SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2009-12-18

P.S. meškis vardu Eskimas Martynas

...
Na va, pagaliau galiu viešai pristatyti dar vieną padarą, prieš Kalėdas užgimusį ant manosios sofutės - meškį Eskimą Martyną.

Padalyvavo jis konkurse, dar nuostabų liepsnikes simpatijų prizą gavo...

Žodžiu, esu tiesiog nepaprastai talentinga meškių siuvėja. :D
(šiukštu nepriimkit šio pasakymo rimtai...)

;)

2009-12-16

P.S. burbulai-ežiukai ir džiovykla

...
Na, aš šiemet greta visų kitų mano "apsėdimų" pajaučiau didžiulį poreikį pažaisti dekupažinant burbulus. Gavosi pusėtinai, o smagiausia dalis buvo daryti "ežiukus" ant burbulų. Juokingiausia, kad tų burbulų aš pridariau gerokai daugiau nei mums reikia - jei apskritai reikia, žiūrint iš praktiškos pusės. Siūlais priraišioti manieji kalėdiniai burbulai iki šiol kabo ant mūsų skalbinių džiovyklos, kur buvo palikti "trumpam" išdžiūti.... O džiovykla, žinoma, garbingai stovi mūsų didžiajame kambaryje... Gaunasi beveik kaip papuošta eglutė, ane? :)

2009-12-14

P.S. toliau beieškant kalėdinės nuotaikos...

...
Toliau beieškant kalėdinės nuotaikos, visai vertėjo vakarėjant išeiti pasivaikčioti po Liuksemburgo centrą... Žmonių judėjimas nejučia įtraukė, o šviečiančios miesto šventinės puošmenos puikiai pakelė nuotaiką. Negalima skųstis, miestas tikrai gražiai pasipuošęs ir pasiruošęs ateinančioms šventėms. Jau nekalbant apie kasdien smagiai šurmuliuojantį kalėdinį turgėlį bei "gyvus" šventinės muzikos koncertus. Taigi, visai malonu pamaklinėti po Liuksemburgą prieš Kalėdas... Tiksliau - kai nelyja lietus... ;)

Miestas ir kitaip ruošiasi artėjančios šventėms - padaugėjo pramoginių renginių, atvažiavo Kalėdų senis su visa savo palyda ir net "kokakoliniu" sunkvežimiu (lygiai tokiu, kokį matome reklamose - su lemputėmis ir pan.), parduotuvės
tam tikromis prieššventinio laikotarpio dienomis pradėjo dirbti ilgiau nei įprastai (t.y. ilgiau nei tik iki 18 val), o ne viena jų savo duris atvėrė ir sekmadienį (kas yra visiškai neįtikėtina!!!), nors ir tik kelioms valandoms. Beje, gyvenant Liuksemburge greitai pamiršti, kad parduotuvės (ir maisto, tame tarpe) gali veikti sekmadieniais...

Taigi... O Lietuvoje, girdėjau, jau galima rasti sniego... Ech...

2009-12-11

P.S. kalėdinės nuotaikos paieškose

...
Nepaisant to, kad už lango šurmuliuoja kalėdinė mugė, o laukiama kelionė į Lietuvą irgi ne už kalnų, tačiau kalėdinės nuotaikos vis dar nelabai jaučiu. Gal čia kaltas nuolat apniukęs dangus bei pliaupiantis lietus? Gal tai, kad Kalėdos man nuo vaikystės siejasi su sniegu ir šalčiu? O gal kalėdinė nuotaika prasideda nuo išsiųstų šventinių sveikinimų, kurie pas mane dar net nepradėti ruošti? Nežinau, ką kaltinti dėl sniego trūkumo - globalinį atšilimo efektą ar atrajojančias karves, išleidžiančias itin daug CO2, dėl atvirukų - tai, neabejotinai, save, tačiau kalėdinės nuotaikos galima ir paieškoti. O jei netyčia ir rasiu?! Tereikia nulipti nuo sofos. Taigi...

Pirmas ženklas, kad Kalėdos ne už kalnų, vienoje parduotuvėlėje užtikti nuostabūs stikliniai žaisliukai - paukštukai ir varvekliai. Neatsilaikiau prieš juos, taip kad keletas jų apsigyveno mano namuose ir atnešė trupinėlį kalėdinės nuotaikos. Dabar teliko maža smulkmena - žaisliukus pakabinti. Kadangi eglutės pas mus nebūna, matyt, kaboti teks jiems ant lempos. :)

Antras ženklas - tai mano beveik pamišėliškas užsigeidimas imbierinių sausainių. Ir ne bet kokių - ne iš parduotuvės, o pačios keptų. Ir ką gi... Po spintelės papildymo įvairiausiais prieskoniais bei kitais dalykėliais, reikalingais šiems skanėstams, nenusakomos kantrybės, kol tešla porą dienų brandinosi šaldytuve, miltuotos virtuvės ir pačios savęs, atnaujintos draugystės su kočėlu bei pasižaidimo su sausainių formele, mūsų namuose atsirado pilnas bliūdas (ir dar stiklainis) imbierinių sausainių-žmogiukų. Sausainiai, mano autoritetinga nuomone, lygiai tokie, kokie ir turi būti - kietoki, bet skaniai traškūs... Niam niam niam... (Bet figūrai, tai jie, oi, kaip ne į gerą...). :)

Ką gi, gal Kalėdos ir ne už kalnų... ;)

2009-12-08

Pabambėjimai nuo sofos: cirkas vs. gyvūnų teisių gynėjai


Neseniai paskaičiusi Kristinos bloge pasakojimą apie
cirką net nepagalvojau, kad ir aš visai neplanuotai apsilankysiu cirke.

Taigi, netikėtai nelauktai draugė pasiūlė nueiti į Liuksemburge viešintį cirką, nes dovanų gavo du bilietus. Cirko trupė visai nedidukė - patys artistai ir vaikiškus žaislus prieš pasirodymą pardavinėjo, ir žiūrovams vietas nurodinėjo, ir paskui savo "numerius" atlikinėjo. Pasirodymai jų tokie vidutinio profesionalumo, bet vis tiek smagi pramoga gavosi.

Tačiau aš ne apie tai. Esmė tame, kad į Liuksemburge, pasirodo, į cirką taip lengvai nepateksi: norėdamos pasiekti į cirko palapinę turėjome praeiti pro susirinkusius jaunuolius, protestavusius prieš gyvūnų kankinimą cirke. Kad protestai garsiau skambėtų net megafonas buvo pasitelktas.

Bet man, kaip cirko pramogų "vartotojai", visai nepasirodė, kad cirko gyvūnai nukankinti. O ir gyvūnai visi naminiai - balta žiurkė, įsitaisiusi klounui ant galvos, storas ir pūkuotas katinas, keletas linksmų ir mielai savo "numerius" atliekančių šuniukų bei koks aštuonetas žirgų. Na gerai, dėl žirgų galima diskutuoti, bet... Pažiūrėjusios, kaip atrodo gyvūnai ir kaip jie elgiasi, mes stipriai suabejojome matyto "protesto" prasme šio cirko gyvūnų "kankinimų" atžvilgiu.


2009-12-06

Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoj! (Fyniksas & Co)


Iš Ričmondo lėktuvu skridom į Fyniksą. Kodėl ten? Nes iš būtent Fynikso planavome pasiekti Didįjį kanjoną. Taigi, jau beveik atskridus pro lėktuvo langą atsivėrė štai toks Fynikso vaizdas:

Keistokas, ane? Ruda spalva, nedidukai nameliukai ir kalnai. Tiesa, dar buvo saulė. Bet manojoje fotografijoje jos kažkodėl nesimato. :)
Fyniksas yra 5-as pagal gyventojų skaičių Amerikos miestas, tad atstumai jame tikrai įspūdingi. Juo labiau, kad šiame mieste dominuoja keliaaukščiai pastatai, bet ne dangoraižiai, o taip pat daug vienaaukščių gyvenamųjų namų.
Beje, mieste važinėja itin gražūs ir tvarkingi metro traukinukai bei autobusai. Žinoma, Fynikse esama ir didelių modernių pastatų (vien ko verta įspūdinga sporto arena), kurie susitelkę centriniame rajone, angliškai įvardijamame "downtown":

Kaip išplanuotas Fyniksas labai gerai parodo fotografija štai čia (aš tokios prašmatnios foto nepadaryčiau...). Miesto dydis itin pasijuto mums mašina bandant išvažiuoti iš jo - važiavome važiavome, važiavome važiavome, o kaip Fyniksas, taip Fyniksas. Tačiau pagal žmonių kiekį, na, iš to, kiek mums teko pastebėti - o mes Fynikse tepraleidome tik vieną popietę - tai visai nepasakytum, kad tai yra daug gyventojų turįs miestas, nes buvo itin ramu ir tylu. Tiesiog idilė.

Viena popietė tokiame dideliame mieste yra itin mažai, todėl laiko veltui nešvaistėme. Apsiginklavę žemėlapiu paklausėme viešbučio registratūroje dirbančio vaikinuko, ką mes šiame mieste būtinai turėtume pamatyti. Jis galvojo, galvojo, bet taip nieko ir nesugalvojo. Na ką gi, teko verstis savo galvomis ir žemėlapiu. Nusprendėme šiek tiek apžiūrėti vadinamąjį centrą, tada gal patraukti į kokį parką ar dar kur nors, jei pakeliui netikėtai pamatysime ką nors įdomaus. Tai vat, bevažiuodami iki parko staiga supratome, kad Fyniksas yra labai didelis ir mūsų noras aplankyti ir Papago parką, ir "kultūrinį" rajoną yra visiškai nerealus - atstumai dideli, o laiko turime labai mažai.
Na, kad jau taip, tai nusprendėm niekur nelėkti, o pasitenkinti pasivaikščiojimu parke. Juo labiau, kad kol papietavome, jau ir temti po truputėlį pradėjo.

Taigi, patraukėme link Papago parko. Na, bent jau žemėlapyje jis buvo įvardintas, kaip šių vietovių, o ir apskritai - dykumos, botanikos parkas. Beeinant link jo, prieš akis nuolat bolavo gražuoliai kalnai. Apskritai, Fyniksas kalnų atžvilgiu tiesiog unikalus miestas - į kurią pusę bepasisuksi, į tą matosi kalnai. Dalis kalnų yra ir pačiame mieste (pvz., Kupranugario kalnas).

Beje, Fyniksas mums pasirodė itin tvarkingas miestas - gatvės švarios, pakelėse prisodinta gėlyčių, tfu, kaktusų. Dėl savo švaros ir tvarkingumo bei žmonių stygiaus jis mums kažkuo priminė Vašingtoną. Grįžtant prie parko, nedaug mes juo paėjome, dar mažiau pamatėme, nes visiškai sutemo, tačiau iš to, ką visgi pamatėme, supratome, kad Fynikse parkas susideda iš kaktusų (pasirodo, mūsų matyti didieji Saguara rūšies kaktusai yra Arizonos valstijos gėlė) ir kažkokių kitokių augalų-stagarų... Nors dabar esu tikra, kad tai klaidingas įspūdis...

Paieškojus informacijos apie Fyniksą galima sužinoti, kad jis įkurtas dar 1868 m. Sonoros dykumos prieigose prie Druskos upės, kad jame karščiausias klimatas visoje JAV (didesnių miestų tarpe), kad II Pasaulinio karo metais miesto ekonomika rėmėsi karinių atsargų masine gamyba, kad tai antras greičiausiai augantis miestas visoje JAV, kad jame neseniai būta problemų dėl narkotikų bei nusikaltimų, kad jis turi garsią NBA komandą "Fynikso saulės" (Phoenix Suns) ir t.t.

Tačiau aš negaliu daug papasakoti apie Fyniksą, patvirtinti ar paneigti kažkokius faktus, nes miesto mes pamatėme ir patyrėme labai mažai, t.y. jo "nepažinome". Tad taip ir nežinau, koks yra tikrasis Fynikso "veidas". Nepaisant to, aš nepaprastai norėčiau sugrįžti į Fyniksą ir atskleisti jo "paslaptį"; esu tikra, kad jis ją turi, nes manyje kirba abejonė, kad tai, ką mačiau, ir yra tikrasis miestas.

O kol kas mano atmintyje liko Fynikso švara, tyluma ir ramuma, jo išskirtiniai objektai - kaktusai ir kalnai, bei vienos gražiausių spalvų, kurios atsiranda saulei leidžiantis...

Beje, atidžiau patyrinėję žemėlapį mes atradome, kad Fyniksas yra geografiškai-strategiškai itin patogi vieta, nes iš jo patogu keliauti po apylinkes (plačiąja prasme, aišku), kuriose gausu įvairiausių įdomybių - kalnai, dykuma, meterorito duobė, visokie nacionaliniai parkai ir t.t.

Apie pakelės įdomybes

Iš Fynikso toliau keliavome išsinuomota mašina. Žinoma, šiek tiek paklaidžiojome, kol suradome mums reikalingą išvažiavimą iš miesto, tačiau tai didelių sunkumų nesudarė. Kur kas didesni pavojai gali laukti, tikint rastais ženklais, poilsio aikštelėje netyčia nulipus nuo asfaltuoto takelio - ten gali tykoti skorpionai ar barškuolės. Brrr... :) Lygiai taip pat reiktų būti atsargiems išsukus iš kelio apžiūrėti Mirties slėnio... Maža kas... Nors, oi, kaip smalsu... :) Arba kaip kokiems žiopliems turistams iš filmų "iškilmingai" pavažiuoti gabalėlį garsiuoju istoriniu 66 keliu (Route 66) atdara bagažine, kurioje žavingai šviečia oranžinis ir raudonas lagaminai... :)
Nors aš jau pasakojau apie visokias įdomybes, kurias gali atrasti keliaudamas mašina, tad čia labai nesiplėsiu, tačiau iki šiol negaliu atsidžiaugti galimybe nuklysti nuo suplanuoto maršruto ar netikėtai sustoti, panorus apžiūrėti kažką įdomaus. Negaliu nepaminėti dviejų aplankytų tokių objektų - Montezumos pilies (Montezuma Castle) ir Hūverio užtvankos (Hoover Dam).

Kad aplankytume Montezumos pilį, teko išsukti galiuką iš kelio. Bet ko dėl pilies nepadarysi, ane? Ši pilis yra išskaptuota kalkmedžio uolienoje 70 pėdų virš žemės. Tačiau Montezumos pilis - tai visai ne pilis, neapsigaukite. Ir juo labiau ne Montezumos.

Kai tik šis pastatas (???) buvo atrastas, jis buvo siejamas su actekais, todėl ir pavadintas Meksikoje gyvenusio actekų imperatoriaus Montezumos II vardu (manyta, kad jis prisidėjo prie jo statybos). Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Sinagua genties indėnų 5 aukštų ir 20 kambarių gyvenamasis pastatas.

Tuo tarpu Hūverio užtvanka buvo tiesiog mums "ant kelio" - tereikėjo ją pervažiuoti. Tad būtų buvę nei šis, nei tas nesustoti ir neapžiūrėti jos įdėmiau. Ši užtvanka pastatyta per 5 metus (1936 m.) Juodajame kanjone užtvenkus Kolorado upę. Ir užtvanka kaip tik žymi sieną tarp Arizonos ir Nevados valstijų.

Užtvankos aukštis yra 221,4
m, o plotis - 379 m. Tai antra pagal aukštį užtvanka visoje JAV. Beje, nors ekskursijos po užtvanką metu buvo akcentuojami jos privalumai (hidroelektrinė, irigacinis bei potvynių kontrolės resursas), tačiau buvo nutylėta tai, kad ji stipriai paveikė upės (ir susidariusio Mead ežero) florą ir fauną, kurių dalis išnyko arba yra ant išnykimo ribos. Tiesa, ekskursijos metu parodė visai įdomų filmuką apie jos statybą.

Beje, kaip jums patinka pėsčiųjų perėjos ženkliukas??? Nesukelia jokių minčių???

Tačiau toli gražu ne visi gali važiuoti keliu vedančiu per užtvanką. Sunkvežimiai ir autobusai turi važiuoti aplinkeliu. O po Rugsėjo 11-osios įvykių policija tikrina visas mašinas važiuojančias keliu per užtvanką - vieniems užtenka pasisveikinti ir viskas, kitiems parodyti dokumentus, tretiems tenka atidaryti bagažines ir t.t. O, tiesa, eiti per užtvanką irgi ne visi gali - yra draudžiama vestis šunis.


Kadangi ši užtvanka yra strateginis JAV objektas, todėl baiminamasi galimų teroristinių išpuolių. Be to, kelias link elektrinės yra ganėtinai sudėtingas dėl savo staigių posūkių ir pasitaikančių uolų atplaišų kritimų. Dėl visų šių priežasčių yra statomas tiltas, kuris leistų nukreipti automobilių srautą ne per užtvanką, bet netoli jos. Tiltą planuojama užbaigti jau ateinančiais metais. Labai įspūdingai atrodė tos tilto statybos virš užtvankos:


Na va. :)

2009-12-03

P.S. piešinys ant šilko - vizija versus realybė...


Mano pirmoji teplionė ant šilkinės skarelės:


Kada nors,
kai jau būsiu atsakingesnė, kruopštesnė ir net kantresnė,
tada nupiešiu ką nors rimčiau - ką nors, kas neprimintų penkiamečio vaiko piešinio.
:)

2009-11-28

Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoj! (Ričmondas&Co)


Taigi, atkeliavom į jaukius seniai matytų ir išsiilgtų giminių namučius Ričmonde ir gerokai juose užsibuvom. Kad labai jau smagu svečiuotis buvo...


O kartu šiek tiek pajutom gyvenimo šiame mieste ritmą bei netikėtumus. Vieną pavakarę Wallmart prekybcentrio mašinų aikštelėje netikėtai išlydėjom išskrendančius paukščius, sėdėdami automobilyje bandėme suprasti, kuris iš daugybės šviesoforų yra "mūsų", netikėdami savo akimis Dillard prekybos centre apžiurinėjome šuniukams skirtą "komfortą" (kažkaip pagalvojom, kad mūsiškis Fidukas turbūt nelabai suprastų kas tai, bet dėl visa ko tikrai šunišku būdu paženklintų tokio vandens gėrimo indo kampą), atradom, kas "gyvena" meškiukų viduriuose ir šiaip - tiesiog džiaugėmės viešnage.

Tai kas tas Ričmondas? Šis miestas, įkurtas prie James upės, yra vienos pietinių JAV valstijų - Virdžinijos - sostinė. Ričmondas, kaip ir visa valstija, turi ilgą ir turtingą istorinę praeitį: kaip nepriklausomas miestas jis datuojamas dar 1607 metais, jis yra susijęs su anglų kolonistais - šiame mieste buvo pasakyta garsioji kalba "Suteikite mums laisvę arba mirtį", o ir pačio miesto pavadinimas kilęs nuo angliško miestelio prie Londono, taip pat yra buvęs vienu vergų iš Afrikos pardavinėjimo centrų, o pilietinio JAV karo metu tapęs konfederatų (pasisakiusių prieš vergijos panaikinimą) sostine, - tad miestas išties mena įvairiausius laikus.

Ričmondo geografinė vieta labai palanki - apie 100 mylių iki Vašingtono, apytiksliai panašiai iki paplūdimio su didžiulėmis bangomis bei iki nuostabiai žalių Shenandoah kalnų. Tai, kad šis labai žalias (sakyčiau net, kad miškingas) miestas pasižymi drėgnu subtropiniu klimatu reiškia ne tik, kad jame žiema būna labai švelni, pavasarį ir rudenį būna maloniai šilta, o vasarą labai karšta (tada vienintelis išsigelbėjimas yra kondicionieriai, todėl vasarą ten labai nepaturistausi, nes karštis būna labai varginantis), bet ir tai, kad namų kiemeliuose laksto ne tik voverės ir burundukai, bet kartais atšliaužia ir gyvačių.

Ričmondo miesto išplanavimas mums pasirodė keistas ir visai skirtingas nuo jau aplankytų miestų. Susidarė įspūdis, kad miestas susideda iš atskirų ir labai skirtingų, viena su kita lyg ir nesusijusių, dalių: miegamieji rajonai sau, parkai - sau, moderni centrinė dalis su dangoraižiais irgi sau, senovinė irgi centrinė dalis su senoviniais vienaaukščiais ir dviaukščiais pastatais vėl sau, o Virdžinijos universiteto miestelis vėlgi sau. Be automobilio tokiame mieste esi akivaizdžiai žuvęs. Beje, įdomu buvo išgirsti, kad, pvz., tam tikrų rajonų gyventojai specialiai pasisako prieš tai, kad viešasis transportas (autobusas) kursuotų į jų rajoną, nes nenori, kad į rajoną pradėtų kraustytis juodaodžiai, dėl ko nukristų jų "fanierinių" namų kainos. Prekybos centrai taip pat funkcionuoja tarsi atskiros salelės, gyvenančios savo gyvenimą.

Kadangi giminaičiai gyveno kotedžo tipo name su nedideliu kiemuku, tad mums tiesiogiai ir netiesiogiai teko susipažinti su tame pačiame name gyvenusiais kaimynais. Taip sužinojome, kad viena kaimynė priklijavo raštelį prie greta gyvenančio kaimyno durų sakantį, esą ji negali parduoti namo dėl to, kad pirkėjus atbaido šiojo kieme įrengtas baseinas, tad liepė kuo greičiau jį išardyti. Bet kaimynas (beje, irgi lietuvis) buvo nepėsčias, o gerai perpratęs tai, kad Amerikoje žmogaus nuosavybė - t.y. jo namai - yra jo tvirtovė, tad į tokius raštelius tik numojo ranka. Ir gerai, o tai kur mes būtume ėję pasimaudyti (???), jei būtų jis tosios ponios paklausęs. Išgirdome istorijų, kaip amerikiečiai mėgsta vieni kitus (tame tarpe, ir kaimynus) skųsti menkiausia proga arba net nepasiaiškinę, kas ten vyksta tavo kieme, iškviesti tam tikras tarnybas (pvz., policiją ar gaisrinę). O bevakarienaudami kiemelyje dar kitos kaimynės buvom gražiai paprašyti pritildyti muziką. Ir t.t.

Beje, labai įdomi patirtis buvo apsilankyti Virdžinijos universitete fiziologijos paskaitoje. Šią paskaitą lanko labai daug studentų, tad mes lyg ir neturėjome labai išsiskirti (nors tarp mūsų ir jų koks geras 10 metų skirtumas). Visgi į paskaitą ėjom truputį neramiai - o jei supras kas nors, kad mes pašaliniai ir paprašys išeiti? Bet viskas praėjo sėkmingai: atsisėdom auditorijos gale ir stropiai konspektavom nuobodžią paskaitą apie nervinius mazgelius ar kažką panašaus. Pasibaigus paskaitai jau lengviau atsikvėpėm, kad sėkmingai pabuvom studentais, tik staiga atsisuko priešais mus sėdėjusi mergina ir užklausė apie pirmadienį numatytą testą. Tikiu, kad mūsų veidai ištįso, nes mes neturėjome jokio supratimo - testą? kokį dar testą? Bet mus išgelbėjo vyro pusseserė - tikroji studentė - greitai sureagavusi ir atsakiusi į tokį keblų klausimą. O šiaip, jeigu paklaustumėt, pasakyčiau, kad studentai kaip ir Lietuvoje - vieni miega, kiti aktyviai klausinėja, ir dėstytojai irgi greičiausiai tokie patys - vienų paskaitos įdomios, kitų - ne.

Apsilankymas kine patvirtino stereotipą, kad Amerikoje labai populiaru filmo metu šlamšti popkorną užsigeriant Coca-cola. Tai ir mes specialiai nusipirkom patį didžiausią popkornų "kibirą", kurio sugebėjom "suvartoti" geriausiu atveju tik dešimtadalį. Bet pamiršom jį nufotografuoti... Ir beje, einant į kino salę tavęs bet kada gali paprašyti parodyti "id", tad nenorint susigadinti nuotaikos, geriau su savimi turėti kokį dokumentą su foto ir nurodytu tavo amžiumi.

Pasiplaukiojom Ričmondo kanalais tik tryse visame laivelyje + jį vairuojančiu saldžiabalsiu - saldžiašypsniu amerikiečiu gidu (apie jį jau anksčiau minėjau). Buvo visai įdomu išgirsti jo pasakojimą, nors kai kurie dalykai, pavardės ar nutikimai mums nieko nesakė (na, šis turas, matyt, visgi daugiau skirtas amerikiečių turistams arba smulkiai JAV istoriją žinantiems eruditams), bet keletą įdomesnių faktų (kuriuos dar šiek tiek prisimenu) paminėsiu:
- prie James upės nuo seno gyveno indėnai; atvykus pirmiesiems europiečiams kolonistams tose vietovėse kaip tik gyveno Powhatan indėnai ir jie netgi buvo įkūrę savo "karalystę";
- kadangi James upė tose vietose labai srauni, tad laivyba jais buvo visai neįmanoma, todėl buvo sugalvota suformuoti ir pastatyti kanalus (čia nagus prikišo ir Dž. Vašingtonas) bei įrengti nuo potvynio saugančius šliuzus; šie statiniai laikomi vienais didžiausių inžinierinių to laikotarpio (18 a. pb.) pasiekimų;
- dar nuo kolonijinių laikų iki pat II Pasaulinio karo Ričmondas buvo svarbus tabako gaminių centras, o 19 a. vid. miestas buvo didžiausias tabako gaminių gamintojas pasaulyje (kramtomas tabakas, cigarai, cigarų dėželių gaminimas ir etikečių spausdinimas etc.); ir įdomu tai, kad nuo 19 a. pb. vis dar išlikę nemažai raudonplyčių cigarų sandėlių (jie, aišku, naudojami jau pagal kitas paskirtis, pvz., juose įrengiami loftai, restoranai etc.);
- kuomet (1865 m.) konfederatai evakuavosi iš Ričmondo, jie specialiai padegė tiltus, sandėlius ir arsenalus - net 1000 pastatų, kad jie neatitektų sąjungininkų kariuomenei; ugnis taip nuniokojo viską, kad toje vietovėje gyvenusieji sunkiai galėjo atrasti savo gyventas gatves. Įsivaizduojat, kiek visokio įdomaus istorinio paveldo buvo nušluota nuo paviršiaus...
- seniausiame Ričmondo rajone - Shockoe - 17 a. pb. greta tabako, kailių, romo buvo pardavinėjami ir vergai.

Ričmonde yra nuostabiai žalias, itin gražiai sutvarkytas ir didžiuuulis - net 100 akrų - Maymont parkas, kuriame galėtum vaikščioti ir vaikščioti arba patogiai įsitaisius skaityti knygą ar svajoti... Bevaikštinėjant parke galima aptikti įdomių augalų, krioklių porą, voljerų su gyvūnais - paukščiais ir meškomis, itališką bei japonišką sodelius ir net nedidelį - tik 33 kambarių - dvariuką. Pasirodo, būtent šis parkas su jau minėtu dvariuku 19 a. pb.- 20 a. pr. buvo geležinkelio magnato namai ir nuosavybė.

Bebūnant Ričmonde ir besimėgaujant nuostabiai šiltomis rugsėjo dienomis nesusilaikėme nenuvykę į Virginia Beach miestelį (jis taip ir vadinasi - Virdžinijos paplūdimio miestas) "patikrinti" didelių, galingų, tiesiog iš kojų verčiančių Atlanto vandenyno bangų. Dar niekad nebuvau susidūrusi su tokiomis stipriomis bangomis, kada pakanka įbristi šiek tiek virš kelių, o ateinanti banga gali būti tau virš galvos. Užtat kaip vaikas krykštavau ir netgi surizikavau pačiuožti ant bangų su mini banglente. Žinoma, vienu metu reikėjo ne tik išsilaikyti ant banglentės, bet tuo pačiu kažkaip nepamesti ne tik linzių, bet ir maudomuko. Atlanto vandenyno bangos tame paplūdimyje iš tiesų turėjo slaptą savybę visus išrenginėti... Ir dar įtaisyti vieną kitą mėlynę...

Bekeliaujant už Ričmondo ribų ir besidairant pro langus buvo smalsu apžiūrinėti amerikeičių gyvenamus namus. O jų buvo visokių - matėm ir labai prabangių ir paprastesnių, ir visai prastų. Dabar ir galvoju, štai tokie fotografijoje apačioje sudėti namai, kuriuos nufotografavau pro automobilio langą, kažin kokį amerikiečių sluoksnį reprezentuoja? Nes tokių namų matėm tikrai nemažai. Apžiūrinėdama man labai patikusias amerikietiškas pašto dėžutės pastebėjau, kad ne ant vieno namo fasado yra įtaisytos penkiakampės žvaigždės. Ir vėl man įdomu - ar ji kažką reiškia, ar tai tiesiog eilinis papuošimas? Būtų smagu, jei kas nors galėtų patenkinti šį mano "smalsumą" ir paaiškinti...

Netoli nuo Ričmondo (na tik koks 100 mylių ar kiek daugiau) galima rasti amerikietiškas "Rumšiškes". Viena Williambsburg'o miestelio (kuris buvo kolonijinės Virdžinijos sostinė) dalis, vadinama "kolonijiniu Williambsburg'u", reprezentuoja kolonijinį Amerikos miestą bei siejasi su Amerikos revoliucinio laikotarpio realijomis (kovomis prieš britus dėl nepriklausomybės).

Dalis šio miestelio istorinių - 1699-1780 laikotarpio - namų yra autentiški, tačiau nemažai jų yra rekonstruoti. Nusipirkus bilietus galima užsukti į pastatų vidų bei pasiklausyti to laikotarpio rūbais apsirengusių ir tam laikotarpiui būdinga kalba (gramatika, tarimas) kalbančių gidų pasakojimų, tačiau norint tiesiog pavaikščioti ir viską apžiūrėti iš išorės bilietų nereikia. Greta įvairių išpuoselėtų gyvenamųjų namų aptikome ir bažnyčią (deja, negalėjome ten užeiti, nes joje iš tiesų vyko tikros laidotuvės; paaiškėjo, kad tai 1674 m. statyta, bet iki šiol aktyviai veikianti episkopalinė bažnyčia), tavernas, kolonijos gubernatoriaus dvarą, Kapitolijų (pirmasis Amerikoje, pastatytas 1705 m.), teismą, teatrą, masonų šventyklą ir kt.

Žinoma, greta istorijos netrūko ir komercijos. Taip vadinamoje pirklių aikštėje veikė įvairios parduotuvėles - suvenyrų, saldumynų, rūbų, žaislų ir kt. Bet labiausiai mus nustebino Kalėdinė parduotuvė (Christmas shop), kurioje aktyviai vyko prekyba, nors buvo dar tik rugsėjo vidurys. Pasirodo ši parduotuvėlė veikia visus metus!
Kitas mus pralinksminęs dalykėlis užfiksuotas žemiau esančioje foto: štai kaip galima suderinti modernumą ir senovę:

Jeigu nesupratote, kas čia užfiksuota, sufleruoju - šaltų gėrimų automatai.

Pakeliui namo spontaniškai užsukome į Williambsburg'o vyninę, kur nusipirkom ekskursiją po vyninę bei vynų degustavimą. Ką gi, ekskursijos metu trumpai išgirdom apie vyno gamybą, gavom paragauti keletą vynų ir dar po vyno taurę atsiminimui. Bet šioji vyninė mums sukėlė šiokių tokių įtarimų, kadangi aplink matėsi labai jau mažutėlaičiai vynuogynai, o ir patys prisipažino, kad savų vynuogių jie naudoja ne daugiau 10%, o kitas perka iš Niujorko ir Kalifornijos. Bet kadangi buvo itin dažnai minimos Rumunija ir Bulgarija, mes pamanėme, kad dalis vynuogių, matyt, patyliukais atkeliauja iš ten... Na, apibendrinant, kažkaip šioje vyninėje pasigedau vyno gamybos tradicijų ir istorijos, bet komercijos tai tikrai netrūko. Beje, ragautas vynas buvo visai nieko...


Nepamirštamai įspūdingas buvo mano apsilankymas Lurray caverns - Lurray olose. Aš pirmą kartą atsidūriau tokioje vietoje, taip kad įspūdis buvo didžiulis. Stalaktitai, stalagmitai, natūraliai susiformavusios kolonos ir kitokie dariniai, požeminiai ežeriukai, kuriuose taip atsispindi lubos, kad beveik patiki iliuzija, kad jog ir iš apačios tokie pat "kabikai" auga kaip ir viršuje...

Tose olose (jos pradėjo formuotis anksčiau nei prieš 4 mln. šimtmečių) ir toliau vyksta pokyčiai, nes nuo stalaktitų vis dar po truputį laša vanduo ir lėtai, lėtai - vienas kubinis colis (=2,5 cm) per 120 metų - formuojasi nauji dariniai.

Be to, vienoje olų yra įrengti "natūralūs" vargonai: su specialiais belstukais liečiant skirtingo dydžio stalaktitus išgaunami įvairūs muzikiniai garsai.

Greta šių olų buvo veikia ir nedidukas senovinių automobilių muziejus (Car and Carriage Caravan museum), kuriame didžiausių mano vyro simpatijų susilaukė štai šis automobiliukas:

Nemažiau įspūdingi vaizdai nei olose mūsų laukė paviršiuje - lėtai važiuojant siauru Dangaus juostos keliu (Skyline drive) per Shenandoah nacionalinį parką. Bevažiuojant norisi sustoti ir sustoti, nes atsiveria labai gražios ir plačios kalnų, slėnių ir kalvų panoramos. Ir paskui visai nesinori sugrįžti į automobilį.
 
Beveik 80% teritorijos aplink šį kelią (jis tęsiasi apie 170 km, bet mes tiek nevažiavom, nes jau temo) yra rezervatas, tad labai įprasta yra šalia kelio ar net ir ant kelio aptikti įvairių gyvūnų. Na, mes meškų, ežių anei barsukų nematėm, bet va gražuolių stirnų aptikom ne vieną:

Tiek istorijų, o toliau jau skrisime link kitos pakrantės.
;)

2009-11-23

P.S. skiepai, poetas ir daininkė


Ir iš tiesų, nepatingėjus ir nulipus nuo sofos galima atrasti įvairiausių dalykų. Šį kartą mane stebino (kiekvienas skirtingai, žinoma) trys dalykai - Liuksemburgo pasirengimas skiepams, susitikimas su poetu Kęstučiu Navaku bei Cesaria Evora koncertas.

Apie skiepus...

Nelauktai netikėtai mes sugalvojome pasiskiepyti nuo kiaulių gripo. Čia nediskutuosiu dabar, ar tai buvo protingas, o gal kaip tik kvailas sprendimas, bet pasidalinsiu tuo, kas mane tikrai nustebino. Liuksemburgo valstybė matyt saugodama ir taip nedidelį savo gyventojų skaičių pripirko priešvirusinių vakcinų ir nemokamai skiepijo tiek savo piliečius, tiek čia gyvenančius "nepiliečius", tokius kaip mes. Tam netgi buvo įrengtas specialus centras, kur tam tikromis dienomis ir valandomis galėjo žmonės nueiti pasiskiepyti. Kur nuėjome ir mes. Taigi...
Tik įėjus prie vienišo stalelio sėdintys du vyrukai mums padavė lapus su informacija apie vakciną ir eilės numeriuku. Prie įėjimo į salę mus pasitiko kitas vyras ir nuvedė prie kokių penkių prie kompiuterių sėdinčių vyrų, kurie, savo ruožtu, sutikrino dokumentus ir mūsų "teisę" į skiepus. Tada dar kitas nuvedė prie staliukų užpildyti tam tikras formas ir vėliau prie dar vienos moteriškės, kuri patikrino tas mūsų formas ir ar mes supratome jas. Tada nusiuntė (pagaliau!!!) prie tokios būdelės, kur jau skiepija. Laukiam, laukiam, pasirodo, nusiuntė ji mus prie uždarytos būdelės. Na ką gi, galų gale gavę po skiepą ir išeidami, jau praėję pro apsaugą, vėl turėjom atiduoti tas formas, kad dar viena moteriškė atšviestų. O tada jau - pagaliau- laisvė!
Viską pasakoju taip smulkiai, kad parodyčiau visos tos procedūros absurdiškumą. Iš tiesų jau seniai nemačiau tiek daug nereikalingų darbuotojų ir biurokratijos, nes viskam atlikti pakaktų pusės ten buvusių žmonių. Ai, bet ką čia... :)

Apie poetą...

Gyvenant užsienyje kyla noras sudalyvauti tokiose veiklose ar renginiuose apie kuriuos, būdama Lietuvoje, net nepagalvočiau. Matyt begyvenant užsienyje man aktyvuojasi kažkoks keistas, pasąmonėje ar kažkur kitur užslėptas nostalgijos, o gal kažkokio lengvo pamišimo jausmas, nes kitaip negaliu paaiškinti, kodėl sugalvojau nueiti į susitikimą su iš Lietuvos atvykusiu poetu - Kęstučiu Navaku. O juk "nesvaigstu" nei dėl poezijos, nei dėl poetų, ką jau ten, poezijos knygos nesu atsivertusi nuo mokyklos laikų (nors šiaip grožinę literatūrą aš labai ir labai myliu). Tai ko aš ten ėjau? Ogi šiaip sau - susigalvojau sau pramogą, nors nebuvau tikra, kad ja nenusivilsiu.
Taigi, sugužėjo nemažas būrelis su poetu pabendrauti ir jo žodžius išgirsti ištroškusių Liuksemburgo lietuvių. Ar jie visi nuoširdžiai myli poeziją ir Navako kūrybą, ar jie tokie pat "lengvi pamišėliai" tarsi atsitiktinai užklydę ten kaip ir aš - nežinau. Poetas susikaupęs stoviniavo ir greičiausiai galvoje kūrė planą, ką įdomaus papasakoti. Tačiau prasidėjus vakarui nusiraminęs taure vyno, nusivilko švarką ir ėmėsi "bendrauti" su mumis. Ir ką gi? Jis pasirodė ganėtinai "žemiškas", "neegzaltuotas", "nesusireikšminęs" ir net "prie bajerio" (bent jau viešai; juokelių buvo ir tikrai juokingų, ir pusėtinai). Per tą pusantros valandos paskaitė porą eilėraščių, keletą esė, šiaip pakalbėjo apie gyvenimą. Poetas iš tiesų suprato, ko reikia susirinkusiai "liaudžiai" (matosi, kad turi žmogus tokių susitikimų patirties). Auditorija tuo tarpu uždavinėjo visokius - ir gudresnius, ir labai kvailus - klausimus: nuo to, kas garbųjį poetą įkvepia iki jo meilės reikalų. Taip ir praėjo šioji pramoga. Bet svarbiausia - ji man nenusibodo, pabaigoje aš nepradėjau žiovauti ar snūduriuotiti atviromis akimis. Išvada: surizikuosiu ir kitą sykį nueiti į susitikimą su poetu. ;)

Apie daininkę...

O ką čia bepasakysiu - jau seniai žavėjausi Cesaria Evora dainomis (pirmą kartą jas išgirdau, jeigu teisingai prisimenu, kažkurioje jaukioje arbatinėje Lietuvoje) ir tol nenurimau, kol nesusiradau, kas gi ten dainavo. Nesvarbu, kad nesuprantu portugališkai, tačiau jos dainos man labai mielos (o gal čia dėl to, kad nesuprantu???). Kam įdomu, paklausykite, pvz., šios...
Kaip ten bebūtų, sužinojusi, kad mūsuose rinkdama labdarą Žaliojo iškyšulio "sos vaikai" kaimams koncertuos Cesaria Evora, "prispyriau" savo brangiausiąjį nupirkti bilietus. Ir tikrai, koncertu abu likome patenkinti: buvo įdomu iš arti pamatyti daininkę (kokia ji žemutė ir dainuodama beveik visai nejuda), išgirsti ją "gyvai" (balsas man josios pasirodė "vyriškesnis" nei kad atrodė klausantis įrašų).
Nepaisant to, kad buvo keletas smulkių "bet" (salė buvo didelė kaip arklidės, o Evoros dainoms reikalinga jauki ir intymi aplinka; apšildanti grupė iš Liuksemburgo buvo tikras nusivylimas ir nuobodis), tačiau negaila nei vieno išleisto euro, nes dainavo ji tikrai gražiai. Net ir didysis kritikas (t.y. mano vyras) pripažino, kad nenuobodžiavo koncerte, o tai jau šis tas... ;)


2009-11-17

Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoj! (Niagaros kriokliai & Vašingtonas)


Niagaros kriokliai


Iš Niujorko mes patraukėme pažiūrėti išgirtojo stebuklo - Niagaros krioklių. Niagaros kriokliai yra ties JAV (Niujorko valstija) ir Kanados (Ontarijo valstija) siena, kuri eina Niagaros upe. Kriokliais grožėtis galima tiek iš JAV, tiek iš Kanados pusės. Žmonės sako, kad iš Kanados pusės atsiveria daug gražesnis vaizdas. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, nes buvau tik iš vienos pusės. Niagaros kriokliai pradėjo formuotis prieš 10.000 metų, tačiau nėra labai aukšti - tik 52 metrai aukščiausioje dalyje, bet ganėtinai platūs - jie dalinami į Arklio pasagos (Horseshoe Falls), Amerikos (American Falls) ir Jaunosios šydo (Bride Veil Falls) krioklius.


Pažiūrėti krioklių važiavome ne su mašina, bet nusipirkę ekskursiją autobusu. Na, ir aišku, mes ir dar pora trejetas turistų, buvome "mažuma" tarp per Darbo šventės (Labour Day) šventinį savaitgalį turistauti panorusių vietinių JAV gyventojų iš Indijos, Korėjos, Kinijos etc. Tradiciškai, indų šeimynos keliavo su mažiukais (na, tokiais, kurie dar nevaikšto) vaikais. Žinodama, kad kelionė bus labai ilga - kokias 8 valandas autobusu, galvojau, kad kelionė neišvengiamai bus "nuspalvinta" pavargusių vaikų verkimo. Bet mano didžiulei nuostabai, tie mažuliai beveik neverkė - nesuprantu, kokius stebuklus tėvai su jais darė, bet kad tokie ramūs visą laiką būtų...
Na, bet pakeleiviai nebuvo bėda, viską supratom, susikalbėjom lengvai, o ir gidė nuolat čiauškėjo čia angliškai, čia kiniškai, tik spėk klausyti. Beje, apie gidę: pirmąsyk sutikau žmogų, kuris apie save kalbėtų trečiuoju asmeniu: "Li jums parodys tą, Li jums paaiškins, Li pasistengs, kad kelionė nebūtų nuobodi, dabar Li susirinks nuo kiekvieno po 5 dolerius "arbatpinigių" - nepagailėkite Li, ji labai stengėsi " ir pan. Bet jau nukrypau nuo krioklių...

Taigi, atvykus teko pastovėti netrumpoje eilutėje, norint pakliūti į pasiplaukiojimą laivu link krioklių ir atgalios. O ką galima veikti stovint? Taigi dairinėtis. Ir vėl į akis krito... Spėkit, kas? Ogi indai! Daugyyybė indų atkeliavusių pažiūrėti krioklio. Na, mums jau buvo pasakoję, kad šiame Niagara Falls (taip ir vadinasi) miestelyje esama daug indų. Bet vis tiek nebuvau pasiruošusi pamatyti jų tiek daug vienoje vietoje. Grįžusi netgi specialiai "paguglinau" - ar ir kiti bus tą patį pastebėję??? Pasirodo taip. Ir suradau porą paaiškinimų. Visų pirma, netoli nuo krioklių, bet jau Kanados pusėje esančiame Toronte yra labai skaitlinga indų populiacija. Visų antra, Niagaros kriokliai yra "būtina aplankyti" vieta tarp iš Indijos atvykstančių turistų.

Taigi, koks mano įspūdis? Gražu pažiūrėti, labai įdomu paplaukt laivu artyn prie krioklių bei pamatyti upės "jėgą", ir apskritai, gamtos didybę, bet tikėjausi kažko daugiau. Nežinau ko konkrečiai, bet kažko daugiau. Antrą kartą ten nebevažiuočiau. Net nesu tikra, ar ir kitiems nebuvusiems rekomenduočiau ten nuvykti. Nuotraukose viskas atrodo įspūdingiau nei tikrovėje. Žinoma, gražiai kriokliai atrodo vakare, kai iš Kanados pusės yra apšviečiami skirtingų spalvų prožektoriais. Bet bendrai - kažko man pritrūko, nors kol kas negaliu įvardinti, ko būtent.
Beje, dar į ekskursiją įėjo ir filmo pažiūrėjimas apie tai, kaip atrado krioklius, kaip nuo krioklių bandė leistis bačkomis, laivais ir pan., kaip kariavo dėl jo. Tiek tų krioklių.


1000 salų

Kitą dieną su ekskursija patraukėme aplankyti 1000 salų. Taip vadinasi šv. Lorenso upėje, ištekančioje iš Ontarijo ežero Kanadoje, susiformavusi salų gausybė, kurių ten yra net ne 1000, o visos 1793. Šių salų, kurių dalis išsidėsčiusios Kanados, o dalis - JAV pusėje, dydis labai įvairus: nuo 100 kvadratinių kilometrų iki 1 kvadratinio metro ar net mažiau, pvz., 930 kvadratinių centimetrų.

Vėlgi, Aleksandrijos įlankos (Alexandria Bay) miestelyje pradėtas pasiplaukiojimas upe aplink keletą salų didelio įspūdžio nepaliko, nors buvo visai smagu gražiu oru pasiplaukioti ir besižvalgant atrasti ne tik ištaigingais namais apstatytų salų, bet ir pilį ar keletą mini salelių. Ši mažytėlaitė salelė, žr. paveiksliuką aukščiau, yra viena mažiausių. Ji netgi vadinasi "Vos gali išsitekti" (Just Room Enough). Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad skaičiuojant salas salomis buvo laikomos visos, kurios atitiko šiuos tris kriterijus: a) visus metus būdavo virš vandens, b) didesnės nei 930 kvadr. cm, c) jose augo bent vienas žaliuojantis (taigi, "gyvas") medis.

Vašingtonas


Po Niujorko Vašingtonas mus "pritrenkė" savo didybe, švara, tuštuma, tyluma, žaluma. O kur maisto kioskeliai? Kur žmonės? Kur veiksmas? Kur mašinų nenutrūkstamas srautas?
Kadangi Vašingtone neplanavome praleisti daug laiko, tai tik viešbutyje numetę lagaminus išlėkėm tyrinėti miesto.

Pirmiausia patraukėme link Baltųjų rūmų. O jie tokie mažutėlaičiai!!! Tačiau kaip medus viliojantys turistus (na, reik pažiūrėt į rūmus bent pro tvorą). Neabejotinai, aplink pilna policijos - stovi tokie nuobodžiaujantys... Ir žinoma, būtinas elementas prie Baltųjų rūmų yra koks nors protestuotojas, susirentęs savo palapinę netoli Baltųjų rūmų. Beje, beeidami parku link Baltųjų rūmų aptikome paminklą Teodorui Kosčiuškai.


Vašingtone į akis krito didžiulės miesto erdvės, švarios, plačios, tvarkingos gatvės, senoviniuose "rūmuose" (pastatuose) įsikūrę bankai, teismai, įvairios valstybinės įstaigos. Ne veltui, Vašingtonas yra JAV sostinė jau nuo 1800 metų. Anot mano vyro, Vašingtonas ideali vieta gyvent sportininkui - didelės erdvės, daug gražių pievelių ir parkų, ekologiška, tad gali bėgioti ir bėgioti, ką ir matėme ne vieną darant. Apsukus keletą ratukų nuo Baltųjų rūmų iki Kapitolijaus ne vienas kilogramas ištirptų. Kita vertus, o ką daugiau daryti, jei ne bėgioti? Nes 8 val. vakaro sporto klubai Vašingtono centre jau nedirba...

Taigi, o Kapitolijus, kur posėdžiauja JAV kongresas, pastatytas Vašingtono geografiniame centre ant Kapitolijaus kalvos ir yra priešingame gale nei Baltieji rūmai. Kapitolijaus pastatas tikrai didingesnis bei gražesnis nei Baltieji rūmai. Gaila, mums nepavyko patekti vidun, nes buvo ruošiamasi prezidento atvykimui, tad turistiniai apsilankymai Kapitolijuje buvo kuriam laikui apriboti. Tiesa, nelabai supratome, kodėl aplink Kapitolijų vazonuose buvo prisodinta tiek daug palmių, nes palmės natūraliai Vašingtone kaip ir neauga. Jeigu nuimtume Kapitolijaus kupolą, tai patys rūmai apsupti palmėmis labai atitiktų filmuose kartais rodomas turtingų mafijozų ištaigingas rezidencijas (čia mums leidžiantis saulei besėdint prie Kapitolijaus kilo tokia asociacija...).

Dar vienas objektas, traukiantis akį Vašingotine, tai gigantiškas - 169 294 m dydžio - obeliskas. Ir jis nėra tik "šiaip" obeliskas, bet įvardijamas kaip memorialas (paminklas) pirmajam JAV prezidentui, generolui Džordžui Vašingtonui. Apskritai, bevaikštant po Vašingtoną mums pasirodė, kad jame yra nepaprastai gausu visokiausių memorialų - kur tik pasuksi, ten memorialas. Dauguma jų skirti žuvusiems kariams ar žymiems istoriniams veikėjams (dgs. prezidentams). Matėme įspūdingą memorialą, skirtą žuvusiems Vietname: ant vis didėjančios sienos išraižytos visų žuvusiųjų pavardės - o jų tokia daugybė! Nori nenori, bet tai sukrečia.
Tą pavakarę Vašingtonas man dėl tuštumos ir memorialų atrodė lyg mirusiųjų miestas. Bet, turiu pripažinti, memorialai tampa gražūs būtent vakare, kai jie yra apšviečiami, kaip, pvz., II pasaulinio karo metu žuvusiems kariams skirtas memorialas su fontanu ar Abraomui Linkolnui pastatytieji "rūmai".


Pavargę nuo architektūrinių statinių ir pievelių mes ėmėm pasiilgti žmonių šurmulio. Pavaikščiojom pagrindinėmis miesto gatvėmis - tuščia. Įkišome nosį į kiną - tuščia. Vaikštome ir ieškome toliau - nagi kažkur centre juk turi būti šurmuliuojanti gatvė ar dvi?! Aptikom šurmuliuojančią vietą, kaipgi, - benamius. Va čia tai netrūko balsų ir klegesio laukiant vietelės į benamiams skirtą nakvynės vietą. Na, bet mes toje vietoje pasistengėme neužsibūti ir netrukus priėjom kitą klegesio vietą - medyje įnirtingai čirškėjo paukštukai (kadangi buvo tamsu, nelabai galiu pasakyti, kokie).
Tada jau apimti nevilties skambinome kitame miestelyje gyvenančiai vyro pusseserei ir klausėm, kur Vašingtone surasti žmonių - kur po darbo jie eina? renkasi? būna? Deja, nežinojo ir ji. Pasiūlė pabandyti tolėliau esantį rajoną. Gal ten ir būtume suradę, bet jau nebuvo jėgų belstis - tas rajonas buvo tikrai tolokai. Tas nusivylę patraukėme namo - į viešbutį, pakeliui dar sustojom pasirinkti iš dėželių nemokamų miesto laikraščių, kurių didžioji dalis, kaip paaiškėjo prieš miegą juos atidžiau pavarčius, skirta seksualinėms mažumoms... Na ką gi...

Tai ką manau apie Vašingtoną? Dviprasmiški jausmai. Viena vertus, labai gražus, tvarkingas, žalias, "iščiustytas" miestas, gal netgi kažkuo primenantis Liuksemburgą. Kita vertus, perdėm didingas, šaltas, po darbo valandų visiškai ištuštėjantis, nejaukus, oficialus, politinių bei valstybinių įstaigų nusėtas miestas, kuriame tikrai nenorėčiau gyventi. Ir nors nemokami Smithsonian muziejai yra "jėga", bet vien to nepakanka. Nebent tapčiau prezidentu ar bent senatore, tada "peržiūrėčiau" savo požiūrį į šį miestą. ;) Gal taip mano ir kiti, po darbo išsivažinėjantys į mažesnius miestelius net 100 mylių spinduliu...?



Ir pabaigai dar viena istorija, susijusi su Vašingtonu, bet ne su mūsų kelione. Aš ją prieš porą dienų vėlgi visai netikėtai aptikau viename forume, tada susiradau šaltinį "The Washington Post" (skaitantiems angliškai, visai verta paskaitinėti čia) ir čia pateikiu trumpą santrauką:
Buvo atliktas socialinis eksperimentas, ar netinkamoje vietoje bei nepatogiu laiku virtuoziškai grojama garsi klasikinė muzika susilauks praeivių dėmesio. Veiksmo vieta: išėjimas iš metro stoties L'Enfant Plaza, Vašingtonas. Laikas: sausio 12, penktadienis, rytinio piko metas (7.50-8.30 val). Trukmė: 40 min. Dėl eksperimento vietos ir laiko dauguma praeivių buvo vidurinės klasės klerkai - valstybinių įstaigų darbuotojai, (projektų vadybininkai, politikos analitikai, biudžeto vykdytojai, konsultantai ir pan.). Muzikantas: pasaulyje garsus smuikininkas Joshua Bell. Jis Stradivarijaus smuiku (1713 m. gamybos) grojo Bacho kūrinius. Lūkesčiai: buvo spėliojama, kad susirinks minia, bus sunku sulaikyti autografų prašytojus ir šiaip suvaldyti žioplinėtojų minią. Rezultatas: iš 1097 praeivių į grojantį muzikantą dėmesį atkreipė vos keletas, sustojo paklausyti 7, muzikantą atpažino tik 1, paaukojo apie 20 žmonių (iš viso: 32, 17 $). Muzikantas jautėsi sumišęs, kad niekam jis neįdomus, pabaigus groti nepasigirsta plojimai, o yra ignoruojamas - žmonės praeina net nepasukdami galvos.
;)