My cosy sofa

... Na va, pagaliau galiu viešai pristatyti dar vieną padarą, prieš Kalėdas užgimusį ant manosios sofutės - meškį Eskimą Martyną. Padalyvavo jis konkurse, dar nuostabų liepsnikes simpatijų prizą gavo... Žodžiu, esu tiesiog nepaprastai talentinga meškių siuvėja. :D (šiukštu nepriimkit šio pasakymo rimtai...) ;)

... Na, aš šiemet greta visų kitų mano "apsėdimų" pajaučiau didžiulį poreikį pažaisti dekupažinant burbulus. Gavosi pusėtinai, o smagiausia dalis buvo daryti "ežiukus" ant burbulų. Juokingiausia, kad tų burbulų aš pridariau gerokai daugiau nei mums reikia - jei apskritai reikia, žiūrint iš praktiškos pusės. Siūlais priraišioti manieji kalėdiniai burbulai iki šiol kabo ant mūsų skalbinių džiovyklos, kur buvo palikti "trumpam" išdžiūti.... O džiovykla, žinoma, garbingai stovi mūsų didžiajame kambaryje... Gaunasi beveik kaip papuošta eglutė, ane? :)

... Toliau beieškant kalėdinės nuotaikos, visai vertėjo vakarėjant išeiti pasivaikčioti po Liuksemburgo centrą... Žmonių judėjimas nejučia įtraukė, o šviečiančios miesto šventinės puošmenos puikiai pakelė nuotaiką. Negalima skųstis, miestas tikrai gražiai pasipuošęs ir pasiruošęs ateinančioms šventėms. Jau nekalbant apie kasdien smagiai šurmuliuojantį kalėdinį turgėlį bei "gyvus" šventinės muzikos koncertus. Taigi, visai malonu pamaklinėti po Liuksemburgą prieš Kalėdas... Tiksliau - kai nelyja lietus... ;) Miestas ir kitaip ruošiasi artėjančios šventėms - padaugėjo pramoginių renginių, atvažiavo Kalėdų senis su visa savo palyda ir net "kokakoliniu" sunkvežimiu (lygiai tokiu, kokį matome reklamose - su lemputėmis ir pan.), parduotuvės tam tikromis prieššventinio laikotarpio dienomis pradėjo dirbti ilgiau nei įprastai (t.y. ilgiau nei tik iki 18 val), o ne viena jų savo duris atvėrė ir sekmadienį (kas yra visiškai neįtikėtina!!!), nors ir tik kelioms valandoms. Bej

... Nepaisant to, kad už lango šurmuliuoja kalėdinė mugė, o laukiama kelionė į Lietuvą irgi ne už kalnų, tačiau kalėdinės nuotaikos vis dar nelabai jaučiu. Gal čia kaltas nuolat apniukęs dangus bei pliaupiantis lietus? Gal tai, kad Kalėdos man nuo vaikystės siejasi su sniegu ir šalčiu? O gal kalėdinė nuotaika prasideda nuo išsiųstų šventinių sveikinimų, kurie pas mane dar net nepradėti ruošti? Nežinau, ką kaltinti dėl sniego trūkumo - globalinį atšilimo efektą ar atrajojančias karves, išleidžiančias itin daug CO2, dėl atvirukų - tai, neabejotinai, save, tačiau kalėdinės nuotaikos galima ir paieškoti. O jei netyčia ir rasiu?! Tereikia nulipti nuo sofos. Taigi... Pirmas ženklas, kad Kalėdos ne už kalnų, vienoje parduotuvėlėje užtikti nuostabūs stikliniai žaisliukai - paukštukai ir varvekliai. Neatsilaikiau prieš juos, taip kad keletas jų apsigyveno mano namuose ir atnešė trupinėlį kalėdinės nuotaikos. Dabar teliko maža smulkmena - žaisliukus pakabinti. Kadangi eglutės pas mus nebūna,

Neseniai paskaičiusi Kristinos bloge pasakojimą apie cirką net nepagalvojau, kad ir aš visai neplanuotai apsilankysiu cirke. Taigi, netikėtai nelauktai draugė pasiūlė nueiti į Liuksemburge viešintį cirką, nes dovanų gavo du bilietus. Cirko trupė visai nedidukė - patys artistai ir vaikiškus žaislus prieš pasirodymą pardavinėjo, ir žiūrovams vietas nurodinėjo, ir paskui savo "numerius" atlikinėjo. Pasirodymai jų tokie vidutinio profesionalumo, bet vis tiek smagi pramoga gavosi. Tačiau aš ne apie tai. Esmė tame, kad į Liuksemburge, pasirodo, į cirką taip lengvai nepateksi: norėdamos pasiekti į cirko palapinę turėjome praeiti pro susirinkusius jaunuolius, protestavusius prieš gyvūnų kankinimą cirke. Kad protestai garsiau skambėtų net megafonas buvo pasitelktas. Bet man, kaip cirko pramogų "vartotojai", visai nepasirodė, kad cirko gyvūnai nukankinti. O ir gyvūnai visi naminiai - balta žiurkė, įsitaisiusi klounui ant galvos, storas ir pūkuotas katinas, keletas linksm

Iš Ričmondo lėktuvu skridom į Fyniksą. Kodėl ten? Nes iš būtent Fynikso planavome pasiekti Didįjį kanjoną. Taigi, jau beveik atskridus pro lėktuvo langą atsivėrė štai toks Fynikso vaizdas: Keistokas, ane? Ruda spalva, nedidukai nameliukai ir kalnai. Tiesa, dar buvo saulė. Bet manojoje fotografijoje jos kažkodėl nesimato. :) Fyniksas yra 5-as pagal gyventojų skaičių Amerikos miestas, tad atstumai jame tikrai įspūdingi. Juo labiau, kad šiame mieste dominuoja keliaaukščiai pastatai, bet ne dangoraižiai, o taip pat daug vienaaukščių gyvenamųjų namų. Beje, mieste važinėja itin gražūs ir tvarkingi metro traukinukai bei autobusai. Žinoma, Fynikse esama ir didelių modernių pastatų (vien ko verta įspūdinga sporto arena), kurie susitelkę centriniame rajone, angliškai įvardijamame "downtown": Kaip išplanuotas Fyniksas labai gerai parodo fotografija štai čia (aš tokios prašmatnios foto nepadaryčiau...). Miesto dydis itin pasijuto mums mašina bandant išvažiuoti iš jo - važiavome v

Mano pirmoji teplionė ant šilkinės skarelės: Kada nors, kai jau būsiu atsakingesnė, kruopštesnė ir net kantresnė, tada nupiešiu ką nors rimčiau - ką nors, kas neprimintų penkiamečio vaiko piešinio. :)

Taigi, atkeliavom į jaukius seniai matytų ir išsiilgtų giminių namučius Ričmonde ir gerokai juose užsibuvom. Kad labai jau smagu svečiuotis buvo... O kartu šiek tiek pajutom gyvenimo šiame mieste ritmą bei netikėtumus. Vieną pavakarę Wallmart prekybcentrio mašinų aikštelėje netikėtai išlydėjom išskrendančius paukščius, sėdėdami automobilyje bandėme suprasti, kuris iš daugybės šviesoforų yra "mūsų", netikėdami savo akimis Dillard prekybos centre apžiurinėjome šuniukams skirtą "komfortą" (kažkaip pagalvojom, kad mūsiškis Fidukas turbūt nelabai suprastų kas tai, bet dėl visa ko tikrai šunišku būdu paženklintų tokio vandens gėrimo indo kampą), atradom, kas "gyvena" meškiukų viduriuose ir šiaip - tiesiog džiaugėmės viešnage. Tai kas tas Ričmondas? Šis miestas, įkurtas prie James upės, yra vienos pietinių JAV valstijų - Virdžinijos - sostinė. Ričmondas, kaip ir visa valstija, turi ilgą ir turtingą istorinę praeitį: kaip nepriklausomas miestas jis datuoj

Ir iš tiesų, nepatingėjus ir nulipus nuo sofos galima atrasti įvairiausių dalykų. Šį kartą mane stebino (kiekvienas skirtingai, žinoma) trys dalykai - Liuksemburgo pasirengimas skiepams, susitikimas su poetu Kęstučiu Navaku bei Cesaria Evora koncertas. Apie skiepus... Nelauktai netikėtai mes sugalvojome pasiskiepyti nuo kiaulių gripo. Čia nediskutuosiu dabar, ar tai buvo protingas, o gal kaip tik kvailas sprendimas, bet pasidalinsiu tuo, kas mane tikrai nustebino. Liuksemburgo valstybė matyt saugodama ir taip nedidelį savo gyventojų skaičių pripirko priešvirusinių vakcinų ir nemokamai skiepijo tiek savo piliečius, tiek čia gyvenančius "nepiliečius", tokius kaip mes. Tam netgi buvo įrengtas specialus centras, kur tam tikromis dienomis ir valandomis galėjo žmonės nueiti pasiskiepyti. Kur nuėjome ir mes. Taigi... Tik įėjus prie vienišo stalelio sėdintys du vyrukai mums padavė lapus su informacija apie vakciną ir eilės numeriuku. Prie įėjimo į salę mus pasitiko kitas vyra

Niagaros kriokliai Iš Niujorko mes patraukėme pažiūrėti išgirtojo stebuklo - Niagaros krioklių. Niagaros kriokliai yra ties JAV (Niujorko valstija) ir Kanados (Ontarijo valstija) siena, kuri eina Niagaros upe. Kriokliais grožėtis galima tiek iš JAV, tiek iš Kanados pusės. Žmonės sako, kad iš Kanados pusės atsiveria daug gražesnis vaizdas. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, nes buvau tik iš vienos pusės. Niagaros kriokliai pradėjo formuotis prieš 10.000 metų, tačiau nėra labai aukšti - tik 52 metrai aukščiausioje dalyje, bet ganėtinai platūs - jie dalinami į Arklio pasagos (Horseshoe Falls), Amerikos (American Falls) ir Jaunosios šydo (Bride Veil Falls) krioklius. Pažiūrėti krioklių važiavome ne su mašina, bet nusipirkę ekskursiją autobusu. Na, ir aišku, mes ir dar pora trejetas turistų, buvome "mažuma" tarp per Darbo šventės (Labour Day) šventinį savaitgalį turistauti panorusių vietinių JAV gyventojų iš Indijos, Korėjos, Kinijos etc. Tradiciškai, indų šeimynos keliav