SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-12-21

P.S. ką kalėdiško nuveikiau šiemet?

...
Nors Kalėdų mugė jau nuo gruodžio pradžios šurmuliavo mums po langais (arba, jei tiksliau, tiesiai po langais), bet didelio noro joje apsilankyti nebuvo. Kažkaip šį kartą pakako visus tuos lemputėmis blyksinčius kioskelius matyti pro langą. Tiesa, vieną kartą karšto vyno joje visgi išgėrėme. Na, nuobodi ta Liuksemburgo mugė iki negalėjimo. Pirmą ar antrą kartą gal ir įdomu, bet kai kasmet jokių pokyčių ar intrigos, tai greit susidomėjimas ir entuziazmas nuslopsta. Na, bent jau mūsų.

Visgi po dovanų paieškų maratono Trier'e (čia Vokietijoje) kažkaip dar radome jėgų aplankyti jų mugę, kuri, lyginant su Liuksemburgo, yra gerokai didesnė, turi įdomesnių daikčiukų bei yra sausakimša žmonių. Be to, joje galima aptikti skanutėlių bulvinių blynų, siūlomų su obuolių koše. Ta košė kaip ir prieštarauja iš vaikystės atsineštam įpročiui bulvinius blynus valgyti su grietine bei varške, bet šuo ir kariamas pripranta, ane? Tad po kurio laiko bulviniai blynai su obuolių košės akompanimentu tampa skanėstu. :)

Šiaip namuose nieko ypatingo kalėdiško neruošiau. Dar iš pernai pakanka visokių turimų puošmenų (pirktų ir darytų), kurias ir panaudojau. Vienintelė naujovė, kad pabandžiau susmaigstyti burbulą (kurie dabar ant bangos), nes buvo smalsu išbandyti patį procesą. Išvada, visai smagu, deja, kitiems keturiems laiko pritrūko, tad ramia sąžine juos atidėjau kitiems metams.


Kaip ir buvo Vilmanto užsakyta, o mano garsiai pažadėta, be to, dar ir bendradarbiams pasisakyta, tai visgi prikepiau a la imbierinių/pipirinių/prieskoninių (jie gavosi tokie lengvai prieskoniuoti) sausainių. O su Vilmanto pagalba dar ir išdekoravome. Taip vieną naktį visi virtuvės paviršiai buvo nukrauti briedžiais, kaminkrėčiais, teisininkais lingvistais, žaibo trenktais ežiukais, meniškomis lapėmis, meškomis, sraigėmis ir voverėmis. Kaip kokioje miško pasakoje.


Beje, pastebėjau, kad dauguma sausaininius gyvūnus labiausiai mėgsta pradėti valgyti nuo galvos. Na, čia buvo tik toks mano mažas sausaininis atradimas.

Na ir pats didžiausias darbas, kurį pasigailėjau pradėjusi, bet nebuvo jau kur trauktis - tai popierinio cilindro (tokia kepurė, jei ką) darymas. Priekabių aš savajam cilindro išpildymui turiu daug (klydau ir su išmatavimais, ir su aukščiu, tad paskui teko taisyti, maskuoti, tobulinti etc.), bet Holivudinio vakarėlio prieblandoje kepurė atrodė O.K., kai kurie net pagalvojo, kad cilindras yra medžiaginis. Cha! :)


Vaizdų su vakarėlio herojais parodysiu jau po Kalėdų, ištaikiusi minutę, o kol kas 
visiems linkiu gražių, šiltų, skalsių ir džiaugsmingų Kalėdų.

2011-12-18

Pasakojimai nuo sofos: Vis dar yra ta pasakų šalis Kapadokija (II)

...
Atrodė, tas gruodis tooks ilgas, iki Kalėdų dar daug laiko, viską suspėsiu padaryti pasišvilpaudama ir šįmet tai jau tikrai nieko nepaliksiu paskutinei dienai. Realybė tokia: lėktuvas į Lietuvą jau trečiadienio rytą, o aš lakstau galvą pametusi rinkdama parašus, mat pasibaigus kontraktui išeinu iš darbo, dirbu, siuntinėju CV į naujas darbo vietas, prašokom vis nugriebiu kokią vieną kitą dovaną, sveikinimai neužrašyti, siuntiniai neišsiųsti, o dar norsi susitikti su tuo ir anuo, tinklaraštis visiškai apleistas - niekaip nepajėgiu pabaigti savo įrašo apie Kapadokiją, nors jis pradėtas kadų kadais. O kur dar vyro pasakymas: "tu šįmet dar neiškepei tų savo sausainiukų" (suprask, imbierinių). Tai ką, ryt šiandien kepsiu. Bet nesiskundžiu - kiek spėsiu, tiek, tiesiog tokios jau tos mano Kalėdos šiais metais, ir jos man kol kas patinka. :)

... O kol kas nyru į saldžius prisiminimus apie dienas Kapadokijoje...


Taigi, kaip praeitame įraše minėjau, po pasiskraidymo balionu, turėjome galimybę jau savo kojomis pasivaikščioti po Gioremę (Göreme) ir bandyt pasiklyst tarp keisčiausių formų uolų. Bėgiojome, bėgiojome, bėgiojome ir, be abejo, fotografavomės. Laisvai praleisčiau ten visą dieną, o gal ir visas tris, labai jau man tenai patiko.


Be to, kad tiesiog maloniai vaikštinėjome (ir bėgiojome) tarp uolų, apsilankėme ir toje Gioremės muziejaus po atviru dangumi (Göreme Milli Parklar) dalyje, kur galėjome pamatyti uolose (urvuose) išskaptuotas bei ištapytas ankstyvųjų krikščionių bažnyčias. Jų tame muziejuje yra 10.


Kai kuriose jų freskos dar visai neblogai išlikusios, kai kurių - gerokai apsitrynusios. Bet kai pagalvoji, kad visa tai dar 900-1200 m. laikotarpio, tai ohoho.

Be to, įtarūs vietiniai gyventojai irgi prikišo prie piešinių savo nagus - daugeliui pavaizduotų šventųjų užpaišė (nutrynė) akis, kad taip apsisaugotų nuo "piktos akies". Kai pagalvoji, kiek Turkijoje yra populiarus ir paplitęs "gerosios akies" simbolis, tai gal toks vietinių elgesys ir nėra visai keistas.

Beje, vienas populiaresnių piešinių motyvų - šv. Jurgis nugalintis drakoną.


Oi, taigi pamiršau paminėti, kad šalia įprastinių - grybų arba kaminų formos (čia jau kaip kiekvienas įžiūri), kai kurios to nacionalinio parko uolos savo kontūrais primena, pvz., kupranugarius. Pasakojo gidas, kad ir delfinus. Na, delfinai nepraplaukė pro mūsų akis, bet kupranugarius pavyko surasti. :)


Dar viena to regiono įdomybė, tai iki šiol išlikę požeminiai miestai (kai kurių gylis siekė net 85 metrus), kur vietiniai gyventojai su šeimomis (dgs. ankstyvieji krikščionys tuo laiku, kai krikščionybė dar nebuvo pripažinta religija, o prieš juos - hetitai) ir gyvuliais slėpdavosi nuo užpuolikų. Tie požeminiai miestai pasižymėjo tuo, kad juose viskas buvo puikiai apgalvota - šuliniai, ventiliacinės angos, maisto sandėliai, miegamieji, virtuvės, arklidės ir pan. ir, kažkaip man net sunku įsivaizduoti, juose sutilpdavo kokie keli tūkstančiai žmonių.

Deja, dėl laiko stokos ir prasto apšvietimo, nelabai pavyko išlaužti kokių nors rimtesnių požeminio miesto foto. Bet jei kam smalsu, pasiguglinkit.

O šiaip be viso to dar matėm ir miestuką, ir uolose išskobtus veikiančius viešbučius, ir šiaip visko po truputį.


Pavyzdžiui, kilimų parduotuvėlėje buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodo šilkaverpiai ir kokio proceso dėka gaunamas šilkinis siūlas, bet po tokios pažintinės ekskursijos parduotuvės šeimininkai sutelkė visas pajėgas ir kokį penkiolika pardavėjų, kad priverstų mums įsigyti kilimus. Teko atidirbti ir už ekskursiją, ir už pasivaišinimą vynu atsimušinėjant bandymus pirkti kilimą. Džyyyz, vos nusikratėm. Taip ir įsivaizduoju, važiuojam toliau, o mūsų autobuso stogas visas nukrautas kilimų ritiniais. :)


Ką gi dar įdomesnio užmatėm? Na, melionų krūvoje bedirbančią moteriškę, popietinio pogulio prigulusį visiškai ant visko dėjusį šunį, fantastišką turistinį autobusą "Alan turizm" bei šiaip visokios vietinės faunos, pradedant vietiniais gyventojais ir baigiant kupranugariais.


Ir netgi saulei besileidžiant spėjom ne tik iš tolo pasigrožėti Erciyes (3916 m) kalnu (buv. ugnikalniu?), bet ir pamatyti "Meilės slėnį", kuris vadinamas taip dėl to, kad uolos savo forma primena... Ne, ne grybus. Ir ne kaminus. O... Gerai įsižiūrėjus atsakymas turėtų būti aiškus. :)


Tai meilės jums prieš šventes.
...

2011-12-09

Pasakojimai nuo sofos: Yra tokia pasakų šalis ...

...
Kodėl gi artėjant Kalėdoms nepakalbėti apie pasakiškas vietas?
Kaip, pvz., apie Kapadokiją.
Kur pilna nykštukų bei fėjų namų su didžiuliais kaminais, kur teka pieno upės, laigo kupranugariai ir visi gyventojai keliauja oro balionais, o vyrai pasidabinę baltomis sukniomis mėgsta suktis aplink save...


Jau, aišku, supratote, kad kalbu ne visai tiesą. ;) Bet Turkijoje esanti Kapadokijos vietovė, o tiksliau - Gioremės slėnis, man tikrai atmintyje užsiliko kaip pasakų šalis dėl savo keistų formų uolų, jose įrengtų namų, bažnyčių bei požeminių miestų, karavansarajuose savo apeigose paskendusių dervišų, dainuojančių pirtininkų bei galimybės sutikti saulėtekį oro balione. Skamba labai romantiškai, tiesa? Iš tiesų, tai ne viskas ten jau taip romantiška, bet už tai labai gražu. TIKRAI LABAI GRAŽU. Ir jeigu turėdami galimybę kas nors nusprendėte nevykti į Kapadokiją, tai be proto daug praradote. Rimtai. Vien faktas, kad Gioremės slėnis įtrauktas į UNESCO paveldą daug pasako.


Tik atvažiavus į Kapadokiją mums buvo suteiktas šansas pamatyti unikalų, originalų ir nekomercinį dervišų apeiginį šokį (semą) tik už kokį 20 (o gal net ir daugiau, nebepamenu) dolerių asmeniui. Ir toks šansas buvo suteiktas keliems turistiniams autobusams. Tai argi čia komercija??? Kas čia ir kur įžvelgia komerciją??? ;)

Gerai, pamirštam, mano nuomonė ir taip aiški. Žodžiu, vakare atvykome į didžiulį karavansarajų (tai tokia vieta, kur senovėje keliaudami pirklių karavanai sustodavo saugiam poilsiui), kuris dabar priklauso mevlani pasekėjų bendruomenei (tai sufijų ordinas, XIII a. kilęs iš Konijos miesto dabartinėje Turkijoje ir dar žinomas "besisukančių dervišų" pavadinimu dėl išskirtinio meldimosi per šokį sukantis) ir yra naudojami semos ritualui atlikti (sema - tam tikras šokis per kurį ritualinės muzikos fone galima pasiekti sąjungą su Dievu, nes šokant vyksta mistinė žmogaus kelionė per protą ir meilę link tobulybės). Buvo gana šaltas vakaras, o pastatas nešildomas, tad turkų tradicija visus vaišinti arbata buvo mūsų itin įvertinta. Tada susėdome aplink kvadratinę salę specialiai įrengtose vietose ir laukėme pasirodymo. Ups, atsiprašau, ritualo.

Iš pradžių pasirodė muzikantai, tada - pagrindinis dervišas, kuris vadovauja apeigoms, o vėliau - likusieji. Na ir grojant specialiai muzikai jie ima suktis aplink. Tikrai labai įdomu pamatyti, kaip tai atrodo jų įprastinėje aplinkoje (nors ką aš žinau, kokia ta "įprastinė" aplinka šioms apeigoms), o ne koncertinėje salėje. Negaliu įvardinti, kaip aš viską įsivaizdavau, bet mane nustebino, kad kiekvienas iš dervišų turi savo sukimosi stilių - kiekvienas sukasi savitai (skiriasi galvos palenkimu, rankų laikymų, žingsneliu). Vietomis man pasidarydavo baisu, kad kuris netyčia nesusipainiotų ar nenugriūtų. :)))

Nors buvo prigrasinta semos metu nefotografuoti, nekalbėti, o pabaigoje - neploti, spėkite, ar visi laikėsi šių taisyklių. Aišku, kad ne visi. O tiems, kas laikėsi, tai paskui teko internete ieškoti kokio besisukančio dervišo foto, todėl koliažo dešiniame kampe esanti foto atkeliavo iš interneto platybių (iš čia).


Po apsilankymo dervišų apeigose, Vilmantas susigundė vietine pirtimi, kuria liko sužavėtas, o aš klausydama įspūdžių graužiau nagus, kodėl nusprendžiau pirtį iškeisti į viešbučio dušą. Na, šiuo atveju, pralošiau lygioj vietoj. Vis per tą mano nemeilę pirtims.

Už tai kitos dienos ankstų, ankstų, siaubingai ankstų rytą (gerai, kad foto esu su akiniais, nes akių vietoj būtų tik brūkšneliai - na, kaip pas kinus) atvykome į savo balioninį nuotykį. Šis pasiskraidymas buvo didžiausia prabanga, kurią iki šiol per visas keliones sau leidome. Bet beprotiškai norėjome išbandyti, ką reiškia pasiskraidymas oro balionu. O dar saulei tekant...

Deja, "saulėtekio" balionai jau visi buvo užsakyti, tad mes savo pasiskraidymą pradėjome jau saulei pakilus. Kol balioną rengė skrydžiui, sustirę ir užsimiegoję vaišinomės kukliais pusryčiais nekantriai laukdami, kada gi, nugi kada pagaliau pakilsime. Po kokios valandėlės (o gal trumpiau, gal man tik prailgo) įsiropštėme su kitais pakeleiviais kinais-korėjiečiais-japonais (?) į balioną ir po keleto minučių jau mojavome žemėj likusiam asilėnui bei žąsų pulkeliui.


O tada jau kilome, kilome... Ir grožėjomės Kapadokija/Gioreme iš padangių...


Pasakykit, kad negražu? Puikiai matėsi įvairūs vulkaninio tufo uolų dariniai, juose įrengti nebegyvenami ir vis dar gyvenami namai bei olos, tarpekliai, lygumos, kanjonai...


Valanda balione prabėgo kaip mirksnis. Mielai būčiau jame pasilikusi ilgiau. Ech...

Na, bet išlipus laukė netikėtos linksmybės - pasiskraidymo diplomų įteikimas bei šampanas. Sakyčiau, visai prabangu gerti šampaną dar prieš aštuonias ryto. :) Bet nespėjom pasimėgauti, kai mus "supakavo" mūsiškis vairuotojas ir nuvežė prisijungti prie grupės ekskursijai tarp Gioremės uolų, į kurias ką tik žvalgėmės iš viršaus. Bet apie tai - jau kitame įraše.


O kol kas - dar keletas buitinių prisiminimų. Kapadokijos regionas garsėja puodų žiedimu bei keramika, tad kažkuriuo metu (jau nebeatrenku) užsukome į vieną tokį mini fabrikėlį, kur tradiciškai prie arbatos pamatėme, kaip puodai lipdomi, spalvinami, kokie raštai kokiam regionui būdingi ir pan., o pabaigoje, kas norėjo, turėjome progą įsigyti vieną kitą daikčiuką. Bet šitą fabrikiuką aš užskaitau, nes darbuotojai maloniai elgėsi ir neįkyrėjo su "pirk, pirk, pirk".


Kam buvo įdomu, laukite tęsinio. ;)
...

p.s. kaip dabar žiūriu, tas puodo žiedėjas visai neprastas, ane?
p.p.s. oi, gausiu velnių :P

2011-11-25

P.S. Kur galima rasti daug gerų dalykų? MUGĖJE!!!

...

...

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (II)

...
Tradiciškai po kelionės man labai sunku prieiti prie nuotraukų atrinkimo, nes tas svarstymas, kuri gražesnė (šita ar šita, o gal šita?), kurią palikti ir kurią ištrinti mane gerokai išsekina. Po dviejų savaičių keliaujant per Ispaniją galite įsivaizduoti, kiek nuotraukų susikaupė fotoaparate. Ir koks darbelis manęs laukia...

Todėl šiandienos įrašas ir vėl apie Stambulą. Tik nesakykit, kad atsibodo. Kažkaip juokingai ta pradžia čia man nuskambėjo, toks jausmas, kad šnekuosi su savimi. :) Bet nieko, visiems genijams taip pasitaiko. :)


Tai vat, vietelė, kur labai įdomu Stambule apsilankyti ir kuri turėtų patikti (mano kukliu manymu) net ir muziejų nemėgėjams, yra Archeologijos muziejus. Ten tokia galybė nerealaus senumo eksponatų, kad nori nenori mintimis persikeli į senovę ir galvoji, betgi šitas sienas/akmenis/papuošalus prieš šimtus metų lietė žmonės, kurie gyveno ir sukosi savo problemų, ambicijų, laimės ir sėkmių rate kaip ir mes dabar. Kai pradedu apie tai ilgiau galvoti, taip nerealu atrodo, kad kažkokie dalykai mus pasiekė iš taip seniai. Gėris tas muziejus, tikrai, aš jums sakau. Tik labai jau didelis.

Peršokti iš senų laikų į dabartį labai padeda pasivaikščiojimas İstiklâl gatve (İstiklâl Caddesi), kur viena po kitos rikiuojasi kavinės, restoranai, zaros, h&m'ai, bershkosmakdonaldai ir kitas šiuolaikinis gėris. Sako, kad šia pėsčiųjų gatve kasdien praeina po 3 milijonus žmonių. Nežinau, ar tai tikrai tikėtina, nes o kas gi juos suskaičiavo? Bet kad žmonių joje daug, tai faktas. Tiesa, dar šia pėsčiųjų gatve važiuoja toks senovinis vienvagonis traukinukas funikulierius, bet mes jau nesigrūdom, kad juo pavažinėtumėm.


Kita privaloma vieta, kurioje apsilankymas yra "a must" (t.y. būtinas), žinoma, Didysis Stambulo turgus (Grand Bazaar; Kapalıçarşı) - triukšmingas, didžiulis, spalvotas. Pilnas auksų, beveik tikrų Louis Vuitton bei Prada gėrybių pradedant pinigine baigiant lagaminu, kašmyro šalikų, žibančių veidrodėlių, odinių dirbinių, kilimų ir dar daug ko. Pirkti nebūtina (nors esu tikra, kad kiekvienas vis tiek rastų bent kažkokį menkniekį, kuriuo susigundytų), bet būtina pasivaikščioti ir pasižvalgyti. Mano akis vis traukė visokios lempos, tarsi iš pasakų, bet būdama praktiškos natūros, nemačiau galimybių nei jų saugiam transportavimui, nei panaudojimui namuose. Na, bent jau kokį sodo namelį turėčiau, o dabar...


Būtent šiame turguje užtikę kažkokią kamurkę su trimis staliukais ir rūkančiais virėjais ragavome pačius skaniausius per visą kelionę įvairių mėsų kebabus. Prisiminus ir dabar galėčiau pirštus apsilaižyti. Aišku, higienos klausimo geriau nekelti. ;) Bet buvo NESVIETIŠKAI skanu.


Tuo tarpu visokių skanėstų, saldumynų, arbatų, spalvingų prieskonių reikėtų ieškoti Egiptietiškame turguje (Mısır Çarşısı'; Egyptian Bazaar).

Dar įkišome nosį į paslaptingą (ir gal net romantišką) vietą, kur palaidotas sultonas Suleimanas I bei jo mylimoji Roksalana. Roskalana buvo nupirkta kaip vergė į haremą, tačiau sugebėjo prasimušti į sultono favorites. Kiek tai buvo nulemta sėkmės, o kiek intrigų ir klastos, nežinia. Bet sako, buvo meilė. O tai ir svarbiausia.
Beje, šie mauzoliejai yra prie Süleymaniye mečetės (jei kam prireiktų).


Na ir dar daug ko matėme, pvz., kvietimą pažiūrėt krepšinio rungtynes tarp "Lietuvos ryto" ir "Barselonos" komandų, kažkokią slaptą karinę zoną, muzikos instrumentų, o ypač smuikų, gatvelę, kuriame viena prie kitos rikiavosi instrumentais prekiaujančios parduotuvėlės bei nedideli bariukai.
Be to, Vilmantas buvo susiradęs naują draugą, tiesa, neilgam.


Prie Stambulo tiltų (arba bent jau vieno iš jų) dieną naktį šurmuliuoja žmonės bei neprarandantys kantrumo žvejai. O netoli besisūpuojančiuose laiveliuose-prekystaliuose-kepyklėlėse galima įgyti visai skanių (ir vietinių mielai perkamų) kažkokių žuvyčių sumuštinukų (čia mano pavadinimas).


Dar viena vieta, kuri visiškai užbūrė, tai Sofijos Hagijos (Sophia Hagia; Ayasofya) mečetė. Kažkada tai buvo krikščionių bažnyčia, kuriai buvo lemta virsti mečete, o vėliau - muziejumi.


Joje matosi ir likusios krikščioniškos freskos, ir naujesni musulmoniški užrašai. O statyta ji dar 360 m. Senokai... :)


Nėra čia ką daug kalbėti, joje ne tik gražu, joje dar ir labai gera būti. Tai ir buvom, kol neišgrūdo, nes jau užsidarinėjo. :)


Na ir vieną dieną, pakankamai ankstų rytą eidami link kažkurios mačečių, tapome pagarbos ir meilės Atatiurkui liudininkais. Pasirodo, tai kaip tik buvo jo mirties diena, tad 9.05 pradėjo skambėti varpai, prie kažkokio koledžo, pro kurį ėjome, kabėjo Turkijos vėliava bei Atatiurko portretas, o susirinkę mokiniai/studentai kažką ten apie jį kalbėjo. Gatvėje taip pat matėme žmones, kurių ne vienas būtent tuo laiku nustojo dirbę ir atsistoję tylėdami pagerbė Mustafą Kemalį tylos minute. Net mes sutrikome - ar čia mums toliau eiti, ar irgi pastovėti...


Beje, atrodo, kad taip ir nepasakojau apie tą nerealų rajoną, kur buvo mūsų viešbutis Stambule. Nuotraukų, deja, nebus.

Gyvenimas šiame rajone ypač vykdavo naktį, nes tai buvo tarsi viena didžiulė parduotuvė, kur įvairių šalių (dgs. rusakalbių) turgaus prekeivių lakstydami iš vienos vietos į kitą viską pirkdavo "optom" (urmu). Čia pirmą kartą ir išmokau šį žodį. Ir mūsų viešbutyje, išvykus ekskursantams, jų vietą užėmė būtent tokie prekeiviai, atvykę lėktuvais ar didžiuliais keltais.

Ryte pusryčiaudami turėdavome gerą progą apžiūrėti skarelėmis apsirišusias ilgasijones kaukazietes ar blizgančiomis Versace bliuskėmis pasidabinusias rusaites. O vakarais matydavome ne tik tempiamus didžiulius maišus su prekėmis, bet ir tapdavome meilės dramų liudininkais, kai kaukazietėms pasirodydavo, kad jų pirmąsyk atsivežtą jaunąjį giminaitė bando suvilioti kokia pasileidėlė. Liūdna nebūdavo, patikėkit. :)


Na tai jau ir taip aišku, kad Stambule prisižiūrėjome ir išbandėme visokių keistybių, ir kad patiko mums jame. :)
...

2011-11-14

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (I)

...
Kol mes palikę namuose kompiuterius baladojamės po visą svietą bei virškiname naujus įspūdžius, ir vėl galima pakalbėti apie
... Stambulą ... :)


Tai va, prakeliavę pusę Turkijos ir atsisveikinę su savo keliondraugiais, likome patys sau vieni dar keletą dienelių patyrinėti Stambulą. Ir kažkaip sumąstėme, kad pasiplaukiojimas laivu būtų pats tas saulėtą dieną. O kartu ir gera proga iš kitos pusės - nuo vandens - pasižvalgyti į miestą.


Aišku, buvo milijonas ir vienas variantų su kokiu laivu plaukti, kainos panašios, tad mes pasirinkome tą, kuris buvo arčiausiai mūsų (teisingiau, beveik pirmą pasitaikiusį). Ir jeigu dabar kas nors visai neprotingai pradėjo įsivaizduoti, kad aš imsiu džiūgauti "kaip mums pasisekė!", "kaip smagiai pasiplaukiojome!", kaip "neapsirikome", tai, hmmm, ne visai taip. 

Na taip, laive žmonių buvo proto ribose, pats laivas irgi ne griuvena kokia, laikas nuo laiko patarnautojas palakstydavo siūlydamas (už mokestį, aišku) arbatos ar alaus, tačiau mūsų kapitonas kažkodėl patingėjo mus nuplukdyti iki ten, kur žadėjo. Greičiausiai taupydamas degalus ar tiesiog šiaip, įnorio pagautas, apsisuko plaukti atgal gerokai anksčiau. Bliamba!

O šiaip tai ką, prisižiūrėjome visokių ten namų - ir gražių, ir nelabai, mečečių minaretų, tuntais plaukiojusių medūzų bei tiesiog pailsinome kojas (jos, brangiosios, to nusipelnė).


Dar vienas mūsų Stambulo "projektų" buvo apsilankyti Dolmabahçe rūmuose (Dolmabahçe Sarayı). Iš laivo, tai jie įspūdingai atrodė.  Vidus jų irgi labai gražus, tačiau po vidų leidžiama vaikščioti tik su gidu bei negalima fotografuoti.

Vilmantas vis tiek nupaparacino (nedorėliai mes) įspūdingą karalienės Viktorijos padovanotą sietyną, kuris sveria 4,5 tonos ir turi 750 lempų. O šiaip kaip atrodo šių rūmų vidus galima pamatyti čia.


Rūmai statyti palyginus neseniai, 1856 metais, nes 31-asis sultonas Abdülmecid'as I-asis nusprendė, kad Topkapi rūmai jam per prasti, stinga jiems liukso, stiliaus ir šiuolaikiškumo.

O Atatiurkas (o kaipgi be jo?!) viename šių rūmų kambarių praleido paskutines dienas beigi pasimirė. Beje, tame kambaryje laikrodis vis dar rodo jo mirties laiką - 9:05. Tad mums besilankant rūmuose matėme net keletą grupių (ir visai mažų vaikų, ir jaunuolių), kurios buvo atvestos pasižiūrėti kambario, kur pasimirė Mustafa Kemalis. Nėra ką ir pridurti. :)


Dar kažkurią pavakarę bevaikštinėdami po miestą  suradome tokią apžvalgos aikštelę (dabar jau nelabai galėčiau nusakyti, kur ji yra - prie kažkokios mokyklos), nuo kurios matėsi daugybė stovinčių bei plaukiančių laivų. Turbūt žvejybiniai?  Atsivėręs vaizdas buvo labai netikėtas ir, ką jau čia, gražus. 

Nors turiu prisipažinti, kad tuo metu aš buvau pavargusi ir išalkusi, todėl Vilmantas mane kaip kokią užsispyrusią ožką vos vos prikalbino ateiti pažiūrėti po to žadėdamas eiti į pirmą pamatytą restoraną. Tada aš nusileidau. :) Jei ką, tai tikrai į pirmą pasitaikiusį restoraną nuėjom, buvom vieninteliai klientai, tačiau laimei, šį kartą klientų nebuvimas nereiškė prasto restorano maisto.



Tikrai nepasigailėjome vakare užkilę į Galatos bokštą (Galata Kulesi; pastatytas 1348 m.) iš kurio atsivėrė fantastiški naktinio Stambulo vaizdai. Nėra ką čia daug šnekėti - jei būsite Stambule, labai ir labai rekomenduoju.


Na ir dar pora pastebėjimų.

Stambulas išties labai daugiaspalvis miestas, kuriame netrūksta tiek labai vakarietiškai apsirengusių moterų, tiek visiškai konservatyviai užsidangsčiusių. Netgi mečetėse, jei labai nenori, tai moterys gali nesidengti plaukų, tačiau aš kažkaip nemačiau problemos juos paslėpti po skarele. Gerbiau tradicijas, vadinasi. Ir alaus Turkijoje galima rasti išgerti, tačiau viešai - gatvėse - to daryti nerekomenduojama; kavinėse - kitas reikalas.


Visgi kas mane nustebino, tai kaip įrengtos moterims melstis skirtos vietos mečetėse. Jei vienose tos vietos atskirtos labiau simboliškai (pvz., koliažo viršuje didžiausia foto), tai kitose dvi erdves skiria jau visai didelės širmos-sienos (pvz., koliažo dešiniam kampe). Suprantu, vyrai silpni padarai, jie negali žiūrėti į besimeldžiančių moterų užpakalius, tačiau, jei moterys žiūri į besimeldžiančių vyrų užpakalius... Gal pastatę tas dideles širmas taip bando apsaugoti moteris nuo pagundų?

Dar vienas dalykas, kurį išbandėm Stambule, tai turkišką pirtį (hamam'ą). Aš tai apskritai nesu pirčių gerbėja, o va Vilmantui jos labai patinka. Tai jis, turėdamas galimybę, dar Kapadokijoje nuėjo į gido rekomenduotą pirtį ir grįžo baisiausiai patenkintas bei kupinas įspūdžių: "Įsivaizduok tik, žmonių visai nebuvo, tik jis ir dar vienas su mumis keliavęs, tai pirtininkas juos ne tik labai gerai išmasažavo, bet ir kol jie sėdėjo basienėly jiems dar ir padainavo." Na, išgirdusi tokius atsiliepimus, net ir aš susiviliojau išbandyti turkišką pirtį.

Stambule mums siūlė eiti į istorines Çemberlitas Hamami pirtis, nes esą jos labai nuostabios. Tai ką, ilgai ieškoję, sukę ratais, bet pagaliau suradę, entuziastingai nusiteikę su Vilmantu pasukome į skirtingas - moterų ir vyrų zonas. Jei trumpai, tai aš į jas eiti tikrai nesiūlau. Taip, jos reklamuojasi, taip į jas eina daugybė turistų. Čia gal ir bėda...


Nuėjusi į moterų zoną, radau mažus kambariukus, kur bedantė tik turkiškai kalbanti moteris padavė man pirties apatinius, chalatą, rankšluostį, tapkes ir kempinę bei parodė, kur reikia eiti persirengus. Nuėjusi patekau į garų pilną kambarį, kur centre stovi marmurinė pakyla. Ant jos tu atsiguli ir lauki, kol pirtininkė tavę pasikvies ir pradės masažuoti bei prausti. Žmonių buvo daug. Pirtininkių irgi buvo daug. Visos jos tokios ne itin simpatiškos: gerokai įmitusios grubokos moteriškės apiplyšusiais darbiniais "rūbais" - kelnaitėmis (ką ten, triusikais) ir liemenėlėmis. 

Tai va, pagulėjau ant tos marmurinės pakylos kokias 10 min,  po to 15 min pamasažavo-paprausė (tikrai neatrodė, kad masažas truko 30 min) ir išvedė lauk prie dušo. Buvau visiškai pasimetusi - tik tiek??? Na, tai po dušo dar atsigėriau nešiojamos arbatos (aišku, už paildomą mokestį) ir išėjau ieškoti Vilmanto, nors iki mūsų sutarto susitikimo laiko dar buvo likęs geras pusvalandis. Bet, pasirodo, Vilmantui nutiko dar blogiau. Jį ne tik, kad labai grubiai ir skaudžiai pirtininkas pamasažavo, bet ir labai greit liepė eiti lauk (arba, anot Vilmanto, tiesiog "praspyrė"), aišku,  vis tiek nepasikuklinęs paprašyti arbatpinigių. Tai Vilmantas apskritai liko nesupratęs, kur jis čia pappuolė. Šioji jo pirties patirtis absoliučiai skyrėsi (ir ne į gerąją pusę) nuo ankstesnės Kapadokijoje.

Trumpai tariant, pasipirtininimas Stambule mums baigėsi visišku pravalu. :)
...

2011-10-24

Pasakojimai nuo sofos: smogas ir Atatiurko kultas (Ankara)

...
Jau prabėgo beveik metai nuo mūsų kelionės į Turkiją, bet aš jos niekaip negaliu pamiršti ir man vis išsprūsta: "O kaip norėčiau pakeliaut po Turkiją..."


Tada mano kolegos kraipo galvas ir nepatikliai klausia, "na, negi ten tau taip patiko?" Taigi, kad patiko. Tiksliau - aš jos ilgiuosi. Todėl ir nusprendžiau dar šiek tiek pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės po Turkiją.

Dar būtinai kurią dieną sugrįšiu prie Stambulo, tačiau šiandienos įrašas yra skirtas Ankarai, kuri, kaip žinia, yra antras pagal dydį Turkijos miestas bei šalies sostinė (nuo 1923 m. pakeitusi Stambulą).

Ir nors važiavome ilgėliausią atkarpą nuo Stambulo iki Ankaros, tačiau sakyti, kad mačiau Ankarą, būtų didžiulis melas, nes tiek aš jos ir temačiau - daugiausia tik pro autobuso langą važiuojant į muziejų, taip pat į Mustafa Kemalio (Atatiurko) mauzoliejų bei vaikštinėjant prie apgriuvusios tvirtovės (o gal pilies? ar forto?).


Pirmoji betarpiška (ne pro autobuso langą) pažintis su Ankara įvyko ankstyvą rytą, kada ėjome vargingesnio (čia jau mano interpretacija, kad jis vargingesnis, o ar taip iš tiesų - nežinau) rajono gatvelėmis link pagriuvusio forto liekanų. Ėjau palei namus, žvalgiausi į jų langus, akimis nulydėdavau praeinančius vieną kitą vietinį ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jie čia gyvena. Nelabai pavyko...


Tas fortas, ant kurio palaipiojome, toks apleistas, beyrantis, be jokių apsauginių tvorelių ar pan., todėl visiškai lengva neatsargiai žingtelėjus nusiristi žemyn. Tačiau nuo jo atsiveria fantastiškas panoraminis vaizdas į Ankarą.

Mūsų lankymosi rytą miestas skendėjo smoge.


Ir nors rytas buvo tikrai ankstyvas bei pakankamai vėsus, tačiau prie forto jau buvo įsitaisiusios kelios moteriškės nerdamos ala tašes-rankinukus bei bandydamos suvilioti turistus (pvz., mus) jas nusipirkti. Iki šiol man įdomu, ar labai jau daug kas tuos jų megztus krepšius perka, nes jie nėra nei labai gražūs, nei praktiški...


Vėliau lankėmės Anatalijos civilizacijų muziejuje (Anadolu Medeniyetleri Müzesi), kuriame yra man protu sunkiai suvokiamo senumo eksponatų, pvz., iš ankstyvojo bronzos amžiaus (3000-1950 pr. Kr.), hetitų (1750-1200 pr. Kr.) ar frygų (1200-700 pr. Kr.), helėnistinio, romėnų etc. laikotarpių.


Štai kad ir fotografijos viršuje kairėje  esanti bronzinė lentelė siekia 1235 metus pr. Kr., dešinėje apačioje esanti Motinos Dievybės skulptūra datuojama net 6000 metais pr. Kr, viduryje viršuje patalpintas chimeros atvaizdas atkeliavęs iš vėlyvojo hetitų laikotarpio. Man visada labai sunku įsivaizduoti (o kartu labai įdomu) tuos tolimus laikus, kaip ten žmonės gyveno, kokiems tikslams vieną ar kitą daiktą naudojo. Ach, kada bus išrastos laiko mašinos pakeliauti po praeitį...

Paskutinis objektas, laukęs mūsų Ankaroje - Anıtkabir mauzoliejus, skirtas pirmajam Turkijos prezidentui Mustafa Kemal Atatürk.


Tasai mauzoliejus man priminė sovietmečio laiką, kai iškiliems rusų vadams buvo statomi didingi paminklai bei mauzoliejai, prie jų nuolat budėdavo besikeičianti garbės sargyba, o visokio plauko žmonės - pensininkai, kariai, mokinukai, funkcionieriai, darbininkai - savo noru (arba nenoru) eidavo tų didvyrių lankyti bei nešdavo gėlių vainikus.

Tai taip ir čia, atvykę į mauzoliejų dar turėjome "atstovėti" eilėje, kad patektume į muziejų, skirtą Atatiurko gyvenimui. Ir kas įdomiausia, tai tokių turistų kaip mes buvo mažuma, o didžiąją dalį lankytojų sudarė vietiniai - būsimi kariai, darželinukai, moksleiviai etc.


Vedžiodamas po muziejų mūsų gidas vis nepamiršdavo paminėti, koks Atatiurkas buvo dailus vyras ir kaip jis patiko moterims. Hmmm, ką manote jūs? :)

(foto rastos internete / photos from internet)

Bendrai, iš gido pasakojimo jautėsi didžiulė pagarba ir susižavėjimas Mustafa Kemaliu. Ir vėl man padvelkė sovietmečiu. Todėl pasakyti, kad po šio apsilankymo ir gido pasakojimo likau kiek suglumusi ir nesupratusi, būtų per švelnu. Aš buvau pasibaisėjusi tokiu garbinimu ir man kilo daugybė klausimų apie šį Atatiurko kultą. Pasirodė, kad Vilmantas irgi panašiai jautėsi. Tai autobuse mes jau nepraleidom progos pakamantinėti savo gido, kuris iki tol mums atrodė toks labai protingas vyrukas (besilankant mauzoliejaus muziejuje tuo jau truputėlį suabejojau), apie šį Mustafos Kemalio garbinimą.


Tai jeigu taip jau trumpai, tai mūsų gido paaiškinimas-pasakojimas skambėjo maždaug taip: "Mustafa Kemalis, tapęs Turkijos prezidentu, nusprendė, kad šalis turi atitolti nuo religijos, kuri buvo persmelkusi visas šalies gyvenimo sferas, t.y. valstybė ir religija turi būti atskirtos, ir imti pavyzdį iš Vakarų (tai lietė ir aprangą, ir švietimą, ir teises moterims, ir demokratijos idėjas, baudžiamąjį kodeksą ir t.t.). Būtent šis žmogus sumodernino šalį. Ir kartu, kemalizmas (laikymasis Mustafa Kemalio idėjų bei jo padarytų reformų) iki šiol yra stipri atsvara islamiškam fundamentalizmui. Būtent todėl darželiuose, mokyklose, kitose įstaigose, labai svarbus vaidmuo tenka švietimui apie kemalizmą bei šių idėjų perdavimui. Už tai ir vaikai vedami į visokius tokius muziejus, mauzoliejus ir pan., kad jie suprastų, kiek gero atnešė Atatiurkas". Maždaug šitaip, jeigu trumpai.


Aišku, yra ir kita nuomonė, apie kurią vėliau pasiskaičiau, kad reikia grįžti prie religijos gražinimo į šalies gyvenimą, kad tam tikros religinės grupės ir religiniai mokslai neturėtų būti uždrausti. Žodžiu, Turkijoje kova dėl to, kokia toji šalis bus - fundamentalistiškai islamiška ir vakarietiškai sekuliari - vis dar vyksta ir sunku prognozuoti, kuri dalis nusvers, nes šalis didžiulė, ir tai, kas svarbu Stambule ar Ankaroje, nebūtinai svarbu kur nors prie Irano pasienio.

Nu va, rašiau apie Ankarą, o vis tiek daugiau gavosi apie Mustafą Kemalį. :)
...