SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2010-12-05

P.S. greitasis Kalėdinis vainikas

 ...
Vakar vakare besėdint ant sofos ir bežiūrint "Žiedų valdovo" antrą dalį kažkaip netikėtai lengvai ir greitai susidėliojo Kalėdinis vainikas (ilgiausiai truko karoliukų vėrimas ant adatėlių ir jų smaigstymas):



Net pati nustebau, kad padariau, nes buvau tikra, kad šiųmečio Kalėdinio vainiko darymas taip ir užsibaigs jo pradinėje stadijoje: nusipirkus putoplastinį pagrindą ir saugiai jį padėjus spinton  a la "padarysiu kitais metais, nes dabar nėra laiko"...
Bet ne! 
Todėl ir maivaus. :)

p.s. o patikusią mintį radau štai čia

2010-11-30

Pabambėjimai nuo sofos: žiema atėjo netikėtai, o Kalėdinė nuotaika...

 .....
O ką Kalėdinė nuotaika? Ji irgi tyko už kampo.:)

Taip jau išėjo, kad šįmet žiema ir šviesos greičiu artėjančios šventės užklupo mane netikėtai. Tokią visai nepasiruošusią: nei šilto palto spintoje nėra, nei padarytų sveikinimo atvirukų krūvelės ant stalo, nei kaistančio karšto vyno puodo virtuvėje... 

 
Todėl, kad jau visiškai neatsiliktume nuo "šventinio ritmo", kuriuo regis gyvena visas pasaulis, žinoma, išskyrus mane (na, gerai, gerai, čia jau truputį hiperbolizuoju), mes su Vilmantu nepraleidome pasitaikiusios progos apsilankyti viename tokiame Prancūzijos miestelyje Kolmare (Colmar), kuris garsėja savo Kalėdinėmis mugėmis bei tituluoja save Elzaso vyno sostine.


Mums atvykus Kolmare jau šurmuliavo žmonės - kol vieni dar tik ruošė palapines prekybai, kiti jau sėkmingai siūlė visokiausias "Kalėdines" gėrybes, o esant nedidelei minusinei temperatūrai tokius žioplinėtojus kaip mes ypač gundė aplink sklindantys karšto raudono ir balto (!) vyno bei dešrelių, "šukrūto" (grubiai apibūdinus, kopūstų su dešrelės gabaliukais), kaštonų skleidžiami aromatai. Neatsilaikėm, aišku.


Nepasakosiu smulkiai apie miestuką, nes ne tiek daug jo mes ir matėme. 
Bet negaliu nepaminėti dviejų malonių atradimų.

Pirmasis štai toks:

Kiek nuvargę nuo prekystalių apžiūrinėjimo, pataikėme užsukti į "nerealią" (čia mūsų akimis) kavinukę. Pirmiausia, mus patraukė jos vitrinos (deja, foto nėra), kurios paskatino kyštelėti nosį ir į vidų. O ten... 


Ten lankytojus aptarnauja dvi senučiukės (arba garbaus amžiaus damos, arba bobulytės,- kaip kam geriau įsivaizduoti). 

Sukosi jos ten kaip vijurkai (na, kiek amžius leido), bet kažkuriuo momentu neapsikentusios-nespėdamos tiesiog užrakino duris iš vidaus burbtelėdamos, kad joms nusispjaut (čia į tikėtinus klientus). Mintyse pagalvojau: "šaunuolės kokios". Turbūt kitaip būčiau galvojusi, jei būtume likę kitoje durų pusėje...
Ir kol pusvalandį laukėme, kad iš mūsų priimtų užsakymą, savo akimis matėme, kiek buvo panorusių užsukti, bet, deja. Tada dar kartą pasidžiaugėme, kad pačiu laiku pataikėme užeiti.

Beje, kakava ir kava buvo tikrai skanios.

O antrasis atradimas - va toks:


Ne, ne baltosios meškos. 
Ir taip, tai, tai čiuožykla po atviru dangumi. 

Kai sužinojau, kad tokios esama, būtinai užsigeidžiau ją pamatyti. Kažkodėl mintyse šmėkščiojo visokios filmuose matytų romantiškų čiuožyklų atviru stogu nuotrupos. Aišku, realybėje, čiuožykla nebuvo tokia romantiška kaip filmuose, bet joje apsilankyti tikrai vertėjo. For fun. 

Juo labiau, kad ir įėjimas kainavo niekingai mažai - 2 eurus, jei neturi savo pačiūžų, ir savo čiuožimo įgūdžius reikėjo pademonstruoti. Tiesiog įsivaizduokite lengvai ir gracingai ledo arenoje čiuožiančius šokėjus. Įsivaizdavote?
Dabar dar kartą pažvelkite į viršutinės nuotraukos centrą. Supratote?

Na, gerai jau, nebuvo taip blogai, tikrai, bet pirmieji žingsniai ant ledo po ilgos pertraukos nepasižymėjo didžiule gracija. Visgi po kelių apsuktų ratukų viskas stojosi į savo vietas. Žinoma, iki Drobiazko ir Vanago aukštumų nepakilom, bet ta valandėlė bečiuožinėjant prabėgo nepastebimai. 

Mums buvo smagu, o dėl žiūrovų nesijaudinom. ;)


Tai štai, būtent po šios kelionės jaučiuosi puikiai atidariusi ne tik žiemos, 
bet ir Kalėdų sezoną. :)


2010-10-18

Pabambėjimai nuo sofos: kai norisi pasivažinėti traukiniais...

...
Ne tik maži vaikai žavisi pravažiuojančiais traukiniais ir jaučia didžiulį norą jais važinėti. Traukinius mėgsta ir suaugusieji. Kai kurie jų netgi neišauga iš tos vaikystės "aistros" ir net būdami dideli "dėdės" kolekcionuoja žaislinius, bėgiais riedančius, traukinukus. Ai, ką ten, turbūt net ir aš neatsisakyčiau su tokiu pažaisti. Bet aš ne apie tai.

Paskaičiusi Liuksemburgo paveldo dienų programą sužinojau, kad tomis dienomis turėjo kursuoti seni - 1956 bei 1958 metų traukiniai. Ir net kokių 1948 m. garinis. Štai toks, kaip fotografijoje apačioje (ačiū, Ievai, kad pasidalino jo foto). O aš, kaip tyčia, tuo metu turėjau išvykti. Negali gi žmogus vienu metu būti dvejose vietose. O gaila. :)


Tačiau didžiuliam savo džiaugsmui sužinojau, kad dar ir kitą savaitgalį vienas šių traukinių važinės. Ne garinis, bet tiek jau to... Tai mes su Vilmantu pasistengėme nepraleisti progos pasivažinėti štai šiuo traukiniu iki Klervo (Clervaux) miestelio Liuksemburgo šiaurėje.


O smagiausia tai, kad išlipę iš traukinio pamatėme prie stoties stovinį atnaujintą 1959 m. Liuksemburge važinėjusį autobusą "Mercedes-Benz 0317", kuris  mus nugabeno tiesiai į Klervo miestelio centrą.


Jei kada ten (t.y. Klervo) būsite, nepraleiskite progos aplankyti beveik "antropologinės" į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktos fotografijų parodos "Family of Man" (tiesa, šiuo metu ji uždaryta remontui; angliškai apie šią parodą galima rasti čia). 
O jei ką domina visokie kariniai dalykėliai, tai gretimai šios parodos yra įrengtas mažutis karinis muziejus, kurio patalpos grūste prigrūstos (tiesiogine to žodžio prasme) visokių "liekanų" iš II Pasaulinio karo (vokiečių, liuksemburgiečių, amerikiečių ginklų, uniformų, dokumentų, karių buities rakandų ir pan.). 
Ir, o siaube, vos nepamiršau, Klervo esama ir žaislų muziejaus.
Žodžiu, kiekvienam pagal skonį. :)

2010-10-01

3 VVV: vynas, vynuogės ir vynuogynai

...

Kur galima eiti pasivaikščioti? Na, pirmiausiai į galvą ateina tokios vietos kaip parkas, miškas, kelias palei upę. Aišku, kartais puikiai pasivaikščioti pavyksta ir po parduotuves ar muziejus. ;)

Bet man niekad nešovė į galvą, kad galima išsiruošti pasivaikščioti po vynuogynus, kol vieną saulėtą rugpjūčio sekmadienį man šios pramogos nepasiūlė. Va taip paprasčiausiai pavaikštinėti kaip kad po kokį parką. 


Pavažiavome iki mažytėlaičio Ano (Ahn) miestuko, aplink kurį driekiasi vynuogynai ir kurio papėdėje teka Mozelio (Moselle) upė. Vienoje jos pusėje vis dar Liuksemburgas, o kitoje - jau Vokietija.

Palikę mašiną patraukėme į vynuogynus - asfaltuotais takučiais galima leistis ar kilti aukštyn tarp vynuogių eilių, o prisėdus ant kokio surasto bortelio leisti akims ganytis po Mozelio slėnius (o kojoms ilsėtis).


Ta diena būtų galėjusi būti puikiausia tingaus ir saulėto sekmadienio iliustracija. Mėlynas dangus, maloniai šildantys saulės spinduliai, didžiuliai vynuogių plotai ir gamtos tyla, trikdoma tik vabzdžių leidžiamų garsų. Na, gerai, prisipažįstu, ir mūsų plepesių.

Kažkur tolumoje tarp vynuogių eilių užmatydavome ir keletą lygiai tokių pat vaikštinėtojų kaip ir mes. Tačiau iš esmės vieninteliai mūsų kompanionai buvo aptingę didžiuliai žiogai ir vikriai nardantys driežai.

Gaila, bet vynuogės vis dar nebuvo pilnai sunokusios, todėl negalėjome iki soties jomis pasimėgauti. Tad tik paragavome keletą, kaip mums atrodė, atstovaujančių skirtingas rūšis, ir tiek.


Bet apie rugsėjo vidurį ateina laikas nurinkinėti vynuogių derlių bei švęsti derliaus nuėmimą. Žinoma, kam šventė, o kam darbus - dažniausiai vynuoges skina būtent iš Lenkijos atvykę darbininkai. Kai aš pamačiau vynuogynų dydį ir kalvas, ant kurių auga medeliai, tai man labai pagailo visų tų vynuogynių rinkėjų. Sunkus darbas, eina sau. 

Žymiausia Liuksemburge vyno ir vynuogių  (o aš vadinu „vyno ir razinkų“, nes vynuogės prancūziškai rašosi „raisins“) vyksta Grevenmacherio miestelyje. Visą savaitgalį gatvėse skamba muzika ir vyksta koncertai, teatralizuotos eisenos, laisvai liejasi vynas ir alus.


Kažkaip su Vilmantu pagalvojom, va, jeigu taip apsigyventume Grevenmacheryje, tai neišvengiamai reiktų integruotis į vietinį gyvenimą bei tradicijas, kas reikštų įsijungimą į tokių švenčių organizacinius komitetus ir rūpinimąsi iki pat pensijos (o gal ir po jos) panašių renginių organizavimu. Brrr...

Šįkart mes „vyno ir razinkų“ šventėje pabuvome visai trumpai - kokias porą valandų, o vėliau prasidėjęs lietus bei poreikis sugrįžti namo, kad spėtume pažiūrėti lietuvių krepšininkų kovas dėl bronzos nulėmė, kad taip ir nepamatėme „razinkų“ karalienės bei didžiosios dalies parado dalyvių.


Ai, bet vis tiek smagu buvo.
...

2010-09-28

Pasakojimai nuo sofos: smėlio skulptūros

...

Bevaikštinėjant Blankenbergėje atradom, kad vyksta smėlio skulptūrų paroda. Na ir savaime aišku, nepraleidom progos iš arčiau pasižiūrėti, kaip gi tos smėlio skulptūros realybėje (ne laikraščių reportažuose ir ne TV ekranuose) atrodo.

  
 
Šios parodos, kuriai skuptūras kūrė net 40 menininkų iš viso pasaulio, tema buvo 100 populiariausių kelionių vietų bei įdomiausių objektų (18 Amerikoje, 45 Europoje, 20 Azijoje, 9 Australijoje ir 8 Afrikoje).


Beje, joms sukurti buvo sunaudota 80 sunkvežimių belgiško smėlio.


P.s.: panorus pamatyti kiek didesnes fotografijas, prašom spustelėti ant nuotraukos ir jos turėtų padidėti. ;)


Pasivaikščiojus galva ėmė suktis nuo skulptūrų ir lankytojų daugybės, todėl kažkaip pasvajojau, kad būtų neblogai, jei šiai parodai būtų skirtas kiek didesnis plotas - atsirastų daugiau erdvės ir patiems kūriniams, ir jų „apžiūrinėtojams“.


Na, o dvi paskutiniosios foto talpina man asmeniškai pačias smagiausias skulptūras.


...

2010-09-24

Pasakojimai nuo sofos: beieškant jūros...

...
Vieną rugpjūčio savaitgalį nusprendžiau paieškoti jūros.
Turiu pasakyti, kad gyvenant Liuksemburge jūros taip lengvai nepasieksi.


Visgi pasitelkus kantrybę ir traukinius jūrą galima surasti, pvz., Belgijos Blankenbergės (Blankenberge) miestelyje, kurį skalauja Šiaurės jūra ir kuriame gyvena apie 18,000 gyventojų.

Iškart skubu pasakyti, kad kantrybės reikia visų pirma todėl, kad kelionė iki Blankenbergės trunka labai netrumpai – bent jau kokias 4-5 valandas.
Bet ko dėl jūros nepadarysi, ane?


Tačiau kelionės metu kantrybė buvo išbandyta net dvigubai, kadangi važiuojant pirmyn kažkas, vedinas filosofinių ar savižudybiškų paskatų, sumąstė pasėdėti ant bėgių, tad traukinys ilgokai pastovėjo kol atvykusi policiją tą „kažką“ nuvedė nuo bėgių.
O grįžtant atgal bėgiams ar kitam traukiniui nutiko kitas „kažkas“ (niekas nepaaiškino, kas) ir mums teko malonumas traukinyje praleisti dar papildomas dvi valandas. Taigi, va tokie nenumatyti trukdžiai („kažkas“) yra antras dalykas, kodėl tokioje kelionėje kantrybės reikia ypatingai daug.
Na, bet ką čia skųsies – vis tiek laimingai nuvažiavom ir sugrįžom. :)

Aha, taigi kodėl buvo verta važiuoti į Blankenberge?

Na, kad ir dėl šito:


Arba todėl, kad ten esama ne tik jūros, bet ir švelnaus smėlio.

Blankenbergėje jūra įdomi tuo, kad kasdien vyksta potvyniai, kuomet vanduo užlieja kokius 300 metrų paplūdimio, o vėliau ramiai atslūgsta. Žinoma, yra pavojus, kad užmigęs saulėkaitoje ant smėlio gali atsibusti jau užlietas vandens, tačiau paplūdimyje dirba labai rūpestingi gelbėtojai, kurie besimaudančius gano tarsi viščiukus vis patrimituodami „ala“ vuvuzelomis, todėl greičiausiai pasirūpintų ir tuo, kad niekas nepražiopsotų kylančio vandens.


Dar ir todėl, kad šiame paplūdimyje galima pasijusti tarsi filmo apie senovės Prancūzijos pajūrį herojais, nes vis dar esama tokių nedidelių medinių privačių „kamaraičių“, kuriose galima persirengti, laikyti šezlongus, skėčius ir pan.



Atrodo, kad tuoj išeis koks dryžuotą maudomą užsivilkęs dėdulė, nusižiovaus ir užsidėjęs raudoną gelbėjimo ratą ant juosmens lėtai nukinkuos link vandens. OK, čia jau įsijaučiau fantazuoti. :)

O realybėje, tai dalis paplūdimio yra suskirstyta tarsi gardeliais, kurių kiekvienas turi pavadinimą - jame dirbančio asmens vardą. Gardelio darbuotojas jums už tam tikrą mokestį pasiūlys visai dienai šezlongą, minkštą čiužinį, skėtį ir net sienelę nuo vėjo.


Ir dar dėl to, kad turint jachtą ar žvejybinį laivuką ten yra labai jaukus mažas uostas.


Na, o jos neturint, vis tiek smagu vaikščioti aplink ir pavydėti. :)

Aplinkui skraido-vaikšto-miega daugybė kirų. O jūroje kartais galima išvysti keistų didelių žuvų. Tikrai, tikrai - ir mes vieną matėme. Nors iki šiol negaliu atsakyti, ką tiksliai mes ten matėme, nes tai buvo juodos spalvos, su peleku ant nugaros ir maždaug žmogaus ūgio.

Taip pat Blankenbergėje yra nedidukės kopos ir visai netrumpas takelis pasivaikščiojimui.


Dar yra į jūrą įsikišęs vadinamasis Pier, kuriuo miestelis labai didžiuojasi ir kuris apstatytas pačiomis įvairiausiomis skulptūromis.


O daugiaaukščiai viešbučiai stovi beveik ant jūros kranto. Patys viešbučiai, tai nėra stebuklingo grožio architektūros stebuklai – greičiau jau atvirkščiai, bet faktas lieka faktu. Beje, įsimintini ant kazino stogo bei sienų laipiojantys „ufonautai“.

Greta paplūdimio įsikūrusi daugybė kavinukių, kur galima skaniai arba neskaniai – čia jau sėkmės dalykas – pavalgyti. Vienoje jų vakare sintezatoriumi grojo ir pagal fonogramą dainavo kostiumuotas muzikantas (diedukas jau...), o pakilusios nuo staliukų kokios dešimt bobulyčių smagiai šoko linijinius šokius. Vaizdelis vertas kino kameros. :)


Be to, prie jūros galima atrasti įvairių pramogų, pvz., leisti aitvarus (labai populiaru), jodinėti žirgais (čia jau matyt skirta VIP), paserfinguoti (dideliems entuziastams), palenktyniauti mašinytėmis (vaikams), išbandyti keisčiausių konstrukcijų ir mechanizmų dviračius specialiame velodrome ar bent jau stebėti, kaip kiti kankinasi su jais ir kikenti į saują, arba tiesiog išsiteisti ant sofos lounge bare ir mėgautis kokteiliukais...


Ir paskutinė svarbi pastaba: neikite prie jūros nepasiruošę, tai yra neapsirūpinę štai tokio dydžio - kaip nuotraukoje viršuje - kastuvais. Pamirškite iš vaikystės prisimenamus nedidukus plastmasinius ar geležinius kastuvėlius, su kuriais kapstydavotės prie jūros ar kariaudavote smėlio dėžėse; Blankenbergės pajūryje neturėti geležinio didžiulio sodo kastuvo yra tiesiog ne lygis. Girdite - ne lygis. :)

Turbūt tiek apie šį miestelį. Ilgai jame būnant tikrai atsibostų, tačiau praleisti porą dienų, ypač jeigu oras neblogas, yra pats tas.

Ir šia kelione į Blankenberge bei nusimaudymu Šiaurės jūroje uždariau vasaros sezoną.
Ech...

2010-08-18

Pasakojimai nuo sofos: susitikimo vietos pakeisti negalima - Amsterdamas

...
Amsterdamas… Negalėčiau pasakyti, kad tai mano išsvajotas miestas, nors Olandija mane kuo toliau, tuo vis labiau traukia ir žavi. Labiausiai tai kanalais ir dviračiais. Ir dar anglų kalbos naudojimu be jokių kompleksų. Bendrai, tai Olandiją įsivaizduoju kaip tokią poetiškai pragmatišką šalį (žinau, žinau, tai du priešingi dalykai, bet visgi...) ir labai geidžiu daugiau po ją pasidairyti. 

Tačiau vieną savaitgalį 6 valandas traukiniu pirmyn ir 6 atgal važiavome ne Olandija grožėtis, bet pagaliau susitikti su draugais iš Ukrainos (tais pačiais, į kurių vestuves dėl Islandijos ugnikalnio įsiveržimo taip ir nenuvažiavome), kurie, kaip tyčia, darbiniais reikalais buvo Amsterdame. Ir mes pagalvojome, kad taip vienu šūviu du zuikius nušausime – ir su draugais susitiksime, ir į dekadentiškąjį Amsterdamą užmesime akį.

Aišku, laiko pažioplinėti po miestą taip, kaip aš norėčiau, tikrai nebuvo, tad kol kas tespėjome užfiksuoti keletą visiems – net ir nebuvusiems – skausmo žinomų Amsterdamo "veido" bruožų:

kanalus su laiveliais-nameliais (taip, taip, labai banalu, bet pirkome pasiplaukiojimą kanalais ir gėrėjomės tiltais ir namukais,

ir išlikusiais puošniais namais, kuriuose baldai vis dar įkeliami per langus, nes laiptinės per siauros, o kiek seniau, per duris po laiptais vaikščiodavo tarnai, o per duris virš laiptų - aukštuomenė),

daugybę dviračių (bet patys jais beveik nevažiavome, tik truputį...),

 cofee-shop’us (gėda, bet neišbandėme)

 ir Raudonųjų žibintų kvartalą (kažkaip šito irgi neišbandėme, nors irgi spoksojome).

Nors ir nieko tokio "kitokio" ar "neįprasto" neieškodami vis tik atradome keistą sūrių parduotuvę, pasislėpusią tarp daugybės rūbų parduotuvių, įdomų tatuiruočių saloną, bažnyčios viduje įsikūrusį visokių turistinių niekniekių kioskelį bei romantišką namą su gėlėmis ir valtelėmis kiek tolėliau miesto centro.

 Dar sugebėjome aplankyti Van Gogo muziejų, kuris yra labai teisingo dydžio. Koks dydis yra "teisingas? Toks, kuriame nepervargsti, bet išeini jau išalkęs. :)

Ir, aišku, pasėdėjome baruose. Bet šitam iliustracijos nebūtinos. Tiesa, galiu pasidalinti viena paslaptimi (kuria pašnabždėjo vieno bariuko savininkas): Amsterdame alų reikia pirkti mažais bokaliukais, nes tada neatrodysi kaip turistas + alus bus ne bizalas, o visada šaltas + finansiškai nesumokėsi daugiau, nei pirkdamas didelį.

Prieš važiuodama į Amsterdamą pašmirinėjau po keletą internetinių puslapių su rekomendacijomis ir šiaip pastebėjimais apie miestą. Pasirašau po kiekvienu žodžiu, kad miestas labai gražus sutemus. Sutinku ir su tuo, kad Amsterdame galima rasti ir šėlsmo, ir ramybės - kam ko reikia ir norisi. Kas mane nustebino, tai kad daugelyje tų aprašymų buvo pabrėžiama, kad olandai labai gražūs žmonės. Na, kad aukšti, tai taip, bet kad labai gražūs… Hmmm... Žmonės kaip žmonės, nors galbūt gražūs dvasia -  šito ištirt dar nespėjau...


Ar dar norėčiau grįžt į Amsterdamą?
Neabejotinai,
nes jaučiuosi kol kas visiškai neatradusi šio miesto ir savo ryšio su juo, o tik pamačiusi tai, kas yra visiškai po nosimi ir įtraukta į visas, kas yra "mast sy" (must see) Amsterdame knygeles. O norėtųsi atrasti tai, kas yra truputėlį paslėpta, pvz., šilkinių vintažinių suknelių parduotuvę, fotografijų muziejų, pasisėdėjimą kažkur, kur renkasi vietiniai olandai, "savo" tiltą arba namą ir t.t. Kita vertus, susitikimas su draugais  pasibuvimui Amsterdame suteikė visai kitokį "prieskonį" nei kitoms mūsų kelionėms.
Na, gal kas norėtų pasimatymo Amsterdame?

2010-08-05

Pasakojimai nuo sofos: Liuksemburgo nacionalinės šventės ypatumai

...
Birželio pabaigoje, kuomet lietuviai intensyviai švenčia Rasas, o amerikiečiai po truputėlį ima ruoštis liepos 4-ajai, Liuksemburge taip pat ateina metas didžiulei „2 in 1“ šventei – Nacionalinės dienos bei Jo Aukštenybės Hercogo gimtadieniui. Ir nors tikrasis Hercogo gimtadienis yra ne birželio 23 d. (tikrai ne visi Liuksemburgo hercogai gimsta būtent birželio 23 d.), tačiau šalies mastu yra švenčiamas būtent oficialusis gimtadienis, susiliejantis su Nacionaline diena, o tiksliau – gimtadienis ir yra Nacionalinė diena (arba atvirkščiai).

Šventinis šurmulys mieste ima jaustis jau kelias dienas prieš birželio 23-ią dieną: mieste gausiai iškabinamos Liuksemburgo vėliavos, įvairių parduotuvių vitrinose atsiranda Hercogo ir jo šeimos foto, aikštėse statomos scenos bei kuriasi alaus-šampano-dešrelių kioskeliai. Pats šventimas prasideda jau 23 d. išvakarėse – gatvėse vyksta daugybė koncertų, stumdosi ir šėlioja galybė žmonių (ir ypač paauglių), sutemus vyksta deglais nešinų įvairių klubų ir organizacijų atstovų paradas, o vakarą vainikuoja fejerverkai.

Šiemet pirmą sykį teko būti Liuksemburge šios šventės metu, tad savo akimis negalėjau patikėti – iš kur staiga Liuksemburge atsirado tiek daug žmonių, kad kai kuriose gatvėse vos buvo galima prasibrauti?! Ta proga bevaikštinėjant po miestą teko laimė pirmą kartą pamatyti visą Hercogo šeimyną, kurie pėsčiomis su juos lydinčia svita neskubėdami traukė į jiems skirtą parado ir fejerverkų stebėjimo ložę. O mes netgi jiems taip droviai-kukliai pamojavome.

Nacionalinės dienos išvakarių kulminacija (ir, mano manymu, geriausioji jos dalis) buvo fejerverkai virš Adolfo tilto: ilgi, gausūs, savo grožiu gerokai pranokę Vilniaus kaip kultūros sostinės naujametinius fejerverkus. Nežinau, kiek milijonų iš Liuksemburgo iždo išlėkė į orą, bet vienas kitas tai tikrai. Sklando pletkai, kad šie fejerverkai finansuojami iš surinktų baudų už vairavimą, bet kiek čia teisybės, tai nežinau.

Kitą dieną vyko oficialūs "rimtieji" renginiai: šv. Mišios Katedroje, kur dalyvavo visokie ten garbieji asmenys, ir "a la" karinis paradas.

Kažkaip nepatingėjome nueiti pažiūrėti to parado, nors ten ir nebuvo labai į ką akis paganyti: stovėjo išsirikiavę trys karių pulkai, pravažiavo kokios 5 karinės mašinos, tada dar prisijungė visokie ten gelbėtojai, muitininkai, gaisrininkai, gydytojai.

A, tiesa, dar praskrido net 2 sraigtasparniai. :) Ir viskas.

Žodžiu, labai kuklus paradas. Nieko panašaus į tuos, kuriuos prisimenu iš vaikystės, kai per televizorių stebėdavau gegužės 9 ar pan. paradus Maskvoje.

Jei kam įdomu, galiu pasakyti, kad nuo 1967 m. Liuksemburgo armija yra savanoriška. Šiuo metu joje esama apie 450 profesionalių karių, apie 340 rekrūtų ir 100 civilių.

Liuksemburgo armija neturi savo laivyno bei oro pajėgų, nors vis dėlto turi vieną karinį lėktuvą, kuris kartu su Belgijos oro pajėgomis dalyvauja įvairiose misijose. Armijos reikmėms yra skiriama 0,9% BVP, kas sudaro 369 mln. dolerių.

Šalies gynybos reikalais rūpinasi Gynybos ministras, priklausantis Užsienio reikalų ir imigracijos ministerijai. Aukščiausieji laipsniai armijoje priklauso Hercogui ir Štabo viršininkui (Chef d'Etat Major) - jie yra vieninteliai generolai armijoje; tuo tarpu Hercogo sūnus puikuojasi majoro laipsniu.

Tai va, grįžtant prie parado, jo įdomiausioji dalis turbūt buvo, kada  prašmatniu automobiliu atvyko karine uniforma vilkįs Hercogas, išlipo beveik tiesiai mums prieš nosis ir ėmė atlikinėti visokius ten "karinius sveikinimosi" ritualus su jį pasitikusiais aukšto rango kariškiais.

Beje, pasižiūrėti parado buvo susirinkę nemažai žmonių (nors ir nieko panašaus į išvakarėse siautėjusią minią), tačiau viso renginio metu man labai truko pamojavimo Liuksemburgo vėliavėlėmis. Tikrai negaliu paaiškinti kodėl, bet parado metu man tikrai labai norėjosi mojuoti vėliavėle. :)
Tačiau mūsiškė vėliavėlė buvo likusi namuose, o ir kiti žiūrovai jokių vėliavėlių nebuvo atsinešę. Vadinasi, gal ir gerai, kad neturėjom - būtumėm buvę tarsi baltos varnos. Mojavimui/nemojavimui vėliavėlėmis turbūt įtakos turi tai, kad ne tiek patys liuksemburgiečiai, kiek turistai ar mieste gyvenantys užsieniečiai susirenka žiūrėti karinio parado - negi mojuosi svetimiems?.. O gal?..