SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-10-24

Pabambėjimai nuo sofos: Un bisou! Un bisou! Ir teko jauniesiems bučiuotis.

...

Toliau tęsiu vestuvinę temą. Ai, betgi tokios vestuvės nekasdien pasitaiko, taip kad leidžiu sau (ir kitiems, kam įdomu) dar jomis pasimėgauti.

Nors religinės vestuvių ceremonijos išvakarėse turėjau labai daug abejonių, ar man pavyks atsikelti ir nueiti pasižiūrėti, kaip ten kas vyksta, bet, pasirodo, viskas pavyko - šeštadienį atsikėlėme labai padoriu laiku, kad jo pakako viskam - ir dušui, ir pusryčiams, ir netgi po pusryčių tingiai geriamam kavos puodeliui.


Atėję prie Katedros supratome, kad net neverta prie jos būti ir bandyti kažką pamatyti, nes žmonių masė buvo aplipusi visas apsaugines tvoreles bei kitas atvykstančių svečių bei jaunųjų stebėjimui patogias vietas. Tai net nežinau, kada ten reikėjo mums ateiti, kad būtumę ištaikę įsitaisyti kokioje strategiškai patogioje vietelėje.

Todėl per daug nesukdami galvos nuėjome į Guillaume II aikštę, kur pastatytame didžiuliame ekrane vyko tiesioginė transliacija iš vestuvių ceremonijos Katedroje. Žmonių aikštėje buvo prisirinkę pakankamai daug, bet ne tiek, kad būtų nepatogu ar negalėtum gerai matyti. O tarp tokių pačių ir aikščioti iš susižavėjimo smagiau.


Gaila tik, kad iš susirinkusių įdomiau pasipuošė tik vienas kitas. Tiksliau, tik viena kita. Iš matytų man labiausiai patiko nedidukė karališkai pūsta karūna-lankelis. Pagalvojau, kad ir man visai tokia tiktų - vaikštinėčiau sau užrietusi nosį... Hmmm, rimtai, visai nieko būtų, bet įrašas tai ne apie tai. :)

Taigi, susirinkę aikštėje labai laukė, kol jaunieji ištars savo priesaiką ir pasikeis žiedais. Va tada ir pasigirsdavo švilpesiai, paaikčiojimai bei džiugūs plojimai.



(Persiprašom už drebantį vaizdą, bet įsivaizduokim, kad taip meniškiau, gerai?)

Turiu pasakyti, kad stebėdama ceremoniją buvau maloniai nustebinta jos nuoširdumu - matėsi, ir kaip jaunasis jaudinasi, ir kaip po apsimainymo žiedais švelniai glosto Stephanie ranką, ir kaip Hercogas su žmona džiaugiasi šia švente, ir kaip Hercogienė ištaikiusi progą siunčia oru bučinius jauniesiems. Malonu, kad tai nebuvo tik griežtai sustyguotas, sterilus formalumas, tačiau džiaugsminga ir nuoširdi šventė, nors ir pagal protokolą.


Stebint Katedroje susirinkusius svečius man kilo mintis, o kažin kaip ta iš visų kampelių susirinkusi diduomenė jaučiasi: ar čia jiems tik formalumas ar pareiga, o gal smagus "tūsas" tarp savų... Ir ką jie sau galvoja apie jaunuosius. Na, bet šito tai nesužinosim.

O labiausiai pralinksminęs dalykas ceremonijos metu - tai itin nuoširdžiai dainuojančios pasidabinusios skrybėlėtosios choristės. Tokių juokingų personažių jau seniai nebuvau mačiusi. Nepagadintų jokio filmo, net sunku patikėti, kad jos tokios yra ir "realybėje". :)

Ai, ir dar labai juokingi mėlynai aprengti berniukai aka "žiedų nešėjai". Eina abu ten rankomis susikabinę vis pasišnekėdami, pasidairydami, sustodami, vienas kitą patempdami  - tokie tikri, tikri,- ir per daug nesureikšmindami, kad čia kokios ypatingos vestuvės ar kad kilmingi svečiai viską mato.


Pasibaigus bažnytinei ceremonijai visi patraukėme prie iš aikštės matomų rūmų, kurių balkone turėjo pasirodyti jaunieji. Teko kiek palaukti, tačiau neilgai trukus pasirodė ir "kaltininkai" - Guillaume su Stephanie. Minia, aišku, paskendo euforijoje, plodama, šaukdama, mojuodama vėliavėlėmis.

Tačiau jaunųjų rankų pamojavimu žmonės nenorėjo pasitenkinti, o pradėjo reikalauti bučinio. Niekur nedingsi, teko jauniesiems bučiuotis. Ir ne kartą. Na, negi jiems sunku??? Meilę ir žavėjimąsi reikia užsidirbti. :)

Vėliau į balkoną sugužėjo ir visa hercogiškoji šeima - ir patys pasirodyti, ir į susirinkusius mažuosius žmogelius pasižiūrėti.


Bebūnant toje mažųju žmogelių minioje man pasirodė labai įdomu, kad iš tiesų žmonių entuziazmas labai neilgai tetrunka. Sulaukę jaunųjų, po visų pasimojavimų ir pasibučiavimų, žiūrovai jau kaip ir norėtų skirstytis. Bet jaunieji vis dar mojuoja - tai lyg ir nėra kaip išeiti, reikia dar į pamojavimus kažkaip reaguoti, nors po truputį tie esantys balkone ima atsibosti, jau kažkaip norėtųsi ir skirstytis: nagi, viskas, pamatėme, galime eiti sau, juk turim milijoną reikalų, norim kitų pramogų. O tie iš balkono vis mojuoja. Na kiek gi galima?! :)

Na, o reziumuojant, tai buvo visai smagu ir įdomu, o be to, nors ir iš toli, bet visgi pavyko jaunuosius pamatyti ir "gyvai". Valio!
...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą