Pasakojimai nuo sofos: mes buvom Amerikoj! (tęsinys)

...
Taigi, tęsiam toliau ;) Nors šiandien galutinai susipykau su blogger.com tekstų redagavimu... Grrr... :( Bet kantrybė ir užsispyrimas laimėjo. ;)
Apie maistą...

Nors nesam mes nei dideli gurmanai, nei itin išrankūs maistui, tačiau bepasakojant apie Ameriką neišvengiamai tenka paliesti maisto temą. Ar juokingai nuskambės, jei prisipažinsiu, jog nepaisant visų mano žinių, kad JAV yra labai skanus kinų maistas ar kad ten gausu itin vertinamų visokiausių restoranų, vis tiek man JAV + maistas pirmiausiai siejosi su Makdonaldu... Gal čia poveikį padarė matytas filmas apie amerikiečius, besimėgaujančiais neįtikėtino dydžio mėsainiais, o gal kalta "aplinka", įkalusi galvon, kad Makdonaldas nemažiau nei Laisvės statula yra Amerikos simbolis. Bet nesvarbu, nukrypau čia truputį...
 
Taigi, kad ir kaip bedžiūgautume atvykę į JAV ir besigrožėtume visokiausiais vaizdais, bet skrandis vis tiek reiškia savo teises. Na, turiu prisipažinti, kad mūsų skrandžiai kelionės metu gerokai kentėjo, nes valgis atsidūrė mūsų prioritetų sąrašo pabaigoje. Ir dar turiu prisipažinti, kad Niujorke taip ir likau nesupratusi, kur galima neįpareigojančioje aplinkoje bent vidutiniškai skaniai pavalgyti už vidutinišką kainą. Nors Niujorkas pasižymi tuo, kad jame nuolat sklinda visokiausi maisto kvapai ir pilna visokiausio plauko užkandinių, kaip kad šios:

 
Tad mūsų rytiniai "patiekalai" labai dažnai būdavo noodle makaronai, užpilti karštu vandeniu, ar kokia nors bandelė prie kavos. Paprastai dienos metu ką nors lengvai užkandžiaudavome, o vakarop jau bandydavome susirasti kokią nors vietelę, kur galėtume pavalgyti sočiau. Nors ir tai, labai dažnai pasitenkindavome Makdonaldais, Subway, kokia nors meksikietiška ar panašia greito maisto užeigėle. Bet toks maistas gi taip greit pakyri...

Jurga, ši foto daryta specialiai tau - tavo užsakymu :)

Taigi, prisimenant keletą mūsų maistinių nuotykių:
Itališkas "košmaras". Tai nutiko net du kartus! Bevaikštinėdami po Niujorką susigundėme iš Mažosios Italijos rajono gatvelių sklindančiais kvapais ir neatsispyrėme vienos iš kavinių vilionėms. Neužsisakėme nieko ypatingo – tik picą ir dabar jau net nebepamenu kokių makaronų bei po taurę vyno. Va tada ir paaiškėjo, kaip mes įkliuvome – aplink mus ėmė šokinėti visas tuntas padavėjų: vienas atneša įrankius, kitas įpila vandens, trečias užbarsto prieskonių, kad tik tau nereiktų vargintis, ir taip toliau. Suvalgius patiekalus mandagiai-primygtinai bandomi įsiūlyti desertai bei kava/arbata. Na, ir žinoma, šį pasisėdėjimą vainikuoja sąskaita – tik 60$!!! Reikia pripažinti, maistas buvo skanus, bet sąskaita tai visiškai nenudžiugino. Viskas, sakėm, daugiau jau taip kvailai neįkliūsim. Na kurgi ne! Vieną pavakarę bevaikštinėdami Niujorke supratome, kad trūks plyš reikia pavalgyti kokio nors "ne greito" maisto – apie kitokį jau nesinorėjo nei pagalvoti. Tad besukdami ratus aptikome, kaip mums iš išorės pasirodė, tokią pakankamai apmusijusiais langais itališko maisto kavinukę ir nusprendėm užsukti. Mus pasitikusi mergina paklausė, ar norėtume užkąsti, ir mums tai patvirtinus, nusivedė į kavinės gilumą, kur – o, siaube! – vėl stovėjo išsirikiavę kokie penki italai padavėjai. Dar nespėjus mums dėti į kojas, jau buvom pasodinti, apšokinėti, kreivai nužiūrėti, kad atsisakėm vyno, ir išlydėti tik su 50$ sąskaita.
 
 
Jaukiosios Soho vyninės. Visgi mūsų įspūdį apie Niujorko maitinimo įstaigas ir apskritai apie miestą labai pataisė apsilankymas Soho rajone, kurio gatvelėse galima užtikti nepaprastai jaukių vietelių tiesiog pagurkšnoti vyną, paplepėti ir atsipalaiduoti. Po pirmo apsilankymo mes dar keletą kartų šiltais vakarais grįžome į tas gatveles tiesiog jaukiai pasivaikščioti ir, kas be ko, pagurkšnoti vyno.
Užkandinė "kaip iš filmų". Bevažiuojant į Didįjį kanjoną sustojome nedideliame Flagstaff‘o miestelyje pailsėti nuo mašinos, pasivaikščioti aplink ir šiek tiek užkąsti. Tad besidairinėdami užsukome į vieną kavinių-užkandinių, kokias neretai galima pamatyti filmuose apie Ameriką. Jos langai buvo apklijuoti bei apipaišyti visokiais skelbimais, viduje kabojo foto, kaip miestelis atrodė prieš 50 ir net 100 metų, stalai tokie, net nežinau kaip apibūdinti, na, "kaip filmuose". Žmonių buvo visai nedaug – kelios vietinės paauglės susitikusios paplepėti prie pieniškų kokteilių ir mes, keliautojai-turistai, su kuprinėmis ir fotoaparatu ant kaklo. Būtent tokiose kavinėse gali gauti "pusgreičio" maisto ir neišsenkantį kavos papildymą į didžiulį puodelį. Mums bevalgant užėjo muzikantas ir paklausęs, ar galėtų čia pagroti, pradėjo derinti savo gitarą ir dainuoti. Ir nors maistas buvo toli gražu iki skanaus (mano požiūriu), tačiau pati atmosfera buvo daug geresnė lyginant su itališkais restoranais. Tik gaila, kad negalėjome ten pabūti ilgiau – reikėjo važiuoti, kol visiškai nesutemo.

Netikėtas "pakelės" atradimas. Dar viena užkandinė, itin ryškiai užsifiksavusi mano atmintyje, buvo tiesiog pakelės užeiga vairuotojams, kurią mes aptikome visai netyčiom. Dabar net nepasakyčiau, kuriam kelio ruože tai buvo, ar kaip ji vadinosi. Bet ji man paliko gilų įspūdį tiek dėl itin skanaus maisto, tiek dėl ten buvusių žmonių, kurių beveik kiekvienas galėtų būti atskiras "tipažas" (tik aš nedrįsau žmonių fotografuoti...). Padavėjomis dirbo vyresnės moteriškės greičiausiai iš gretimo miestelio. Mus aptarnavusi padavėja buvo labai maloni, juokavo ir daug šypsojos, nepaisant to, kad priekyje nebuvo danties ar dviejų. Tarp užklydusių pavalgyti buvo ir sunkvežimių vairuotojų, gausiai tatuiruotomis rankomis, pablukusiais džinsais ir languotais marškiniais, su kepurėmis nuo saulės, ir pikapais važinėjančių vietinių fermerių, o gal tiksliau – kaubojų, su plačiabrylėmis skrybėlėmis, ir amerikiečių pensininkų su šortais, baltomis kojinaitėmis ir baltais kedais, ir visokiausių keisčiausių porelių, ir turistų – na, tokių kaip mes.

Naminis "lietuviškas" maistas. Turbūt nereikia nei sakyti, kokia buvo mūsų skonių ir skrandžių šventė, kada visą savaitę viešėjome pas gimines Ričmonde. Juoda duona, dešra, kotletukai, karbonadukai ir panašios gėrybės buvo toooks malonumas po visokių greitmaisčių Niujorke. Ech, kas esat Lietuvoje, jūs to nesuprasit. Ir, žinoma, jauki naminė aplinka, mieli žmonės ir nauji įspūdžiai šitą pabuvimą darė dar mielesniu.

Tiek tų mūsų "maistinių nuotykių". Atėjo kultūros metas ;)

Apie muziejus...

Taip, taip, taip, būdami JAV mes laiko radom ne parduotuvėms, bet muziejams. Net pačiai keistai skamba... Daugiausiai muziejų iššniukštinėjome būtent Niujorke ir keletą – Vašingtone. Aišku, būtume turėję daugiau laiko, Vašingtone būtume mielai apsilankę ir daugiau muziejų, juolab, kad dauguma jų, skirtingai nuo esančių Niujorke, yra nemokami. Na, nesvarbu, bet bevaikščiodama po muziejus eilinį sykį įsitikinau, kad norint pamatyti viską, kas įdomu, vieno apsilankymo nepakanka. Nes tokiais atvejais mes tiesiog perlėkdavom (na, čia perkeltine prasme) per ekspozicijas jas tarsi "skanuodami" ir tai užtrukdavom ne trumpiau nei 3-4 valandas. Negana to, išeidavom iš jų išsekę, išsipūtusiomis ir skaudenančiomis galvomis. Bet vis tiek tai buvo verta ;)

Amerikos gamtotyros muziejus Niujorke. Didžiausią įspūdį mums paliko kažkodėl ne gigantiški dinozaurų skeletai, bet ekspozicijos apie žmogaus kilmę bei planetariumas. Šiaip šiame muziejuje esama daug "senamadiškų" gyvūnų iškamšų, kaip kad T. Ivanausko zoologijos muziejuje Kaune. Beje, ten taip pat buvo labai įdomios ekspozicijos apie Meksikos, Centrinės Amerikos, Pietų Amerikos gyventojus bei indėnus (na, jie irgi kažkodėl priskirti "prie gamtos" tarsi gyvūnai, gerai dar, kad nebuvo jų iškamšų (čia jau juodas humoras)). Taip pat labai patiko antropologės M. Mead vardo salė, kur sukaupta įvairiausių egzotiškų eksponatų iš jos ir kitų antropologų tyrinėtų "egzotiškų" šalių visuomenių.



Intrepid jūrų, oro ir erdvės muziejus Niujorke. Šis muziejus yra tikras džiaugsmas berniukams (gerai, jau gerai, buvo tikrai įdomu ir man). Jis yra įrengtas didžiuliame kariniame lėktuvnešyje, dalyvavusiame II Pasauliniame kare bei kovose prie Vietnamo. Šis lėktuvnešis atlaikė keletą japonų kamikadzių atakų. Vėliau iki 1974 m. buvo naudojamas kaip JAV astronautų "atsigavimo" vieta. Prie lėktuvnešio yra prijungtas povandeninis laivas, po kurį galima palandžioti, ant denio pilna įvairių modelių JAV karinių lėktuvų, viduje – tiek įvairios su lėktuvais susijusios ekspozicijos, tiek išsaugotos kiek įmanoma autentiškos lėktuvnešio vidaus patalpos, baldai, įrenginiai.


Moma Niujorke. Modernaus meno muziejuje įdomiausia man buvo pamatyti keletą Warholo, Pikaso , Van Gogo, Miro, Matiso darbų, nors tarp paveikslų atradau ir daugiau įdomybių. Dar labai plati buvo fotografijų ekspozicija (apie 25 000 fotografijų), bet kol iki jų atėjau, jau buvau pavargusi, tad ją peržiūrėjau labai prabėgom (o dabar gailiuos...).

Metropolitan meno muziejus Niujorke. Va čia tai muziejus iš didžiosios M. Eičiau ten ir eičiau. Negana to, kad jis yra labai didelis ir talpina labai daug pačių įvairiausių ekspozicijų (net neišvardinsiu jų visų), bet man labai patiko pats ekspozicijų įrengimas. Įsivaizduokit, viena salė įrengta kaip budistų šventykla, kita – kaip japoniškas sodelis, dar kita – tarsi būtum prie bažnyčios, kita – kaip XVII a. bajorų kambarys (net šviesos priderintos). O kur dar salės skirtos Egiptui, iš visokių pasaulio kraštų ir salų suvežtoms skulptūroms bei kitiems meno dirbiniams, japonų menui, islamiškajam menui, Europos menui ir kt., kostiumams, šiaip meno dirbiniams nuo senovės iki šiuolaikinio meno, skirtingoms indėnų gentims, ir dar milijonui kitų. Žodžiu, būčiau Niujorke, neabejotinai eičiau ten dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar...

S. Gugenheim meno muziejus Niujorke. Va čia tai mums nepasisekė - mūsų apsilankymo metu jis buvo remontuojamas, todėl teko pamatyti tik labai nedaug paveikslų. O ir visų muziejaus "kriauklės" formos dizaino ypatumų nepajutom. Trumpiau tariant, tikėjomės labai daug, tad nusivylėm.


Imigracijos muziejus Ellis saloje Niujorke. Būtent toje saloje nuo 1892 m. buvo imigrantų paskirstymo punktas, t.y. sprendžiama, kuriuos iš Europos atvykusius imigrantus įleisti į Ameriką, kuriuos – ne. Gavusieji leidimus gyventi JAV, persikeldavo iš salos į Niujorką (kur ir likdavo ar traukdavo kitur). Manoma, kad apie 12 milijonų imigrantų pabuvojo Ellis saloje. Turiu prisipažinti, kad buvo įdomu, nes ekspozicijoje buvo galima rasti ir emigrantų iš Lietuvos pasisakymus, fotografijas, atsivežtus daiktus. Be to, apžiūrinėjant pačias "paskirstymo" patalpas negalėjau to, ką matau, nesusieti su dabartine patikra, atvykus į JAV. Sakyčiau, esama labai daug panašumų, tik dabar viskas vyksta modernesnėmis technologijomis, bet principas iš esmės lieka tas pats.

Nacionalinis oro ir erdvės muziejus Vašingtone. Na, čia vėl buvo berniukų džiaugsmas, nors ir man buvo visai įdomu apžiūrinėti visokias Appolo 11 kapsules, kosmonautų aprangas bei kosmose naudojamus visokius dalykėlius, įvairiausias raketas ir lėktuvus.
- Pilietinės istorijos muziejus Vašingtone mus sudomino tik tiek, kad norėjome prisiminti ir pasitikslinti, kaip ten buvo su tuo pilietiniu karu tarp Šiaurės ir Pietų valstijų (aboliucionistais, vergija, Linkolnu ir pan.). Ten dar atradome plačią ekspoziją apie karus (ir Irake), kuriuose dalyvavo JAV. Mums pasirodė, kad ekspozicijoje apie karus faktai pateikiami gana tendencingai - iškeliant ir garbinant JAV, jos karius ir jų pasiekimus, tuo tarpu įvairūs praradimai ir nesėkmės kiek įmanoma nutylėti. Taip pat muziejuje yra labai įdomi visokių transporto priemonių - traukinių, autobusų, automobilių ir t.t. - paroda.

Muziejai nuvargina, ar ne? Todėl labai nuostabu, kad Niujorke išėjus iš muziejų būdavo galima paklajoti po labai žalią Centrinį parką (63 ha), pagulinėti ant žolytės, aplankyti John Lennon‘ą
...

Šiam kartui tiek... Vėliau pratęsime... :)
...

Komentarai

  1. Ohoho koks pasakojimas! Man labai patinka tavo pasakojamasis stilius ;) Toks strukturiskas ir issamus! Ir daug vertingos info :D

    Aciu kad daliniesi ispudziais! Labai smagu ir malonu skaityt!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai nekantriai laukiau kelionės tęsinio...nenuvylei ;)
    Prajuokinai kad tau Amerikos maisto asociacija būtent tik su Mc Donald's. Ar tikėtum kad nors McDonald's pravažiuoju pakely beveik kasdien, per 4 metus tenai buvau tik vieną kartą ir tai--sūnelio gimtadieniui.

    Stebėtina kiek sugebėjote pamatyti Amerikos per 2 savaites (aš manau kad tiek neesu mačius per 20 metų čia gyvenant :D ).Super kad tai padarėte prieš pradedant šeimą--šią kelionę visad prisiminsite; Nuostabus reportažas...su malonumu skaičiau ;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na, man tikrai labai smagu, kad ir jums patinka paskaitinėt. Nes man čia tarsi kokia terapija gaunasi - ir pačios įspūdžiai geriau susirikiuoja, kai juos užrašai, ir šioks toks prisiminimas lieka (gal, kai būsiu garsi ir įžymi reiks kokius memuarus rašyt...:)), be to, pasakodama žodžiu pusę visko praleisčiau...

    Loriete, žinai, čia man atgaiva po mokslinės rašliavos... Beje, kai buvau jauna, svarsčiau stot į žurnalistiką, bet mano charakteris netinkamas - per mažai "naglumo" turiu :)

    Irma, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tikrai, kelionė šioji buvo labai laiku ir labai gera. Bet mes čia visko sugebėjom pamatyt ne per dvi savaites, bet per mėnesį. Niujorke savaitę buvom, Ričmonde irgi apie savaitę, o visur kitur - po kelias dienas. Bet čia dar būsimų pasakojimų tema... ;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nuostabi kelionė, nuostabiai dėstomi faktai - labai įdomu skaityti. Lauksiu dar! :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. nenoriu būti zanūda, bet ar čia nėra klaidelės: "Būtent toje saloje nuo 1982 m. buvo imigrantų paskirstymo punktas"? Gal šiek tiek anksčiau buvo ;) ?
    o šiaip pasakojimas labai fainas, įdomi informacija apie muziejus. dar labiau noriu į Ameriką po šitų reportažų.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Oi, Egidija, ačiū labai!!!
    Na kokia čia dar zanūda. Tikrai klaidelė - turėtų būti 1892 metai. Man pastoviai taip nutinka bespausdinant, bet ne visada pastebiu. Ačiū dar sykelį. Einu pataisyti ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)