitikinti įtikinti, kad ir Vilmantas nori, nes lankytis tokiose vietose vienai man neįdomu.


Žinoma, gyvenant Liuksemburgo mieste šansas kažkada apsilankyti Savivaldybėje ("Bierger-Center" = Centre d'accueil des citoyens) yra gana didelis, nes anksčiau ar vėliau vis tiek atsiranda kokių administracinių reikalų, pvz. įregistruoti atvykimą, pranešti apie gyvenamojo adreso pakeitimą, pavardės pakeitimą ar vaiko gimimą etc. Tačiau tokiais atvejais toliau priėmimo salės ir konkretaus kabineto juk nenueisi.


O čia tokia puiki galimybė pamatyti, kaip atrodo klerkų darbo kabinetai, susirinkimų salės ir netgi virtuvėlės, kur paslėpti tualetai bei šluotos, kas matosi pro langą ir pan. Man labai patiko sienų "tapetais" paverstos senosios Guillaume II aikštės nuotraukos.


Bendras įspūdis? Architektai ir darbininkai tikrai pasistengė suderinti naują ir seną. Laukiamoji salė graži, žodžiu, kaip klientei savivaldybėje lankytis man turėtų patikti.


Naujose patalpose įrengta naujoji Ceremonijų salė (Salle de cérémonie). Beje, man asmeniškai ne tokia graži ir iškilminga lyginant su senesniąja Santuokų ceremonijų sale, esančia Rotušėje.


Bet dirbti Savivaldybėje, pamačiusi jų darbo vietas, tai nenorėčiau. Klientų aptarnavimo salė yra didelė, bet aptvarų dėka suskirstyta į mažytes ankštas erdves. O jei kabinetas ir be aptvarų, tai vis tiek tenka būti kartu su daugybe kitų bendradarbių - asmeninės erdvės kaip ir nelieka.


Trumpai tariant, atlyginimas tų klerkų gal ir žavus, kabinetai - naujai išdažyti, tačiau stipriai abejoju, ar dirbti tokioj aplinkoj yra malonu. Nors gal klystu... Šiaip ar taip, galvoje liko baltas laboratorinių pelių narveliuose vaizdinys.


Tiesa, jei esi direktorius ar esi pakviestas į prabangųjį susirinkimų kabinetą - tuomet viskas OK, kabinetai įspūdingi. Ir pelių urvelių toli gražu neprimena. O jau šviestuvai, šviestuvai...


Iš Savivaldybės ilgu koridoriumi galima patekti į Rotušę (l'Hôtel de Ville).


Rotušė baigta statyti 1838 m. Anksčiau toje vietoje būta pranciškonų vienuolyno, tačiau jį išgriovus dauguma jo medžiagų buvo "ekologiškai" panaudotos naujo pastato - Rotušės - statybai.  Rotušės pastatas, kuris nesikeitė  iki pat 1938, kuomet prie įėjimo buvo įkurdinti dviejų liūtų skulptūros (Liuksemburgo simbolis), mena daug istorinių įvykių ir asmenybių (na, bent jau sprendžiant iš kabančių fotografijų).


Taip paprastai, t.y. bet kada užsimanęs, Rotušėje neapsilankysi. Na, nebent eitum tuoktis (tas kol kas nenusimato, tiksliau - jau post factum) ar būtum koks liudininkas (tas irgi nenusimato), tuomet būtų galima pamatyti Santuokų ceremonijų salę (Salle de mariage).


Tačiau atvirų durų metu galėjome įkišti nosis ne tik į ją, bet ir pasižvalgyti į keleto mero pavaduotojų (Échevin, o jei liuksemburgietiškai - Schäffe) kabinetus, kurių kiekvienas, kaip supratau, atspindi jame dirbančiojo skonį bei pomėgius.


Antrajame aukšte smalsuoliams buvo atviras iškilmingas pasitarimų kambarys, kuriame įprastai posėdžiauja Savivaldybės tarybos nariai (Conseil communal). Tarybą sudaro 27 nariai, kurie išrenkami net 6 metams. Beje, posėdžiai yra vieši, todėl kiekvienas Liuksemburgo miesto gyventojas norintis pasisakyti ar tik stebėti posėdį, tą gali laisvai padaryti (taigi, čia dar vienas šansas pamatyti bent truputėlį Rotušės vidaus).


Antrame aukšte esantis mero kabinetas taip pat buvo atviras. Ten, kiek netikėtai mums, buvo ir pati merė (arba, jei tiksliau versti - burmistrė (Bourgmestre)). Šiuo metu - tai Lydie Polfer, kuri besilankantiems ne tik spaudė ranką, bet ir papasakojo, kokie meno kūriniai jos kabinete kabo, bei atsakinėjo į besilankančiųjų klausimus. Spėju, kad dėl lietuviško kuklumo jokio klausimo mes jai taip ir neuždavėme.  :)


Tik išėję iš Rotušės pastebėjome "informacinę" naujovę. Jei mus taip žavėję ir gluminę  vestuvių skelbimai anksčiau kabojo po stiklu, tai dabar jų vietoje įrengtas interaktyvus stendas. Technologinė pažanga. :)

...

2014-08-13

Pro langą: pirmą nakties netikėtai pažvelgus pro langą...

...
Kažkur kažką viena akimi skaičiau apie "super" mėnulį, bet neužfiksavau, ar jis jau buvo, ar dar tik bus. Maždaug, ai, tiek to, nesigilinsiu.


Bet nuo lemties mėnulio, kaip sakoma, nepabėgsi. Sekmadienio naktį pabudau iki negalėjimo užsimaniusi gerti, tai užsimiegojusi nušlepsėjau į virtuvę vandens, o grįždama lyg tyčia žvilgtelėjau pro langą (žaliuzės miegamajame kaip tik nebuvo užleistos)... O ten - M Ė N U L I S.
 
Iškart supratau, kad tai tas - ypatingasis - "super" mėnulis. Taigi aišku, kad vietoje to, kad lįsčiau atgal į šiltus patalus saldžiai miegoti, aš išsikrapščiau fotoaparatą ir gerą pusvalandį bandžiau kažkaip pagauti tą "super" mėnulį (nelabai man tas sekėsi, beje…). O ką daugiau pirmą nakties galima veikti, tiesa?


Kitą dieną pasiskaičiau, kad būtent tą naktį - iš rugpjūčio 10 į 11-ą - iš tikrųjų matėsi didžiausias 2014 metų "super" mėnulis. Šis terminas atėjo iš astrologijos, tačiau dabar ir astronomai mielai juo naudojasi - jis skamba daug patraukliau nei mokslinis apibūdinimas "pilnas mėnulis perigėjuje" (perigėjus reiškia "netoli žemės" ar kažkaip panašiai). Tokie "super" mėnuliai pasirodo maždaug kas 13 mėnesių ir 18 dienų, kada mėnulis savo orbitoje labiausiai priartėja prie žemės (maždaug 50 tūkst. km arčiau) ir todėl atrodo didesnis nei įprastai. Dar vienas šansas pamatyti didesnį mėnulį nei įprastai - rugsėjo 9 d. ;)
...

2014-08-10

P.S. Palėpės tuštinimo-pildymo metas

...

Turbūt reikėtų pridėti, kad tai buvo ne mūsų, o svetimos palėpės tuštinimo metas. Arba mūsų palėpės pildymo metas. Žodžiu, iš kurio kampo žiūrėsi. Kaip ten sakoma, vieno šlamštas kitam gali būti tikras auksas. Kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį vykstantis "Palėpės tuštinimo" (Vide grenier) turgelis vis dar sutraukia gausų būrį norinčiųjų tiek šlamštu atsikratyti, tiek geidaujančių kažką gero-įdomaus-naudingo įsigyti.


Jei nepamirštam (ir/ar nepatingim), tai ir mes tokiais sekmadieniais papildom potencialių pirkėjų gretas. Niekad nežinai juk, koks lobis tavęs tame turgelyje laukia. Svarbiausia, gebėti tuos "lobius" pamatyti. ;)


Be to, yra didelė tikimybė tenai sutikti Liuksemburgo ministrą pirmininką - jei ne pardavinėjantį (kaip būdavo jo buvimo meru laikais), tai bent išdidžiai vaikštinėjantį (visgi užimamos pareigos įpareigoja).


Šį kartą mūsų tradicinių pirkinių - įdomių knygų ar DVD - neaptikome, tačiau namo grįžome nešini keletu labai praktinių daiktelių: pora mergaitiškoms rankelėms tinkamų hanteliukų (nes per sunkūs labai greitai atmuša norą juos kilnoti ir pasmerkia dulkių rinkimui kampe), apsaugomis važinėjant riedučiais (riedučių neturim, bet apsaugos labai pravers užlipus ant riedlentės), nardymo akiniais (svarbiausia bus nepamiršti juos pasiimti vykstant atostogauti) bei paspirtuku (na, kol vienas važiuos riedlente, kitas galės palaikyti kompaniją riedėdamas paspirtuku). Tai va taip praturtėję ir labai laimingi praeitą sekmadienį grįžome namo. :)
...

2014-08-03

Pabambėjimai nuo sofos: saulė, skėčiai ir eurai

...

Vasaros Liuksemburgo centre tikrai nenuobodžios. Bet Phillipe II gatvės komersantai, remdamiesi šūkiu "Vasara ne tokia kaip visos gatvėje ne tokioje kaip visos" ("Un été pas comme les autres dans une rue pas comme les autres"), nusprendė dar labiau ją pagyvinti iškabindami 1200 spalvingų skėčių, kurie sūpuosis virš gatvės iki pat rugpjūčio vidurio. Kaipgi apie tai neparašysi, juo labiau, kad Phillipe II gatvė nuo spalvų iškart atgijo, o praeiviai bei turistai neatsispiria pagundai įsiamžinti skėčių fone.


Šios instaliacijos pavadinimas - "Įsileiskime saulę" ("Let the sunshine in"). Spalvingi skėčiai išties kelia nuotaiką ir skatina šypsotis, tik tiek, kad ir jie neprikviečia tos išsiilgtos saulės, nors tu ką. Va ir dabar šilta, bet apniukę. Deja, saulės šią vasarą Liuksemburge matėme palyginus nedaug. Man asmeniškai, tai net labai per mažai.

Kaip pripažino vienas šio puošimo iniciatorių, mintis papuošti gatvę skėčiais jam kilo pamačius analogiškai išpuoštos gatvės Portugalijoje nuotrauką (kaip tai atrodo Portugalijoje - žr. Bored Panda). Sakyčiau šaunu, kad sugebėjo šiuo sumanymu užkrėsti ir kitus bei įtikinti savivaldybę ir Liuksemburgo banką juos paremti.


Tačiau kas mane pritrenkė, tai šio projekto kaina. 500 metrų ilgio atkarpoje 3 dienas trukęs 1200 skėčių pakabinimas ir išlaikymas keletą mėnesių kainavo tik... 70 000 eurų. Kada sužinojau kainą, tų skėčių grožis gerokai priblėso. Žinoma, suprantu, čia juk Liuksemburgas, tad daugelio dalykų kainos šioje šalyje prasilenkia su sveiku protu. Tokia jau Liuksemburgo specifika. Ir taip, aš pasisakau už gražią aplinką, tačiau mano nuomone, tokią sumą buvo galima panaudoti gerokai prasmingiau.

...

2014-07-28

P.S. Liepos vakaras, paskendęs bliuzo garsuose

...

Prieš gerą savaitę Liuksemburge nudundėjo jau 20-as (o mums jau net septintas - vajė, kiek ilgai mes čia užsibuvome) kasmetinis Bliuzo ir džiazo ralis (Blues'n Jazz Rallye). Kaip ir kiekvienais metais siauros Griundo ir Klauzeno (Grund ir Clausen) gatvelės buvo užsikimšusios nuo žmonių gausos. Juo labiau, kad ir šiemet, kaip ir pernai, mus lepino geras ir šiltas oras.


Buvo suplanuoti kokie 150 koncertų nuo diksilendo, mainstrymo, bugi vugi iki beveik klasikinio džiazo ar Čikagos bliuzo, ir suręsta net 11 scenų, tai ko daugiau norėti? Tik spėk viską apeiti.

Atrodo, muzikinės įvairovės tikrai neturėjo pritrūkti. Bet mūsų aplankytose vietose kaip tyčia pasigedome įdomesnės muzikos. Po šių metų išgirstų keleto grupių liko toks jausmas, kad visas bliuzas varomas vienu ritmu.


O gal tiesiog mes ir vėl koncertų klausymą pradėjome ne nuo to galo - kol atėjome, geriausieji (t.y. tie, kurie galėjo mums patikti) tikriausiai jau buvo baigę pasirodymus arba grojo kitose scenose. Kaip visada. :) Nors negaliu visų peikti, kai kurie iš girdėtų muzikantų buvo visai geri ir smagūs klausymui.


Apskritai, buvo visai malonus šiltas vakaras su muzika ir daug smagiai nusiteikusių žmonių. Nors taip, kaip tikėjomės, nuo muzikos neužkaifavome, tačiau vis tiek gerai, kad nepatingėjome išlįsti iš namų.


...

2014-07-20

Pasakojimai nuo sofos: pasilaipiojimas po aukštakrosnes (Liuksemburgas)

...
 
Spaudoje perskaičiau, kad Belvalio aukštakrosnės nuo liepos yra atviros lankytojams. Tai žinoma, kad iškart panižo padai nuo to, kaip mums reikia ten apsilankyti. Beje, šios aukštakrosnės - tokie įrenginiai, kuriose išlydant aplinkiniuose regionuose iškastas geležies rūdos uolienas su kuru (koksu) ir įpūtus oro buvo gaunama karšta geležis. Ji buvo nutekinama į vagonus ir iš jos vėliau netoliese esančioje gamykloje buvo liejami įvairūs metalo gaminiai.


Panaršiusi internete atradau, kad tam tikru laiku galima po aukštakrosnes pavaikštinėti arba individualiai, arba gido vedamoje ekskursijoje. Pagalvoję su Vilmantu nusprendėme, kad ekskursija šiuo atveju gal ir visai įdomu būtų, nes tikrai ne ką žinome apie geležies lydimą ir panašius dalykėlius. Tai užsisakėme ekskursiją ir patenkinti laukėme to sekmadienio. Nežinau, kodėl taip vis nutinka, bet būtent tą dieną ne tik, kad geležinkelio eismas buvo sutrikęs, bet ir nuolat pasipildavo lietus. Kaip tyčia, kai tokiai ekskursijai tinkamiausias būtų saulėtas oras.


Vis tik didžiausiu siurprizu mums tapo ne eismo ar oro staigmenos, o pati ekskursija. Pasirodo, ji bus vedama liuksemburgiečių kalba. Žinoma, aš truputį galiu suprasti liuksemburgietiškai (visgi pusantrų metų trijų kartų per savaitę kursai duoda savo), o Vilmantui padėtų jo vokiečių kalbos žinios, bet tikrai ne apie geležies lydymo subtilumus. 


Iš pradžių garsiai pasipiktinusi, kad niekur nebuvo pranešta, kad ekskursija vyks tik liuksemburgiečių kalba, po to tyliai save kaltinau, kodėl aš iš oro nusprendžiau, kad jei kalba nepaminėta, tai savaime suprantama, kad bus galima pasirinkti skirtingas ekskursijos grupes pagal kalbas. Na, kažkaip taip juk dažniausiai būna. Bet, žinoma, tik ne šiuo atveju. :)


Tiesa, mus gidas ir kitas jo kolega labai ramino, kad jei ko nesuprasime, tai ten bus stendai su aprašymais prancūzų kalba. Be to, jei kas neaišku, tikrai galėsime klausti ir jis mums labai pasistengs paaiškinti. Na, bet negi kankinsime ekskursantus liuksemburgiečius klausinėdami prancūziškai. Kiek pasiskaitėm, kiek pabaigoje dar mums atskirai gidas papasakojo, tiek ir pakako.


Trumpai tariant, netoli antro pagal dydį Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzetės (Esch-sur-Alzette) ir tik 15 km nuo Liuksemburgo miesto įsikūręs toksai Belvalio (Belval) rajonas, kurio gyvenimas ilgą laiką sukosi aplink geležies ir plieno produkciją. Įdomu tai, kad gudri Liuksemburgo vyriausybė geležies rūdą kasti šalyje leido tik toms kompanijoms, kurios sutiko ją lydyti Liuksemburge. Tokios politikos išdava - šalyje išdygo net keletas aukštakrosnių kompleksų, vienas jų - minėtasis Ešo-Belvalio.


Jame dar 1909-1912 metais buvo įsteigtas modernus plieno fabrikas "Adolf-Emil", kuriame jau 1913 m. dirbo virš trijų tūkstančių darbininkų, iš kurių net 65 procentus sudarė užsieniečiai. (Dar viena puiki iliustracija, kad užsieniečių antplūdis į Liuksemburgą prasidėjo toli gražu ne nuo ES susikūrimo, bet gerokai anksčiau ir, iš esmės, dėl geležies rūdos.) 1960 m. fabrikas (jisai jau vadinosi ARBED) buvo dar labiau sumodernintas senąsias 6 krosnių palaipsniui pakeičiant 3 naujomis: A, B ir C. Šalia buvo pastatytas ir plieno produkciją gaminantis LD-AC fabrikas.
 

Veikė tasai Ešo-Belvalio kompleksas sklandžiai ir laimingai, kol 1990 m. Europos (o gal ir pasaulio) neištiko plieno krizė ir galiausiai buvo suprasta, kad norint sėkmingai gyvuoti reikia įdiegti dar efektyvesnę ir modernesnę sistemą - pradėti naudoti elektrines krosnis. Logiška to išdava - 1997 m. uždaryta paskutinioji veikusi Belvalio aukštakrosnė.


Tuomet kilo klausimas, ką su tomis aukštakrosnėmis ir visa teritorija (120 ha) aplink jas veikti. Pasukus galvas buvo sukurtas planas paversti Belvalį mokslo ir kultūros centru. Kaip tarė, taip ir padarė. Tiksliau - vis dar daro.

Viena aukštakrosnė (C) buvo išrinkta ir parduota Kinijai, o aukštakrosnes A ir dalį B nutarta išsaugoti paverčiant naujai įsteigto Nacionalinio industrinės kultūros centro (Centre national de la culture industrielle) dalimi, nes jos yra puikus industrinio šalies paveldo pavyzdys. Na, o aplink šį paveldą bandoma įkurdinti įvairias universitetines, tyrimo ir mokslines struktūras, perkelti Nacionalinį archyvą, įrengti koncertų salę, prekybos centrą, gyvenamuosius būstus ir pan. Šie darbai, kaip ir minėjau, vyksta iki šiol.


Taigi, atsikratę C aukštakrosnės, liuksemburgiečiai pilnai išsaugojo visą A aukštakrosnę, o B aukštakrosnės - tik siluetą. Vien aukštakrosnių ir aplinkos valymo, tvarkymo, sutvirtinimo, saugumo, dažymo ir panašiems darbams buvo išleista kažkur 40 mln. eurų. Ir tai ne pabaiga dar. Tai kaip tokioje prabangioje vietoje neapsilankyti?

Mano įspūdis... Sakyčiau pusėtinas toks. Kol kas tikrai negaliu pasakyti, kad trūks plyš būtina ten apsilankyti ir užlipti į aukštakrosnės viršų. Nors edukaciniais tikslais gal ir neblogai. Jei neturėsite ką veikti kurį savaitgalį (čia skirta Liukse gyvenantiems, žr. info čia), tai kodėl gi ne? Ekskursija tam reikalui tikrai nebūtina. Bet dabar kažkur užmačiau, kad tam tikromis dienomis galima pataikyti ir į ekskursiją prancūzų kalba, tai gal ir įdomiau būtų.


Galbūt smagu bus, kada sutvarkys visą aplinką, nes dabar pavaikščiojus aplink dar liko negyvenamos aplinkos ir didžiulės statybų aikštelės įspūdis. Net ir kai kurie baigti pastatai bei vienur kitur pasimatantys žmonės "gyvumo" Belvaliui nepriduoda. Bet įsikūrus universitetui įsivaizduoju, kad viskas turėtų smarkiai pagyvėti. :)

 ...

2014-06-19

Pasakojimai nuo sofos: Belgijos turtingųjų mėgstama pajūrio vietelė - Knokke

...
Praėjus geram mėnesiukui, jei ne daugiau, pagaliau prisiruošiau papasakoti, kaip mums patiko Knokė. Tokiais tempais ir iki Kalėdų nespėsiu visko aprašyti – eilėje laukia Gentas, Antverpenas, Briugė, o kur dar savaitėlė Londone. Na, bet apie viską nuo pradžių.
...

Nors oro prognozės tą dieną pranašavo lietų, tačiau pasiekus Gentą vis dar švietė saulė, kas mus ir paskatino kol kas Gente neužsibūti, bet įsigijus papildomus bilietus važiuoti dar toliau – iki pat jūros. O jūra šį kartą "ragaujama" buvo iš Belgijos Vakarų Flandrijos provincijoje besislepiančio Knokės miestelio (Knokke), kurį nuo Olandijos teskiria Zwin gamtos draustinis ir kurio pajūriu vaikščiojant gana gerai matosi Zėbriugės uosto (Zeebrugge) kranai.


Kai Knokėje viena pagrindinių gatvių neskubėdami sau traukėme link jūros visą laiką taip švietė saulė, kad aš net drįsau garsiai padejuoti, kad kaip gi čia dabar taip neapdairiai neįsidėjau akinių nuo saulės, oi, oi, kaip nepatogu.


Kad jau toks nuostabus oras, tai vienoje pakeliui pasitaikiusių parduotuvių įsigijome paukščio pavidalo aitvarą. Smagi pramoga. Kai dabar pagalvoju, tai vaikystėje man visai neteko leisti aitvarų. Kažkaip net keista… O gal tiesiog neprisimenu, nežinau. Na, nesvarbu.


Taigi, saulė šviečia, maloniai šilta ir mes, praturtėję aitvaru, pamažu artėjome prie jūros. Beveik prie pat jos pasidavėm pagundai minutėlei užsukti į Turizmo ir informacijos centrą vedami minties, o gal ką nors įdomaus sužinosime. Kada pasotinę smalsumą po penketo minučių išėjome į lauką, pasaulis buvo neatpažįstamai pasikeitęs – saulės nebelikę nei pėdsako, visas dangus grėsmingai apsitraukęs ir lynojantis. Fe... Absoliuti kiaulystė. Kokie dar ten saulės akiniai ar aitvarai, kai net skėtis nelabai begelbėjo.


Tad neliko nieko kito, kaip pasiieškoti kokios nors jaukios ir šiltos vietos su stogu bei belgišku alumi viliantis, kad lietus ilgai nesitęs. Tuo metu dar nežinojome, kad būnant Knokėje ir norint pasmaližiauti, reikia ieškoti „Marie Siska“ gaminamų vaflių. Jau 1892 metais madam Siska Knokės lankytojams (manau, ir vietiniams gyventojams) kepė skanius vaflius. Vėliau šią tradiciją tęsė jos vaikai, anūkai ir t.t. Tad kitą sykį reikės nepatingėti ir nukeliauti iki šios arbatinės (o dabar ir golfo klubo, ir viešbučio, ir restorano).


Na, o šį kartą laimingi buvome nuo lietaus pasislėpę netolimame bistro. Po geros valandėlės lietus aprimo, ir nors tokia saulė, kokia buvo prieš tai, taip ir nepasirodė, tačiau apniukęs dangus visiškai netrukdė pasivaikščioti pajūriu bei išmėginti aitvarą-paukštį, kurį pakrikštijom Sygulu (aišku, kad pagal anglišką kiro pavadinimą – seagull). Sparnuotoji pajūrio fauna netgi pagalvojo, kad jų teritorijoje pasirodė nauja karšta „pupytė“ ar „pupytis“.


Daugiau nieko ypatingo Knokėje kaip ir nenuveikėme, juo labiau, kad ir visai neilgai joje pabuvome, tačiau ji man patiko kur kas labiau nei Ostendė ar Blankenbergė – tokia ramesnė, mažiau "palangiškumo" ir minios.


Gal dėl to, kad pradžioje (ankstyvame XIX a.) buvęs tiesiog Briuselio miestelėnų kurortu, Knokė gana greitai – jau XX a. pradžioje – virto mėgstama pasiturinčiųjų Belgijos gyventojų atostogų vieta.


 Didžiausias Belgijos kazino (Knokke Casino) taipogi įsikūręs ne kur kitur, o Knokėje. Anksčiau jame būdavo galima pamatyti dainuojantį netgi Franką Sinatrą, sutikti Marleną Dietrich ir dar ne vieną žymų atlikėją ar aktorių, o dabar, spėju, tai puiki vieta išleisti vieną kitą eurą. Karališkasis Zoute golfo klubas (Royal Zoute Golf Club), 1992 ir 1993 metais išrinktas geriausiu Europoje, irgi įsikūręs netoli – tarp nedidukių Knokės kopų. Dabar Knokėje galima rasti brangiausių ženklų parduotuvių, privačių pliažų ir net per penkiasdešimt (!!!)  meno galerijų, o prie kopų besišliejantis nuosavų namų Het Zoute kvartalas yra ypač populiarus tarp turtingų belgų bei šiaip... snobų.


Žinoma, kaip ir visame Belgijos pajūryje, taip ir Knokėje vaizdą gadino prie pat jūros išstatyti daugiaaukščiai, bet čia jau tokia viso 70 kilometrų belgiško pajūrio specifika, iš dalies įtakota belgų noro turėti namą ar bent jau butelį prie Šiaurės jūros.


Visą pajūrį (nuo pietinės De Panne iki šiaurinės Knokke) aptarnauja Kusttram – ilgiausia pasaulyje tramvajų linija. Kaip kažkada bandėme, visai smagu ja pavažiuoti, išlipti kažkurioje stotelėje, pavaikštinėti prie jūros ir vėl važiuoti. Taip netgi nuo daugiaaukščių galima pabėgti. Ir, priklausomai nuo pageidavimo, nuo snobų ar proletarų.


Nepaisant snobiškumo etiketės, Knokėje mums visai patiko, o į ją būtų smagu sugrįžti jau vien todėl, kad taip ir nepabuvojome anksčiau minėtame Zwin draustinyje. Jis pasižymi įdomia flora, pvz. jūros levandomis, bei garsėja kaip rojus paukščiams (perėjimui bei žiemojimui), na, ir tuo pačiu kaip msagi vietelė paukščių mėgėjams. Tačiau parke apsilankyti ir pažymėtais takais pavaikštinėti galima tik nuo rugpjūčio iki balandžio mėnesio, kadangi paukščių perėjimo laikotarpiu jis lankytojams uždarytas taip siekiant apsaugoti ant žemės perinčių paukščių lizdus ir ramybę.
...