SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-12-19

P.S. Prieškalėdinis eksperimentas - dalyvavimas tokiam įdomiam daikte kaip SWAP'as (II)

...
Dar kartelį apie dalyvavimą rankdarbiautojų SWAP'e, 
kuris buvo organizuojamas tinklalapyje "Gal tau pakeliui". 

Ir aš sulaukiau savo DOVANOS-SIURPRIZO. 
Nepakartojamo, šilto, rūpestingiausiai išmegzto ploniausiais virbalais. 

Sonata
ačiū tau iš visos širdies už sudėtas mintis, originalumą, grožį.
Už paaukotą laiką ir minkštutėlius mezginius. 
Už atsiųstą Kalėdų jausmą.


Bet apie viską iš eilės.
Pirmiausia atėjo baltas lapelis, kuris sakė, kad pašte manęs kažkas laukia.
O laukė didelių dideliausia dėžė. 

Gerai, kad pasiėmiau Vilmantą kartu, kad jis atsakingai parneštų šią brangią dovaną namo.
Jau iš pat pradžių pamačiusi siuntėjos adresą pagalvojau, negi ji visą tortą išmezgė, 
kad toookio didumo dėžė. :)
 

Bet nekantriai atidariusi radau milijoną kartų geresnių dalykų nei tortas.
Visų pirma - šiltus linkėjimus.
Už kuriuos labai dėkoju. 
 
Visų antra - namų gamybos obuolinį sūrį. 
Na, iš kur žmogus galėjo žinoti, kad aš iš Lietuvos niekad neišvažiuoju be obuolių sūrio lagamine..? Taigi, tiesiai į dešimtuką.

 Tuomet aš klastingai atidariau ne, ne tą mažą permatomą maišelį, kuris irgi labai rūpėjo,
bet paslaptingą didelę žalią dėžę. 
O ten...


O ten visa vienetinių rankų darbo gražiausiai raštuotų Kalėdinių burbulų kolekcija!!!!!
Dabar man taip prisireikė eglės, nes užsimaniau tučtuojau juos visus sukabinti.
Eglę, duokite man eglę kuo greičiau!
O tarp burbulų smagiai sau spraudėsi dar koks kilogramas saldainių.

Ir... ir... ir dar ne viskas!!!!!
Išlukštenusi permatomą maišelį išsitraukiau gražutėlaites pirštines.
Šiltas, raštuotas, praktiškas.
Dievaži, gausybės ragas, o ne dovana.


Matot, kaip man tinka? :)
O dabar spėkite, koks gyvūnas ant pirštinių?
Aš laikausi versijos, kad pelėda. 
Kokie jūsų variantai?

TAD
LINKSMŲ ŠVENČIŲ
ir 
JUMS VISIEMS IR VISOMS,
nes man jau jos prasidėjo pačiu geriausiu būdu. :)

2013-12-12

P.S. Prieškalėdinis eksperimentas - dalyvavimas tokiam įdomiam daikte kaip SWAP'as (I)

...
Kartais nuo darbų kiekio ir švenčių laukimo man kiek pavažiuoja stogas ir aš įsipainioju į visokius žaidimus bei projektus. Vienas tokių - rankdarbiautojų SWAP'as, kuris buvo organizuojamas tinklalapyje "Gal tau pakeliui". Kadangi siuntinukas jau pasiekė adresatą, galiu truputį parodyti, kuo užsiiminėjau vakarais vietoje to, kad rašyčiau apie keliones.

Na, buvo vakarų, skirtų šioms popierinėms žvaigždutėms-žaisliukams. 
Lanksčiau, blizginau, vėriau karoliukus ir visaip kaip gražinau.


Tuomet teko sukurpti joms dėželę, kad saugiai joje sugultų.
O tuomet jau, kad skleistų šventinį džiugesį.


Taip pat teko pasirūpinti šia užrašų knygute, į kurią būtų galima surašyti visas (ne tik gilias, bet ir seklias) mintis. Kad minčių nepritrūktų, palikau keletą "nuo savęs". 
Ir dar truputį vos įžiūrimų laumžirgių.


Kad maloniau knygelė vartytųsi, teko viršelius paminkštinti. O kad jau ji skirta meniškam žmogui, tai atitinkamai ir papuošti - truputį drugių, truputį dažų.


Toliau jau paprasta - įpakuoti į tik jai vienintelei skirtą dėžutę. 
Kadangi siuntinio gavėja mėgsta megzti, tai ir užrašinei, kaip ir žvaigždelėms, skirta atitinkamo popieriaus slėptuvė.


Ir paskutinis didis darbas - "patiuninguoti" figas šokoladu ir "atseit ledo kristalais" (ne, ne cukrumi, o truputėliu druskos) žiemos efektui sukurti.


Galiausiai surašyti pačius didžiausius linkėjimus ir išsiųsti.
O paskui jau drebinti kinkas, ar siuntinys nepasiklys, ar jo turinys tiks bei patiks. Och...


Tai va, kada čia tuos įrašus ir berašysi. :)
Juk šventėms reikia ruoštis. :)

2013-11-27

Pasakojimai nuo sofos: apie viską po truputį iš Briuselio

...

Nors Briuselis nuo Liuksemburgo yra pakankamai arti - tik už kokių 180-190 km, tačiau kažkodėl mes didelės meilės ir traukos šiam miestui nejaučiame, tad ir jame apsilankyti prisiruošiame labai retai. Na, nebent kažkas itin suvilioja.

Šį kartą tas paslaptingas X faktorius buvo Oskaro Koršunovo atvežtas spektaklis "Hamletas". Nors ir labai kirbėjo abejonės dėl ilgos spektaklio trukmės (3 val. - nesuprantu, kas tiems šiuolaikiniams menininkams pasidarė, kad filmai ir spektakliai pamišėliškai ilgėja, spėju, kad jų galvose nelabai veikia "redagavimo" funkcija), tačiau taip buvau pasiilgusi teatro, kad galvojau, ai, kas bus tas, reikia pamatyti.


Įspūdis? Na, toks labai vidutiniškas. Mačiau jo geresnių spektaklių, tačiau iš kai kurių kitų kolegų atsiliepimų supratau, kad galėjo būti ir blogesnių. Tą vakarą tikrai pastebėjau ne vieną (berods, daugiausia užsieniečių, bet ne tik) po pertraukos taip ir negrįžusį tęsti koršunoviško spektaklio peržiūros. Tačiau didžiausia mano kritika tenka vaidinusiems aktoriams - jų lietuvišką greitakalbę net gimtakalbiams labai sunkiai tepavykdavo suprasti. O tolėliau sėdėjusieji net ir nelabai girdėjo. Žodžiu, didžiulio džiaugsmo spektaklis neatnešė. Skausmo irgi. Išėjau tokia "drungna". Gal nepakankamai įsijaučiau, nežinau. O gal buvau per daug skaniai prisivalgiusi skaniausių Briuselyje hamburgerių ir pasisėdėjusi su "kopūstais".


Kaip turbūt įtariate, atvykę į Briuselį vien spektakliu nepasisotinome. Besimaldami po miestą užtikome tokį keistą vieną Briuselio aikščių okupavusį blusų turgų. Niekaip nepamenu, koks ten rajonas ar aikštė... (help!) Pardavėjų buvo gal net daugiau nei pirkėjų, nors pasitaikė ir pastarųjų. Pvz., mes.
 

Daiktų daiktelių pritempta į jį tikrai milijonas, tik jei vieni sudėtingi tvarkingai, tarp kitų reikia rimtai pasikuisti norint šį tą rasti. Visgi tarp viso to šlamšto šiokių tokių deimantukų, jeigu pasiseka, irgi įmanoma aptikti.


Taip pat neplanuotai savuoju apsilankymu pagerbėme vienus pirmųjų – atidarytus 1930 metais – Europoje radijo namus (Maison de la Radio) Flagey aikštėje (Place Eugène Flagey). Nors dabar radijas čia nebeveikia, bet didžiulis art deco pastatas naudojamas kultūriniams reikalams. Mūsų lankymosi tikslas, turiu prisipažinti, buvo visiškai ne kultūrinis (t.y. ne radijas), o absoliučiai fiziologinis - pusryčiai, nes Flagey pastate įsikūrusi ir briuseliečių tarpe populiari kavinė „Café Belga“.


Kadangi netoliese vyko vaikų teisėms skirtas renginys, minėtos kavinės viduje susirasti vietą tarp pyplių, jų tėvelių ir milijono vežimėlių buvo misija neįmanoma. Triukšmas viduje irgi nenusakomas. Ausų kištukų neturėjome, tarpusavyje pasišnekėti taip pat norėjosi, tai pasvarstėme, o kuo blogai būtų prisėsti lauke? Juk dar tik lapkričio antroji pusė - beveik vasara... Ir ką, buvo visai neblogai - veikė šildytuvai, be to, karšta šviežių mėtų arbata bei kakava irgi maloniai šildė vidurius. Tai beveik kaip vasarą, gal tik tokią vėjuotą ir pniukusią, ir pasijutome. :)


Nuo Flagey žingsniuojant palei tvenkinius (Étangs d'Ixelles), kurių vanduo – brrr – yra apkrėstas kokia tai bakterija (lyg ir melsvabaktere, jei teisingai suskaičiau) ir todėl rekomenduojama vengti bet kokio kontakto su vandeniu bei prie jo augančiais augalais, o turbūt ir su jų gyventojais (?), lengva atsidurti prie Cambre vienuolyno (Abbaye de La Cambre).


Buvusio bernardinų vienuolyno pastatų kompleksas dabar glaudžia Belgijos nacionalinio geografijos instituto valdybą (Institut Géographique National) bei prestižinę vizualinių menų mokyklą (L'École de la Cambre arba La Cambre), įkurtą 1926 m. belgų architekto, dailininko ir net interjero dizainerio Henry Clemens van de Velde. Tiesa, katalikų bažnyčia vis dar veikia. Spėju, kad ši vieta turėtų būti populiari tarp Ixelles rajono gyventojų, nes vienuolyną supa nemažas ir gražiai sutvarkytas parkas.


Beklaidžiodami po nematytas Briuselio vietas užtikome vietą, kur, kaip paaiškėjo, brito bankininko Joseph Anthony Hepburn-Ruston ir olandės aristokratės baronienės Ella van Heemstra šeimoje 1929 metais gimė Audrey Hepburn. Ne kokioj Amerikėj ar Anglijoj, kaip kažkodėl įsivaizdavau. Mergaitė išaugo talentinga, o vat jos gimimo vieta Briuselyje tai visai neišskirtinė (Keyenveld 48, Ixelles). Nors gal būtent Audrey gimimas kaip ir paverčia ją ypatingesne. :)


Iš kitų paminėtinų bevaikštinėjant užtiktų įdomybių būtų... papūgos. Iš kur Briuselyje papūgos? Ir dar lapkričio mėnesį?! Aš irgi galvojau, kad mums jos pasivaideno (ar pasigirdo, jei tiksliau), betgi ne!!! Kaip atrado mūsų pramogomis Briuselyje besirūpinusi Augustė, pasirodo, kad 7 dešimtmetyje kažkuris Briuselio zoologijos sodo viršininkas paleido 50 tokių ilgauodegių papūgų (parakeets) į laisvę. Joms čia taip tiko ir patiko, kad dabar jų čia priviso net 8000 tūkstančių!!! Jau net miesto valdžia susirūpino ko imtis, nes papūgos pradeda kelti rimtą grėsmę vietiniams žvirbliams.


Čia tas papūgas užtikome pakeliui į vieno art nouveau stiliaus pionierių, kilmingo (mat jis buvo baronas) belgų architekto ir dizainerio Victor Horta ((1861-1947) namų bei studijos muziejų (Musée Horta). Šiame muziejuje buvo pasistengta išlaikyti autentišką tų namų, pastatytų tarp 1898 ir 1901 interjerą, tačiau ekspozicijoje yra ir daugiau daiktų (baldų, įrankių, meno objektų), kurtų ne tik paties Horta, bet ir kitų to laikmečio menininkų. Kaip atradau vėliau, šis tipiškas art nouveau pastatas netgi įrašytas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą.


Deja, bendra mūsų ketveriukės, kartu apžiūrinėjusios šį muziejų, nuomone, Horta muziejaus ekspozicija nuobodoka ir netgi truputį kelianti žiovulį, todėl per daug jame apsilankyti nerekomenduosiu, jis mūsų lūkesčių nepateisino. Manau, kad galima rasti įdomesnių šio stiliaus egzempliorių.


Baigę vizitą muziejuje supratome, kad mus užpuolė alkis ir todėl pasitikėdami Augustės ir Rūtos skoniais tiesiu taikymu atsidūrėme „Le Pain Quotidien“ kavinėje. Ir kaip nenusivylėme! Apsilaižydami sušveitę didesnius ar mažesnius dubenis sriubos, perėjome prie kitų skanėstų. Nors supratome, kad šį kartą šokoladinės bombos gal ir neįveiksime, tačiau mane papirko karštų obuolių sulčių su imbieru ir cinamonu gėrimas. Neapsakomas gėris drėgnu, šaltu ir vėjuotu oru. Ir labai skanus.


O kalbant apie skanėstus, per tą savaitgalį Briuselyje mudu su Vilmantu dar spėjome sudalyvauti gidės vedamoje ekskursijoje apie šokolado gamybą Briuselyje ir pasiklausyti apie seniausias šokolado gamintojas – parduotuvėles, pvz., "Neuhaus", "Corné", "Leonidas", "Galler" ir "Godiva". Nes Belgija ir šokoladas juk yra neatsiejami, negi ne? ;)


Taip sužinojome, kad, pvz., Jean Neuhaus atsikraustęs iš Šveicarijos į Briuselį atsidarė tuo metu labai prestižinėje vietoje – Karalienės Galerijoje (Galerie de la Reine) – vaistinę ir ėmėsi pardavinėti vaistus, tačiau kad jie būtų geriau perkami, jis vaistus pagardindavo juos apgaubdamas šokoladu. Jo anūkas Jean Neuhaus II 1912 m. sugalvoja, kad vietoje vaistų geriau dėti šviežią kremą ar riešutą, ir savo kūrinį (kuris tampa didžiuliu hitu) pavadina „praliné“ (užsienyje neretai tokie saldainiai vadinami belgišku šokoladu). Na, ir dėka tokių įdarytų šokoladinių saldainių populiarumo vaistinė uždaroma velniop ir jos vietoje atsidaro iki šiol veikianti šokolado parduotuvė.
 

Arba, kad Turkijoje gimęs graikas konditeris Leonidas atsiduria Belgijoje, nes įsimyli bei veda belgę. Jau 1913 jiedu atidaro arbatinę Gente. Dėl politinių įvykių Graikijoje visa Leonido šeima apsigyvena Gente, o tarp jų ir sūnėnas Basilio, kuris greitai įsilieja į Leonido verslą. Kartu jie sukuria šokoladinių saldainių seriją, kuriai saldumynų mėgėjai, pasirodo, nepajėgė atsispirti.


Tačiau tuo metu šokoladas buvo pasiekiamas tik turtuoliams, tad Leonidas su sūnėnu iškėlė sau misiją priartinti šokoladą prie masių, tad ėmė jį pardavinėti važinėdami po miesto gatves su saldumynų vežimėliu. Deja, policininkams tokia iniciatyva nepatiko ir po keleto įspėjimų, Leonidas savo šokolado dirbtuves transformuoja į parduotuvę ir viską, ką tik vietoje pagamintą, pardavinėja per langą (pakeliamas- nuleidžiamas langas-giljotina). Ir be to, pardavinėja perpus pigiau nei konkurentai.

Daugiau nesiplėsiu, nes pusę jau pamiršau (ups...), kam įdomu, eikite į „Briuselio kopūstus“ ir pasiskaitykite daugiau apie šokoladą. Tepasakysiu tiek, kad berods visos penkios mano paminėtos šokolado kompanijos yra pasirašiusios „Garbės kodeksą“, kad saldainių gamyboje nenaudos jokių riebalinių priedų (nors ES dabar leidžia jų naudoti iki 5%), tik 100% kakavos sviestą.


Viskas, baigiau. Metas suvalgyti gabalėlį šokolado. ;)
...

2013-11-24

Pabambėjimai nuo sofos: savaitinis šeimos racionas - kaip valgo mūsų išprotėjęs pasaulis (!mokantiems rusų kalbą!)

...

Tekstas rusų kalba, tačiau fotografijos kalba pačios už save. Nepatingėkite ir skirkite keletą minučių peržiūrai, nes negi nesmalsu ką valgo lenkai, liuksemburgiečiai, aborigenai ar meksikiečiai?

(Foto darytos Peter Menzel ir Faith D'Aluisio, o koliažui paimtos iš "Толкователь" straipsnio)

Lietuviai savo meniu artimiausi turbūt būtų lenkams. Bet, žinot, kas mane labiausiai pakraupino, tai kai kurių šalių šeimų savaitinis maisto kiekis. Negi išties tiek daug suvalgome ir išgeriame? Ir mąstau dabar, kaip tuomet išgyvena žmonės su savo keliais maišiukais grūdų..? Iš principo kaip ir žinau apie badaujantį ar persivalgantį pasaulį, bet įsisukusi į savo kasdienių reikalų ratą tikrai retai apie tai pamąstau.
...
P.S. Pasirodo, mūsų namuose guli lygiai tokie patys krekeriai kaip ir liuksemburgiečių šeimos foto. :)

2013-11-13

Nuo sofos pro langą: nykštukai ruošiasi Kalėdoms

...

Kas žino, kaip atrodo Kalėdų (senio) nykštukai? Na tie, kurie rūpinasi dovanomis, kalėdine nuotaika, visokiais ten papuošimais ir kitais stebuklais. Aišku, šiuolaikiniais laikais labai paprasta – įsijungi guglą (google) ir prašau, net galvos sukti nereikia, štai ir pilna visokiausių nykštukų.
  
 (paveiksliukai surasti per google)

Aš irgi kažkaip panašiai tuos nykštukus įsivaizdavau, kol kažkada čia visai neseniai pažiūrėjus pro langą man neatsivėrė akys. Ogi nykštukas! Pats tikriausias! Tai štai kaip, pasirodo, jie išrodo…

 

Sakysit, visai ne nykštukas? Aha, aha. Taigi lyja, o ant medžių jau nusileidusios didelių dideliausios snaigės. Ir netirpsta. Stebuklas, ne kitaip. Tik nykštukai taip geba, dievaži. :) 

 ...

2013-11-07

Pasakojimai nuo sofos: traukiniai ir stimpankas, arba garo pavilioti...

...
Laikas lekia, o aš kaip neprisėdu prie naujo įrašo, taip neprisėdu. 
Tiksliau, niekaip jo neužbaigiu.
Na, bet pagaliau...
...
Po malonaus pasibuvimo Ansemburgo pilyje bei gražiuosiuose jos soduose sprendėme, kur pasukti antrąją Liuksemburgo paveldo savaitgalio dieną. Pasirinkimų buvo įvairių, bet man norėjosi kažko ne tik seno, bet ir šiek tiek modernaus. Žinau, žinau, paveldas ir modernumas kaip ir nelabai suderinami, išskyrus gal namų interjero atveju, tačiau visgi pavyko aptikti mano pageidautiną seno ir šiuolaikiško derinį.


Nes, pasirodo, kaip tik tuo pačiu metu Liuksemburge, Fond de Gras Industrijos ir geležinkelių parke (Le Parc Industriel et Ferroviaire du Fond-de-Gras), vyko stimpankerių suvažiavimas ("Anno 1900 – Steampunk Convention Luxembourg 2013", jei jau tiksliai). Apie tai sužinojus, man tik seilė nutįso. Kas mane pažįsta dar iš senų gerų studentavimų laikų, turbūt pamena mano meilę visokioms kultūroms-subkultūroms, ech… Bet apie viską nuosekliai ir iš pradžių.

Pirmiausia apie Fond de Gras.

Trumpai, tai Industrijos ir geležinkelių parkas, įkurtas Fond de Gras, yra savotiškas muziejus po atviru dangumi. Parašiau, ir mintyse iškart materializavosi Rumšiškių muziejus. Na, šiuo atveju tai ne visai tinkamas vaizdinys, nors principas ir panašus, tačiau "rumšiškių romantikos" Industrijos ir geležinkelių parke aptiksite mažokai, nes jis pašvęstas labai svarbaus Liuksemburgo gamtinio resurso bei ekonomikos variklio - geležies rūdos - gavybai ir eksploatacijai, nuo kurių, be kita ko, neatsiejamas ir geležinkelių sistemos vystymasis šalyje.


Taigi, bebūnant Fond de Gras galima apsilankyti ir kalnakasių būstuose, ir iki menkiausių detalių rekonstruotoje 1919 metų Viktoro Binko bakalėjoje (épicerie Victor Binck), ir 1913 metų statybos Paulo Viurto centrinėje elektrinėje (centrale électrique Paul Wurth). O taip pat pamatyti metalo laminavimo traukinį (train de laminage) ir Besemerio konverterį (kuriame išlydyta geležis paverčiama plienu; convertisseur Bessemer), net keletą įėjimų į kasyklas, galiausiai, 1875 metais pastatytą traukinių stotį, tuo metu vadintą Lamadelaine stotimi ir naudotą išimtinai prekiniams traukiniams, bei geležinkelio angarus. Dabar paklauskite, kiek mes iš ką tik išvardintų objektų matėme ar kuriuose lankėmės. Ogi pavaikštinėjome (ir tai, nevisiškai) tik po traukinių stotį, nes visiems kitiems objektams tiesiog pritrūko laiko. Nieko, atvažiuosime kitą kartą su kokiais svečiais ir apžiūrėsime.


Dar viena pramoga galima Fond de Gras, kurią tiesiog būtina paminėti, yra galimybė įsėdus į specialų kalnakasių traukinuką, pavadinimu "Minièresbunn", o vėliau dar į kitą (dar labiau kalnakasišką traukinuką), nuvykti į Lausavage vietovėje esančią Doihl kasyklą, veikusią nuo 1908 metų (jau nebeveikia, jei ką). Ekskursija po pačią kasyklą užtrunka berods apie pusantros valandos. Deja, ir šiai pramogai, na, išskyrus pasivažinėjimą kalnakasių traukinukais pirmyn-atgal, mums neužteko laiko, tad ekskursiją po kasyklą eilinį kartą atidėjome kitam apsilankymui.


Iki paties Fond de Gras iš Rodange ir Pétange miestelių stočių tam tikru metu (gegužės-rugsėjo sekmadienių popietėmis) važiuoja senutėliai, garu varomi traukiniai (Train 1900) ir lokomotyvai. Ir netgi galima rinktis, kokia klase važiuoti – prasčiokų antrąja ar poniška pirmąja. Mes nusprendėme nors vieną kartą pabūti ponais ir kad jau važiuoti, tai važiuoti, todėl įsigijome bilietus pirmai klasei. Ir važiavome sau laimingi plačiai bei minkštai.

 Kelionė tokiu gariniu traukiniu iki Fonds de Gras trunka geras 25 minutes, o iki galinės stotelės Rodange - 40-45 min. Tai tos 25 minutės yra pats tas, ilgėliau jau kaip ir pabostų. Nebent esate dideli mėgėjai važinėti traukiniais per miškus, tuomet galima rinktis ir ilgėlesnę atkarpą arba visą dieną varinėti pirmyn-atgal. Na, o nemėgstantys traukinių arba negalintys gyventi be automobilių Fond de Gras gali kuo puikiausiai pasiekti ir savo keturračiu draugu.


Antriausia, apie stimpanką ir stimpankerius (steampunk & steampunkers), arba gražia lietuvių kalba - apie garinius pankus. 

Sunku tiksliai apibrėžti, kas per reiškinys yra stimpankas, kadangi įvairiems žmonėms jis reprezentuoja skirtingus dalykus: vieniems - madą ir stilių, kitiems - literatūrinį žanrą, dar kitiems - saviraiškos ar meno formą, ar, galiausiai, gyvenimo stilių, ar romantiką su įmaišytu mechaniniu prieskoniu, ar tiesiog įdomesnį kasdienybės akcentą. Didėjant stimpanko populiarumui auga ir žmonių, norinčių įtvirtinti stimpanką kaip atskirą kultūrą bei gyvenimo stilių, skaičius.


Jeigu trumpai reikėtų nusakyti kertinius stimpanko elementus, tai būtų galima apibūdinti kaip Viktorijos laikų elegancijos, mokslinių anachronizmų bei beribės fantazijos sąjungą šiuolaikiniame pasaulyje. Konkrečiau? Tuomet stimpanką vertėtų nusakyti kaip kūrybiškumo ir vaizduotės paskatintą judėjimą, turintį sąsajas su Viktorijos laikų Anglija ar Amerikos laukiniais vakarais ir modernias technologijas transformuojantį į meno, mados ir mechanikos kūrinius, žodžiu, viskas viename.

Stimpanko pasaulyje visi dabartiniai mokslo atradimai buvo padaryti ankstyvesniais istoriniais laikais su turimomis to laikmečio priemonėmis, pvz., lėktuvai varomi garo varikliais. Lygiai taip pat šiandieninės modernios technologijos - ipadai, kompiuteriai, robotai, kelionės oru ir t.t., ir t.t. - yra nukeliamos į XIX a. ir varomos garo varikliais, vadovaujantis idėja, "kaip atrodytų praeitis, jei ateitis būtų nutikusi anksčiau". Ir jeigu Ž. Vernas (Jules Verne) ar H.G. Velsas (H.G. Wells) savo fantastines knygas rašytų šiandien, jos būtų priskiriamos būtent stimpanko žanrui.


Pirmiausiai stimpankas į viešumą iškilo apie 1987 m kaip tam tikras mokslinės fantastikos stilius, nors jam būdingų bruožų aptinkama jau 6-7 dešimtmečių fantastikos kūriniuose. Terminas stimpankas (steampunk) buvo adaptuotas nuo kito fantastikos žanro – kiberpanko (cyberpunk), o toksai K.V. Džeteris (K.W. Jeter) laikomas pirmuoju šiam mokslinės fantastikos stiliui, kuriuo pats ir rašė, žr., pvz., jo knygą „Morloko Naktis“ (Morlick Night), pasiūliusiu pavadinimą "stimpankas", kuris ėmė ir prigijo.


Dabar jau egzistuoja milijonas ir viena stimpanko variacijų: viktoriškasis, viduramžių, industrinis-modernusis, vesterniškasis, istorinis, fentezi ir pan. etc. Ir esu tikra, kad ne vienas ar viena jeigu ir neskaitėte šio stiliaus literatūros kūrinių, tai greičiausiai matėte kažkurį iš šių filmų: "Laukiniai, laukiniai vakarai" (Wild Wild West), "Auksinis kompasas" (The Golden Compass), "Van Helsingas" (Van Helsing), "Vidokas"(Vidocq), "Ekstraordinarių džentelmenų lyga" (The League of Extraordinary Gentlemen), "Atgal į ateitį III" (Back to the Future Part III), "Daktaro Parnaso fantazariumas" (The Imaginarium of Doctor Parnassus), "Šerlokas Holmsas" (Sherlock Holmes). O gal žaidėte vaidmenų žaidimą "Castle Falkenstein" arba kompiuterinį "Arcanum: Of steamworks and Magick Obscura" arba "Final Fantasy".


Stimpankas kaip stilius reprezentuoja anachronistines technologijas ar retro futuristinius išradimus kaip kad juos būtų įsivaizdavę XIX amžiaus žmonės, todėl neišvengiamai siejasi su to laikmečio mada, kultūra, architektūriniu stiliumi ir, apskritai, menu. Stimpanko dizainas pabrėžia balansą tarp formos ir funkcijos, tarp įrankio ir papuošalo kaip priešpriešą industriniam dizainui (ir jo monotonijai). Apskritai, stimpankas kaip stilius yra labai atviras ir inkorporatyvus; jis neapsiriboja griežtai vien viktoriškuoju ar laukinių vakarų stilistika, bet mielai periima idėjas bei bruožus ir iš kitų įvairių subkultūrų stilių, pvz., gotų, neo-viktoriškojo, kiberpanko, fentezi etc.

Stimpanko mada neturi nustatytų gairių, bet turi polinkį sintetinti modernų ir viktoriškąjį stilius, estetiką derinti su praktiškumu. Taip ilgos pūstos suknelės, korsetai, apatiniai sijonai su turniūrais sijonui labiau išpūsti, kostiumai su liemenėmis, paltai, cilindrai, getrai ar karinių uniformų įkvėpti aprėdai naudojant stiklą, kniedes, odą, sraigtelius ir pan. papildomi išskirtinėmis detalėmis-meno kūriniais. O tokie aksesuarai kaip laikrodžiai, skėčiai, lakūnų ir vairuotojų apsauginiai akiniai, elektriniai ginklai, sraigteliniai papuošalai yra tiesiog būtini aprangai stimpanko stiliumi.


Man asmeniškai iš stimpankiško meno pats įdomiausias dalykas yra stimpanko stiliaus gerbėjų apranga, drabužių bei detalių išmonė ir fantazija kuriant vienokį ar kitokį "personažą". Dėl literatūros savo nuomonės per daug negaliu pareikšti - stimpanko stiliui priskiriamų knygų nelabai teko skaityti, bet turiu prisipažinti, kad filmo "Laukiniai, laukiniai vakarai" tiesiog nekenčiu. Tiesa, filmus "Auksinis kompasas" ar "Vidokas", jau nekalbant apie "Šerloką Holmsą" vertinu daug palankiau.


Tai va, todėl jokiems muziejiniams objektams Fond de Gras'e aplankyti ir neliko laiko, nes niekaip negalėjome atsiplėšti nuo susirinkusių stimpankerių. Žiūrėjome akis išplėtę, fotografavome, ir vėl žiūrėjome, nejučia ir patys pradėjome gundytis taip apsirengti (čia galima rasti daugiau foto iš suvažiavimo). Vilmantas net bandė prisimatuoti traukinuko grandines bei modernaus vienakio akies uždangalą, o aš bandžiau palįsti po fotografo skraiste. Žiūrėk, gal kitais metais ir mes būsime tarp jų, kas čia žino..? Tiems patiuninguotiems goglams ir pūstiems sijonams išties sunku atsispirti, bent jau man. :)
...

2013-10-22

Pasakojimai nuo sofos: įkvepiant ir iškvepiant baroko dvasią Ansemburgo pilies prieigose

...

 Per Liuksemburgo paveldo dienas mes tiesiu taikymu šovėme į Ansemburgo pilį (Aansebuerg arba Ansembourg), įsikūrusią Ešo arba dar kitaip vadinamame Septynių pilių slėnyje (Dall vun de siwe Schlässer arba Äischdall, arba Vallée des sept châteaux) prie nykštukinio dydžio Ansemburgo kaimelio (geriausiu atveju jame gyvena koks 40 gyventojų). Tiesa, iškart turiu pasakyti, kad esama dviejų Ansemburgo pilių - Naujosios ir Senosios.


Virš kaimelio rymanti ir viduramžių laikus menanti Senoji Ansemburgo pilis (Buerg Aansebuerg arba Vieux Château d'Ansembourg) yra privati, tad apsilankyti ten be pakvietimo neįmanoma, na, nebent būtum tų didikų - Ansemburgo grafų - šeimos draugas arba eksliuzyvinio jų viešbučio-butiko, prašmatniu pavadinimu "Aukso amžius" (Temps d'Or), klientas.


Tuo tarpu į Naująją Ansemburgo pilį (Neit Schlass Aansebuerg arba Grand Château d'Ansembourg, arba Nouveau Château d'Ansembourg) patekti galima visada. Nors, tiesa, tik sąlyginai.

Ją supantys, dar 1750 metais suformuoti baroko dvasią menantys sodai yra nuolat atviri lankytojams. Ir labai verti dėmesio. Žinoma, jie buvo nustekenti ir pagal išlikusius piešinius atkūrinėjami (statulos, fontanai, gėlynai, labirintai, daržai, medžiai etc.) iki šiol, tačiau tikrai verti dėmesio, nes jau daug padaryta ir bet kuriuo metų laiku po juos smagu pavaikštinėti. Nors lietui lyjant vizito visgi nerekomenduočiau.


Tačiau pati pilis yra uždaryta, kadangi šiuo metu joje vyksta restauravimo darbai. Be to, ir ši pilis nuo 1987 metų yra privačiose rankose - tokios japonų organizacijos Sûkyô Mahikari, kuri, na, tiesa pasakius, priskiriama sektų kategorijai (jie ten kalba apie šviesos energijos įtaką taikos kūrimui pasaulyje ir pan.; kam įdomu - daug informacijos sudėta Vikipedijoje, pasiieškokite), dėl to sunku prognozuoti, kada ir kiek naujoji Ansemburgo pilis bus atvira lankytojams. Juk niekad negali žinoti, kaip tiems privatiems investuotojams šaus į galvą naudoti pilį. Gerai bent tai, kad Liuksemburgo valstybė laikosi strategijos skirti paramą privatiems kultūrinio paveldo objektams su sąlyga, kad jie bus prieinami ir paprastiems mirtingiesiems. Taigi, yra nemažai šansų, kad bus galima bent jau kažkokiais laikotarpiais patekti ir į pačią pilį, o ne tik sodus.


Mes prieš keletą metų jau lankėmės šios pilies apylinkėse ir dar nuo tada prisiminėme, kokie gražūs ją supantys sodai, o šįkart mus paviliojo ypatinga galimybė kyštelėti savo nosis į pilies vidų, nes Liuksemburgo paveldo dienų proga veikė ne tik japonų kaligrafijos paroda, įkurdinta buvusiose pilies arklidėse, bet buvo galima pasimėgauti išmanių gidų vedamomis ekskursijomis po pilies sodus ir jos restauruojamą vidų (!).


Kad jau nepatingėjome atsikelti beveik su saule šeštadienio rytą (na, gal truputį perdedu tą ankstumą) ir nusigauti iki pilies, už tai mums teko "prizas" - galimybė sudalyvauti beveik privačioje ekskursijoje po pilies sodus, nes tą valandą tebuvome tik mes dviese su Vilmantu ir gidė, kokia tai biologijos profesorė iš Prancūzijos.


Taip sužinojome, kad dar 1624 m. garbusis Tomas Bidaras (Thomas Bidart), metalurgas iš Belgijos, įsigijo lydyklą (Septfontaines -Simmerschmeltz vietovėje) ir, lyg dar to būtų mažai, iš turtingos dvarininkų Ravilių (Raville) šeimos perpirko kalvę prie Ešo upės (Eisch). Tai buvo labai sumani Tomo investicija, nes regionas buvo turtingas geležies mineralais, medžio anglimi, be to, šalimais tekėjo upė, taigi, buvo visos reikiamos sąlygos ginklų ir įrankių gamybai, labai paklausių tuo laikotarpiu siautusio Trisdešimties metų karo metu.


Versliukas visai sekėsi ir po keleto metų tas pats Tomas dar labiau praturtėjo ir, logiška, tapo dar labiau gerbiamu asmeniu, tad ilgainiui sugebėjo įsigyti titulus ir privilegijas, anksčiau priklausiusius Ravilių šeimai (jiems, biednikėliams, ne taip gerai sekėsi). Tarp 1639 ir 1647 metų Tomas pasistatė „kalvystės meistro namą“ (maison de maître des forges), kuris ir tapo pagrindine Ansemburgo pilies dalimi.


1670 m. Tomas pasimirė, tad jo dukra Mariana Bidar (Marie-Anne Bidart) paveldėjo kalves. To meto jaunuoliai puikiai suprato, kad turtingos nuotakos pakampėmis nesimėto, tad Mariana ėmė ir ištekėjo už tūlo Pranciškaus Tomaseno (François de Thomassin). Apskritai, tai toji Mariana buvo šaunuolė - netoli pilies ant kalvos pastatė „Kalno Marijos“ (Mont Marie) koplyčią, vargšų vaikams įsteigė mokyklą (veikė tarp 1688 ir 1844), o vėliau prie koplyčios buvo pristatyta ir klebonija.


Mariana su Pranciškumi vaikų neturėjo, tai 1719 m. pilį paveldėjo jų sūnėnas Tomas Demaršanas (Thomas de Marchant). Būtent jis prie pagrindinės pilies iš abiejų pusių prijungė du sparnus taip ją praplėsdamas, taip pat pastatė kvadratinius bokštelius, kurie buvo sujungti skliautuotų penkių arkų priebučiu, po kuriuo karietomis buvo galima privažiuoti netgi iki pat pagrindinio įėjimo. Taip pilis vis labiau ėmė panašėti ne į didelį namą, o į prabangią pilį. O šaunuolis Tomas Demaršanas 1728 m. gavo Deamaršano ir Ansemburgo barono titulą (Baron de Marchant et d'Ansembourg).


Jo sūnus Lamberas Džozefas (Lambert Joseph de Marchant et d'Ansembourg) toliau gražino ir puoselėjo pilį, netgi apie 1740-1750 metus sugalvojo įrengti terasas ir pasodinti jose barokinį sodą, kuris išlikęs iki šiol. Taip pat praplėsti pastatus kitoje pagrindinio kiemo pusėje, kurie tapo naudojami kaip arklidės ir tarnų kambariai. Be to, pastatydino du naujus garbės įėjimus, kurie pakeitė senąjį pagrindinį įėjimą kitoje pilies pusėje.


1734 m. Lamberui Džozefui nuskilo, nes iš meilės ar iš išskaičiavimo (kas čia žino?) vedė Aną Kateriną (Anne-Catherine de Velbruck) iš labai senos ir kilmingos šeimos. O gal ir tikrai suviliojo jautrią damos širdį, nes buvo apsiskaitęs eruditas, galėjo pasigirti daugiau nei 12000 tomų biblioteka, gausia meno kūrinių ir šiaip įdomybių kolekcija. Kaip ten bebūtų, savo talentų ar vedybų, ar turtų dėka po keliolikos metų, t.y. 1749 m., Lamberas Džozefas buvo pakeltas į grafus, o 1750 m. patsai imperatorius įšventino jį į Šventosios Imperijos grafus. Ir tuo pačiu Lamberas Džozefas gavo teisę turėti savo herbą, kuris buvo įtaisytas įvairiose pilies vietose.


Išklausę tokią ilgą pilies ir jos savininkų istoriją, po kurios viskas galvoje susipainiojo (dėkui internetui, kuris padėjo atpainioti), ir apvaikščioję sodus, nuėjome į pilies vidų, kur mūsų laukė du gidai ir dar du ekskursantai. Taigi, jau buvome keturi klausytojai ir du žinovai - architektas ir inžinierius, besirūpinantys restauravimo darbais. Ir ką, turiu pasakyti, kad buvo visai įdomu.
 

Po ekskursijos tapo aišku, kad pasibaigus restauravimo darbams pilis turėtų atrodyti ne prasčiau nei dabar gausiai turistų lankoma Viandeno pilis (Château de Vianden arba Buerg Veianen). O be to, Ansemburgo pilis visai netoli Liukso - būtų itin patogu vežti apsilankančius svečius pažioplinėti, jei tik ji juos įsileis. :)
...