Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2013

P.S. Prieškalėdinis eksperimentas - dalyvavimas tokiam įdomiam daikte kaip SWAP'as (II)

Vaizdas
... Dar kartelį apie dalyvavimą rankdarbiautojų SWAP'e,  kuris buvo organizuojamas tinklalapyje " Gal tau pakeliui ".  Ir aš sulaukiau savo DOVANOS-SIURPRIZO.  Nepakartojamo, šilto, rūpestingiausiai išmegzto ploniausiais virbalais.  Sonata ,  ačiū tau iš visos širdies už sudėtas mintis, originalumą, grožį. Už paaukotą laiką ir minkštutėlius mezginius.  U ž atsiųstą Kalėdų jausmą. Bet apie viską iš eilės. Pirmiausia atėjo baltas lapelis, kuris sakė, kad pašte manęs kažkas laukia. O laukė didelių dideliausia dėžė.  Gerai, kad pasiėmiau Vilmantą kartu, kad jis atsakingai parneštų šią brangią dovaną namo. Jau iš pat pradžių pamačiusi siuntėjos adresą pagalvojau, negi ji visą tortą išmezgė,  kad toookio didumo dėžė. :)   Bet nekantriai atidariusi radau milijoną kartų geresnių dalykų nei tortas. Visų pirma - šiltus linkėjimus. Už kuriuos labai dėkoju.  Visų antra - namų gamybos obuolinį sūrį.  Na, iš kur žmogus galėjo žino

P.S. Prieškalėdinis eksperimentas - dalyvavimas tokiam įdomiam daikte kaip SWAP'as (I)

Vaizdas
... Kartais nuo darbų kiekio ir švenčių laukimo man kiek pavažiuoja stogas ir aš įsipainioju į visokius žaidimus bei projektus. Vienas tokių - rankdarbiautojų SWAP'as, kuris buvo organizuojamas tinklalapyje " Gal tau pakeliui ". Kadangi siuntinukas jau pasiekė adresatą , galiu truputį parodyti, kuo užsiiminėjau vakarais vietoje to, kad rašyčiau apie keliones. Na, buvo vakarų, skirtų šioms popierinėms žvaigždutėms-žaisliukams.  Lanksčiau, blizginau, vėriau karoliukus ir visaip kaip gražinau. Tuomet teko sukurpti joms dėželę, kad saugiai joje sugultų. O tuomet jau, kad skleistų šventinį džiugesį. Taip pat teko pasirūpinti šia užrašų knygute, į kurią būtų galima surašyti visas (ne tik gilias, bet ir seklias) mintis. Kad minčių nepritrūktų, palikau keletą "nuo savęs".  Ir dar truputį vos įžiūrimų laumžirgių. Kad maloniau knygelė vartytųsi, teko viršelius paminkštinti. O kad jau ji skirta meniškam žmogui, tai atitinkamai ir papuoš

Pasakojimai nuo sofos: apie viską po truputį iš Briuselio

Vaizdas
... Nors Briuselis nuo Liuksemburgo yra pakankamai arti - tik už kokių 180-190 km, tačiau kažkodėl mes didelės meilės ir traukos šiam miestui nejaučiame, tad ir jame apsilankyti prisiruošiame labai retai. Na, nebent kažkas itin suvilioja. Šį kartą tas paslaptingas X faktorius buvo Oskaro Koršunovo atvežtas spektaklis "Hamletas". Nors ir labai kirbėjo abejonės dėl ilgos spektaklio trukmės (3 val. - nesuprantu, kas tiems šiuolaikiniams menininkams pasidarė, kad filmai ir spektakliai pamišėliškai ilgėja, spėju, kad jų galvose nelabai veikia "redagavimo" funkcija), tačiau taip buvau pasiilgusi teatro, kad galvojau, ai, kas bus tas, reikia pamatyti. Įspūdis? Na, toks labai vidutiniškas. Mačiau jo geresnių spektaklių, tačiau iš kai kurių kitų kolegų atsiliepimų supratau, kad galėjo būti ir blogesnių. Tą vakarą tikrai pastebėjau ne vieną (berods, daugiausia užsieniečių, bet ne tik) po pertraukos taip ir negrįžusį tęsti koršunoviško spektaklio peržiūros. Ta

Pabambėjimai nuo sofos: savaitinis šeimos racionas - kaip valgo mūsų išprotėjęs pasaulis (!mokantiems rusų kalbą!)

Vaizdas
... Pamačiau labai įdomią fotografų Peter Menzel ir Faith D’Aluisio foto-studiją apie tai, kiek ir ko suvalgo vidutinė statistinė šeima per savaitę skirtingose pasaulio šalyse (šaltinis: Толкователь ) Tekstas rusų kalba, tačiau fotografijos kalba pačios už save. Nepatingėkite ir skirkite keletą minučių peržiūrai, nes negi nesmalsu ką valgo lenkai, liuksemburgiečiai, aborigenai ar meksikiečiai? (Foto darytos Peter Menzel ir Faith D'Aluisio, o koliažui paimtos iš " Толкователь " straipsnio) Lietuviai savo meniu artimiausi turbūt būtų lenkams. Bet, žinot, kas mane labiausiai pakraupino, tai kai kurių šalių šeimų savaitinis maisto kiekis. Negi išties tiek daug suvalgome ir išgeriame? Ir mąstau dabar, kaip tuomet išgyvena žmonės su savo keliais maišiukais grūdų..? Iš principo kaip ir žinau apie badaujantį ar persivalgantį pasaulį, bet įsisukusi į savo kasdienių reikalų ratą tikrai retai apie tai pamąstau. ... P.S. Pasirodo, mūsų namuose guli lygiai tokie pa

Nuo sofos pro langą: nykštukai ruošiasi Kalėdoms

Vaizdas
... Kas žino, kaip atrodo Kalėdų (senio) nykštukai? Na tie, kurie rūpinasi dovanomis, kalėdine nuotaika, visokiais ten papuošimais ir kitais stebuklais. Aišku, šiuolaikiniais laikais labai paprasta – įsijungi guglą (google) ir prašau, net galvos sukti nereikia, štai ir pilna visokiausių nykštukų.     ( paveiksliukai surasti per google ) Aš irgi kažkaip panašiai tuos nykštukus įsivaizdavau, kol kažkada čia visai neseniai pažiūrėjus pro langą man neatsivėrė akys. Ogi nykštukas! Pats tikriausias! Tai štai kaip, pasirodo, jie išrodo…   Sakysit, visai ne nykštukas? Aha, aha. Taigi lyja, o ant medžių jau nusileidusios didelių dideliausios snaigės. Ir netirpsta. Stebuklas, ne kitaip. Tik nykštukai taip geba, dievaži. :)   ...

Pasakojimai nuo sofos: traukiniai ir stimpankas, arba garo pavilioti...

Vaizdas
... Laikas lekia, o aš kaip neprisėdu prie naujo įrašo, taip neprisėdu.  Tiksliau, niekaip jo neužbaigiu. Na, bet pagaliau... ... Po malonaus pasibuvimo Ansemburgo pilyje bei gražiuosiuose jos soduose sprendėme, kur pasukti antrąją Liuksemburgo paveldo savaitgalio dieną. Pasirinkimų buvo įvairių, bet man norėjosi kažko ne tik seno, bet ir šiek tiek modernaus. Žinau, žinau, paveldas ir modernumas kaip ir nelabai suderinami, išskyrus gal namų interjero atveju, tačiau visgi pavyko aptikti mano pageidautiną seno ir šiuolaikiško derinį. Nes, pasirodo, kaip tik tuo pačiu metu Liuksemburge, Fond de Gras Industrijos ir geležinkelių parke (Le Parc Industriel et Ferroviaire du Fond-de-Gras), vyko stimpankerių suvažiavimas ("Anno 1900 – Steampunk Convention Luxembourg 2013", jei jau tiksliai). Apie tai sužinojus, man tik seilė nutįso. Kas mane pažįsta dar iš senų gerų studentavimų laikų, turbūt pamena mano meilę visokioms kultūroms-subkultūroms, ech… Bet apie viską

Pasakojimai nuo sofos: įkvepiant ir iškvepiant baroko dvasią Ansemburgo pilies prieigose

Vaizdas
...  Per Liuksemburgo paveldo dienas mes tiesiu taikymu šovėme į Ansemburgo pilį (Aansebuerg arba Ansembourg), įsikūrusią Ešo arba dar kitaip vadinamame Septynių pilių slėnyje (Dall vun de siwe Schlässer arba Äischdall, arba Vallée des sept châteaux) prie nykštukinio dydžio Ansemburgo kaimelio (geriausiu atveju jame gyvena koks 40 gyventojų). Tiesa, iškart turiu pasakyti, kad esama dviejų Ansemburgo pilių - Naujosios ir Senosios. Virš kaimelio rymanti ir viduramžių laikus menanti Senoji Ansemburgo pilis (Buerg Aansebuerg arba Vieux Château d'Ansembourg) yra privati, tad apsilankyti ten be pakvietimo neįmanoma, na, nebent būtum tų didikų - Ansemburgo grafų - šeimos draugas arba eksliuzyvinio jų viešbučio-butiko, prašmatniu pavadinimu "Aukso amžius" ( Temps d'Or ), klientas. Tuo tarpu į Naująją Ansemburgo pilį (Neit Schlass Aansebuerg arba Grand Château d'Ansembourg, arba Nouveau Château d'Ansembourg) patekti galima visada. Nors