SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-12-23

P.S. Su šventėmis!!!

 ...
Jeigu šis įrašas pasirodė,
vadinasi, Žemė ir toliau sukasi aplink Saulę (bei aplink savo ašį), 
o aš jus sveikinu su Šv. Kalėdomis ir artėjančiais Naujais.

Būkite laimingi, 
nepamirškite keliauti, 
netgi jei tai tik gretimas kaimas ar miestelis, 
juk visur galima rasti įdomių dalykų.
Be to, kiekviena kelionė yra ne tik pasaulio pamatymas, bet ir savęs pažinimas.

...

2012-12-19

Pabambėjimai nuo sofos: apie pasaulio pabaigą ir Mažinot liniją

...
Jau metas pašnekėti apie pasaulio pabaigą, ane?

Pagal klaidžiojančias Majų kalendoriaus interpretacijas, tai ji visai ne už kalnų - gruodžio 21 dieną. Netgi protingieji NASA mokslininkai ta tema pasisakė autoritetingai pareikšdami, kad visa tai yra absoliuti nesąmonė. Kaip bebūtų, tačiau bijantys pasaulio pabaigos ir norintys palikti kokią nors žymę apie savo egzistavimą turėtų tuoj pat sukrusti ir imtis darbo.


Štai ne taip seniai perskaičiau laikraštyje, kad Édilivre leidykla pateikė keletą „Pasaulio pabaigos“ pasiūlymų: kiekvienas sumokėjęs tam tikrą sumą eurų gali publikuoti savo memuarus ir juos paslėpti viename Mažinot linijos bunkerių (Maginot ligne). Tokiam tikslui leidykla netgi įsigijo vieną jų  – nediduką, tik 25 kvadratinių metrų – Prancūzijos Elzaso regione (Alsace).

Vienas jų pasiūlymų vadinasi „Amžinybė“ ir tekainuoja 6666 eurus. :) Už šią sumą tūlo piliečio memuarai bus publikuoti popierine ir elektronine formomis ir po vieną jų kopiją bus palikta minėtame bunkeryje. Pasirinkus kitą jų pasiūlymą – „Nemirtingumas“ – už 9999 eurus, tamstų atsiminimai bei biografija būtų ne tik publikuoti popierine ir elektronine formomis, bet prieš tai būtų atidžiai suredaguoti profesionalaus darbuotojo. Leidėjai sako, kad daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių iš viso pasaulio jau susidomėjo šiuo pasiūlymu. O jūs ne tarp jų?


Na, o aš ta proga prisiminiau mūsų su draugais ypatingai lietingo sekmadienio išvyką į Mažinot linijos bunkerius Prancūzijos apylinkėse netoli Liuksemburgo. Dar nebuvo pasaulio pabaigos, tačiau vis tiek lijo beprotiškai. Paguoda tik tokia, kad įlindus į bunkerio vidų lietaus kaip ir nejutome (tik žinojome, kad jis ten, viršuje). Tačiau, turiu pastebėti, kad per tą poros ar net poros su puse valandų vizitą klausant gido pasakojimo gerokai sušalome, o jau atrodė, kad visi buvome šiltai apsirengę ir tinkamai pasiruošę šiam vizitui, todėl mašinoje palikti karštos arbatos termosai po visko atrodė tarsi išganymas.


Per visą Mažinot liniją išdėstyta 142 įtvirtinimai-tvirtovės (nežinau, kaip gražiai išversti "ouvrage" ir nepameluoti, jei žinot, paprotinkit mane), 352 kazematai, 78 slėptuvės, 17 stebėjimo punktų ir apie 5000 fortų. Mes konkrečiai buvome Hackenberg'o įtvirtinime-tvirtovėje (ouvrage du Hackenberg), bet atvirų apsilankymui yra ir daugiau, pvz. Four-à-Chaux ir Schoenenbourg. Įtvirtinimai-tvirtovės yra betoninės, jų sienos net iki 3,5 metrų storio, skirtingos patalpos prireikus galėjo būti atskirtos storomis sandariomis durimis.


Aplinkui įvairius gynybinius objektus išdėlioti nepasislepiantys (cloches GFM) ir pasislepiantys (tourelle de mitrailleuses) stebėjimo-mašininio šaudymo bokšteliai. Turėjo jie ir prieštankinių ginklų, ir tankų, ir dar visokiausių ten ginklų.


Bunkerių viduje ištiesti bėgiai, kad traukinukais būtų galima greitai ir lengvai pergabenti žmones, įrangą, amuniciją, maistą, atliekas etc. Kam įdomiau smulkiau sužinoti apie gynybinių linijos punktų išdėstymą pasiskaitykite čia arba čia. Mums irgi nuskilo laimė pavažiuoti tuo traukinuku - kol vėjui švilpiant pro ausis atvažiavome į vietą, visai suledėjome.


Dabar dalyje šių patalpų įrengtas muziejus, kur lydint gidui galima pamatyti, kaip kariai tuose įtvirtinimuose gyveno – kur miegojo, kur valgė, kur buvo įrengtos techninės – vandens filtravimo, oro valymo, elektros gamybos etc. – patalpos, kur buvo išdėlioti ginklai ir netgi kaip jie veikė. Aišku, yra ir tipiškų muziejinių ekspozicijų  su muliažais, ginklų bei uniformų kolekcijomis.


1040 kareivių ir 43 karininkai gyveno Hackenberg'o įtvirtinime tvirtovėje. Kas benutiktų, nenorėčiau būti priversta tokiame niūriame ir šaltame bunkeryje (arba panašaus tipo, tik paprastesniame Gibraltaro gynybiniame įtvirtinime) leisti dienas. Užjaučiu tuos kareivukus. Bet pasižvalgyti po tuos kazematus išties įdomu.


Jei ne Vilmantas, turbūt ir aš nebūčiau nieko žinojusi apie Mažinot liniją, todėl labai trumpai parašysiu, kas tai per žvėris. 1920-1930 metais prancūzai pasistatė gynybinę fortifikacinę liniją palei savo sienas su Belgija, Liuksemburgu, Italija, Šveicarija ir Vokietija. Ne visa toji linija vadinama Mažinot, o tik jos dalis, skirta gynybai nuo vokiečių Šiaurės rytų fronte.


Gynybinis, statiškas kariavimas to meto prancūzų buvo laikomas sėkmės garantu. Todėl šios gynybinės fortifikacijos turėjo suteikti prancūzų kariams laiko mobilizuotis prasidėjus netikėtai atakai ir greitai įžengti į Belgiją siekiant pasipriešinti Vokietijos armijai. Mažinot linija buvo laikoma genialiu sumanymu, kuris padės atsilaikyti prieš invaziją iš rytų (iš Vokietijos), o pavadinta ji tuomečio prancūzų karo ministro André Maginot vardu (pradinė tokios gynybinės sistemos idėja, kuriai labai priešinosi generolas Charles de Gaulle, priklauso prancūzų maršalui Joseph Joffre).


Ir kaip kad dažnai būna, nors galvota, kad ši gynybinė linija bus nepažeidžiama, tačiau naudos iš jos beveik nebuvo jokios. Nors ši gynybinė sistema sulaikė tiesioginę vokiečių ataką, tačiau strategiškai ji buvo visiškai neefektyvi, nes Vokietijos armija įsiveržė per Belgiją, nugalėjo prancūzų karius ir per 6 savaites užėmė Prancūziją. Ir kas dar juokingiau, tai kad vokiečiai (nuo kurių gintis ji ir buvo skirta) Mažinot linijos įtvirtinimais pasinaudojo labiau nei prancūzai, na, bent jau Hackenberg‘o įtvirtinimais. Todėl dabar pavadinimas „Mažinot linija“ yra ir nuoroda į visiškai nepasiteisinusį bei naudos neatnešusį, tačiau daug lėšų pareikalavusį, sprendimą.
...

2012-12-05

Pasakojimai nuo sofos: paukščių nutupėtos Faro pelkės

...
Pietinėje Portugalijoje yra nemažas (170 km²) Ria Formosa nacionalinis parkas, kuris iš tiesų yra niekas kitas kaip pelkės. Na, ne tos liulančios tamsios, kaip kad vaizduojamos lietuviškuose padavimuose arba istoriniuose pasakojimuose apie tai, kaip kryžiuočiai jose skendo. Bet vis tiek, faktas lieka faktu, tai yra pelkės.

Nors parkas skamba prašmatniau, o ir konotacijas visai kitokias suteikia, tačiau protingų žmonių parengtame aprašyme aiškiai sakoma, kad Ria Formosa yra tam tikra palei pakrantę besidriekianti lagūnų sistema, apjungianti ne tik smėlėtas saleles ir pusiasalius, bet ir formuojanti pelkynus bei balas.


Tame Ria Formosa parke-pelkėse visokio gėrio telpa – čia ir jūrų gėrybių fermos (žuvų fermos, moliuskų veisyklos), ir druskos gamyba, ir paukščių migracinis koridorius (kasmet apie 30 tūkst. Skirtingų rūšių paukščių apsilanko), ir turistai maklinėja.

Tai vat, vaikštinėdami po Faro senamiestį pamąstėme, kad gal visai ir nieko būtų nuplaukti iki to Ria Formosa parko-pelkių. Net nespėjus mums prisiartinti normaliai iki vietos, kur galėtume pastudijuoti kainas ir laikus, tuoj prisistatė iškalbus vyrukas visaip kaip išreklamavęs mums tas pelkes. Ir gal net patys gerai nesupratome kaip likome su dviem bilietais rankose ekskursijai su gidu po pelkes bei galimybei pasivaikščioti kiek norėsis po vieną salelių.


Priartėjus laivo išplaukimo laikui staiga pradėjo pilti lietus, o vėjas pūtė taip, kad net skėčiai išvirkšti išsivertė, tad visai logiška, kad mes rimtai susimąstėme, ar nevertėtų imti ir atšaukti tą savo ekskursiją. Bet paskui kažkaip įsidrąsinom vildamiesi, o gal gi ilgai nelis. Kaip pasirodė, be mūsų buvo dar dvi poros ekskursantų irgi pasiryžusios tai pačiai ekstremaliai pelkės+lietus avantiūrai. Ekskliuzyvas, taip sakant. :)

Nors išplaukus vis dar lijo, bet kad buvome po stogu, tai labai netrukdė. O gidas vis pasakojo apie pelkes ir rodė visokius ten paukščius. Kol rodė paveiksliukuose, tai viskas puiku – čia tas, čia anas ir dar šitas, bet kai reikėjo įžiūrėti tikrus kažkur tolumoje, tai nieko doro aš ten nemačiau. Tiksliau nieko neatpažinau, tik kormoranus. Beje, tie kormoranai galėjo būti iš Lietuvos, nes skrisdami į šiltus kraštus jie čia mėgsta stabtelti poilsio. Na, bet jei kas turi žinių apie paukščius arba yra mėgėjas juos stebėti, tai pasiėmus gerus žiūronus tokia ekskursija turėtų būti labai smagi. Aš kadangi nei žinių, nei žiūronų neturėjau, tai man nedaug kas galvoje užsilaikė - kažkokie dandelingai, sandelingai ar kažkokiepanašūs-lingai.


Beplaukiant ir bebandant įžiūrėti ir atpažinti paukščius, žiū, jau ir lietus apstojo, kuo visai apsidžiaugėme. Bet tik išlipus į salą ir vėl prasidėjo. Omygosh!!! Tai tik išlipę iškart nėrėm į vienintelę toje saloje kavinukę. Neisi gi po salą jos apžiūrinėti, kai lietus pliaupia vos ne kaip iš kibiro.


Teliko įsitaisius prie panoraminio lango užsisakyti ančiuvių acte bei keptų bulvyčių  ir iš tolo žavėtis raudonai bei žaliai dryžuotais švyturiais, bandant sugalvoti, ką čia dar nuveikus. Daug neprigalvosi, tiesą sakant... Galų gale nuo ilgo sėdėjimo mums "sušvito", kad lietus lyg ir silpnėja, tai pasičiupom skėčius ir nusprendėm, kas bus tas, bet eisim aplink salą, kad jau atvažiavome.

Pirmiausia priėjome žvejų namelius. Kai kurie jų sakyčiau taip "meniškai" įrengti. Hmmm…


Nuo jų gerai matėsi tolumoje dunksanti kita sala, pakeliui dar aptikome paukščių vieną kitą bei keistokų augalų. Kažkaip ir lietus liovėsi. Dangus pradėjo šviesėti ir netgi (o, stebukle!) išlindo visai kaitri saulė.


Per tą laiką mes jau pasiekėme visai neblogą pliažiuką su didžiulėmis bangomis. Vilmantas iš pradžių tik pirštų galiukus įkišo, vėliau jau pabraidė, o galiausiai neiškentęs ir visas paniro į bangas. Manęs tokios vandens pramogos visai nežavėjo, todėl aš patraukiau į visokių kriauklių, krabų ir panašių dalykų "medžioklę". Aišku, neatsispyrėm pagundai pašėlioti su ružavu plūduru.


Belaigydamas Vilmantas kažkur surado išmestą į krantą butelį su rašteliu. Oho, pasijutome tarsi kokie "Išgelbėk Robinzoną Kruzą" filmo veikėjai. Tik kad raštelis buvo ne nuo kokio saloje užmiršto nelaimėlio, o nuo devynmečio berniuko iš Vokietijos, atostogavusio su tėvais Faro.


Kol pramogavome paplūdimyje bei apžiūrinėjome švyturį, dangus apniuko ir į savo laivelį sėdom vėl siaubingai – netgi su žaibais – pliaupiant lietui. Man pasiskundus gidui, kad vat kokia nesėkmė - lyja ir lyja, gidas atsakė, kad visus metus čia nelijo, viskam labai reikėjo lietaus ir dabar dar tik trečia diena kaip lyja, nieko čia blogo, atvirkščiai, viskas labai nuostabu.


Na, mums ta "trečia diena, kai lyja, nieko čia blogo - viskas labai nuostabu" tęsėsi visą kelionę ir tai tikrai nebuvo itin džiuginantis dalykas.

Grįžtant iš pelkių labai akivaizdžiai pasimatė skirtumas, kaip skiriasi pelkyno vaizdas, kada vanduo būna nuslūgęs (priešpiet) ir vėl pakilęs (vakarop); neabejotinai viskas daug gražiau, kai vanduo pakilęs. Beje, kol Vilmantas pliurpė su gidu apie gyvenimą, aš spėjau nusnausti, o dangus ir vėl išsigiedrijo. Nesuprasi to oro. O va pastripinėti po tą pelkių salą buvo visai smagu. Tik va tas lietus...


Tai ir liko įspūdis apie Faro toks dviprasmis tarsi to geltono banginio šypsena - iš vienos pusės atsistojus, atrodo, kad kad anas laimingas šypsosi, iš kitos - kad vos tveria sukandęs dantis. ;)
...

2012-11-29

Pasakojimai nuo sofos: kiek apšiuręs Faro miestas

...
Kaip jau rašiau, Faro mus pasitiko lietumi, tad pirmą vakarą leidome žiūrėdami portugališkus kanalus tokiame tarpiniame variante tarp hostelio ir BB (net nežinau, kaip pavadinti), valdomame diedoko prasegiotais marškiniais. Beje, portugalų televizija turi labai gerą savybę – filmus jie rodo originalo kalba. Tai va, žiūrėjome ją ir įsikalbinėjome sau, kad rytoj tai jau tikrai nelis. O jeigu ir lis, tai vis nedaug. Tik trupučiuką. O... o... o jeigu ir daugiau, tai mes Faro vis tiek rasime (tikėkimės) milijoną dalykų, ką veikti. Pozityvus mąstymas dabar tai vadinasi.


Jeigu bandyčiau trumpai nusakyti, koks bendras įspūdis liko apie šį miestą, tai sakyčiau, kad Faro mums pasirodė labai nušiuręs. Šį žodį bei frazę "nieko ypatingo" kalbant apie Faro girdėjau ir anksčiau, bet juk niekad negali žinoti, kartais nušiurimas gali būti gražus kaip kad, pvz., Provanso apšiurimas. Bet Faro apšiuręs ne taip, kaip Provansas, ir net labiau nei Kaunas aplink Savanorių prospektą Žaliakalnyje. Et... Ir tiesa, vos nepamiršau, gatvėse tingiai gulinėjo atitinkamai nušiurę šunys.


Už tai Faro "apturėjome" juokingiausią maistinį nuotykį per visą kelionę. Žodžiu, kitos dienos apsiniaukusį rytą patraukėme tyrinėti miesto, bet prieš tai reikėjo susirasti kokius padorius pusryčius. Beeidami pamatėme atsidariusią kavinukę-valgyklėlę ir nusprendėme, kad taip, tai mūsų šansas. Apžiūrėjome vitrinoje išdėliotus skanėstus, Vilmantas vienas du ir susirado, ko norėtų, o aš vis trypinėjau – nieko saldaus nenoriu, noriu ko nors sūraus, pvz, sumuštinio su dešra. To gero ten nebuvo, bet už tai gulėjo kažkas panašaus į nedidelį karbonaduką. Kaip tikrai mėsėdei jį pamačius net seilės ėmė kauptis. Juo susigundė ir Vilmantas, tad dar pasiėmėme salotų. Iš portugališko paaiškinimo šiaip ar taip nesupratome, kas tai, bet koks skirtumas tas pavadinimas – vis tiek suvalgysim. Su ta mintimi įsitaisėme prie staliuko, nusičiupome peilį su šakute ir kad jau kirsime savo "mini karbondus"...


Na, ką aš galiu pasakyti...

Kandome mėsą, o gavome kažkokį saldų, iš bulkos pagamintą ir sirupu sulaistytą saldėsį. Dar tokio bajerio mums nebuvo nutikę. Kol mes su Vilmantu iki ašarų kikenome, šeimininkai susirūpinę žiūrėjo, kas jau ten tose mūsų lėkštėse taip juokinga galėtų būti... O ir taip turbūt jiems atrodėme turintys keistą supratimą apie maistą, nes kas valgytų, pvz., kokį tortą su balta mišraine. :)

Pats miestas, na, jis tądien buvo toks tuščias, ramus. Sezonas neturistinis, oras irgi nieko nežadantis, tai kas jau čia nesant didelio reikalo trainiosis po miesto centrą iš pat ryto. Tik kokie žiopliai turistai (= mes) ir pankai su šunimis.


Besidairinėdami užtikome turizmo informacijos biurą, kur išsiaiškinome viską apie Faro pelkes bei kaip ten patekti (aha, yra to gero šiame mieste), tuomet susiradę "dvikojį kioskelį" nusipirkome bilietus ekskursijai po jas – kas gi nenorėtų apsilankyti pelkėse, ane? Nenorėtumėt??? Keistuoliai. :) Bet apie mūsų nuotykius pelkėse papasakosiu ateinančiame įraše.

Kadangi dar turėjome laiko iki ekskursijos, tai toliau sukome ratus po miesto centrą. Taip užtikome ir pagrindinę (???) aikštę - Largo da Sé.


Joje prieš pat nosis stovėjo Katedra (jų vadinama ), tad nusprendėme ją patyrinėti, juk šiaip ar taip, kelionės pradžia, viskas dar nepabodę, mes patys nepavargę, tad tik pirmyn.

Tai vat, geriausia Katedros dalis, mano akimis, yra jos bokštelis, į kurį užlipus atsiveria nuostabi panorama į visas Faro puses. Man ypač patinka iš toliau matomi apžvalgos ratai – karuselės. Nežinau kodėl, bet jie man tokie gražūs, nu, tokie gražūs. Santa Monikoje alpėjau dėl vieno, stovėjusio paplūdimyje. O dabar Faro pamačiau kitą ir vėl įsimylėjau. Bet tie ratai man gražūs tik iš toli. Mhm. Nes priėjus arti ir patekus į tradicinį lunaparko šurmulį ir muzikinę kakofoniją, norisi kuo greičiau iš ten nešti kudašių.


Dar būnant viršuje galima pačiupinėti varpus. O vienas mūsų (ne aš, ne aš) neatsispyręs pagundai dar ir skambtelėjo vienu.

Taip pat galima stebėti besileidžiančius kažkur į pelkes lėktuvus.


Katedros viduje irgi įdomu, ypač kai mes iki tol nebuvome lankęsi jokioje portugališkoje bažnyčioje. Pasirodo, jų bažnyčios labai puošnios, dažnai vienoje ar kitoje vietoje išklijuotos tradicinėmis mėlynai baltomis azulechomis (azulejo), bažnyčios šonuose esančios alkovos su jose įkurdintais šventaisiais savo puošnumu dažniausiai nenusileidžia altoriui. Beje, kaip ir ispanai, šventuosius jie mėgsta aprengti visokiais ten medžiaginiais rūbais.


Šioje Katedroje man itin įstrigo monstrancijomis išpuoštas šoninis altorius bei bažnyčios muziejuje saugomos kažkokiame drumstame skystyje (formaldehide gal...) plaukiojančios šventos relikvijos.


Ir dar kas man labai patinka to krašto bažnyčiose, ogi tai, kad ne viena jų turi savo vidinius kiemelius, kur auga mano akiai egzotiniai medžiai bei raitosi spalvingi vijokliai. Labai gražu. Kartais tolėliau ir koplytėlę vieną kitą galima rasti ar net meniškai sukrautą bažnytinių daiktų kompoziciją.


Tai tik tiek Faro miesto ir tematėme, jei neskaičiuosime pelkių, kur ir praleidome daugiausia laiko. :)
...

2012-11-11

Pasakojimai nuo sofos: atostogų Portugalijoje reziumė

...
Žinot tą jausmą, kada kai neturi arba negali, tai labai norisi, nors jei galėtum ar turėtum, tai gal ir neatrodytų tai taip svarbu. Tatai nutiko ir man: vasaros viduryje pradėjusi dirbti naujame darbe sužinojau, kad pirmus tris mėnesius atostogų negaliu turėti. Ai, kas čia tokio, kai pagalvoji, juk prieš tai pusmetį nedirbau, tai prisiilsėjau, prisitingėjau ir prisilaksčiau. Ir apskritai, kas jau čia tie trys mėnesiai. Bet...


Praėjus pirmai "kojų apšilimo" naujame darbe stadijai, staiga ėmiau jausti, kad, ohoho, trys mėnesiai - tai ne juokas, o visai ilgas tarpas, kai kiekviena diena atrodo vis ilgesnė ir pilkesnė, ir lietingesnė, ir pan. Tad paskaičiavusi, kada jau man baigiasi "negalėjimo atostogauti" stadija, ėmiausi Vilmantui zyzti, kaip mums reikia kažkur-nors-betkur išvažiuoti. Kur nors netoli, t.y. Europos ribose, tačiau kur galima tikėtis kiek šiltesnių orų ir daugiau saulės.

Kadangi pernai metais panašiu metu keliavome po Ispaniją, tai šiam kartui nusižiūrėjome Portugaliją - reikia gi pagaliau susipažinti ir su šia šalimi. Pliažinių orų nesitikėjome, tačiau vylėmės aptikti saulę ir pošiltį klimatą. Pasvarstę susidarėme maždaug tokį kelionplanį: Faro - Evora - Lisabona+Sintra - Portas - Santjago de Kompostela apytiksliai per 10 dienų.

Prisikimšę lagaminą bei kuprines, išsišiepę palikome tuo metu pilką Liuksemburgą ir skridome link jau galvoje piešiamos šiltos ir saulėtos Portugalijos, kuri apie tai turėjo savo nuomonę, todėl mus išlipusius iš lėktuvo, siurpraiz siurpraiz, pasitiko pilku dangumi ir lietumi. Tokiu lietumi, kad mes penkių minučių kelią nuo autobuso stotelės iki viešbučio važiavome taksi - kitaip buvo neįmanoma - ir visą vakarą praleidome pažindindamiesi su portugališkais tv kanalais.


Apie Faro savo įspūdžiais pasidalinsiu kitame įraše, tačiau turiu pasakyti, kad pirma diena Portugalijoje uždavė toną ir tolesnei kelionei - turbūt nebuvo nei vienos dienos, kad nors truputėlį arba ir visai daug negautume lietaus. OK, gal visgi Lisabona palepino mus kokia pora nelietingų dienų. O šiaip tai kasdienis receptas buvo lietus plius saulė arba sportbačiai plius botai, čia jau kaip apibrėši. Pernai metais Ispanijoje mums daug dėl to sekėsi - gal buvo ir vėsiau, bet lietaus gavome tik Valensijoje.

Tačiau tai nereiškia, kad mes savo portugališkomis atostogomis nusivylėme. Anaiptol!

Jaučiamės labai smagiai pakeliavę ir daug pamatę,


radę visokių lobių,


išragavę ir degustavę visokių skanumynų,


papramogavę ir pakvailioję


bei įsimylėję keletą vietelių.



Kelionę užbaigėme jau Ispanijoje, piligrimų mieste - Santjago de Kompostela. Apie jį atskirai ir daug nerašysiu, kadangi mano svajonė į jį yra patekti kiek kitokiu būdu nei autobusu - einant šv. Jokūbo piligriminiu keliu (El Camino de Santiago).


Tuomet galbūt ir mano santykis su šiuo miestu bus visai kitoks, nes šį kartą jaučiausi tarsi kokia intrūderė turistka (įsibrovėlė turistė, jei jau kalbėt gražiai lietuviškai) su rožiniu sijonėliu ir kažkaip, net negaliu paaiškinti kodėl, privengiau jį tyrinėti bei su juo artimiau pažindintis.


Bet galiu pasakyti, kad tai vienas tų miestų, kurių senamiestis sukelia jausmą, kad esi kažkokiuose senuose laikuose, gal viduramžiuose, gal ir dar seniau: siauros akmenimis grįstos gatvelės, aukšti seni pastatai metantys nuolatinį šešėlį, apsamanojusios skulptūros, paslaptingi kiemeliai. Dieną kaip dieną, bet vakare prie geltonų žibintų šviesų arba visai be jų tas jausmas itin sustiprėja.


Gal prie tokio jausmo prisidėjo ir faktas, kad gyvenome buvusiame benediktinų vienuolyne. Na, ne visai vienuolyne, o vienoje jo dalių įrengtame viešbutyje (Hospederia San Martin Pinario), o kitos patalpos priklauso Seminarijai. Viešbučio nedidukai ir kuklūs kambariai įrengti buvusių celių vietoje, vakarieniaujama buvusiame refektoriume ir net siūloma nuosavo namų vyno. ;)


Komposteloje tepabuvome pusantros dienos, kažką veikėme, kažkur vaikščiojome, bet labai aiškiai jautėme, kad štai čia ir baigiasi mūsų atostogos. Kažkaip per greitai...

O grįžus į Liuksemburgą mus ir vėl pasitiko tas kasdienis pilkas dangus ir purškiantis lietus. Tačiau bent jau vakaras pradžiugino - saulei leidžiantis visas dangus iš niūriai pilko virto spalvotu. Nors tiek...


O dabar ir vėl norėtųsi kur nors traukti. Kai pagalvoji, tai taip greitai ir nutiks - juk jau gruodį važiuosim Lietuvon ieškoti Kalėdų, o aš kol kas einu rūšiuoti to šimto ir milijono nuotraukų iš Portugalijos. ;)

...

2012-10-31

Pasakojimai nuo sofos: toji greipfruto skonio Kordoba (II)

...
Aha, tai kas gi be to bjauraus registratoriaus vis dėl to yra Kordoboje gero ir gražaus?


Visų pirma, tai esant Kordoboje tiesiog neįmanoma nepastebėti senamiestyje esančios didžiuuulės Katedros (Catedral de Nuestra Señora de la Asunción), maurų laikais vadintos Didžiąja mečete. Dėl to liaudyje, o ir šiaip įvairioje literatūroje, ji iki šiol neretai yra pavadinama Katedra-Mečete (Mezquita-Catedral).

Jeigu kada būdami Kordoboje neužeisite į jos vidų, tai bus didžiulė gėda ir nesusipratimas, nes Katedra ne šiaip sau priskirta pasauliniam paveldui - ji yra išties unikali ir įspūdinga. Iš visos architektūros Kordoboje būtent šią Katedrą-Mečetę ypatingai stipriai prisimenu.


Man asmeniškai toji Kordobos Katedra yra ne tiek ypatinga savo išore, kiek vidumi, kuriame labai akivaizdžiai persipina krikščioniškoji ir mudecharų (mudéjar; architektūros ir puošybos stilius (12-16 a.), atsiradęs Iberijos pusiasalyje ir apjungęs greta viena kitos egzistavusių musulmonų ir krikščionių kultūrų bruožus, ir ypač paveiktas maurų skonio bei meno) stiliaus architektūra bei šioms religinėms kryptims būdingų bažnytinių pastatų elementai.

Pavyzdžiui, nerealiai išpuoštas mihrabas, kuriame musulmonai melsdavosi atsisukę Mekos kryptimi bei kur buvo saugomas Koranas.


Jau nekalbant apie nerealų "kolonų mišką", kurį sudaro net 856 kolonos iš jaspio, onikso, marmuro. Mečetės statybų metu minėtieji akmenys kolonoms savo ruožtu buvo "pasiskolinti" iš romėniškų pastatų, pvz., šventyklų. Kaip bebūtų, bet vaikščiojant tarp šių kolonų mane apėmė toks keistas jausmas, nes atrodė kad viena koja įžengiau į pasaką.

Na, o pačiame Katedros viduryje pūpso krikščioniškasis religinis barokas, jeigu taip galima išsireikšti.  Labai įspūdingas ir kartu absoliučiai besipjaunantis su maurų kultūros estetika.


Kam įdomu istorija, tai būtent dabartinės Katedros-Mečetės vietoje senų senovėje buvo pagonių šventykla, vėliau laikui bėgant jos vietoje radosi vizigotų krikščioniškoji bažnyčia, kurią dar po kiek laiko musulmonai pavertė mečete, o po ispaniškosios Rekonkistos (718–1492 m. krikščionių valdovų vykdytas maurų karalysčių Iberijos pusiasalyje užkariavimas) į maurų mečetės vidų ispanai sugražino Romos Katalikų bažnyčią.

Norit smulkiau, prašau: apie 600-uosius metus krikščionys vizigotai įkūrė šv. Vincento bažnyčią. Beje, vizigotai – viena iš germanų nomadų genčių, nukariavusių romėnus (378; 410) bei Ispanijos ir Portugalijos teritorijose įkūrusių galingą karalystę. Na, o toji šv. Vincento bažnyčia po islamo paplitimo Vizigotų karalystėje buvo pasidalinta per pusę tarp maurų ir krikščionių.


Ilgainiui atėjo diena, kada maurų princas Abd ar-Rahmanas I, sumušęs Andalūzijos gubernatorių, 784 m. perpirko likusią šv. Vincento bažnyčios dalį iš krikščionių ir pamažu pradėjo pertvarkyti ją į Mečetę įrengdamas mihrabą (niša sienoje, nukreipta Kaabbos kryptimi Mekoje) bei prijungdamas prie rūmų (anais laikais buvo populiaru musulmonų princams ir karaliams turėti savo rūmuose ar prie rūmų vieną kitą mečetę). Pagrindinė Mečetės salė buvo naudojama ne tik maldoms, bet ir kitiems – žemiškesniems – reikalams kaip kad mokymui, teisės ir tvarkos reikalams bei kasdienių problemų sprendimui.

Vėliau valdęs Abd ar-Rahmanas III dar pastatė ir naują minaretą, o Al-Hakamas II 961 m. ne tik išplėtė Mečetę, bet ir itin išpuošė mihrabą. 987 m. Al-Mansuras Ibn Abi Aamiras (och, kaip man patinka jų vardai) pakeltu tiltu-alėja sujungė Mečetę su Kalifo rūmais, pastatė išorines navas bei įrengė vidinį kiemelį, kur atėjus maldos laikui tikintieji apsiprausdavo prie fontanų prieš įžengdami į Mečetę.


Rekonkistos metu 1236 m. Kordobą atkariavo Kastilijos karalius Ferdinandas III ir, be abejo, Mečetė atvirto bažnyčia. Jos viduje buvo įrengtos itin puošnios Karališkoji bei Villaviciosa koplyčios. Vėliau valdę karaliai irgi pridėjo savo rankas prie Mečetės virsmo bažnyčia įnešdami dar daugiau krikščioniškųjų bruožų, pvz., minaretas buvo paverstas Katedros varpine ir papuoštas iš Santjago de Compostela pasigrobtais varpais.


Visgi man keista, kaip didieji ispanų katalikai ir inkvizitoriai šioje Katedroje išlaikė tiek daug mudecharų (o taigi ir musulmoniškosios) architektūros bruožų… Bet bent jau aš jiems už tai esu labai dėkinga, nes išlikęs statinys tiek savo vidumi, tiek išore yra nepaprastai įdomus.


O jau mūsų laikais Ispanijos musulmonai lobino (gal ir iki šiol tai daro), kad jiems irgi būtų leista melstis šioje Katedroje-Mečetėje, tačiau jų prašymai įvairiais pretekstais buvo atmesti tiek Ispanijos katalikiškosios valdžios, tiek Vatikano. 2010 m, taigi ne taip ir seniai, du musulmonai turistai buvo suimti Katedroje po to, kai konflikto metu sužeidė du apsauginius, nes pastarieji per šventąją Velykų savaitę neleido musulmonų turistų grupei melstis šioje Katedroje.

Kita žavi Kordobos dalis yra jos senas ir didelis - antras pagal dydį Europoje - į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktas senamiestis. Net nesu tikra, kad mes jį visą išlandžiojome, nes Kordoboje ne tiek ir daug jau to laiko turėjome. Senamiestį vis dar supa romėniškosios sienos, bet iš kadaise buvusių 13-os dabar tėra išlikę tik trys vartai: Almodovaro (Puerta de Almodóvar), Sevilijos (Puerta de Sevilla) ir Tilto (Puerta del Puente).


Šarmingą senamiesčio dalį užima buvęs žydų kvartalas (na, kol Isabelė I iš Kastilijos ir Ferdinandas II iš Aragono, vadinamieji Karaliai Katalikai (Reyes Católicos), padėję pagrindus Ispanijos susivienijimui, 1492 m. neišvarė jų iš Ispanijos, tiksliau liepė rinktis - arba atsiversti į katalikybę, arba išvykti) – siauros vingiuotos gatvelės, balti namukai ir gėlės, gėlės, gėlės vazonuose. Labai graži kombinacija. Viena gatvė netgi taip ir vadinasi – "Gėlių gatvė" (Calleja de las Flores), nes ant jos sienų pilna pelargonijų vazonų. Ir į ją labai sunku patekti, nes ji siaura ir joje nuolat sausakimša turistų grupių. Visgi mes šiaip ne taip, gal tik iš kokio antro "užėjimo", bet pataikėme įsigrūsti.


Be to, senamiestyje stovintys namukai turi visokių gražių ir paslaptingų, tačiau uždarų kiemelių, į kuriuos taip ir norisi nors akies krašteliu žvilgtelėti. Na, jei kavinukių ar arbatinių kiemeliai kaip ir buvo mums atviri, tai privačių namų kiemelius išvysti jau buvo sėkmės reikalas (na, pvz., kas nors kaip tik eidavo pro duris, o mes sakydavome, atsiprašau, ar galėtumėte leisti sekundėlę pasižiūrėėėti...).


Buvęs žydų kvartalas nebūtų iki galo autentiškas, jei jame nebūtų išlikusi Kordobos sinagoga (Sinagoga de Córdoba), įkurta 1315 m. Statyta jinai taip pat mudeharų stiliumi.


Sinagoga visai nedidukė, jos maldos kambarys tėra 6.95 x 6.37 m, bet ji dar turi koridorių bei kiemelį, į kurį patenkama iš gatvės. Kuomet žydai buvo išvaryti iš Ispanijos, Sinagoga transformavosi į hidrofobijos ligoninę, batsiuvių koplyčią, vaikų auklėtojų mokyklą, o 1885 m. buvo paskelbta nacionaliniu paminklu.

Senamiesčio pietvakariuose stovi Karalių Katalikų pilis (Alcázar de los Reyes Cristianos) arba Alkazaras. 1236 m. Kordoba buvo užkariauta per Rekonkistą ir jau 1328 m. Alfonsas XI iš Kastilijos pradėjo mudecharų stiliumi statyti rūmus ant jau esamos ankstesnės – pradžioj vizigotų, vėliau tapusios maurų – tvirtovės pagrindo, o taip pat dalį patalpų atidavė vyskupui, kilmingiesiems bei Kalatravos ordinui (katalikiškam kariniui ordinui). Taip tuo metu buvo pastatytas pagrindinis Alkazaro bokštas, dabar žinomas kaip inkvizicijos bokštas.


Vėliau Alkazaras tarnavo kaip Izabelės I iš Kastilijos ir jos vyro Ferdinando II iš Aragono rezidencija. 1492 m. karališkoji pora susitiko su Kristupu Kolumbu, kai jis ruošėsi pirmai kelionei į Ameriką. Žinoma, jie ir finansavo tą kelionę į "naująjį pasaulį". Pilies kieme iki šiol stovi paminklai Karaliams Katalikams ir Kolumbui, liudijantys apie istorinį susitikimą.


Izabelė ir Ferdinandas naudojo Alkazarą ir kaip savo kampanijos prieš paskutiniąją maurų karalystę Iberijos pusiasalyje – Nasridų dinastiją Grenadoje – štabą, ir kaip būstinę pirmiems nuolatiniams Ispaniškosios inkvizicijos (kurią, beje, patys ir įsteigė) teismams, tikslingai nukreiptiems prieš judaizmo ir islamo religijų išpažinėjus bei naujus atsivertėlius iš minėtų religijų. Dar 1482 m. Inkvizicija pradėjo naudoti dalį Alkazaro savo reikmėms dalį jo (pvz. arabiškas pirtis) transformuodama į kankinimo ir apklausų kambarius. Inkvizicijos teismai šioje pilyje vyko net 3 šimtmečius.

1810 m. Alkazaras veikė kaip Napoleono Bonaparto karių garnizonas, o 1821 m. virto kalėjimu. Galų gale, 1950 m. Ispanijos vyriausybė pavertė Alkazarą turistų atrakcija ir nacionaliniu paminklu.


Mums bevaikštant po Alkazarą smagiai švietė saulė, viskas taip atrodė linksma ir gražu, chi chi, cha cha, karaliai čia gyveno, bet kada pagalvoji, kiek kančių žmonės šioje vietoje patyrė, kiek gyvenimų sugadinta, jau ir tie rūmai tokie gražūs nebeatrodo. Nors ne, vis tiek jie visai gražūs. Sakau, viskas toje Kordoboje greipfruto skonio.

Ir viskas. Tiek tos Kordobos mes ir matėme.
...